Ši žiema Lietuvoje buvo ilgesnė ir gerokai šaltesnė, nei buvome įpratę. Atėjus pavasariui, dalis gyventojų tikisi, kad šaltis „iššaldė“ kenkėjus ir šiemet jų bus mažiau. Vis dėlto viskas nėra taip paprasta. Vienus kenkėjus žiema galėjo paveikti, kitų – beveik ne, o kai kurių aktyvumas patalpose netgi padidėjo.

Lauko ir patalpų kenkėjai gyvena skirtingomis sąlygomis

„Pirmiausia svarbu atskirti kelias kenkėjų grupes: gyvenančius lauke, į žmogaus patalpas patenkančius sezoniškai bei nuolatos žmogaus patalpose gyvenančius“, – sako bendrovės „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės specialistas, biologas Liutauras Grigaliūnas.

„Kenkėjams, kurie gyvena patalpose, žiema iš esmės neturi jokios reikšmės. Tarakonai, patalinės blakės, maistinės kandys, žiurkės ir pelės gyvena stabilioje, dažnai šildomoje aplinkoje. Tuo metu lauke gyvenantys kenkėjai – šliužai, širšės, dauguma musių, uodai – paprastai yra prisitaikę prie sezoninių pasikeitimų“, – aiškina biologas.

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad praėjusį rudenį daugelyje vietovių buvo stebimas itin didelis pelių ir žiurkių aktyvumas. Tam įtakos turėjo palankios veisimosi sąlygos – ilgesnis, ne per karštas ir ne per sausas šiltasis sezonas bei pakankamas maisto kiekis.

Todėl jei graužikų ar tarakonų problema buvo juntama dar rudenį, žiema jos savaime neišspręs. Priešingai – šildymo sezonu jų aktyvumas gali net didėti, nes patalpose palaikoma pastovi, veisimuisi palanki temperatūra, sumažėja natūralių priešų, o maisto šaltiniai dažnai lengvai pasiekiami.

Šildomose patalpose gyvenančios naminės pelės gali atsivesti papildomą jauniklių vadą. Stipriau atšalus orams ir intensyviau šildant patalpas, kai kurie kenkėjai, pavyzdžiui, tarakonai, tampa dar aktyvesni ir dažniau pastebimi.

Sniegas apsaugojo

Dažnai manoma, kad stiprūs šalčiai iššaldo erkes. Tačiau šiemet buvo labai daug sniego ir dirvožemis daug kur neįšalo taip giliai, kaip būtų galima spręsti iš oro temperatūros rodiklių. Mat storas sniego sluoksnis veikia kaip šilumos izoliatorius.

„Erkės žiemoja dirvožemyje. Jei žemę greitai padengia sniegas, dirvos temperatūra išlieka gerokai aukštesnė nei oro temperatūra. Tai reiškia, kad erkėms įšalti buvo per trumpas laikotarpis. Jos žiemoja gana stabilioje mikroaplinkoje ir pavasarį gali tapti aktyvios vos tik pakilus temperatūrai. Todėl tikėtis mažesnio erkių aktyvumo vien dėl šios žiemos pagrindo nėra. Jei pavasaris bus pakankamai šiltas, erkių sezonas gali prasidėti įprastu laiku“, – sako L.Grigaliūnas.

Ar žiema paveikė vabzdžius?

Tie vabzdžiai, kurie žiemojo mažiau nuo šalčių apsaugotose vietose, pavyzdžiui, dalis širšių motinėlių ar musių, galėjo būti paveikti užsitęsusio šaltesnio oro. Tačiau vabzdžiai, pasirinkę vietas pastatuose, pastogėse ar kitos saugesnėse vietose, žiemą išgyvena gerokai lengviau. Todėl visiško jų sumažėjimo tikėtis nereikėtų.

Kita vertus, vabzdžiai – labai sena, gausi ir itin įvairi gyvūnų grupė. Per ilgą evoliucijos laikotarpį jie prisitaikė prie skirtingų aplinkos sąlygų, todėl žmonės dažniausiai nė nepastebi nedidelių jų populiacijų svyravimų. Jei žmogui du mėnesiai įprastos žiemos gali atrodyti per ilgi ar per šalti, laukiniams gyvūnams tai tėra natūrali sezoninė kaita.

Uodų situacija sudėtingesnė ir labai priklauso nuo rūšies bei žiemojimo vietos. Kai kurios uodų rūšys žiemoja kiaušinėlių ar lervų stadijos negiliuose vandens telkiniuose. Jei tokie telkiniai įšąlo iki dugno ir tokia būklė išsilaikė ilgesnį žiemos laikotarpį, dalis populiacijos galėjo žūti, todėl vasarą tam tikrų rūšių uodų gali būti mažiau nei įprastai. Vis dėlto, kaip ir daugumos vabzdžių atveju, po dviejų mėnesių įprastos žiemos didelių pokyčių uodų gausoje greičiausiai nepastebėsime. Kur kas didesnę įtaką populiacijos gausai galėtų turėti sausas pavasaris.

„Tačiau yra ir kita pusė – gausus sniegas, pradėjęs tirpti, formuoja laikinas balas, užlieja pievas, sukuria vandens sankaupas kiemuose ir soduose. Tokios seklios vandens vietos dažnai tampa pirmaisiais pavasariniais uodų veisimosi šaltiniais. Jei po tirpsmo vyraus šiltesni orai, nauja karta gali vystytis labai sparčiai“, – perspėja L.Grigaliūnas.

Populiacijų gausą lems pavasaris

Kaip keisis kenkėjų populiacijos, lems pavasario ir vasaros orai. Jei jie bus šilti ir drėgni, daugelio rūšių gausumui turės teigiamos įtakos – kenkėjai gali greitai atsistatyti net po šaltesnės žiemos, todėl svarbu taikyti prevencines priemones.

Gyventojams rekomenduojama nepalikti atvirų maisto šaltinių, palaikyti tvarką ir švarą namuose bei sandėliavimo patalpose, užsandarinti plyšius ir angas, per kurias gali patekti graužikai, nutirpus sniegui sugrėbti pernykščius lapus ir juos pašalinti, jei yra galimybė, palaikyti kuo sausesnę aplinką ir pan.

Jei kenkėjai jau įsikūrė, verta rinktis tinkamas kontrolės priemones – nuo mechaninių ar gyvagaudžių spąstų iki išmanių, anglies dioksidą naudojančių sprendimų. Esant didesnei problemai, rekomenduojama pasikonsultuoti su kenkėjų kontrolės specialistais ir parinkti situacijai tinkamiausią bei saugiausią sprendimą.

Jau laikas naikinti šliužus

Dar vienas aktualus kenkėjas, kuris, tikimasi, iššals – invaziniai šliužai. „Ispaniniai arionai, manoma, kilę iš Luzitanijos, Ispanijos regiono. Tikėtina, kad jie į Lietuvą buvo atvežti su kompostu ar augalais dar 2008 metais. Tai vieni labiausiai plintančių invazinių bestuburių Europoje. Jie minta daržovėmis, uogomis, augalais, sukeldami didelę žalą sodams, daržams, ūkininkų laukams, ypač dekoratyviniams augalams. Be to, gebėdami puikiai prisitaikyti, kryžmintis su kai kuriais vietiniais šliužais, jie išstumia vietines rūšis“, – pasakoja L.Grigaliūnas.

„Šliužai jauniklių, rečiau suaugusiųjų stadijos, žiemoja dirvožemyje, komposto krūvose, po lapais ir kitomis augalų liekanomis. Jei stiprūs šalčiai būtų užėję dar iki susiformuojant sniego dangai, dalis šliužiukų galėjo žūti. Tačiau šią žiemą dirvą gana greitai padengė storas sniegas, apsaugantis viršutinius dirvos sluoksnius nuo gilaus įšalo. Todėl reikšmingo iššalimo efekto greičiausia nebus“, – teigia specialistas.

Šliužai, priklausomai nuo oro sąlygų, tampa aktyvūs jau pirmaisiais pavasario mėnesiais. Tuo metu mažyliai ima lįsti iš žiemos slėptuvių ir maitintis kompostu. Po dviejų mėnesių jie užauga iki 15 cm ir ima naikinti augalus. Ispaniniai arionai dažniausiai aptinkami pievose, urbanistiniuose parkuose, miškuose, drėgnose vietose, dažnai slepiasi mulčiuotoje žemėje, kurioje ilgiau išlieka drėgmė.

„Šliužai yra hermafroditai, t.y. viename individe yra abiejų lyčių organai, todėl jų populiacija labai sparti. Birželį jie pradeda ieškoti poros, apsivaisinę liepą–rugsėjį sudeda kiaušinius ir nugaišta. Jei poros neranda, gali ir peržiemoti. Vienas šliužas gali padėti 300–500 kiaušinių per metus. Juos slepia įvairiose slėptuvėse, pavyzdžiui, lapų paklotėje ar po įvairiais daiktais ant žemės. Jaunikliai ritasi dar rudenį ir žiemoja. Pavasarį dažniausiai matome mažus jauniklius. Jei po žiemos pastebimi įvairaus dydžio šliužai – tai jau indikuoja itin didelę jų populiaciją“, – pasakoja kenkėjų kontrolės ekspertas.

Invazinių rūšių kontrolę apsunkina neprižiūrimos sodybos, nešienaujamos pievos, nepjaunamos vejos, netvarkomas kompostas bei nekarantinuojami atsivežtiniai augalai. Pavasario pradžioje daugelis dar nepradeda sodo darbų, todėl šliužai gali ramiai plisti. Labai svarbu kontrolės priemonių imtis dar iki šliužams suaugant – vos tik prasidėjus augalų vegetacijai.

VL