Bon­sai kaip me­di­ta­ci­ja

„Su­si­do­mė­jau bon­sais ir nė­riau į šį po­mė­gį sta­čia gal­vą – ar­ba tai aist­ra, mei­lė, ar­ba li­ga, ku­ri pra­si­dė­jo prieš dve­jus me­tus, kai pra­dė­jau lan­ky­ti K.Pta­kaus­ko už­si­ė­mi­mus kaip mo­ki­nys“, – sa­ko Gy­tis, pus­an­tro šim­to žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos vie­ni­jan­čios „Bon­sai stu­di­jos“ ben­druo­me­nės na­rys. Tik­rų­jų aso­cia­ci­jos na­rių – ma­žiau, vos 12, ta­čiau pa­rei­gų jiems ten­ka dau­giau, pa­vyz­džiui, pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti tarp­tau­ti­nei pa­ro­dai, ku­ri šiuo me­tu vyks­ta Aly­tu­je. Jau­niau­sias šios ben­druo­me­nės na­rys – aš­tuon­me­tis Gy­čio sū­nus Tau­ras.

„Su­pran­tu, kiek rei­kia įdė­ti lai­ko ir pa­stan­gų, kad tu­rė­tum bent ke­lis ver­tin­gus bon­sus, iš­mok­tum juos pro­fe­sio­na­liai su­for­muo­ti ir pri­žiū­rė­ti. Juk ne­si­no­ri, kad ta­vo me­de­lis mir­tų, bet vis­ko pa­si­tai­ko. As­me­niš­kai man vi­sas bon­sų au­gi­ni­mo ža­ve­sys yra pro­ce­sas, o ne re­zul­ta­tas. Kaip ir žmo­gus, jei yra lai­min­gas, apie tai ne­gal­vo­ja, o jei pra­de­da svars­ty­ti – tai grei­čiau­siai ne­la­bai lai­min­gas jau­čia­si, taip ir su bon­sais. Kai kar­pau, lais­tau me­de­lius ar ieš­kau jų gam­to­je, lai­kas tar­si iš­nyks­ta. Aš įvar­dy­čiau tai kaip me­di­ta­ci­ją“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kis.

Aš­tuon­me­tis pats for­muo­ja sa­vo me­de­lius

Šilt­na­mis – ge­ras iš­ra­di­mas ir pra­ver­čia vi­siems so­di­nin­kams, bet vie­ni ja­me au­gi­na agur­kus ir po­mi­do­rus, o G.Vo­lun­ge­vi­čius įsi­ren­gė bon­sų la­bo­ra­to­ri­ją. Šio­je pa­tal­po­je per­so­di­na, for­muo­ja, dau­gi­na au­ga­lus, ku­rie ka­da nors gal­būt taps bon­sais. Tie­sa, ant­ras šilt­na­mis kol kas dar skir­tas po­mi­do­rams, bet jų šie­met pa­so­din­ta ma­žiau, nes Vo­lun­ge­vi­čių šei­mos min­tis už­val­dė ma­žie­ji me­de­liai.

Pa­čiam Gy­čiui ne­ti­kė­tai, me­de­liais, ku­rių pra­dė­jo ras­ti so­dy­bo­je, la­bai su­si­do­mė­jo sū­nus Tau­ras. Ber­niu­kas jau tu­ri ke­lis me­de­lius, ku­riais pats rū­pi­na­si. Di­de­lė šven­tė pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį Tau­rui bu­vo pa­žin­tis su vie­nu ge­riau­sių bon­sų meist­rų pa­sau­ly­je ita­lu Sal­va­to­re Li­po­ra­ce, ku­ris at­vy­ko į Aly­tų kaip pa­ro­dos žiu­ri ko­mi­si­jos na­rys ir pa­dė­jo ber­niu­kui for­muo­ti jo me­de­lį – fi­ku­są. „Tau­ras tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Sa­ko, tė­te, ačiū, kad man pa­de­di, bet gal ki­tą kar­tą aš ga­lė­siu sa­vo di­zai­ną me­de­liui pa­si­da­ry­ti?“ – šyp­so­si Gy­tis.

Tė­tė ir sū­nus tu­ri ir ben­drai au­gi­na­mų bon­sų, ku­riais drau­ge rū­pi­na­si, Tau­ras juos pra­mi­nė „son and dad“ – jie iš­skir­ti­niai tuo, kad ša­lia di­des­nės ša­kos for­muo­ja­ma ma­žes­nė. At­si­ra­dus šiems bon­sams, Tau­ras su­gal­vo­jo taip pri­sis­ta­ty­ti: „Esa­me bon­sų šei­ma“. Ma­ma Da­ra­ta Sur­do­kai­tė-Vo­lun­ge­vi­čie­nė sa­vo bon­sų kol kas ne­au­gi­na, ta­čiau vi­so­ke­rio­pai pa­lai­ko šį po­mė­gį, gam­to­je at­ran­da per­spek­ty­vių me­de­lių, iš ku­rių ga­li­ma for­muo­ti bon­sus.

Me­džia­gos bon­sams ieš­ko ir žy­giuo­se

Bon­sai dau­giau dė­me­sio rei­ka­lau­ja va­sa­rą, per karš­čius me­de­lius bū­ti­na kas­dien lais­ty­ti („iš­va­žiuo­ti ke­lioms die­noms pa­vyks­ta, jei tu­ri ge­rus kai­my­nus“. Žie­mą la­puo­čiai mie­ga, ga­li­ma for­muo­ti ne­bent spyg­liuo­čius, tai­gi lie­ka lai­ko ir ki­tiems po­mė­giams. Pa­vyz­džiui, žy­giams pės­čio­mis. Gy­tis ir Da­ra­ta po ke­lias de­šim­tis ki­lo­met­rų žings­niuo­ja daž­ną sa­vait­ga­lį, o žings­niuo­da­mi… ieš­ko me­džia­gos bon­sams. Pa­si­ro­do, žy­giai šia pras­me la­bai nau­din­gi, nes lei­džia pa­ma­ty­ti pa­ste­bė­ti na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je iš­dy­gu­sį me­de­lį, ku­ris meist­ro ran­ko­se ga­li tap­ti uni­ka­liu žmo­gaus ir gam­tos kū­ri­niu. Gam­to­je pa­ste­bė­tus me­de­lius, iš ku­rių ga­lė­tų bū­ti for­muo­ja­mi bon­sai, Gy­tis pa­si­žy­mi – įsi­ve­da jų ko­or­di­na­tes, kad vė­liau ga­lė­tų at­ras­ti. Kar­tais to­kiam me­de­liui dar ver­ta leis­ti pa­aug­ti na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, kol jis bus per­kel­tas į va­zo­ną.

„Au­ga­lus, iš ku­rių au­gi­na­mi bon­sai, ga­li­ma pirk­ti, bet ga­li­ma at­ras­ti pa­čiam gam­to­je. Dau­ge­liu at­ve­ju tai bus krei­vas, kiš­kio ap­grauž­tas ar vė­jo nu­lauž­tas au­ga­las, ku­ris miš­ki­nin­ko po­žiū­riu yra gam­tos bro­kas, nes ne­tu­ri per­spek­ty­vų už­aug­ti. Daž­nai bon­sai for­muo­ja­mi iš su­ža­lo­tų me­de­lių, ku­riems taip su­tei­kia­mas ant­ras šan­sas. Jie džiu­gins ir meist­rą, ir bū­si­mus pa­ro­dų lan­ky­to­jus, jei tik pa­klius į iš­ma­nan­čias ran­kas. To­kie iš gam­tos pa­im­ti me­de­liai yra pa­tys ver­tin­giau­si, nes iš jų už­au­gin­tas bon­sas bus vie­nin­te­lis toks eg­zem­plio­rius“, – sa­ko Gy­tis.

Bon­sus ga­li­ma for­muo­ti iš bet ku­rios rū­šies me­džių. La­bai dė­kin­ga me­džia­ga – me­de­liai, au­gan­tys ant ap­leis­tų pa­sta­tų sto­gų. Per­neš­ti į va­zo­ną jie ge­rai au­ga, nes bu­vo už­skur­dę. „Ži­no­ma, ga­li­ma už­au­gin­ti me­de­lį ir iš sėk­los, kaip Kęs­tu­čio pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mas ber­žas, bet tam rei­kės 20-ies me­tų. Iš gam­tos pa­im­ti me­de­liai už­au­ga grei­čiau“, – sa­ko G.Vo­lun­ge­vi­čius.

Prieš pa­ro­das me­de­lius „su­šu­kuo­ja“

„Ne­įsi­vaiz­duo­ju žmo­gaus, ku­ris pa­sa­ky­ti, kad bon­sai yra ne­gra­žu. Taip, pa­si­tai­ko svars­tan­čių, kad tai – sve­ti­ma kul­tū­ra. Ne­ži­nau, kiek Ja­po­ni­jos yra ma­ny­je, nes man įdo­mus pats me­de­lis, jo au­gi­ni­mas, per juos pa­žįs­tu Azi­ją, o ne at­virkš­čiai“, – sa­ko Gy­tis.

Aly­tiš­kiai pa­žin­ti Ry­tų kul­tū­rą ga­li dė­ka K.Pta­kaus­ko, ku­ris jau daug me­tų or­ga­ni­zuo­ja bon­sų pa­ro­das. Jos yra po­pu­lia­rios, su­lau­kia dau­gy­bės lan­ky­to­jų, ta­čiau ne vi­si jie įta­ria, kiek įdo­mių da­ly­kų jo­se lie­ka už kad­ro. Pa­si­ro­do, eks­po­zi­ci­jai me­de­liai yra ruo­šia­mi taip pat, kaip rū­pi­na­ma­si, pa­vyz­džiui, veis­li­nių ka­čių ar šu­nų iš­vaiz­da prieš pa­ro­das. „Kaip Kęs­tu­tis sa­ko, me­de­liai pa­ro­dai yra „su­šu­kuo­ja­mi“. Ma­no au­gi­na­ma ja­po­ni­nė guo­ba, ku­ri da­bar eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­do­je, ne­tru­kus su­grįš na­mo ir at­ro­dys vi­sai ki­taip. Aš jai vėl lei­siu aug­ti, nes tai per­spek­ty­vus me­de­lis, ku­rį dar rei­kia už­au­gin­ti“, – pa­sa­ko­ja Gy­tis.

Su­dė­tin­giau­sias da­ly­kas bon­sų prie­žiū­ro­je – jų lais­ty­mas. Pa­ro­do­se me­de­liai taip pat lais­to­mi, meist­rai šią už­duo­tį kar­tais pa­ti­ki or­ga­ni­za­to­riams, o kar­tais nu­spren­džia ne­ri­zi­kuo­ti ir rū­pin­tis sa­vo au­gin­ti­niais pa­tys.

Pa­ro­di­nis bon­sas kai­nuo­ja tūks­tan­čius eu­rų

Ar bon­sų au­gi­ni­mas – bran­gus ho­bis? G.Vo­lun­ge­vi­čius sa­ko, kad taip. Daž­nai ten­ka pirk­ti au­ga­lus, iš ku­rių bus for­muo­ja­mi me­de­liai, nes gam­to­je ne vis­ką ga­li ras­ti. Kai­nuo­ja in­dai, ku­riuo­se bon­sai eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­do­se. „Yra ir ne­bran­gių, ku­riuo­se ga­li­ma me­de­lius au­gin­ti na­muo­se, bet iš­puo­se­lė­tam bon­sui pa­ro­dai rei­kia „gra­žios šu­kuo­se­nos“ – jo ver­to in­do. Ko­ky­biš­kas, gra­žus in­das kai­nuo­ja, nes jis taip pat yra me­nas, mo­lis iš­de­ga­mas aukš­to­je tem­pe­ra­tū­ro­je, kad ne­su­truk­tų žie­mą šal­ty­je“, – pa­sa­ko­ja Gy­tis.

Me­džia­ga bon­so for­ma­vi­mui – tam tik­ros rū­šies au­ga­las me­de­ly­ne – kai­nuo­ja apie 80–100 eu­rų. Gam­to­je ras­tas ir pra­dė­tas for­muo­ti me­de­lis kai­nuo­ja bran­giau, nes jo ver­tė di­des­nė, toks au­ga­las yra uni­ka­lus, skir­tin­gai nuo už­au­gin­tų me­de­ly­ne. Pas­ta­rie­ji ga­li kai­nuo­ti šim­tus, o pa­ro­di­niai bon­sai – tūks­tan­čius eu­rų. Pa­ro­do­je Aly­tu­je če­kas bon­sų meist­ras Vac­lo­vas No­va­kas su­lau­kė klau­si­mo, kiek kai­nuo­tų jo­je eks­po­nuo­ja­mas bon­sas pu­šis – pir­ma­sis jo me­de­lis, for­muo­ja­mas de­šim­tis me­tų. Meist­ras at­sa­kė: „Jis ne­par­duo­da­mas“. Įpras­tai pa­ro­do­se nie­kas par­duo­ti bon­sų ir ne­pra­šo – kiek­vie­nas tur­tin­gas žmo­gus ga­lė­tų įsi­gy­ti uni­ka­lų me­de­lį ir jį nu­ma­rin­ti, nes ži­nių ir pa­jau­ti­mo už jo­kius pi­ni­gus ne­nu­si­pirk­si, jei pats ne­tu­rė­si di­de­lio no­ro ir ne­dė­si pa­stan­gų.