Svetimoje šalyje niekada nebūsime pripažinti kaip vietiniai, bet ir ten galima dirbti Lietuvai, portalui LRT.lt sako LRT RADIJO korespondentė Portugalijoje Ernesta Žukauskaitė-Monteiro. Pasak jos, šiemet portugalai intensyviai ruošiasi „Eurovizijai“, nors anksčiau šis konkursas jiems tebuvo pasenęs šou.
– Kokie vėjai jus nunešė į Lisaboną?
– Visą laiką mėgau keliauti ir nenustygau vietoje. Iš pradžių studijavau Švedijoje, dirbau Kolumbijoje ir galiausiai atsidūriau Portugalijoje. Lisabonoje gyvenu 13 metų – likau dėl to, nes čia sukūriau šeimą.
– Lietuva švenčia nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį, žmonės atrodo susivieniję. Neliūdna, palikus gimtinę?
– Iš tiesų Lietuva visada bus mano šalis. Išvykę svetur, tampame vėliavnešiais. Būdama kitoje valstybėje, turiu galimybę pristatyti gimtinę. Vietiniai žmonės per mane susidaro įspūdį apie Lietuvą. Man neliūdna, kad esu svetur, nes galiu tėvynę minėti ir mylėti kitaip. Nors gyvenu Lisabonoje, jaučiu, kad dirbu Lietuvai. Ne tik kaip žurnalistė, bet ir pačia savo esybe. Aš niekada nebūsiu kitoje šalyje pripažinta kaip vietinė. Džiaugiuosi, kad aš lietuvė ir esu kitokia.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti, išvykus į svečią šalį?
– Niekada nebijojau būti kitokia. Išvykę į užsienį pirmiausia susiduriame su kultūriniais skirtumais, tačiau man jie visada buvo labai įdomūs. Dar ir dabar mėgstu lyginti valstybes, bet puikiai suprantu, kad nėra idealios šalies, kaip nėra idealaus žmogaus.
Keliaujant po Švediją, Kolumbiją ir Portugaliją pirmieji mėnesiai buvo sunkiausi. Bandžiau apsiprasti su nauja aplinka, susiradau draugų, bet ilgėjausi Lietuvos. Po to gyvenimo sūkurys įsuko į rutiną ir naujus išgyvenimus, kurie, grįžus į gimtinę, atrodo vėl kitaip. Dėl atsiradusių skirtumų kartais ir savoje šalyje nebesijauti savas.
Be to, įvairūs tyrimai rodo, kad Portugalija yra viena imigrantams tolerantiškiausių valstybių pasaulyje. Iš tikrųjų neigiamų komentarų dėl to, jog esu kitatautė, sulaukiau tik pernai. Pamenu, kartą žmogus nerado argumentų, tai liepė varyti į savo šalį. Mano draugai portugalai buvo pasipiktinę tokiu elgesiu.
– Kaip tas žmogus atpažino, kad esate kitatautė?
– Galbūt iš gymio. Be to, dažnai vaikštau tuo keliu, tikriausiai išgirdo kalbant lietuviškai. Iš tiesų, kai tik sulaukiau tokio jo komentaro, pati susimąsčiau, kaipgi mane atpažino, nes parduotuvėse, restoranuose ir kitose viešose vietose su manimi kalba portugališkai. Kita vertus, tai buvo vienintelis atvejis. Visur pasitaiko tokių žmonių, todėl negalima taikyti stereotipo, kad visi portugalai vienodi.
Kalbant apie sunkumus, galima pridurti, kad Portugalija nėra ta perspektyvi šalis, kurioje lengva įsitvirtinti, rasti darbą ir gerai uždirbti. Šioje šalyje turėjome lietuvių bendruomenę, kuri užsidarė iškart po to, kai nustojo veikti Lietuvos ambasada. Aš buvau viena iš steigėjų, ilgus metus dirbau pirmininke. Gaudavome užklausų, lietuviai prašydavo, kad padėtume susirasti darbą. Pirmas klausimas, kurio teiraudavomės – ar žmogus kalba portugališkai. Patiems vietiniams nėra lengva susirasti darbovietę, tad nemokantys kalbos ir ieškantys darbo ne turistinėje vietovėje, taip paprastai neįsitvirtins.
– Minite, kad svarbu kalba. Ar jūs mokėjote portugališkai?
– Metus gyvenau Kolumbijoje, tad buvau pramokusi ispaniškai, o portugalų kalba labai panaši. Be to, iškart lankiau kursus, intensyviai mokiausi.
– Skaičiau, kad esate vertėja, vedate renginius, vestuves, bendradarbiaujate su LRT RADIJU, rašote tekstus.
– Taip, tiesa. Kai manęs teiraujasi ar reikia pildyti dokumentus ir parašyti savo profesiją, dažnai svarstau, ką pasirinkti. Išskiriu tris pagrindines specialybes – žurnalistė, mokytoja, vertėja, bet pasirenku pagal situaciją. Kaip pati sakau, esu amžina freelancerė. Negaliu niekuo skųstis, nors, dirbdama kaip laisvai samdomas žmogus, jaučiu nestabilumą. Tačiau esu patenkinta, nes viską įgyvendinu.
– Kas lėmė tai, kad turite tiek daug darbų?
– Šiaulių universitete baigiau Pradinio ugdymo pedagogikos bakalauro studijas, o magistro laipsnį įgijau Vilniaus universitete – mokiausi žurnalistikos. Portugalijoje iškart gavau mokytojos darbą, vertėjauti pradėjau vėliau. Kitos veiklos man tiesiog malonios. Užtruko, kol supratau, kad nereikia ieškoti darbo skelbimų ir siuntinėti gyvenimo aprašymų. Pasirinkau laisvai samdomos darbuotojos kelią – galiu planuoti savo laiką. Beje, aš visada įsivaizdavau, kad dirbsiu Lietuvai, tik būdama toli nuo jos.
– Esate laisvai samdoma darbuotoja. Kokie šio darbo privalumai ir trūkumai?
– Pirmiausia esi nepriklausomas, planuoji savo laiką taip, kaip tau patogu. Turiu įsipareigojimų, kurių atšaukti neišeina, bet dienos darbus galiu susidėlioti, kaip man geriau. Esu pati sau vadovė, neturiu atsiskaitinėti ir dirbu, kada noriu.
Vis dėlto yra ir neigiamų dalykų – lengva persidirbti. Būna, dieną mokau, o vakare iki išnaktų verčiu. Kartais paprasčiau dirbti nuo 8 iki 17 val. Toks gyvenimo būdas – ir savotiška laisvė, ir chaosas. Tačiau man tai priimtina, o kaip bus toliau – nežinau. Vienu metu mąsčiau apie tai, kur aš einu, ar esu laiminga. Pagal mano asmeninius sugebėjimus, patirtį ir studijas, manau, kad darau viską, ką noriu ir gebu.
– Kokiomis temomis rašote ir kalbate?
– Daugiausia rašau Lietuvai, bet Portugalijos aktualijomis. Dažniausia rašau tekstus, kurie remiasi mano patirtimi, atėjusiu suvokimu, šalies gyvenimo kokybės analize ir kt. Mane domina kultūriniai skirtumai, apie kuriuos smagu kalbėti ir juos lyginti. Pavyzdžiui, kažkada rašiau apie futbolą, nors nesu jo gerbėja. Rašiau straipsnį apie tai, kad šis žaidimas taip įaugęs į kultūrą, jog kai kurias spalvas ar simbolius jie sieja su futbolo klubais. Kažkada vilkėjau dryžuotą palaidinę, vienas portugalas juokavo, kad palaikau jo nemėgstamą komandą.
– Kada tapote LRT RADIJO korespondente?
– Pieš išvykdama į Lisaboną, į LRT nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, paminėjau, kad emigruoju. Manau, jog tuo metu jie neturėjo bendradarbio Portugalijoje, tad priėmė.
– Kodėl nusprendėte bendradarbiauti su radiju?
– Maniau, kad tai radijo stotis, kuri turi poreikį tokioms naujienoms, kuriomis norėčiau rašyti, ir ji ne komercinė. Komercinių radijo stočių pranešimai dažniau būna trumpi, jiems nereikia išplėstinių naujienų ir pokalbių su užsienyje gyvenančiu korespondentu. Bendradarbiavimas su LRT RADIJU – idealiausias variantas.
– Kaip dažnai tenka susisiekti su LRT RADIJU?
– Priklauso nuo temų ir būtinybės. Kartais pati susikuklinu, mąstau, kad Portugalija tolima šalis ir kai kurios idėjos tekstams nebus įdomios, todėl tų temų nepasiūlau. Tenka bendrauti kelis kartus per mėnesį, būna, kad išvis nesusisiekiame. Gegužės mėnesį „Eurovizija“, tad tylos tikrai nebus.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Šiemet Lisabonoje vyks didžiausias Europos dainų konkursas. Kokiomis nuotaikomis gyvena portugalai?
– Anądien vaikštinėjau toje vietoje, kurioje vyks „Eurovizija“. Teritorija ruošiama, aptverta, budi policijos bei apsaugos ekipažai. Tiek daug aptarnaujančių palapinių aplink areną dar nesu mačiusi. Mieste labai daug „Euroviziją“ reklamuojančių plakatų. Tiesa, netgi el. laiškai, kuriuos gaunu iš Lisabonos savivaldybės, būna žymėti šio dainų konkurso logotipu ir šūkiu „All Aboard!“ (liet. – Visi ant denio!).
Kita vertus, Lisabona – didelis miestas, čia nuolatos vyksta įvairūs renginiai. Jeigu Lietuvoje būtų rengiama „Eurovizija“, visi tik apie tai ir galvotų. Portugalijoje dabar daug daugiau informacijos nei pernai, žmonės skiria nemažai dėmesio. Prieš tai „Eurovizija“ Portugalijoje buvo pasenęs ir visiškai neaktualus šou. Salvadoro Sobralio pergalė nudžiugino ir nustebino. Portugalai liko ištikimi sau, jų daina neeurovizinė, tad nebandė įtikti įprastam formatui, manau, jie viliasi, kad tai paskatins festivalio atnaujinimą.
Bus įdomu sekti portugalų reakcijas po konkurso finalo – ar jie nusivils, ar jausis gerai, nes bus padarę įtaką didžiausiam Europos dainų konkursui. Čia nėra daug „Eurovizijos“ fanų. Iš tikrųjų jie labiau susirūpinę pasaulio futbolo čempionatu.
– Kaip suprantu, dėl „Eurovizijos“ šalyje pokyčių nedaug?
– Gegužės mėnesį žmonės atkreips dėmesį į „Euroviziją“, bet vėliau bus kitų festivalių. Dainų konkursą apibūdinčiau kaip vieną grandiozinių renginių, į kurį sužiurs akys, bet labiau su smalsumo perspektyva: kaip suorganizuosime, kaip pasirodys vedėjos, nes viena jų bus portugalų kilmės Holivudo aktorė Daniela Ruah.
Kai paskaitau Lietuvos žiniasklaidoje skelbiamas naujienas, gimtinėje „Eurovizija“ daug labiau sureikšminama, nes me dar neišaugome. Portugalai šį dainų konkursą žiūri nuo tada, kai nebuvo spalvotų televizorių. Ilgą laiką jie tiesiog buvo praradę viltį, nes išriktiems atstovams nesisekė.
Organizaciniu atžvilgiu portugalai tikrai sukurs gerą renginį, atiduos savo sielą, priims „Eurovizijos“ gerbėjus ir pasirūpins, kad jie jaustųsi puikiai. Vietinių portugalų, kasmet žiūrinčių šį dainų konkursą, nelabai daug. Kai pernai dariau apklausas prieš „Eurovizijos“ finalą, buvo tokių, kurie nežinojo Portugalijos atstovo S. Sobralio vardo ir dainos.
– Kaip portugalai vertina mūsų atstovės I. Zasimauskaitės pasirodymą?
– Portugalams Lietuvos daina patinka. Kai kurie stebisi, kodėl I. Zasimauskaitė nedainuoja lietuviškai, nes skamba labai gerai. Portugalai linkę gerbti tautos ir kalbos reikšmę, jų nuomone, visos dainuos turėtų būti atliekamos nacionaline kalba.
Į pirmąją atlikėjos repeticiją „Eurovizijoje“, kurioje pasirodė dešimt dalyvių, negalėjo patekti žiūrovai. Tačiau iš ten dalyvavusių žurnalistų buvo sudaryta komisija, balsavusi už geriausią tos dienos pasirodymą, jie išrinko I. Zasimauskaitę. Ji nurungė ir favorite laikomą Izraelio atstovę.
Viktorija Juškauskaitė