Brangiakailių žvėrelių augintojai – vieni iš skaudžiausiai nuo koronaviruso pandemijos nukentėjusių žemės ūkio sektorių. Krizės smūgius atlaikė ne visi audinių ūkiai – dalis mažesnių fermų neišgyveno. Pandemija pasaulinę prekybą kailiais buvo tiesiog įšaldžiusi, bet šiemet ji pradeda rodyti atsigavimo ženklus – įvyko virtualūs kailių aukcionai Kopenhagoje ir Helsinkyje. Ir nors nuo praėjusių metų susikaupę kailiai daugiausiai buvo parduodami žemiau savikainos, išgyvenę Lietuvos žvėrelių augintojai optimizmo nepraranda ir tiki šio sektoriaus perspektyvomis.
Kailių kainos – žemiau savikainos
„Praėjusieji metai žvėrelių augintojams buvo tragiški. Tokių sunkių laikų nei aš, nei mano tėtis, kuris šioje srityje dirba 30 metų, nepamename. Patyrėme didžiulių nuostolių. Audinių teko sumažinti iki minimalaus kiekio, kad galėtume išgyventi. Buvo minčių, kad reikia atsisakyti žvėrelių auginimo ir baigti šią veiklą, bet atsigaunantys aukcionai dar suteikė vilties. Nors situacija dar ir dabar nėra gera, išliekame optimistais, bandysime toliau auginti audines ir tikimės, kad vieną dieną atsigausime“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė audinių fermos Lazdijų rajone savininkas Saulius Mickevičius.

Atsigavimas gali būti gana lėtas ir skausmingas, nes brangiakailių žvėrelių auginimas – verslas, orientuotas į eksportą, o neparduotos produkcijos kiekiai yra susikaupę nuo praėjusių metų, neaišku, kiek ilgai tęsis pandemija, kokios bus jos pasekmės.
Pernai prasidėjus pandemijai, visi kailių aukcionai buvo atšaukti dėl judėjimo apribojimų. Buvo mėginta aukcionus organizuoti virtualiu būdu, tačiau nesėkmingai, ir prekyba kailiais nevyko. Šiemet visgi pavyko surengti virtualius kailių aukcionus – vasario mėnesį įvyko aukcionas „Kopenhagen Fur“ Kopenhagoje, o kovo mėnesį – aukcionas „Saga Furs“ Helsinkyje.
„Lietuvos ūkininkai kailius siuntė į abu šiuos aukcionus ir nemažai jų pardavė. Buvo parduodama praėjusiais metais neparduota produkcija, kurios buvo likę dideli kiekiai. Kailių kainos pernai buvo beprotiškai nukritusios iki nematytų žemumų – gerokai žemiau savikainos. Dabar kainos truputį pakilo ir artėja prie savikainos ribos. Ši tendencija suteikia šiokio tokio optimizmo“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas, bendrovės „Vilkijos ūkis“ direktorius Česlovas Tallat-Kelpša.
Atsigavimas lėtas ir skausmingas
Vieno didžiausių brangiakailių žvėrelių ūkių šalyje – bendrovės „Vilkijos ūkis“ – direktorius ir savininkas Č.Tallat-Kelpša teigė, jog Kopenhagos ir Helsinkio aukcionuose buvo parduota apie 90 procentų bendrovės aukcionams pateiktų kailių.

„Prekyba kailiais pagyvėjo. Tam įtakos turėjo daug faktorių. Vienas jų – Danijos sprendimas sunaikinti visus šalyje veikusius audinių ūkius, kuriuose buvo auginama apie 17 milijonų šių brangiakailių žvėrelių. Dėl to sumažėjo kailių pasiūla. Neįmanoma kailių gamybos greitai padidinti, tam reikia ne vienerių metų“, – tvirtino Č.Tallat-Kelpša.
Audinių ūkio „Paringuvio ūkis“ Šiaulių rajone vadovas Zenonas Dominauskas džiaugiasi atsigavusia aukcionų veikla, tačiau kailių į juos nesiuntė.
„Aukcionai vyksta, atsigavimas jaučiamas, bet stengiamės dar neparduoti kailių, nes dabar jie perkami žemiau savikainos. Tikimės išlaukti geresnių laikų, kai kainos padidės. O jos jau kyla ir, manau, jog dar kils“, – teigė Z.Dominauskas.
S.Mickevičiaus fermoje prieš pandemiją buvo 4 tūkst. audinių.
„Į Helsinkio aukcioną išsiuntėm visą produkciją, kuri buvo neparduota praėjusiais metais. Kol kas aukcione pardavėme labai mažą kailių dalį, – sakė S.Mickevičius. – Aukcionai, nors ir virtualūs, vyksta, prekyba kailiais šiek tiek juda, tačiau kas bus ateityje – prognozuoti sunku. Visi baiminasi naujos pandemijos bangos – žvėrelių augintojai bijo plėsti savo ūkius ir toliau tęsti veiklą, pirkėjai bijo pirkti kailius, nes nežino, ar galės juos parduoti. Užburtas ratas.“
Ne be pagrindo žvėrelių augintojai baiminasi naujų pandemijos kirčių – pirmąją pandemijos bangą atlaikė ir išgyveno ne visi ūkiai.
„Audinių augintojų per pandemiją sumažėjo kone du kartus. Neišgyveno maži ūkiai, kurių kailių kiekiai buvo nedideli, todėl produkcijos kiekiai šalies mastu ne ką tesumažėjo. Dideli ūkiai išgyveno. Daugiau problemų turėjo nauji ūkiai, kurie savo veiklą pradėjo prieš 5–6 metus, o senesni, kaip sako lietuviai, vėtyti ir mėtyti, ne pirmą krizę ir sunkmetį pergyvenę, išsilaikė“, – sakė Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Č.Tallat-Kelpša.
Pernai užklupus pandemijai ir nebevykstant kailių aukcionams, kai beveik visa produkcija liko neparduota, žvėrelių augintojai nebeturėjo lėšų, o reikėjo kasdien pirkti pašarą, šerti ir prižiūrėti audines bei jų atvestus jauniklius (beveik 1,2 mln.). Ūkininkams trūko apyvartinių lėšų, bankai paskolų neteikė. Žvėrelių augintojai, kaip nukentėję nuo COVID-19, prašė valdžios paramos. Nors teko ilgokai laukti, galiausiai turėjo galimybę gauti Žemės ūkio paskolų garantijų fondo lengvatines paskolas.
„Galimybė pasiskolinti buvo rimta parama. Nors apyvartinių lėšų poreikis gerokai viršijo paskolos limitą (didesniems ūkiams nebuvo galimybės pasiskolinti tiek, kiek reikia, nes buvo nustatytos tam tikros ribos), tai vis vien buvo gana ženkli pagalba“, – tvirtino Č.Tallat-Kelpša.
Kailinių žvėrelių sektorius pernai sulaukė ir negrąžintinos valstybės paramos. Ji buvo skirta iš dalies kompensuoti prarastas pajamas ir palengvinti sunkumus, su kuriais susidūrė audinių ir šinšilų laikytojai dėl COVID-19 viruso protrūkio. Pagalbos dydis – 4 eurai už vieną gyvūną. Bendra valstybės pagalbos suma (neatskaičius mokesčių) vienam kailinių žvėrelių laikytojui negalėjo viršyti 100 tūkst. Eur.
„Didžioji dalis Europos valstybių suteikė paramą savo šalių kailinių žvėrelių augintojams. Neatsiliko ir Lietuva. Ši negrąžintina parama buvo labai reikšminga mažiems ir šeimos ūkiams, o dideliems ūkiams didesnės įtakos turėjo suteiktos skolinimosi galimybės“, – sakė asociacijos vadovas.
Audinių fermos Lazdijų rajone savininkas S.Mickevičius gavo valstybės paramą, bet ji toli gražu nekompensavo visų patirtų nuostolių.
„Valstybė parėmė, labai džiaugėmės šia pagalba. Mūsų ferma maža, ši parama kažkiek pagelbėjo, bet ji buvo, deja, nepakankama – tai buvo toli gražu iki to, kiek galėjome uždirbti ir gauti pajamų vykstant normaliems aukcionams“, – sakė S.Mickevičius.

Laukia vakcinų audinėms
Nepaisant visų sunkumų, kailinių žvėrelių augintojai nenori atsisakyti savo sunkiai ir daug metų kurto verslo.
„Situacija dėl koronaviruso dar labai neaiški. Neramu, kad atėjus šiltajam sezonui neužsikrėstų fermos. Tada kailiai būtų beverčiai ir patirtume didžiulių nuostolių. Labai laukiame vakcinos nuo koronaviruso audinėms“, – sakė S.Mickevičius.
JAV, Suomijoje ir Rusijoje kuriamos vakcinos, turinčios apsaugoti gyvūnus – audines, usūrinius šunis, namines kates ir kt. Mokslininkai oficialios vakcinos registracijos tikisi dar šių metų vasarą. O belaukiant vakcinos, gyvūnų fermose Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, itin sustiprintos biologinės saugos priemonės.
Net ir pandemijos akivaizdoje kailinių žvėrelių augintojai tiki šio sektoriaus perspektyvomis.
„Paringuvio ūkio“ vadovas Z.Dominauskas mano, jog rinka stabilizuosis, kailių kainos su kiekvienu aukcionu kils. Juo labiau, kai rinkoje nebeliko didžiulio dalyvio (Danijos) ir dabar kailių trūksta.
Pasak Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovo Č.Tallat-Kelpšos, Danijoje audinėse aptikta mutavusi koronaviruso versija galėjo tapti galutine priežastimi priimti jau seniau brendusį sprendimą nebeleisti šalyje vystyti brangiakailių žvėrelių verslo. Didžiulis smūgis audinių augintojams buvo suduotas ne tik dėl žvėrelių, bet ir dėl paties genofondo masinio sunaikinimo, nes ūkiams teko migdyti ir veislines audines, kurios užtikrino bandos populiacijos atsinaujinimą. Anot Č.Tallat-Kelpšos, tokia buvo politinių sprendimų kaina.
„Danijos sprendimas sunaikinti audines buvo ne ekonominis ir netgi ne dėl pandemijos užkardymo, o politinis. Tiesiog buvo pasinaudota proga. Žmonės, kurie priėmė šį sprendimą, prieš šią verslo šaką buvo nusistatę jau anksčiau, bet neturėjo jėgos tą padaryti, nes didžioji dalis Danijos parlamento buvo prieš. Sveikas protas buvo prieš, bet vis vien buvo žengtas šis žingsnis“, – apgailestavo Č.Tallat-Kelpša.
Pašnekovas mato geras kailinių žvėrelių auginimo perspektyvas Lietuvoje, jeigu nebus painiojama ekonomika ir politika. Yra siekiančių, kad žvėreliai kailiui apskritai nebūtų auginami, bet jeigu uždraustų tai daryti, būtų sudarytos geresnės sąlygos kitoms valstybėms užsiimti šiuo verslu, o Lietuvos ekonomika nukentėtų. Jei žlugtų kailinių žvėrelių augintojų verslas, nuostolių būtų ne tik patiems ūkininkams, bet ir valstybei. Kailių eksportas sudaro apie 5 proc. viso Lietuvos žemės ūkio eksporto.
Žvėrininkystė kaime iš vieno hektaro sukuria dešimtimis kartų didesnę pridėtinę vertę nei kitos ūkio šakos. Be to, dažniausiai žvėrelių fermos yra kaimiškose vietovėse, kur nedarbo lygis yra gana aukštas, o alternatyvų, kur būtų galima dirbti, jei uždarytų fermas, ne tiek ir daug.
„Jei veisti kailinius žvėrelius norima drausti etikos sumetimais, tada kyla klausimas – o kaip bus su kitais gyvūnais? Ar kiaulių, karvių, kitų gyvūnų neišnaudojame? Kartais sakoma, kad auginti audines, šinšilas yra negerai. O tuomet auginti vištas, kiaules, galvijus ir skersti juos mėsai yra gerai? Dabar daug kalbama apie žiedinę ekonomiką, verslo poveikį aplinkai. Tuo tarpu kailinių žvėrelių verslas yra naudingas ir ekologiniu požiūriu, nes kailis yra vienas draugiškiausių aplinkai gaminių, iš to, ką žmogus naudoja drabužiams. Žvėrelių pašarams naudojame atliekas, kurios atkeliauja iš paukštynų, žuvies perdirbimo įmonių ir kt. Šeriant jomis žvėrelius tausojami gamtos ištekliai ir aplinka. Be to, žvėrelių mėšlas – trąša žemei. Taip gerinamas dirvožemis“, – aiškino Č.Tallat-Kelpša.
Europos Sąjungoje gyvūnų gerovės standartai yra aukšti, reikalavimai kailinių žvėrelių laikymui ir priežiūrai yra vieni iš griežčiausių.
Žvėrininkystės sektoriaus dalyviai sunaudoja vietines žaliavas – šalutinius produktus, kurios niekam daugiau netinka, tik utilizavimui. Jie sukuria pridėtinę vertę, skatina vidaus vartojimą – perka įrengimus ir kt. Dabar, pandemijos akivaizdoje, pasak žvėrelių augintojų, labai svarbu išlaikyti veislines bandas, kurios kainuoja didžiulius pinigus, ir išgyventi sunkmetį.