Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Valstietiškoji demokratija

Pastaruosius Lietuvos politikos mėnesius būtina įsidėmėti, nes jie kaip reta atskleidžia galimybes naikinti demokratiją jos pačios vardu ir priemonėmis. Na gerai, tirštinu spalvas. Tiksliau būtų sakyti taip: atskleidė, kaip valstietiškai suprastos demokratijos vardu paminami principai, be kurių demokratija veikti negali, o ir pats valstietiškumas tampa pasaulėžiūros sistema, kuri turi vis daugiau adeptų.

Pirmiausia valstietis yra kraštutinis pragmatikas – viskas, kas naudinga žmogui, yra gerai. Jis kuo aiškiausiai žino ir nesunkiai gali pasakyti, kas yra nauda – tai, kas padeda išgyventi ir gyventi sveikai bei turtingai. Nors ir sveikata valstiečiui reikalinga tik tam, kad galėtų dirbti ir gyventų dar turtingiau. O kuo daugiau valstietis užsidirba, tuo labiau kelia savo žmogiškąją vertę. Valstiečiui vertingiausias tas, kas turi (namų, gyvulių, žemių, automobilių) ir kuo nuosavybė geresnė, kuo jos daugiau, tuo geresnis žmogus. Ir viskas jam yra gera, kas padeda turtėti, ir viskas jam bloga, kas turtėjimą varžo.

Štai kodėl esu linkęs tikėti, kad ponas agronomas Mindaugas Bastys visiškai nuoširdžiai nesupranta, kas blogo bendradarbiauti su Rusijos režimui artimu verslu ar net Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Juk jis niekam netrukdo, nieko neskriaudžia, tik rūpinasi savo gerove. M. Basčiui jo konkretus gėris yra kur kas labiau suprantamas nei kažkoks abstraktus nacionalinis saugumas ar bendrasis gėris. Valstietis kuria naują, geresnį pasaulį, kuriame žmogaus norai yra svarbiau nei kažkokios idėjinės abstrakcijos. Ir šiai jo nuostatai visiškai nuoširdžiai pritaria Seimo nariai, nebalsavę už apkaltą. M. Bastys, valstiečių įsitikinimu, tiesiog yra toks, kaip ir jie, kaip ir visi – savo naudą dauginantis žmogus. O demokratija, žinia, yra žmonių valdžia. Ergo demokratija negali užkirsti kelio žmonėms turtėti.

Tokioje demokratijos sampratoje turėtume užmiršti apie moralinius ir etinius standartus, įstatymus ir priesakus. Valstietis tuo netiki. Visi tie moralizmai, legalizmai-konstitucionalizmai, Jėzaus („Kokio dar Jėzaus?“ – paklaus agronomas R. Karbauskis) pamokymai yra nereikalingas ideologinis balastas, kurį sugalvojo kažkokie prieš jį ir visą liaudį nusistatę politikai. Ir kai visuomenė pradės iš jo reikalauti tiesos, jis nė nemirktelėjęs atšaus: „O kas yra tiesa? Aš pats esu tiesa, tvarka ir teisingumas!“ Ir tai valstiečiui nėra tik išsisukinėjimas, bet tikras, nuoširdus pajautimas. Visi įstatymai ir priesakai yra tik žodžiai, o teisūs turintieji tikrą apčiuopiamą galią pasiekti, ko nori. Galios netekimas valstiečiui yra tolygus tapti niekuo, nes jis įsivaizduoja esąs kažkas, tik galėdamas nežabotai tenkinti savo užgaidas. Tokia valstiečio demokratijos samprata ateina ne iš kokių teorinių abstrakcijų, bet iš gyvenimo, gal net tiksliau – iš išgyvenimo. Tikėtina, kad jau sovietinėje sistemoje dabartinis valstietis suprato, jog gyvena ir jam sekasi dėl to, kad nepaiso taisyklių. Kaip jis patyrė, nepaisyti taisyklių verta ir posovietinėje sistemoje. Dėl to klaidinga galvoti, kad santykiuose su valstybe valstietis tik pasyvus stebėtojas. Jis – savotiškas pilietiškumo įsikūnijimas. Nes jei įstatymas tinka – jis jį pasitelks ar įtvirtins; jei ne – jis jį pakeis arba apeis.

Valstiečio demokratijos supratimas yra nekaltai paprastas – tai daugumos valdymas ir sugebėjimas suburti daugumą. Todėl kiekvieną kritiką jis nesunkiai gali įveikti buldozerine (Seimo pirmininko, beje, taip pat agronomo, metafora) demokratija. Nesunku įsivaizduoti valstietišką kasdienybę: valstietis paima buldozerį, Seimo ar piliečių daugumą, ir, žiūrėk, iš kreivo žmonijos medžio, atsikračius šiek tiek nereikalingų skiedrų, išeina padori lenta. Arba dar tiesmukiau: nėra kalno Naisių plynėje – pasitelks visagalis šeimininkas keletą buldozerių ir sustums. Visi laimi: buldozerininkams – duona, o Šiaulių rajoniečiams – žaidimai. Valstietis yra tikras, kad visa tikrovė, sukurta stipriojo, skirta stipriojo interesams apginti ir būtinai silpnąjį nuskriausti. Dėl to jis, tapęs stipriuoju, gali su tikrove išdarinėti, ką tik nori.

Būtų netikslu sakyti, kad valstietis neturi nuovokos apie tradiciją. Atvirkščiai, jis yra tikras, jog socialinės vertybės yra įgimtos, tokios, kokias perdavė tėvai ir seneliai. Todėl kultūra negali būti kuriama tikrąja šio žodžio prasme. Ji jau yra sukurta. Visos valstiečio pastangos yra skiriamos dauginti ir išryškinti esamas formas, ar tai būtų tautiniai simboliai, ar gyvosios tradicijos. Ir atitinkamai jis įtariai ar net priešiškai žiūri į naujųjų kūrimą. Tokio tipo neapmąstytas prisirišimas prie tradicijos gali būti laikomas tiesiog konservatyviu. Tačiau valstietiškas konservatizmas neturi miesčioniškajam konservatizmui būdingo nuosaikumo ir atsargumo. Jam nuosaikumas ir kvietimas viską apsvarstyti yra yda, silpnumo požymis, todėl dabarties įvairiapusiškumas yra besąlygiškai aukojamas įsivaizduojamai vientisai praeičiai. Ir net čia, tiesą sakant, jis pasirodo kaip demokratas – juk praeityje būta daugiau lietuvių nei šitų nykstančiųjų dabartinių. Nūdienos liaudis valstietiškoje demokratijoje yra svarbi tik tiek, kiek palaiko valstietišką nuovoką. Jei ji atitinka įsitikinimus – valstietis drąsiai sakys esą atstovauja tautai; jei prieštarauja –  pasakys, kad tauta yra apmulkinta ir atitinkamai jos nuomonė turi būti pataisyta. Todėl valstietis imsis tautos valią taisyti pavadindamas tai laisvu žodžiu ir alternatyva. Ir jo visiškai neglumina, kad šis žodis yra absoliučioje valstiečių valstiečio nelaisvėje, o vadinamoji alternatyva žodis žodin atkartoja rusišką propagandą.

Visa tai darydamas valstietis įkūnys dar vieną valstietiškos demokratinės savivokos bruožą – viską nustato ir už viską atsakingas viską žinantis ir galintis šeimininkas. Šeimininko idėja čia svarbi dėl kelių priežasčių. Viena vertus, valstietis kaip tikras šeimininkas pasitiki tik savimi, nes yra įsitikinęs, kad kitas nori jį apgauti ir jam pakenkti. Tiek, kiek moderni demokratija neatsiejama nuo įvairių pasitikėjimo formų, tiek valstietis ją atmeta išsakydamas absoliutų nepasitikėjimą visais nevalstiečiais. Kita vertus, šeimininkas galimas tik kaip visuomenėje veikiantis asmuo, ir čia jam svarbūs kiti – tarnai ir kaimynai. Iš pirmųjų jis reikalauja besąlygiško paklusimo. Tokiu atveju valstietiškoji demokratija pasirodo ne tiek kaip liaudies valdžia, bet kaip valdžia, kuri turi būti primesta liaudžiai. Valstiečio demokrato politinis idealas yra demagogas, kuris sako: būkite ištikimi mažuose nusižengimuose, ir aš jums patikėsiu didelius. Iš antrųjų jis negali reikalauti nieko, nes tie, kiti, jo valdžiai nepaklūsta, bet yra patys sau šeimininkai. Su jais šeimininkas elgiasi kaip su naikintinu priešu, kuris kėsinasi į jo tarnus (rinkėjus) ir ūkį (politinius postus). Tokiu būdu visa valstietiškoji demokratija kuriama ant baimės ir nepasitikėjimo pamatų.

Ką parašiau? Kad valstietiškumas yra savotiška ideologija, jai priskyriau tokius bruožus kaip nepagarbą įstatymams, apeliavimą į abstrakčią liaudies nuomonę, kurią kreipia išmintingas lyderis, politikos įgyvendinimą institucionalizuotos galios, Seimo kiekybinės daugumos, priemonėmis, sąmokslų kūrimą ir propagandą, kūno ir dvasios formavimą teisingai suprasta kryptimi ir švelniai apeliavau į apgaulingos tikrovės kūrimą. Pavadinau tai valstietiška demokratija. Bandau prisiminti, rodos, buvome po šia saulute. Visa tai patirta ir net vardą turi. Tik ar išdrįsime pasakyti, kokį?

Justinas Dementavičius

Rekomenduojami video