Iš emigracijos grįžęs
Aivaras Grigaitis gimtinėje ieškojo naujos veiklos, kol galiausiai
nusprendė – tautiečiams padės prižiūrėti artimųjų kapus. Vyras pastebi,
jog lietuviams ši paslauga dar nėra itin gerai pažįstama, tačiau
atkreipia dėmesį, jog daugelio norai – panašūs.
Daugelį metų praleidęs
emigracijoje, į Lietuvą sugrįžęs vyras pradėjo dairytis naujos veiklos, o
būtent lankant kapus su šeima toptelėjo mintis imtis unikalios veiklos –
kapų tvarkymo ir priežiūros. Mat rinkoje buvo daugybė įmonių, siūlančių
išbetonuoti ar uždengti kapą plokštėmis, pastatyti paminklą, tačiau
siūlančių savomis rankomis prisidėti prie kapo priežiūros – vienetai.
Kapus lanko su žmona
Nusprendęs imtis šios veiklos, Aivaras sukūrė internetinę svetainę,
kurioje žmonės gali ne tik peržiūrėti, kokios paslaugos teikiamos, bet
ir jas užsisakyti. Tiesa, visiškai automatizuoti šios paslaugos
nepavyksta, reikalingas išlieka ir gyvas bendravimas.
„Vis tiek nėra taip, kaip aš tikėjausi, kad tai bus grynai elektroninis
bendravimas – žmonės internetu užpildo anketą, kurioje nurodyti visi
parametrai, kaip ir kur surasti kapavietę ir taip toliau, kaip
elektroninėje parduotuvėje susimoka, išeina, gauna užsakymo
patvirtinimą. Tas liko tik kaip mano idėja, nelabai pasiteisinęs
projektas“, – šypteli A. Grigaitis.
Šioje unikalioje srityje Aivaras sukasi ne vienas – jam talkina žmona, o
pastaruoju metu kartais tvarkyti kapaviečių vyksta ir jų 15-metė dukra.
Vis dėlto, ambicingas vyras neatmeta galimybės ateityje plėstis, tačiau
artimiausiu metu to neplanuoja: „Dirbam tik dviese su žmona ir kol kas
apsidirbam, plėstis šiemet tikrai neketinam, matysim, kokie bus kiti
metai.“
Jų siūlomos paslaugos apima bendrą kapų sutvarkymą ir priežiūrą,
pavyzdžiui, žolių išravėjimą, lapų sugrėbimą ar gėlių sodinimą,
plokštėmis uždengtus kapus nuvalo ir papuošia Aivaro žmonos rankomis
kurtomis puokštėmis.
„Elementarus, paprastas, žmogiškas sutvarkymas – žolių išravėjimas, lapų
nugrėbimas, visų paviršių nuvalymas, nuplovimas – tiek paminklo, tiek
bortelių, jeigu kapavietė nėra pilnai uždengta, nors važiuojam ir pilnai
uždengtų kapų lankyti“, – vardijo pašnekovas.
Asmeniškai galima susitarti ir dėl kapavietės lankymo žiemą, sniego nukasimo, žvakelės uždegimo: „Mes akcentuojam žmonėms, kad žiemą irgi nereikia užmiršti kapų, bet, kaip bebūtų liūdna, retai kada tenka žiemą nuvažiuoti. Gal žmonės patys aplanko, nukasa sniegą, gal giminaičių pagalba – nežinau, bet mums dar neteko žiemą važiuoti į kapines, nepamenu tokio atvejo.“
Klientų kiekis sumažėjo
Šalyje ir pasaulyje įsivyravusi pandemija skaudžiai kirto daugeliui
verslų, ne išimtis ir Aivaras – jis pastebi, jog šiemet besikreipiančių
dėl kapų tvarkymo ir priežiūros kiekis sumažėjo. Vyras svarsto, jog,
greičiausiai, apribojus judėjimą, lietuviai dažniau į kapines vykdavo
patys.
„Keičiasi žmonių pareigingumas ir jie galbūt šiemet dėl to, kad
pandemija suvaržė skraidymus ir visa kita, daugiau patys tvarkėsi
kapavietes savarankiškai, nes mes jaučiam, kad srautas tikrai sumažėjęs.
Negalvojam, kad žmonės nustojo rūpintis kapinėmis, bet matomas ryškus
sumažėjimas. Arba ta paslauga nuėjo į antrą planą, stipriai nutolo, arba
žmonės savarankiškai daugiau pradėjo lankyti, tvarkyti kapus ir
nesinaudoja mūsų paslauga taip intensyviai kaip, pavyzdžiui, prieš
karantiną“, – pastebi senkapis.lt įkūrėjas.
Dėl šios priežasties teko nukrypti ir nuo pirminės idėjos teikti
paslaugas visoje Lietuvoje – nesant daugybei užsakymų, išlaidos už kurą
viršija pajamas, gaunamas už suteikiamas paslaugas.
„Dabar jau susimažinome, kadangi negalime, atvirai sakant, dempinguoti,
neturim iš ko, nėra tiek užsakymų, kad galėtume važinėtis per Lietuvą,
nors idėja buvo padaryti vieną platformą, kuri apjungtų visus regionus,
galbūt turėtume atstovus visuose regionuose, čia buvo ateities vizija.
Bet realybė parodė, kad su esamu srautu turime daryti tiek, kiek padarom
patys, o važinėtis per visą Lietuva – nerentabilu.
Dabar skelbiamės,
kad tvarkome kapus Mažojoje Lietuvoje, sakykim, pusę Lietuvos dengiame“,
– kalbėjo A. Grigaitis.
Dažniau renkasi vienkartines paslaugas
Renkantis paslaugas, žmonės gali apsispręsti – jiems reikalingas vienkartinis kapo sutvarkymas ar nuolatinė priežiūra. Kapų tvarkytojas sako, jog, vis dėlto, dažniausiai žmonės renkasi vienkartinę paslaugą, o tie, kuriems praverstų nuolatinė, neretai neturi pakankamai lėšų už ją susimokėti.
„Vyresnio amžiaus žmonės dažniau nori nuolatinės priežiūros, tiktai
galbūt rečiau gali ją nusipirkti todėl, kad mūsų nuolatinis paketas
natūraliai yra brangesnis. Gaunasi taip, kad tie patys žmonės, kurie
galėtų nusipirkti nuolatinę priežiūrą, skambina vis tiktai dėl
vienkartinės, kad nuvažiuokite, sutvarkykite ir moka už vienkartinę
paslaugą.
Marketingas, kad užsisakyk daugiau ir gausi pigiau nelabai veikia, nes
galbūt tai dar nėra tiek populiari paslauga, kad žmonės tam galėtų
skirti daugiau pinigų. Vis dėlto, dar ganėtinai nauja ši paslauga
Lietuvos visuomenei“, – svarsto pašnekovas.
Dažniausiai artėjant Vėlinėms ir Visų Šventųjų dienai, žmonės masiškai
pradeda keliauti į kapines aplankyti artimųjų, pagerbti juos uždegant
žvakelę ar pamerkiant gėlių.
Vis dėlto, Aivaras patikina, jog artėjant
tokioms dienoms klientų kiekis neišauga:
„Galbūt kaip tik patys aktyviau tvarkosi ir paslauga iš šalies nėra
labai reikalinga. Pas mus nėra tokių bangų, kad būtinai prieš Lapkričio
1-ąją du kartus daugiau užsakymų. Užsakymų yra, bet daugiau iš tų
žmonių, kuriems mes jau prieš tai esame suteikę paslaugas, naujų klientų
tuo pretekstu, kad artėja Visų Šventųjų diena, nėra tiek daug.“
Kaip pats daugelį metų praleidęs emigracijoje, A. Grigaitis sako, jog
tikslinė šios paslaugos auditorija buvo svetur išvykę lietuviai, kurie
negali aplankyti artimųjų kapų, tačiau įvyko priešingai – daugiausiai
kreipiasi Lietuvoje gyvenantys tautiečiai.
„Kadangi aš pats buvau emigravęs ir mano taikinys buvo emigracijoje
esantys lietuviai, kaip bebūtų keista, didžiausias srautas yra vietoje
gyvenančių lietuvių, iš emigracijos labai mažai. Turėjom, žinoma, iš
Švedijos, iš Amerikos keletą užsakymų, bet procentaliai pagrindiniai
užsakovai yra lietuviai“, – pasakojo kapus tvarkantis vyras.
Svarbiausia praktiškumas
Ir susidomėjimo internetinė svetainė ar socialiniai tinklai sulaukia ne
iš jaunimo, kuriam ši paslauga, rodos, būtų aktuali – statistika rodo,
jog dažniausiai domisi 55-65 metų asmenys, daugiausia moterys.
Vis dėlto, tautiečių norai dažniausiai yra labai panašūs – daugiausiai
atsižvelgiama į praktiškumą ir kainą, o svarbiausias pats faktas, jog
kapas aplankomas.
Varžytuvės čia nevyksta, Aivaras sako, kad dažniau
žmonės patys keliaudami lankyti mirusių artimųjų veža dailesnes puokštes
ar brangesnes detales:
„Negaliu sakyti, kad yra kažkokios labai didelės mados. Vis tiek žmonės
ganėtinai praktiškai žiūri į tą reikalą, nori tokių augalų, kurie žydėtų
ilgiau, tvarkyti reikėtų kapus rečiau ir panašiai. Praktinis aspektas
pirmoj vietoj yra.
Vyrauja visokie visžaliai augalai, vasaros metu – gėlės. Iš tikrųjų,
žmonėms aktualu galbūt labiau pats nuvykimo ir kapo aplankymo faktas.
Žinoma, ten nuvažiavus visada sutvarkai tuos kapus – ir paminklą, ir
aplinką, natūraliai pridėjus rankas jau keičiasi vaizdas ir to užtenka
žmonėms, pamačius sutvarkytų kapų rezultatą. To užtenka, kad jie
pajaučia pasitenkinimą – aplankiau, sutvarkiau ir tam kartui viskas
gerai.“
Vyras šypteli sakydamas, kad plokštėmis uždengtų ir atvirų kapų
priežiūra skiriasi, skirias ir darbai, kuriuos reikia atlikti, tačiau,
vis dėlto, sudėtingiausias darbas – visai kitas.
„Darbo atžvilgiu, sunkiausias darbas yra nuvažiuoti, surasti kapą.
Atvykus nebūna labai didelių siurprizų, bet yra gan individualu, nes yra
kapų ir labai apleistų, yra ir labai prižiūrėtų, kur kartais net
nesupranti, ką čia reikėtų daryti, bet vis tiek sutvarkai, kadangi jau
atvykai – sutvarkoma aplinka, nušluojama, nuvaloma. Nesvarbu, dengtas ar
nedengtas kapas, to visada reikia“, – kalbėjo pašnekovas.
Kai kurie įpročiai – ydingi
Paklaustas, kam lietuviai išleidžia daugiausiai, Aivaras pasidalina įžvalgomis, ką mato, keliaudamas tvarkyti kapų. „Sakyčiau, kad gėlėms vis tiktai yra daugiausiai skiriama. Vaikščiojant po kapines matai, nebūtinai kalbu apie savo tvarkomus kapus, bet matau bendrai eidamas per kapines – vyrauja gėlės“, – pastebi A. Grigaitis.
Kartais pagerbdami mirusiuosius tautiečiai, kaip pastebi pašnekovas, perspaudžia ir atneša krūvas žiedų, kurie, jau krisdami iš vazų, neatrodo estetiškai ir tik šiukšlina kapą: „Ir spalvos labai jau ryškios, man asmeniškai labiau patinka santūresnės spalvos, o pas mus į kapus glėbiais neša raudonas gėles.“
Vyras pabrėžia ir dar viena ydingą norą atminti artimuosius uždegant kuo daugiau žvakių, neatsižvelgiant į ekologiją ir tvarumą, todėl rekomenduoja pasvarstyti ir rinktis tai, kas ne tik pagerbs mirusiųjų atminimą, bet ir sukels kuo mažiau bėdų planetai, mat ir pačiam Aivarui tai svarbu – visas šiukšles, likusias po tvarkymo, jis išrūšiuoja, o tvarkyti kapų keliauja su kuo mažiau bereikalingų atliekų.
„Vis tiktai, ką pastebėjom – pilni konteineriai celofanų, plastikų ir
žvakių, besaikis nešimas nemanau, kad yra draugiška aplinkai. Norėčiau
paraginti, kad neneštų ar rinktųsi ekologiškesnius dalykus – ar vaškines
žvakes, ar saulės iliuminacijas ir panašiai, nes tų stiklainių pilni
konteineriai“, – į tautiečius kreipėsi Aivaras.