Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimus septyniose bylose prieš Lietuvą. Kai kuriems kaliniams pasisekė – gailestingi teisėjai iš Strasbūro vienam kaliniui priteisė net 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Priteistąsias sumas mes jiems mokėsime visi. Paradoksas... Juk tie žmonės – nusikaltę prieš mus, susitepę rankas krauju, sudaužę daugelio gyvenimą į šipulius...
Kur nors gūdžiame Lietuvos kaime iš bado miršta senukai, alkani ir basi bėgioja vaikai, tačiau tai Strasbūro teisėjų nejaudina. Jie, kaip toji Temidė su raiščiu ant akių, nieko nemato ir nieko nežino. Tačiau, jei tik teismui pasiskundžia kaliniai, triukšmas nuvilnija per visą Europą – pažeidžiamos žmonių teisės! Sunku net įsivaizduoti, kad tie „gerieji dėdės“ iš Strasbūro nežino, jog į kalėjimus ar pataisos namus žmonės sodinami ne už gerus darbus, o už tai, kad pažeidė įstatymus – žudė, narkotikais nuodijo mūsų vaikus, mušė, vogė, prievartavo.
Už savo poelgius jie privalo atsakyti. Deja, realybė kitokia: dažnas nusikaltėlis ir įkištas už grotų per dienas dykinėja, o neturėdamas ką veikti sugeba suregzti tobulus sukčiavimo planus – apgaudinėti laisvėje esančius naivuolius ir pasipildyti savo sąskaitas. Arba kaliniai, turėdami marias laisvo laiko, rašo skundus teismams dėl prastų įkalinimo sąlygų ir bylas laimi.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme iš daugiau nei 8000 per metus nagrinėjamų bylų per 1000 yra kalinių, kurie prašo teismo priteisti neturtinę žalą dėl prastų kalinimo sąlygų. Ir teisėjai priteisia.
Pernai, po to, kai Henrikui Daktarui teismas priteisė 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir visuomenė tiesiog pasiuto dėl tokio sprendimo, teisėjai paaiškino, kad elgiasi pagal įstatymus ir priimdami sprendimus remiasi precedentu tapusiu EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame nedviprasmiškai konstatuota: tokios kalinimo sąlygos prilygsta kankinimui.
O kad tie, kurie prisiteisia tokias pinigų sumas, neretai ir laisvėje ne ką geriau gyveno, be to – patys kankino žmones – niekam nė motais.
Izraelitų tautai Toroje įtvirtintas principas „akis už akį“ Europoje negalioja. Ten aiškiai parašyta – turi atiduoti gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją. Žodžiu, kaip tu man – taip aš tau.
Mes – katalikai, ir mums galioja principas, kad „jei kas nors užgauna tave, atsuk savo veidą ir leisk suduoti per kitą skruostą“.
Lietuva jau mokėjo
O dabar apie tas 7 bylas, kurias išnagrinėjo garbūs EŽTT teisėjai. Šiose bylose kaliniai Bogdanas Petrulevičius, Romanas Ivanenkovas, Ričardas Mironovas, Vidas Traknys, Dainius Zeleniakas, Romualdas Klintovičius, ir Romualdas Gaska skundėsi dėl netinkamo elgesio ir žeminančių kalinimo sąlygų Lukiškių bei Šiaulių tardymo izoliatoriuose, Vilniaus, Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Dauguma jų teigė, kad jie buvo laikomi perpildytose kamerose, o sanitarinės ir higienos sąlygos neatitiko vidaus teisės aktų reikalavimų. Kamerose kaupėsi drėgmė, sienos apaugusios pelėsiais, o patalpos buvo nepakankamai šildomos ir vėdinamos. Bėgant laikui dėl tokių sąlygų jų sveikatos būklė pablogėjo, be to, jie kentė nuolatinį stresą ir nemigą. Kai kurie pareiškėjai peticijose taip pat skundėsi, kad nerūkantys suimtieji kamerose buvo laikomi kartu su rūkančiaisiais.
Beje, visiems pareiškėjams, išskyrus R. Ivanenkovą ir R. Gaską, Lietuvos administraciniuose teismuose dėl netinkamų kalinimo sąlygų jau buvo priteistas patirtos žalos atlyginimas. B. Petrulevičiui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, trukusių 564 dienas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) buvo priteisęs 8000 litų neturtinės žalos atlyginimą; R. Mironovui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje už 92 dienas – 2000 litų neturtinės žalos atlyginimą; R. Klintovičiui dėl netinkamų kalinimo sąlygų, trukusių daugiau kaip 4 metus Pravieniškių pataisos namuose – 1000 litų neturtinės žalos atlyginimą; V. Trakniui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 624 dienas – 2850 litų neturtinės žalos atlyginimą; D. Zeleniakui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, trukusių 38 dienas, – 200 litų neturtinės žalos atlyginimą. Ir tik R. Ivanenkovui dėl netinkamų kalinimo sąlygų beveik dvejus metus Alytaus pataisos namuose LVAT 2012 metų balandžio 26 dienos nutartimi nustatė nacionalinių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, bet žalos nepriteisė, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais kaip nepagrįstą. Toks pat sprendimas buvo priimtas ir R. Gaskos byloje – dėl netinkamų kalinimo sąlygų, trukusių 1 metus ir 4 mėnesius Vilniaus pataisos namuose LVAT nustatė nacionalinių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, bet žalos nepriteisė.
Aukos – ne visi
EŽTT, vertindamas peticijų priimtinumą ir remdamasis gausia savo praktika panašiose bylose, pirmiausia sprendė, ar pareiškėjai gali būti laikomi „aukomis“. Pasirodo, gali. Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniu lygmeniu priimti pareiškėjams palankūs sprendimai ar priemonės vis dėlto neatima iš jų „aukos“ statuso, nebent nacionalinės valdžios institucijos aiškiai ir iš esmės pripažįsta Konvencijos pažeidimą, tinkamai jį kompensuodamos. Žodžiu, mūsų teisėjai pripažindami, kad kaliniai kali nežmoniškose sąlygose, turi priteisti europinį žalos atlygį. Lietuviško nepakanka. Nes lietuviškas atlygis – tik pensininkams ir neįgaliesiems. Kaliniams reikia atseikėti europietiškai. Todėl nepykime ant savų teisėjų, kai šie priteisia, mūsų akimis žiūrint, labai jau dideles kompensacijas. Taip jie sutaupo ir kažkiek mūsų pinigų. Tai labai aiškiai matyti iš išnagrinėtų bylų.
B. Petrulevičui teismas Lietuvoje priteisė 2300 eurų. Ir nors Strasbūro teisėjams tokia suma ir pasirodė mažesnė palyginus su jų priteisiamomis sumomis panašiose bylose, tačiau teisėjai buvo „kilnaširdžiai“ Lietuvos atžvilgiu – jie nusprendė, kad B. Petrulevičius jau nebe auka ir kompensacija nebepriklauso.
Be europinių kompensacijų liko ir R. Klintovičius su R. Gaska. Nustatydamas, kad R. Klintovičiaus atžvilgiu Konvencija nebuvo pažeista, Teismas nurodė, kad gyvenamojo ploto trūkumą pareiškėjo laikymo Pravieniškių pataisos namuose metu kompensavo galimybė dienos metu laisvai judėti įstaigos teritorijoje. Nagrinėdamas R. Gaskos bylą teismas nurodė, kad gyvenamojo ploto trūkumą pareiškėjo laikymo Vilniaus pataisos namuose metu kompensavo taikytinas režimas, kartu buvo pažymėta, kad nebuvo įrodymų apie tai, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Atsižvelgęs į laikymo sąlygų visumą ir ypač į taikytiną režimą, pagal kurį leidžiama dienos metu laisvai judėti įstaigos teritorijoje, Teismas nusprendė, kad nors R. Gaskos kalinimo sąlygos nebuvo tinkamos, jos nepasiekė atitinkamo žiaurumo lygio, leidžiančio teigti, kad pareiškėjas patyrė nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį.
„Žiaurios“ sąlygos
O štai kitiems pasisekė gerokai labiau. Net 10 000 eurų Teismas priteisė dvejus metus Alytaus pataisos namuose praleidusiam R. Ivanenkovui. Strasbūro teismas atkreipė dėmesį į ypatingai prastą Alytaus pataisos namų būklę. Čia trūksta baldų, kameros apleistos, apšvietimas blogas, trūksta tualetų. Anot šio teismo teisėjų dveji metai tokiose sąlygose yra daug ir tai prilygino minimaliam žiaurumo lygiui. Toliau Teismas priminė, kad minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, nuo kalinimo trukmės, nuo fizinio ir psichinio poveikio. Tam tikrais atvejais reikšmės turi ir nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius, su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama sveikata ir gerovė.
Rėmėsi ataskaita
Už kalinimą orumą žeminančiomis sąlygomis 8000 eurų neturtinei žalai atlyginti Teismas priteisė V. Trakniui. Teismas atsižvelgė į tai, kad šis kalinys 608 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K itin mažo ploto kamerose ir pabrėžė, kad to pilnai užtenka konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Šiuo požiūriu Teismas rėmėsi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį (CPT) ataskaitomis po vizitų į Lukiškių tardymo izoliatorių 2000, 2004, 2008 ir 2012 metais. Tose ataskaitose buvo nuolat akcentuojamas užsiėmimų ne kamerose trūkumas, pabrėžiant, kad Lietuvos valdžios institucijos nesiima priemonių ką nors pakeisti. Šioje byloje Teismas atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad nerūkantis V. Traknys buvo laikomas 99 dienas kartu su rūkančiaisiais bei 201 dieną kartu su anksčiau teistais asmenimis.
Po 6500 eurų Teismas priteisė R. Mironovui ir D. Zeleniakui. Pirmasis jų buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kuri pasirodo veikė be leidimo, neturėjo higienos paso. Dušai, tualetai ir kitos patalpos čia nebuvo tinkamai valomos ir dezinfekuojamos, o pacientai turėjo praustis kartu su atvira tuberkuliozės forma sergančiais bei psichikos sutrikimų turinčiais ligoniais. Tad Teismas konstatavo, kad buvo pažeidžiami nacionalinės teisės reikalavimai. Vyriausybė tai žinojo, nes pažeidimai užfiksuoti 6 kartus, tačiau anot Teismo, sąlygos nebuvo gerinamos.
D. Zeleniakas buvo uždarytas Šiaulių tardymo-izoliatoriuje. Teismas nusprendė, kad nors Šiaulių tardymo-izoliatoriaus perpildymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo itin akivaizdus, tačiau kitos netinkamos sąlygos – privatumo nebuvimas naudojantis tualetu, prasta ventiliacija, natūralios šviesos ir gryno oro nebuvimas, prastas šildymas ar higienos reikalavimų neužtikrinimas – lėmė jo teisės į orumą pažeidimą, o tuo pačiu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Šioje byloje Teismas taip pat atkreipė dėmesį į CPT po vizito į Šiaulių tardymo izoliatorių 2012 metų ataskaitą, kurioje buvo atkreiptas dėmesys į apleistas kameras, tik iš dalies atskirtus tualetus.
Rekomendacijos vykdomos
Priminsiu, kad paskutinį kartą CPT komisija Lietuvoje lankėsi 2012 metų lapkričio 27– gruodžio 4 dienomis. Jos ataskaita viešai kaip ir nebuvo skelbiama. Teisingumo ministerijos teigimu, CPT surinkta informacija, susijusi su inspektavimu, ataskaita ir konsultacijomis su suinteresuota valstybe dalyve, yra konfidenciali. Ji gali būti viešinama tik Vyriausybės sutikimu. Tačiau viešai yra paskelbta Lietuvos respublikos vyriausybės ataskaita, kokių ji ėmėsi priemonių, kad pašalintų CPT nurodytus trūkumus. CPT kvietė Lietuvą prisijungti prie Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą Papildomo protokolo (8 punktas). Seimas 2013 metais ratifikavo Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą fakultatyvų protokolą. Įstatymas įsigaliojo nuo 2014 metų sausio 1 dienos. Be to, Seimas priėmė Seimo kontrolierių įstatymo pakeitimus, kuriuo Seimo kontrolierių įstaigai buvo suteiktos nacionalinės prevencijos institucijos funkcijos. Dabar Seimo kontrolieriai prevencijos tikslais gali nuolat lankytis laisvės apribojimo vietose.
Beje, Strasbūro teismas jau įvertino kai kurias Lietuvos priimtas priemones, tačiau to nepakanka.
CPT rekomendavo Lietuvos valdžios institucijoms dėti dideles pastangas pataisos namų ir tardymo izoliatorių perpildymui sumažinti toliau didelį dėmesį skiriant su laisvės atėmimu nesusijusioms priemonėms prieš skiriant bausmę, didinant laisvės atėmimui alternatyvių bausmių naudojimą ir taikant priemones, sudarančias geresnes galimybes laisvės atėmimu nuteistiems asmenims integruotis į visuomenę.
CPT buvo pabrėžusi, kad Lietuvoje yra vienas didžiausių įkalintųjų skaičius Europje. Nors neseniai buvo imtos taikyti alternatyvios suėmimui priemonės, įskaitant probaciją, kol kas jos didelio poveikio nepadarė. Tačiau Teismas atkreipė dėmesį į teigiamą bausmių vykdymo sistemos vystymąsi, atsižvelgdamas į 2012 metų liepos 1 dieną įsigaliojusias teisines priemones, skirtas spręsti įkalinimo įstaigų perpildymo problemoms. Tačiau Teismas kartu pažymėjo, kad šios priemonės peticijų pateikimo Teismui metu dar negalėjo pagerinti pareiškėjų situacijos, be to, dar reikia įrodyti jas galint pasiekti teigiamų rezultatų. Dar 2009 metais CPT pateiktoje ataskaitoje Vyriausybė pažadėjo uždaryti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, tačiau ši įkalinimo įstaiga vis dar veikia ir dėl jos uždarymo tik vyksta viešųjų pirkimų procedūra.
Taigi, aišku, kad ateityje besiskundžiantieji Strasbūrui gali likti nieko nelaimėję. Tačiau Teismas ne kartą pabrėžė, kad aukštas nusikalstamumo lygis, lėšų stoka, ar kitos struktūrinės problemos neatleidžia valstybės nuo atsakomybės už nežmoniškas ar orumą žeminančias kalinimo sąlygas. Valstybei tenka pareiga organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad nepriklausomai nuo finansinių ar logistinių sunkumų būtų užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.
Skundžiasi „bardaku“
Kaliniai, aišku, tuo naudojasi. Štai nuolatinis Vilniaus apygardos administracinio teismo klientas yra Lukiškėse teismo nuosprendžio laukiantis Saulius Velečka-Agurkas. Sunkiais nusikaltimais kaltinamas Kauno „Agurkinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderiu laikomas S. Velečka nori teismo nuosprendžio laukti namuose ar kur nors kitur – kaip kažkada Henrikas Daktaras – todėl skundžiasi įkalinimo sąlygomis ir tuo, kad yra vežiojamas į teismą Klaipėdoje. Jo manymu, jį būtų galima laikyti jei jau ne namuose, tai bent Kauno ar Šiaulių tardymo izoliatoriuose. Visa laimė, kad, kur laikyti kalinį ar suimtą įtariamąjį, yra Kalėjimų departamento direktoriaus prerogatyva. Su tuo, beje, sutinka ir Strasbūro teismas.
S. Velečkai atrodo, kad dėl dažnų etapavimų į Klaipėdą jis yra kankinamas, taip pat pažeidžiamos jo teisės, nes tai, kas dabar vyksta, yra „didžiulis bardakas“. „Kalinimo sąlygos Lukiškėse yra labai prastos, kai neseniai buvo šalčiai, mano kameroje tebuvo 8-9 laipsniai šilumos“, – sakė jis.
Kol kas Lietuvos teismai S. Velečkos prašymų netenkina, tačiau ir jo skundai gali pasiekti Strasbūrą. Tikimybė nemaža, mat jį, kaip, beje ir H. Daktarą, gina tas pats advokatas Kristupas Ašmys.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ