Nuo 2017 m. socialinės įmonės, specialiai sukurtos neįgaliesiems įdarbinti, nebegaus ES paramos. Dabar taikomu socialinių įmonių modeliu nepatenkinti ir patys neįgalieji, ir verslo atstovai. Lengvatos tokioms įmonėms iškraipo rinką, o neįgaliųjų įdarbinimas siejamas vien su dosniomis subsidijomis.
Landa verslininkams
„Pati socialinių įmonių idėja ir su tuo susiję įstatymai buvo labai gražūs, – pripažino Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. – Tačiau, kaip ir daugelis gražių idėjų, ji išsigimė.“
Pasak prezidentės, socialinėse įmonėse turėtų būti įdarbinami žmonės, kurie tikrai negali dirbti atviroje darbo rinkoje. „Darbdaviai iš tiesų nenori priimti žmonių, turinčių tam tikrą negalią, tarkime, sutrikusią psichiką, – pasakojo ji. – Bet su mielu noru socialinių įmonių steigėjai įdarbina nesunkią negalią turinčius žmones.“
Jos manymu, būtų labiau sveikintina integruoti neįgaliuosius į atviros darbo rinkos bendroves. Tai, anot pašnekovės, turėtų teigiamą poveikį socialinei įmonės aplinkai. „Būtent tam ir turi būti skiriamos dotacijos, jas turi gauti ne tik socialinės, bet ir privačios bendrovės“, – sakė pašnekovė.
Biurokratiniai trukdžiai
Pasak Darbo biržos atstovų, darbdaviai pageidauja įdarbinti neįgaliuosius, nes Užimtumo rėmimo įstatyme numatyta subsidijuoti dalį jų atlyginimo, darbo vietos steigimo išlaidas, remti savarankišką užimtumą.
Tačiau, anot R.Kavaliauskaitės, dažna verslo bendrovė neprašo valstybės paramos dėl sudėtingo biurokratinio kelio. „Gauti finansavimą iš Darbo biržos – misija neįmanoma. Kiekvieną mėnesį reikalaujama ataskaitų, tenka laukti šios institucijos sprendimo, ar bus leista dirbti neįgaliajam toje verslo įmonėje, todėl daugelis darbdavių tiesiog spjauna ir įdarbina neįgalųjį kaip darbingą žmogų. Valstybė turėtų supaprastinti dotacijų teikimo mechanizmą ir taip paskatinti darbdavius į savo bendroves pakviesti daugiau negalią turinčių, bet galinčių dirbti žmonių“, – aiškino Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė.
O štai socialinėms įmonėms atidaryti visi vartai: nemažai atvejų, kai jos, įdarbinusios neįgaliuosius, paskui paprašo, kad jie į darbą neitų. „Niekas nekontroliuoja, kaip socialinės įmonės panaudoja subsidijas, – pripažino R.Kavaliauskaitė. – Yra ir gerai dirbančių, tačiau dauguma jų piktnaudžiauja įstatymo lengvatomis.“
Socialinės įmonės dažniausiai teikia valymo paslaugas. Jose dirbantys kurtieji galėtų integruotis į atvirą darbo rinką, tačiau socialinėms įmonėms patogu juos įdarbinti, nes už kurčiuosius gauna darbo užmokesčio subsidiją, nusiperka geriausią įrangą. „Šių įmonių vadovai mėgsta girtis: mes tokį gerą darbą darome, įdarbiname neįgaliuosius, tačiau iš tiesų vaizdas labai iškreiptas, – įsitikinusi R.Kavaliauskaitė. – Kuriasi socialinės odontologijos, statybos įmonės. Tai kokie neįgalieji dirba statybininkais? Tokie gali dirbti ir atviroje darbo rinkoje.“
Išskirtinės sąlygos
Norint gauti socialinės įmonės statusą, suteikiantį pranašumą konkurencinėje aplinkoje, reikia įdarbinti ne mažiau kaip keturis negalią turinčius asmenis. Per visą socialinės įmonės egzistavimo laiką, kad ir kiek jis truktų, iš ES fondų kompensuojamas darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, darbo užmokestis. Priklausomai nuo tikslinės grupės, kuriai priklauso darbuotojas, kompensuojama nuo 50 iki 75 proc. jo darbo užmokesčio. Per vienus metus galima pasinaudoti finansine parama darbo vietoms steigti be banko garantijos. Socialinės įmonės statusą turinčiai bendrovei taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas, ji turi išskirtines sąlygas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Pagal įstatymą perkančios organizacijos per metus ne mažiau kaip 5 proc. supaprastintų viešųjų pirkimų turi atlikti iš socialinių įmonių.
„Užtektų kiekvienai savivaldybei turėti po vieną socialinę įmonę. Dabar jų – 148 ir daugiausia įsikūrusios didžiuosiuose miestuose. Jos turėtų būti kaip tramplinas neįgaliesiems pereiti iš socialinės uždaros įmonės į atvirą darbo ranką“, – teigė R.Kavaliauskaitė.
Būtina atsijoti
Kai kurie socialinės įmonės statusą turinčių statybų, administravimo, valymo ar kitas paslaugas teikiančių bendrovių vadovai nelinkę kalbėtis su žiniasklaida. Tačiau jei įmonėje dirba sunkią negalią turinčių žmonių, bendraujama gana noriai.
Viešoji įstaiga „Retenė“, remontuojanti, gaminanti ir pritaikanti techniką neįgaliesiems, – vienintelė tokias paslaugas teikianti įmonė Šiaulių ir Panevėžio regionuose. Invalido vežimėlyje daugelį metų sėdintis įmonės įkūrėjas ir direktorius Robertas Ašmanavičius sukūrė darbo vietą ne tik sau, bet ir 14 darbuotojų. Visi, išskyrus buhalterę, panašaus likimo – turi fizinę negalią. Kadangi „Retenė“ gavo neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, dalį užmokesčio ir mokesčius „Sodrai“ dengia Darbo birža.
„Kai po avarijos buvau priverstas atsisėsti į invalido vežimėlį, reikėjo kaip nors suktis, kad išgyvenčiau“, – apie skaudų gyvenimo momentą pasakojo R.Ašmanavičius, verslą pradėjęs prieš dvidešimt metų.
Jo teigimu, neįgaliam žmogui sunku konkuruoti su sveikaisiais – darbo našumas žemesnis. „Jei netektume paramos, mažintume darbuotojų skaičių“, – sakė R.Ašmanavičius. Jis prisipažino žinantis apie piktnaudžiavimo atvejus, tačiau kirsti iš peties socialinėms įmonėms būtų klaida.
„Lietuvoje yra labai daug kontroliuojančių institucijų. Tarkim, pas mus nuolat lankosi Darbo inspekcija, tikrina darbo vietas, stakles, tai argi neįmanoma atsijoti, kuri socialinė įmonė tikra, įdarbinusi sunkią negalią turinčius asmenis, o kuri tik piktnaudžiauja statusu.“
R. Ašmanavičius: "Sunku kjonkuruoti su sveikaisiais."
Susikūrė darbo vietą
Robertas Šimonis iš Druskininkų serga cerebriniu paralyžiumi, vaikšto su ramentais, tad ieškant darbo beveik visi darbdaviai jam užtrenkė duris.
Prieš trejus metus jis susikūrė sau darbo vietą, pradėjo siūti žaislus. „Mano manymu, socialinių įmonių reikia, nes jos sudaro galimybę neįgaliems žmonėms kurti savo gerovę“, – teigė R.Šimonis. Jis taip pat norėjo kurti socialinę įmonę, priimti dirbti neįgaliuosius, bet žinia, kad nuo kitų metų nebus teikiama parama, tikriausiai gali pakeisti jo planus.
Prieš kurį laiką baigęs Vilniaus universiteto filosofijos bakalauro studijas, ne kartą skatintas kaip vienas geriausių studentų, jis su kartėliu atsiliepė apie lietuviškojo mentaliteto ypatumus. „Daugumos darbdavių tolerancija neįgaliajam dažniausiai tik deklaruojama, – pasakojo jis. – Atėjęs į darbo pokalbį su ramentais, ne kartą mačiau, kaip į mane žvelgė iš nuostabos išsiplėtusios akys. Aš juk nepretenduoju į statybų darbininko vietą, tačiau mano galva dirba gerai.“
R.Šimonis taip pat atkreipė dėmesį į kitą visiems aktualią problemą. „Tarkim, Norvegijoje verslą pradėjusiems verslininkams trejus metus taikomos mokesčių lengvatos, o pas mus privalai mokėti nuo pirmosios dienos. Beje, toje šalyje neįgalieji dirba ir statybose – yra jiems specialiai pritaikytos įrangos.“
R. Šimonis įsitikinęs, kad socialinių įmonių tikrai reikia. Asmeninio archyvo nuotr.
Laimi privatus verslas
Pasak asociacijos „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ administracijos direktorės Henrikos Varnienės, pernai Lietuva iš nacionalinio biudžeto ir ES struktūrinės paramos skyrė beveik 18 mln. eurų negalią turinčius žmones įdarbinančioms socialinėms įmonėms.
Šios lėšos buvo panaudotos 6 815 žmonių, turinčių negalią, įdarbinti, tai sudaro tik 5 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų. Iš viso atviroje darbo rinkoje, t. y. ne socialinėse įmonėse, šiuo metu darbus susiradę 47 tūkst., arba 34 proc., negalią turinčių žmonių.
„Dabartinė socialinių įmonių rėmimo praktika yra ydinga, nes net 92 proc. valstybės paramos skiriama žmonių su negalia darbo užmokesčiui ir „Sodros“ įmokoms padengti, – aiškino H.Varnienė. – Parama nesukuria ilgalaikės pritaikytų darbo vietų infrastruktūros, neprisideda prie dirbančiųjų profesinio tobulinimo ar gilesnės jų socialinės integracijos.“ Taigi laimi privatus verslas, bet ne negalios kamuojami žmonės.
Pasak H.Varnienės, negalią turintis žmogus iš tiesų gali dirbti bet kurioje įmonėje, tik reikia atitinkamai jam pritaikyti aplinką. Jos manymu, visa pagalba turėtų būti orientuota būtent tam, kad žmogus galėtų eiti į atvirą darbo rinką.
„Šiemet Lietuva atsiskaitė Jungtinėms Tautoms, kaip įgyvendina neįgaliųjų teisių konvenciją. Jos rekomendavo uždaryti socialines įmones“, – teigė H.Varnienė. Pasak jos, dauguma įmonių įdarbina neįgalius žmones negaudamos jokios paramos. Tokias bendroves, kurios iš esmės atlieka socialinio verslo misiją, reikėtų skatinti ir tai turėtų daryti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Reikės dar tobulinti
Gintaras Klimavičius, socialinės apsaugos ir darbo viceministras
Veikiantis socialinių įmonių modelis yra svarbus ir būtinas asmenų, negalinčių lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, užimtumui skatinti. Tačiau, atsižvelgiant į kylančias socialinių įmonių teisinio reguliavimo problemas, jis turi būti tobulinamas.
Siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo socialinės įmonės statusu, parengtos Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pataisos. Siūloma skatinti sunkiausią negalią turinčių asmenų įdarbinimą, skatinti jų grįžimą į darbo rinką, socialinę integraciją, mažinti socialinę atskirtį ir pan.
Įstatymo projektas šiemet rugsėjo 20 d. buvo pateiktas svarstyti Seimo plenariniame posėdyje, tačiau jo pateikimui nebuvo pritarta. Projektas grąžintas tobulinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Moka daugiau nei gauna
Nerijus Briedis, socialinės neįgaliųjų įmonės „Eurotela“ vadovas
Socialinės įmonės sumoka daugiau mokesčių nei gauna paramos. Tarkim, 2015 m. Lietuvos socialinės įmonės sumokėjo apie 17 mln. eurų mokesčių, o dotacijų gavo 16 mln. eurų. Taigi valstybei nereikia išlaikyti tų neįgaliųjų, kurie jai dar ir sumoka.
Tie žmonės, kurie dirba socialinėse įmonėse, neturi galimybių integruotis į atvirą darbo rinką.
Problema ir ta, kad 80 proc. neįgaliųjų turi vidurinį arba žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Fizinio darbo jie dirbti negali, o išsilavinimas neleidžia imtis kitokios veiklos. Todėl neįgalūs žmonės iš visų jėgų turėtų stengtis įgyti aukštąjį išsilavinimą, tai suteiks jiems vienintelę galimybę konkuruoti su sveikais žmonėmis.
Neįgalūs jaunuoliai nemotyvuojami siekti rezultatų, jiems nesudaromos sąlygos mokytis kartu su sveikaisiais. Lietuvos švietimo sistemai tai nerūpi, todėl apie 90 proc. jų sėdi namuose, gauna pašalpas.
Viena išeitis – sutvarkyti sistemą, kad žmonės galėtų siekti aukštojo mokslo. Kita išeitis – tose pačiose socialinėse įmonėse, kur dirbama su sveikaisiais, vyktų integracijos programos.
Socialinės įmonės nėra blogis, jos iš tiesų gali padėti žmogui surasti naują gyvenimą. Kol kas nieko geriau už jas nesugalvota.