Istorikai teigia, kad kadaise svarbių prekybinių kelių susikirtimo vietoje buvęs Skuodo (Škud) miestas išaugo ir suklestėjo būtent žydų bendruomenės dėka, kuri čia buvo viena seniausių Lietuvoje. Deja, šiandien, atrodytų, nebėra kam prisiminti bendruomenės narių. Kaip ir kasmet, šiemet jau keturioliktąjį kartą vyko Europos žydų kultūros dienų renginiai, kurių tema ─ „Diaspora ir paveldas. Štetlas“. Ta proga apie Škud štetlą kalbamės su kraštotyrininku, Skuodo Bartuvos progimnazijos direktoriumi Virginijumi Jokšu.
Kokia buvo Skuodo žydų bendruomenė? Internete galime rasti Skuodo štetlui skirtą puslapį (http://shtetlshkud.com), pasakojantį apie sunaikintą bendruomenę, Pranas Šarpnickis dalijasi savo įžvalgomis apie Skuodo žydus savo tinklaraštyje. Tačiau apskritai neatrodo, kad Skuodo miesto ir apylinkių žydų bendruomenės sulauktų išskirtinio tyrėjų dėmesio. Kaip manote, kodėl?
Žydų bendruomenė tarpukariu buvo gana gausi, vieninga. Vietiniai kitų tautybių gyventojai be jos tiesiog neįsivaizdavo savo gyvenimo pirmosios Lietuvos Respublikos laikais. Žydai savo rankose laikė visą miesto prekybą, gamybą... Šiandien Skuode žydų bendruomenės nebėra. Deja... Išskirtinio tyrėjų dėmesio Skuodo žydų istorija tikrai nesulaukia iki šiol. Labai sunku spręsti, kodėl taip yra atsitikę, – gal tiesiog tokia veikla nėra labai pelninga ir šiais laikais nelabai patraukli jauniems tyrėjams.
Kokia žydų paveldo situacija Skuodo rajone ir Skuodo mieste? Kokius lankytinus objektus, pasakojančius apie Skuodo žydų bendruomenės gyvenimą, išskirtumėte?
Skuode ir Skuodo rajone žydų paveldo nėra gausu, neišliko nė viena iš trijų Skuodo žydų sinagogų, kurios sudegė Antrojo pasaulinio karo metais. Skuode sunyko, pasikeitė, buvo perstatytas ir senasis miesto centras, kuriame virė visas prekybinis gyvenimas, buvo sunaikintos žydų kapinės. Mieste galima aplankyti kapinių vietą, apie žydų gyvenimą liudija ekspozicija Skuodo muziejuje, masinių žydų žudynių vietose yra paminklai, ateities kartoms primenantys tragiškus žydų istorijos momentus.
Esate parengęs darbą „Žydai Skuode“. Kas paskatino imtis tokios temos?
Nepavadinčiau to darbu. Turiu surinkęs kraštotyrinę medžiagą apie Skuode gyvenusias tautines mažumas. Pirmiausia gimė studija apie Skuodo latvius, o vėliau – ir apie Skuodo žydų gyvenimą bei veiklą tarpukariu. Kraštotyra domėjausi jau nuo pirmos mokytojo darbo vietos Šiaulių rajono Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų pagrindinėje mokykloje. Atvykęs gyventi į Skuodą sužinojau apie buvusią gana gausią Skuodo žydų bendruomenę, tad ir kilo mintis pasidomėti šia tema nuodugniau. Tuo labiau kad, tuometinėmis mano žiniomis, nelabai kas buvo šią temą nagrinėjęs.
Europos žydų kultūros dienų renginiai Skuode nevyko? Kas tai nulėmė? Galbūt tapsite renginio ambasadoriumi ir Skuode Europos žydų kultūros dienų renginys įvyks 2018-aisiais?
Vėlgi sunku spręsti, kodėl žydų kultūros renginiai nepasiekė Skuodo žemės. Gal tiesiog rengėjams nėra į ką atsiremti... Jaučiu, kad Skuodo muziejaus darbuotojos, darbščios istorijos puoselėtojos, tikrai nebūtų atsisakiusios padėti organizuoti renginius Skuode. O kur dar istorijos mokytojai... Aišku, Skuodas labai tuštėja dėl emigracijos. Todėl ir didesni renginiai jį paprasčiausiai aplenkia. Nežinau, ar sugebėčiau atlikti tokias atsakingas pareigas – būti „ambasadoriumi“, kaip Jūs pavadinot, bet dalyvauti organizuojamuose renginiuose niekada neatsisakau...
Esate dalyvavęs tarptautiniame vasaros seminare „Mokymas apie Holokaustą“, lankęsis Izraelyje... Kaip įgytą patirtį pritaikote ugdymo procese? Kaip su mokiniais turime kalbėti apie šią tragediją? Kokią vietą ugdyme užima kraštotyrinė veikla?
Kraštotyrinė veikla ir yra ta veikla, kurioje galima išgirsti gyvą pasakotojo žodį, visai kitokį negu vadovėlių tekstai. Mokiniai apie žydų tautos tragediją mokomi lankant, kiek leidžia galimybės, istorines vietas, gyvai susipažįstant su istorijos paveldu... Deja, šiuo metu mokyklų direktoriai pamokų vesti negali, todėl su mokiniais tiesiogiai bendrauju tik popamokinėje veikloje. O kraštotyrinė veikla mokyklose tikrai dar yra organizuojama, tik reikia ją nukreipti tokia linkme, kad ji tikrai padėtų mokiniams nuodugniau pažinti jų gyvenamosios vietos istoriją.
Skaitytojams pateikiame darbo „Žydai Skuode“ ištrauką. Prisiminkime.
Skuodo miesto žydų bendruomenės istorijos fragmentai
...Kaip ir kiekviename Lietuvos mieste ar miestelyje, taip ir Skuode būta gana gausios žydų bendruomenės. Tarpukariu Skuode gyveno apie 4 000 gyventojų, o žydai sudarė apie 30 procentų visų miestelio gyventojų. Miesto žydų bendruomenė nebuvo uždara. Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) laikotarpiu žydų tautybės žmonės atliko svarbų vaidmenį miesto gyvenime. Žydai aktyviai prekiavo su lietuviais, latviais ir vokiečiais. Jiems priklausė apie 200 įvairių įmonių: maždaug 20 privačių batų dirbtuvių, fabrikų ir krautuvių, dirbtinio rago fabrikėlis, pieninė, kelios verpyklos. Visose šiose įmonėse dirbo apie 170 žmonių. Veronika Gedgaudienė pasakojo, kad tuo metu didžiausia įmonė buvo Iciko Kano avalynės fabrikas „Kontinent“, kuriame dirbo apie 50 darbininkų. Batai buvo gaminami iš labai geros žaliavos, kurią fabriko savininkas atsiveždavo daugiausia iš Šiaulių miesto odų gamyklos. Jo fabrike buvo gaminami įvairiausių rūšių ir dydžių batai. Net pats išrankiausias pirkėjas galėjo išsirinkti sau tinkamus. Savo fabriko gaminius I. Kanas parduodavo ne tik Skuode, bet ir daugelyje kitų Lietuvos miestų bei miestelių. Be I. Kano batų dirbtuvės, mieste batų dirbtuves dar turėjo Pikilderis, Beršteinas, senamiestyje – Mošė Jankelovičius, Mošė Leib Grinblatas. Senojo Skuodo gyventoja Rozalija Baltiejienė (g. 1900 m.) teigė, kad viena batų gamybos dirbtuvė priklausė žydui Veršteinui. Senamiestyje, Laisvės gatvėje, veikė Michaelio Mines avalynės dirbtuvė „Konkurencija“. Aleksas Baltiejus pasakojo, kad Hiršo Gilderio batų fabrikas taip pat buvo nemenkas.
Buvo ir kitų žydų įmonių. Fogelmano dirbtuvėje buvo gaminamos sagos. Broliai Fogelmanai vertėsi ir geležies prekyba, turėjo nemažą geležies dirbinių parduotuvę, miesto ir aplinkinių kaimų gyventojus aprūpindavo labai gerais apkaustais langų rėmams ir durims. Dovydas Mirkes buvo chemikas-vaistininkas, vadovavo Didžiajai miesto vaistinei, tada vadintai Didžiąja aptieka, o centrinei vaistinei (centralinei aptiekai) vadovavo I. Zilberšteinas. Odos apdirbimo įmonę ir gaminių parduotuvę turėjo Spicas. Skuode veikė ir nedidelis saldainių fabrikėlis. Senamiestyje (Laisvės gatvėje) veikusi vilnų verpykla priklausė Markusui Choicheriui, kuris turėjo dvi verpimo mašinas, dvi „knatines“, stakles su elektriniais varikliais. Kiti žydai užsiimdavo paviene privačia veikla – Joselis Faivušas buvo javų, linų ir miško žaliavos pirklys, Solomonas Kohenas vertėsi prekyba, Valerijonas Kubilovičius išlaikė restoraną, Jankelis Segalis buvo pirklys, Efroimas Segaliss turėjo žyginių arklių stotį, Leibas Zelikmanas supirkinėjo javus, Abraomas Mošė Urdangas prekiavo, Judelmanas buvo ekspeditorius, Ochmunas turėjo kailių dirbtuvę.
Dauguma to meto Skuode buvusių parduotuvių buvo žydų nuosavybė. Jos stovėjo pačiame miesto centre, buvo prekiaujama įvairiomis smulkiomis prekėmis, mėsos parduotuvės priklausė Zargėvičiui. Vienas stambesnių parduotuvių tinklo savininkų buvo Davidovas, kuris parduodavo geras raštinei būtinas prekes. Senamiestyje didelę mišrių prekių parduotuvę turėjo Mejeris. Miesto centre parduotuvę turėjo Abraomas Faktoras. Krautuvėse prekiaudavo patys jų savininkai, padedami šeimos narių arba samdytų pagalbininkų. Didžiausius prekių sandėlius Skuode turėjo Elmanas. Iš jo sandėlių prekes imdavo mažesnių krautuvėlių laikytojai, neturėję galimybių patys atsivežti prekių iš kitur. Nepriklausomoje Lietuvoje prekės į Skuodą atkeliaudavo iš Plungės, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno. Skuode veikė D. Davido knygynas. Visi Skuodo miesto ir aplinkinių kaimų gyventojai gerai žinojo garsų gydytoją Fugelmaną, gydytojus Levą ir Karštatą.
Tarpukariu Skuode veikė keletas žydų sporto organizacijų, žydų futbolo komanda. 1924 m. buvo įkurtas sporto organizacijos „Maccabi“ filialas. Veikė įvairios žydų kultūros draugijos. Apie 1919 m. Skuode buvo įkurta jidiš keturklasė mokykla. Joje dirbo 5 mokytojai, naujai mokyklai statyti lėšų nebuvo skirta, nes privačių mokyklų statybų Lietuvos valstybė nefinansavo. Mokyklai vadovavo daktaras Karštatas, vėliau – M. Fogelmanas. Yra žinoma, kad mokykla neišsilaikė, nes dėl įsiskolinimų buvo uždaryta. 1922 m. atidaryta nauja žydų pradinė mokykla su dėstoma hebrajų kalba. Vėliau Skuode pradėjo veikti ir žydų vidurinė mokykla, išlaikoma žydų bendruomenės, 1923 m. joje mokėsi apie 70 mokinių. Žydų vaikai, baigę mokyklą, mokslą tęsė Skuodo lietuviškoje progimnazijoje.
Žydai taip pat turėjo savo maldos namus. Kaip pasakojo vyresnieji Skuodo miesto gyventojai Juozas Gadeikis ir Pulkerija Gadeikienė, Skuode buvo dvi (kai kurių šaltinių tvirtinimu – netgi trys) žydų sinagogos. Kiti jas vadino „šulėmis“. Viena sinagoga buvo dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje, antroji buvo senamiestyje, dabartinėje Simono Daukanto gatvėje, o trečiosios buvimo vieta nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad ji taip pat buvo senamiestyje, Laisvės gatvėje. Visos jos buvo medinės ir per Antrąjį pasaulinį karą sudegė. Gadeikiai pasakojo, kad į „šulę“ eidavo tik vyrai.
Žydų kapinės yra senamiestyje prie Bartuvos upės, dabartinėje Salomėjos Nėries gatvėje (tuomet – visiškame miesto pakraštyje). Iš gatvės pusės kapinės buvo aptvertos ilga, aukšta ir aklina tvora. Nuo upės pusės tvoros nebuvo. Pokario laikotarpiu senosios žydų kapinės buvo apleistos, neprižiūrimos. Apie 1971–1972 m. buvo nutarta žydų kapines išardyti, jas visai sunaikinti, išniekinti. Kalbinti gyventojai teigė, kad ardymo darbus vykdė Skuodo melioracijos statybos valdyba (MSV). Žydų kapinių paminklai buvo stumiami buldozeriais Bartuvos upės slėnio link. Jų teigimu, antkapiniai paminklai ir dabar dar turėtų būti toje vietoje, nes dauguma yra užversti žemėmis. Dalis suniokotų žydų antkapių buvo panaudota mūrijant akmenines tvoras prie naujai pastatytų mūrinių namų. Sunaikintų kapinių vietoje vietinė sovietų valdžia XX a. 8–9 dešimtmetyje organizuodavo įvairias šventes, gegužines, žmonės šoko, dainavo, linksminosi, degino laužus... Atgimimo laikotarpiu buvo iškasti kai kurie paminklai ir jų išlikusios dalys ir įmūryti į nedidelį žydų kapinių atminimo paminklą, primenantį, kad šioje vietoje – žydų kapinės. 1994 metais prie buvusių žydų kapinių buvo pastatytas atminimo akmuo, buvusi kapinių teritorija iš gatvės pusės buvo aptverta dekoratyvine tvora. Bet tai nėra išeitis. Tai yra per daug menkas prisiminimas suniokotam Skuodo žydų bendruomenės istorijos, religijos, kultūros paminklui.
Virginijus Jokšas yra Skuodo Bartuvos progimnazijos direktorius, istorijos mokytojas.