Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
S. Bendžius apie darbą tiesioginiame eteryje: būna arba gerai, arba į kolekciją

„Tai buvo mano svajonė – būti sporto komentatoriumi, tiksliau – krepšinio. Ta svajonė neišsipildė, gal ir gerai“, – taip sako įvairiausias žurnalistikos sritis išmėginęs Simonas Bendžius, kurį laiką rengęs televizijos laidą „Šventadienio mintys“, olimpinio moterų tinklinio finalo metu išbandęs išsvajotąją sporto komentatoriaus kėdę, o galiausiai atsidūręs kosTmoso departamente – taip juokaudamas su LRT RADIJO kolegomis savo darbo vietą vadina žurnalistas. Jis ieško su astronomija, kitomis mokslo sritimis ar tiesiog įvairenybėmis susijusių temų, kurias eteryje pristato LRT RADIJO klausytojams.

„Tai buvo mano svajonė – būti sporto komentatoriumi, tiksliau – krepšinio. Ta svajonė neišsipildė, gal ir gerai“, – taip sako įvairiausias žurnalistikos sritis išmėginęs Simonas Bendžius, kurį laiką rengęs televizijos laidą „Šventadienio mintys“, olimpinio moterų tinklinio finalo metu išbandęs išsvajotąją sporto komentatoriaus kėdę, o galiausiai atsidūręs kosTmoso departamente – taip juokaudamas su LRT RADIJO kolegomis savo darbo vietą vadina žurnalistas. Jis ieško su astronomija, kitomis mokslo sritimis ar tiesiog įvairenybėmis susijusių temų, kurias eteryje pristato LRT RADIJO klausytojams.

Tiesa, šešerius metus LRT RADIJO eteryje skambančio S. Bendžiaus balso klausytojai netrukus ims pasigesti – neseniai dvynukų tėčiu tapęs radijo žurnalistas bent metus į eterį negrįš. „Yra laikas darbui ir yra laikas šeimai“, – šypsodamasis sako žurnalistas ir LRT.lt portalo skaitytojams pasakoja, kokie keliai jį atvedė į nacionalinį transliuotoją.

– Kiek laiko dirbate LRT?

– LRT esu nuo 2011 m. rugsėjo 1-osios, kuomet prasidėjo Europos vyrų krepšinio čempionatas. Gavau pirmąją užduotį nuvažiuoti į Šiaulius ir iš ten papasakoti, kuo gyvena sirgaliai. O šiaip LRT pradėjau lankytis antrame žurnalistikos kurse, čia atlikinėjau praktiką, ir man labai patiko. Turėjau daug veiklos, nes tuo metu sporto žurnalistas Marius Andrijauskas buvo susilaužęs ranką ar koją, tad galėjau ir sporto žinias rengti bei skaityti.

Paprastai čia tvarka būna tokia: po praktikos žmonės, kuriems sekasi ir patinka, gali likti LRT. Jie derina tolimesnes studijas su darbu, ateina porą kartų per savaitę – taip daug jaunų žmonių pas mus jau yra likę. Bet tada, 2009 m., buvo krizė, ir mūsų ilgiau išlaikyti negalėjo, todėl tiesiog atsisveikinome iki kito karto. O kai 2011 m. baigiau žurnalistikos mokslus, pradėjau ieškoti darbo ir susisiekiau su LRT radijo naujienų tarnybos direktoriumi Audriumi Braukyla. Jis pasiūlė ateiti, pasibandyti. Atėjau, patiko ir vis labiau patinka, taip ir likau čia.

– Su kokiomis laidomis dirbate?

– Dabar esu reporteris, tad tenka įvairias temas apžvelgti. Kartais vedu informacines laidas, jei kolegoms reikia pagalbos, kai kas nors suserga. Mes viską išbandom. Radijuje esame susiskirstę sritimis. Šiaip esu reporteris, mano sritis yra „kitos temos“. Tai – mokslo populiarinimas, kas man labiausiai patinka, ir visa kita: kultūra, socialiniai dalykai, švietimas, religija, technologijos. Žodžiu, visa tai, kas neįeina į pagrindinį žinių spektrą, labiau – įdomybės.

Net nežinau, nuo ko ten prasidėjo, bet kai atėjau į radiją, pasiėmiau vieną kosminę temą, paskui – kitą, ir taip išėjo, kad tas kabinetas, kuriame sėdime su kolegomis, dabar vadinasi radijo kosTmoso departamentas. Kolegos juokauja: „Ką kosminio šiandien, Simai, turi?“. Ir dažniausiai būna tų aktualijų, įvykių. Jei būna temų, susijusių su religija, jos taip pat tenka man, nes aš asmeniškai gilinuosi į tą sritį.

– Dirbti radijuje siekėte nuosekliai?

– Ankstyvoje paauglystėje labiau norėjau mokytis muzikos, kurti muzikos kūrinius, iš to gyventi arba turėti populiarią roko grupę, kuri koncertuotų ir visame pasaulyje būtų žinoma. Paskui supratau, kad, nors ir esu lankęs „Yamaha“ mokyklą, nesu lankęs muzikos mokyklos, neturiu pagrindų, natų nelabai pažįstu ir paprasčiausiai ten neįstočiau.

Tada pamačiau, kad yra ir kita šauni sritis – žurnalistika. Tuo metu man labai patiko keli šios srities dalykai: nepraleisdavau nei vienerių krepšinio rungtynių ir svajojau būti krepšinio komentatoriumi, tai buvo vienas iš dalykų, dėl ko stojau į žurnalistiką. Taip pat labai patiko ir dabar patinka, kaip Marijonas Mikutavičius veda laidas. Anksčiau buvo jo laida „Vakaras su Marijonu“, ir jis labai gerai, diplomatiškai, kultūringai, bet kartu – gana aštriai ir tiesiai savo pašnekovus „patarkuodavo“. Dėl to stojau į žurnalistiką.

Dėl ko radijas? Buvo kelios galimybės, ką rinktis: televiziją, radiją ar spaudą. Radijas man kėlė labai daug šiltų, smagių prisiminimų iš vaikystės ir paauglystės. Buvo tikras džiaugsmas, kai tėvai nusipirko pirmąjį kasetinį grotuvą. Būdavo, naršai po radijo stotis ir įrašinėji į kasetę, ką girdi, visokiausias dainas. Paskui su bičiuliais į kasetes įrašinėdavom visokias savo blevyzgas, atseit radijo laidas darydavom.

Man radijas atrodo pati jaukiausia žiniasklaidos priemonė, kurios gali visur klausytis: ir tamsoje, ir mašinoje. Namie radijas kaip fonas, kaip kažkoks nematomas draugas, kuris užtikrina, kad nesijaustum vienišas.

Visa tai susidėjo ir pasirinkau radiją. Nesigailiu. Šiek tiek esu dirbęs televizijoje, bet man radijas yra artimiausias – čia gali būti labai natūralus, būti savimi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Sakote, kad išbandėte televiziją. Kada tai buvo?

– Studijų metais ir pirmais metais, kai pradėjau dirbti LRT. Dar ir dabar tebėra ta laida – „Šventadienio mintys“. Trejetą ar ketvertą metų kūriau tas laidas. Stengdavausi, kad kuo įdomiau būtų jaunimui, darydavom laidas ir apie krikščionišką roką, ir krikščionišką metalą, ir apie baikerius. Bet supratau, kad žmonės televizijai yra arba sutverti, arba nesutverti. Per tuos ketverius metus aš pats ten nesijaučiau jaukiai, nesijaučiau savimi. Užteko veiklos radijuje, tad su televizija gražiai atsisveikinome. Tai davė geros patirties, bet supratau, kad mano ateitis – radijas.

– Pirmas darbas buvo sporto varžybose... Ar buvo daug jaudulio ir adrenalino?

– Tai buvo mano svajonė – būti sporto komentatoriumi, tiksliau – krepšinio. Ta svajonė neišsipildė, gal ir gerai. Nes kai pagalvoju, tas darbas – nepastovus, ir savaitgaliais dirbti reikia. Dabar, kai turiu šeimą ir visai neseniai gimė dvynukai... Yra laikas darbui ir yra laikas šeimai, kuo toliau, tuo labiau tai suprantu ir vertinu. Bet neatsisakau minties kada nors, galbūt vieną kartą gyvenime, pakomentuoti krepšinio varžybas, tam pasiruošti... Būtų smagi patirtis.

Tiesa, esu vieną kartą komentavęs olimpinių žaidynių varžybas. Londono olimpiados metu nuėjau pas Artūrą Mažeiką, sporto redaktorių, ir paklausiau: gal yra kokių nors varžybų, kurias galėčiau pakomentuoti? Labai norėčiau. Gal koks krepšinis? Jis man sako: na, ne, krepšinis jau seniai užimtas, jį seni vilkai pasiėmę, tai niekaip. Bet pervertė programą ir sako: žiūrėk, yra čia vieną šeštadienio vakarą moterų tinklinio finalas. Žinai ką nors apie tinklinį? Nieko nežinau. Na, tai susižinosi, taisykles paskaitysi. Ar nori? Noriu, labai. Tai tas dvi savaites, kiek buvo likę, skaičiau taisykles, žiūrėjau varžybas. Pasikviečiau vieną iš Lietuvos tinklinio federacijos vadovų. Komentavom mes tas varžybas, taip greitai prabėgo laikas, taip buvo įdomu, smagu... Tokia gera patirtis. Visiems sakau, kad moterų tinklinį komentavau (juokiasi – LRT.lt) Ir atsiliepimai buvo visai neblogi, gėdos, atrodo, nepadariau.

– Kas šiame darbe įdomiausia ir kas – sunkiausia?

– Įdomiausia tai, kad sužinau daug naujų dalykų, kas kitiems galbūt atrodo elementaru, ypač tiksliųjų mokslų atstovams, nes tenka nemažai daryti reportažų ir temų apie mokslą, mokslo populiarinimą, fiziką, chemiją, geografiją ir panašiai. Mokykloje man labai sunkiai sekėsi tikslieji mokslai, buvau visiškas nulis fizikoj, chemijoj ir dabar, kalbindamas mokslininkus, pildau savo mokyklos spragas. Sužinau, iš ko sudaryti ir kaip veikia atomai, kas yra gravitacija, kokios didžiausios astronomijos problemos, ir man tai labai patinka. Kitas dalykas, dėl ko man šis darbas labai mielas ir artimas, –sutinku įvairiausių įdomių, užsidegusių žmonių, kurie turi idėjų, kurie jomis gyvena, jas vysto ir patys šiek tiek įkvepia nesustoti, galvoti kažką naujo, tobulėti.

O sunkiausia – montažas. Kai įsirašau pusvalandį įdomaus pokalbio su pašnekovu, atrodo, kad šitas pokalbis buvo pats geriausias – tiesiog visų laikų Lietuvos žurnalistikos pavyzdys, ir atrodo, kad žmonės turi išgirsti viską, nes jeigu kažką iškirpsi, bus nebe tai, nukentės kokybė. Tai man kol kas sekasi sunkiausiai – vis nemoku šaltu protu iškirpti. Montažas man – didžiulė kūrybinė kančia.

Kita vertus, esu išsisaugojęs nemažai savo pasakojimų ir kartais, tarkim, praėjus keleriems metams, jų paklausau – kaip skambėjo balsas, kokia buvo pasakojimo struktūra. Klausau kokių dvylikos minučių pasakojimo, kuris tuo metu atrodė pats geriausias, ir suprantu – kad ir čia galėjau išimti, ir čia iškirpti, čia jau nebeįdomu, čia kartojasi. Tada supranti, kad nesi pats geriausias ir kad kartais reikia sau pasakyti: na, klausyk, žmonės tikrai nenukentės, jei čia nebus tų kelių minučių, kur pašnekovas kažką pasakoja papildomai.

Kalbant apie tiesioginį eterį, labai sunku suvaldyti žmones. Nemažai žmonių, daugiausia politikų, taip įvaldę savo kalbą, kad juos labai sunku nutraukti arba užvesti ant kelio, kad jie kalbėtų reikiama tema. Didžiulis menas ir mokslas suvaldyti žmogų, kad jis kalbėtų, apie ką reikia, o ne vien tai, ką pats nori pasakyti. Čia man dar mokytis ir mokytis. Tokių situacijų pasitaiko ir netiesioginiame eteryje, kai nori padaryti penkių minučių pokalbį apie esmę, o išeina pusvalandis pokalbio ir vis tiek tos esmės nepasako, nors tu bandai iškvosti ir taip, ir taip. Taigi montažas ir žmonės – sunkiausi dalykai.

„Ilgos rankos žurnalistui tiesiog būtinos“, – juokauja S. Bendžius. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbate sklandžiai, sklandus kalbėjimas svarbus ir radijuje. Tai – įgimta ar įgyta savybė?

– Namie arba su draugais kalbu labai nesklandžiai. Kartais užsikertu, netgi mikčioju. Kadangi radijuje įsivaizduoju auditoriją, kažkaip natūraliai save nuteikiu, kad jau reikia sklandžiai kalbėti, kad mane suprastų žmonės ir jiems nereikėtų klausti, ką jis čia norėjo pasakyti. Tai įdirbis. Radijas ir tiesioginis eteris ir išmokė tokio sklandaus kalbėjimo.

Pats nežinau, kiek sklandžiai kalbu. Kartais, kai klausausi savo laidų, galvoju, kad per greitai kalbu, per daug malu liežuviu, pastebiu daug kalbos šiukšlių. Sklandus kalbėjimas ypač išlavinamas tiesioginiame eteryje. Kai lauki kokio nors įvykio, tarkim, tiesioginio pasijungimo iš konferencijos, ir yra laisvo laiko, turi kažkuo užpildyti eterį, nes jau perskaitei, ką turėjai perskaityti. Tokios situacijos kažkaip lavina. Kuo toliau, tuo mažiau užsirašau ir stengiuosi pasakoti savais sakiniais – tada klausytojas girdi natūralesnę kalbą ir pats šiek tiek tobulėji.

– Dabar jau, žinoma, esate įgudęs, bet pirmaisiais kartais, kai eterį reikėdavo užpildyti vien savo kalba, baisu būdavo?

– Ir dabar kartais būna baisu. Prieš kokį pusmetį per žinias turėjau šnekėti apie pakitusias dujų kainas: kad įmonėms kaina – viena, o buitiniams vartotojams – kita. Ir kalbėdamas pamiršau žodžių junginį „buitinis vartotojas“, tai sakau: o tiems, kurie namie maistą pasišildo... kaina bus šiek tiek mažesnė. Kolega eteryje sako: ačiū tau, Simonai, o aš pats galvoju: ką aš čia pasakiau? (juokiasi – LRT.lt). Grįžtu į naujienų tarnybą ir redaktorė juokdamasi manęs klausia, kokį čia terminą sugalvojau. Kartais būna tokių liapsusų, to jaudulio visada yra.

– Ilgai save graužiate dėl klaidų eteryje?

– Tokias situacijas dažniausiai nuleidžiame juokais. Ir, tiesą sakant, į šiuos dalykus taip linksmai žiūrėti mane įpratino kolegos. Radijuje taip laisvai jaučiuosi todėl, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai atėjau čia praktikuotis ir pradėjau dirbti, sulaukiau didžiulio kolegų palaikymo. Visada pagirs, visada paskatins, visada pasakys kokią pastabą, kad šičia buvo labai gerai. Niekada manęs asmeniškai nėra suvartę ar sakę, ką blogai darau. Gal net nepelnytų pagyrų daug išgirstu. Ir man tai labai svarbu, suteikia pasitikėjimo. Dėl to, kai ateina jauni praktikantai, pats stengiuosi paskatinti, pagirti juos, nes pastebėjau, kad skatinant ir giriant labiau išsiskleidžia žmogaus talentai. Dėl to esu labai dėkingas kolegoms, nes sąlygos čia yra labai geros.

Mes kaupiame nepavykusių juokingų epizodų kolekciją – kai tik kas nors nutinka, dedam, klausom. Dažnai būna, kad, pavyzdžiui, baigiasi laida, ateina vedėjas prie kolegų ir sako: žiūrėkit, kolegos, šiandien susimoviau, paklausom... Ir kokie 5–6 žmonės einam perklausyti to epizodo – skaniai nusijuokiam, išsisaugom į kolekciją ir turime ateities kartoms.

Na, o jei padarau fakto klaidą – pavyzdžiui, pasakau ne tą pavardę, ne tokius metus ir pan., juoktis jau nesinori. Na, bet visada galima atsiprašyti klausytojų – kad ir vėliau. Radijas tą galimybę irgi suteikia.

Žinoma, per susirinkimus aptariam, kas buvo blogai, kas buvo labai blogai, bet ta kritika visuomet būna konstruktyvi. Aišku, būna, ir pasibaram tarpusavyje, susiginčijam, bet pastebėjau, kad jei pats nepriimi asmeniškai, tiesiog supranti, kad yra kalbama apie patį produktą, o ne pačią asmenybę, viskas būna gerai.

– Kur dirbti sunkiau: tiesioginiam etery ar su įrašais?

– Su įrašais turbūt sunkiau, nes užima daugiau laiko. Ką pasakai tiesioginiame eteryje, tą jau pasakai. Ir būna arba gerai, arba į kolekciją (juokiasi – LRT.lt). O įrašą padarai, paskui dar jį montuok. Man labiausiai patinka daryti radijo pasakojimus su įvairiais garsais, keliais pašnekovais, su savo įvedimu ir pasakojimu. Arba radijo dokumentiką, bet tai atima daugiausia laiko ir jėgų.

– Ar pasitaiko kuriozinių situacijų?

– Daug kuriozų susiję su tiesioginiu eteriu. Vienas iš tokių buvo, kai vedžiau laidą „Lietuvos diena“. Vengrijoje ar Čekijoje buvo didžiuliai potvyniai, kurie netgi pareikalavo aukų ir pridarė daug žalos. Tiesioginiame eteryje kalbinau Vengrijos ar Čekijos ambasadorių. Kalbėdamas žiūriu, kad tai – jau paskutinė tema, o laiko laidai liko daug. Dažnai tokiu atveju leidžiame kokią nors dainą. Žiūriu, kad mūsų duomenų bazėje yra trumpa grupės „Kamanių šilelis“ daina „Kosmonautai“, trunkanti gal pusantros minutės.

Radijuje turime vidinio pasikalbėjimo mygtukus su operatoriumi: išjungiam savo mikrofoną, paspaudžiame vidinio pokalbio mygtuką ir perduodame informaciją. Eteryje to nesigirdi, o su operatoriumi kalbėtis gali. Ir sakau: leidžiame dainą „Kosmonautai“. Paskui klausau tos laidos įrašo ir suprantu, ką klausytojas turėjo išgirsti: kalba ambasadorius, kad situacija sudėtinga, potvyniai dar nesiliauja, padaryta daug žalos, aš jį garsiai nutraukiu: daina „Kosmonautai“! Tada pauzė, ambasadorius nutyla ir paskui tęsia: kaip ir minėjau... Man įdomu, ką klausytojas turėjo tuo metu pagalvoti (juokiasi – LRT.lt).

– Ar rinktumėtės šią profesiją dar kartą?

– Tikrai taip, nes tai labai įdomi, turininga profesija. Tik nežinau, ar rinkčiausi darbą kitoje žiniasklaidos priemonėje, pavyzdžiui, komercinėje. Jeigu kažkas nutiktų, kad mane išmestų iš LRT, ir lieptų niekada nebegrįžti, net nežinau, ką daryčiau, ar toliau tęsčiau žurnalistinę veiklą.

LRT yra visos galimybės dirbti neprasilenkiant su sąžine, neatstovaujam kieno nors interesams – nei verslo, nei valdžios, nors dėl komercinių žiniasklaidos priemonių galiu ir klysti – nesu ten dirbęs. Galiu ir pats tobulėti, ir klausytojas gali naudingos ir įdomios informacijos išgirsti. Kitur galbūt būčiau kokiu radijo didžėjumi, kuris leidžia muziką vakarais, ką nors pašneka apie orą. Bet šiuo metu, tiesą sakant, netgi nematau kitos vietos, kur galėčiau dirbti.

– Tačiau neseniai susilaukėte dvynukų, tad darbą artimiausiu metu iškeisite į buvimą su šeima?

– Eteryje nebūsiu mažiausiai metus, viskas priklausys nuo situacijos šeimoje. Galbūt dabar kaip tik lengviau: vaikai tokio amžiaus, kad jie lieka toje pačioje vietoje, kur juos padedi. O antrais metais jie juk jau ropoja, šliaužioja, juos reikia gaudyti. Tad mažiausiai metus klausytojai manęs negirdės, bet yra „Facebookas“ – mano asmeninis profilis bei „Tėčio užrašų“ paskyra, naujas pusiau rimtas „Facebooko“ tinklaraštis. Ten daug visokiausių nuotykių, pastebėjimų, susijusių su tėvyste. Ir tie, kas nori būti tėvais, ir tie, kurie tokie jau yra, ir tie, kas bijo vaikų, tikiuosi, ras, ką paskaityti.

– Ar, be radijo, turite ir kitų domėjimosi sričių?

– Esu baigęs magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete tokiu įdomiu pavadinimu – krikščioniškoji antropologinė pedagogika. Iš esmės tai mokslas apie tai, kaip krikščionybė žiūri į žmogų. Pats esu tikintis, praktikuojantis katalikas, ir man tie dalykai yra svarbūs, įdomūs.

Labai svajoju ateitį sieti su muzika. Turiu ištisus sąsiuvinius su įvairiausiomis dainų idėjomis. Melodijų galvoje yra tiek, kad užtektų gal šešiems albumams. Važiuoju mašina ir galvoje girdžiu, kaip turėtų skambėti daina, sudėlioju, kaip turėtų skambėti instrumentai, bet reikia žmonių, laiko...

Kai gimsta melodija, ją suniūniuoju į diktofoną ir kompiuteryje su klaviatūra įgroju tą motyvą, jeigu yra teksto – užsirašau į sąsiuvinį. Kai vaikai paaugs, norėčiau lankyti ir gitaros, ir pianino pamokas. Dabar šiek tiek melodijas programuojuosi kompiuteriu, bandau elektroninę muziką, bet ne visuomet pakanka laiko prisėsti, įsigilinti. Norėčiau internete išleisti albumą ar bent jau kelias geresnės kokybės dainas, tai – mano paauglystės svajonė. Kelis kartus su draugais buvome subūrę sunkiojo roko grupę, bet pamačiau, kad darbo, šeimos ir grupės negalima suderinti, tenka kažką aukoti. Tai paaukojau grupę.

Dar kolekcionuoju žurnalus „Donaldas ir kiti“, ypač senus. Esu pakvaišęs dėl Donaldo. Viename žurnale prieš metus buvo išspausdintas mano straipsnis apie Donaldą kaip šių dienų herojų, koks jis galėtų būti. Jis pats vienas augina trynukus – ne savo, o sesers. Yra labai daug įdomių dalykų, kurie daug pasako apie Donaldo asmenybę: ją galima analizuoti įvairiais atžvilgiais, todėl tai – ne vien istorijos vaikams. Užaugau su Donaldu, bet ir dabar neatsispiriu pagundai nusipirkti kokį žurnalą ar kalendorių.

Rekomenduojami video