Žmogiškųjų išteklių lenktynėse žiauriai pralaimėjusiai Lietuvos provincijai piešiamos naujos perspektyvos. Tačiau, norėdami sulaukti prošvaisčių, emigracijos ir skurdo nustekenti regionai turės stoti į lenktynių trasą ir demonstruoti savo pranašumus. Tam ruoštis kviečia ministerijų atstovai, pristatantys Baltąją regioninės politikos knygą, kurioje suguldyti Vyriausybės vizija ir veiksmų planas regionams gaivinti.
Padalijo į du regionus
Panevėžio rajono savivaldybėje pristatytos Lietuvos regionų ekonominio atsigavimo perspektyvos sulaukė audringų atsiliepimų. Tiesa, pasiklausyti, kaip valdantieji žada gaivinti provinciją ir sudaryti orias gyvenimo sąlygas kiekvienam Lietuvos žmogui, susirinko nedaug gyventojų. Vis dėlto pakako kelių piliečių, kurie iš pamatų drebino skambiai pavadintą Baltąją regioninės politikos knygą. Agrarinio sektoriaus mokslininkų išvados taip pat taikliai varpė piešiamą naują regioninės politikos viziją.
Europarlamentaras Bronis Ropė, kalbėdamas apie naująjį ES finansinį laikotarpį ir sanglaudos politiką, priminė, kad dėl „Brexit“ ES iždui sumažėjus 8 proc. labiausiai gali nukentėti žemės ūkio ir regioninės politikos finansavimas, nes linkstama daugiausia atimti būtent iš šių sektorių.
Maža to, svarstoma dalį sanglaudos politikai skirtų lėšų suteikti kaip paskolas.
Kol paaiškės, kokių staigmenų pateiks naujasis finansinis paramos laikotarpis, B.Ropė ragino planuoti, kaip nuo 2021 metų realizuosime regioninę politiką. „Gerai, kad 2016-aisiais buvo apsispręsta šalį padalyti į du regionus – Vilniaus ir likusios Lietuvos. Tačiau tai daugiau statistinis sprendimas. Pagal ES taisykles Lietuvoje galima suformuoti tris savarankiškus regionus, kurie turėtų teisę parengti savo plėtros strategijas, jas apginti Briuselyje, gauti paramą ir atsiskaityti. Toks modelis yra taikomas kitose ES šalyse, kur vystomi regionai. Kokiu keliu eisime mes?“ – diskutuoti kvietė europarlamentaras.
Redakcijos archyvo nuotr.
Laisvė savivaldai
Baltąją regioninės politikos knygą pristatęs vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys regionams ir savivaldai žadėjo ne sąlyginę, bet tikrąją laisvę. „Gali tai skambėti kaip anekdotas, esą lipkite į baseiną ir mokykitės plaukti, o jeigu gerai seksis, įpilsime vandens. Tačiau dabar einame ta kryptimi, kad savivaldybės ir regionai iš tikrųjų turėtų realias sprendimo galias ir nepriklausytų nuo centrinės valdžios nurodymų, kaip panaudoti paramos pinigus“, – tikino jis.
G.Surplys pabrėžė, kad pagrindiniai naujos regioninės politikos iššūkiai – socialinė ir ekonominė nelygybė bei gyventojų skaičiaus mažėjimas. „Tarp Vilniaus ir kitų regionų – didelė ekonominė ir socialinė praraja. Kai yra tokie didžiuliai skirtumai, kiekvienam regionui turime pasiūlyti tik jam aktualią regioninę politiką ir atitinkamas priemones“, – kalbėjo pranešėjas.
Vidaus reikalų viceministro manymu, per greitai buvo sugriautos apskričių viršininkų administracijos. Baltojoje regioninės politikos knygoje numatyta tam tikru mastu atkurti regionus. „Norime palaipsniui prieiti prie stipresnių regionų, bet pirmiausia reikia įvertinti, kaip dabartinės apskričių ribos dera su natūraliais gyventojų poreikiais. Tai nustačius būtų užfiksuoti nauji regionai, jiems būtų suteikta daugiau galių ir daugiau paramos, galbūt sukuriant kiekvienam regionui plėtros fondą. Taip pamažu judėtume regioninės savivaldos link, galbūt net būtų renkama regioninė valdžia“, – regioninės politikos gaires pristatė G.Surplys.
Nuleido ant žemės
Norėdami sulaukti tokių prošvaisčių, regionai turės stoti į lenktynių trasą. „Globalizacija skatina žmonių judėjimą, demografinės tendencijos prastėja, dėl pramonės revoliucijos žmones keičia robotai. Visa tai lemia, kad ir atskiri regionai, ir Lietuva, Europa bei visas pasaulis dalyvauja lenktynėse dėl investicijų ir žmogiškųjų išteklių. Jeigu norime išlikti, turime dirbti visi kartu – verslas, ministerijos, bendruomenės, savivaldybės – ir bėgti avėdami tokiais sportbačiais, kad aplenktume kitus“, – ruoštis konkurencijai kvietė vidaus reikalų viceministras.
Regioninės politikos viziją pristačiusį G.Surplį ant žemės nuleido iš Šilutės atvykęs verslininkas Rimantas Jaruškevičius. „Kalbate apie savivaldą, kurios mes iš tikrųjų neturime, todėl visa tai panašu į vilkų tarybą, kuriai anksčiau būdavo skiriama po vieną aviną, o dabar siūloma duoti du. Ta baltoji knyga ir visi samprotavimai bei siūlymai sugrius, nes nėra pagrindo, į kurį turėtų atsiremti regioninė politika. Kai raitelis sėdės ant žirgo, tada bus ir rezultatai. Kol kas yra atvirkščiai“, – replikavo šilutiškis.
R.Jaruškevičiui pritarė vienas Panevėžio rajono ūkininkas. Jis sutiko savo nuomonę išsakyti „Valstiečių laikraščiui“. „Kalbos apie konkurenciją ir lenktynes yra neadekvačios. Jų lūpose ir skaidrėse – briuselinės biurokratinės frazės, tarptautiniai žodžiai, net kalba jie su lengvu anglišku akcentu. Mes jau dalyvavome lenktynėse, kuriose netekome trečdalio Lietuvos gyventojų, o didesnę dalį likusiųjų nustekenome iki skurdo ribos. Regis, jie to nesupranta. Mums labiau sektųsi, jeigu susitelktume į savo poreikius, ne konkuruotume, o vieni kitiems padėtume“, – didelis atotrūkis tarp politikų bei valdininkų braižomų perspektyvų ir realaus mūsų žmonių gyvenimo akį ir ausį rėžė panevėžiečiui.
Finansų ministerijos Europos Sąjungos investicijų departamento direktoriaus Ramūno Dilbos pateikti skaičiai tik patvirtino, kokios niūrios yra regioninės politikos pasekmės. „Išanalizavus ir įvertinus paramos naudą išryškėjo paradoksalus vaizdas – kai kur investavus daugiau europinių lėšų, gyvenimo kokybės indeksas nepakito ar net sumažėjo“, – konstatavo jis.
Dėmesys tik verslui
Lietuvos agrarinės politikos instituto (LAEI) direktorė dr. Rasa Melnikienė plačiau atskleidė, kokia yra kaimiškuose regionuose gyvenančių žmonių padėtis ir kaip provinciją paveikė europinė parama.
Anot jos, kai Lietuvoje kalbama apie ekonomiką, nuolat skamba trys raktinių žodžių junginiai – investicijų skatinimas, gamybos ir eksporto didinimas. R.Melnikienės teigimu, nuo nepriklausomybės pradžios ši šventoji trejybė tapo tikslu, nors tai tėra priemonė žmonių pragyvenimui ir gyvenimo kokybei gerinti.
„Kitas klausimas – kiek žmonių pasinaudoja šių priemonių privalumais? Skatindami investicijas paremiame tik tuos, kurie kuria verslus. Apskritai Lietuvoje dažniausiai ekonomika suprantama tik kaip verslas, o socialinė sritis, užimtumas tarsi būtų kita sfera. Ekonomika susijusi su poreikių tenkinimu, turi būti nuolatinė apytaka tarp verslo ir šeimų arba namų ūkių. Juk šeimose auginami ir ugdomi vaikai, t.y. žmogiškasis kapitalas. Juo turi rūpintis valstybė ir bendruomenės, tačiau tam per 25 metus skirta labai mažai dėmesio, todėl turime tokias pasekmes“, – konstatavo mokslininkė.
Lietuvos agrarinės politikos instituto (LAEI) direktorė dr. Rasa Melnikienė
Niekam ne paslaptis, kad Lietuva ES yra rekordininkė pagal emigracijos mastą. Pasak R.Melnikienės, drastiškai susitraukęs gyventojų skaičius, mažas gimstamumas, senėjimas – pagrindinė ilgalaikio Lietuvos netvaraus ekonomikos augimo priežastis.
„Jeigu dabar turėtume tiek gyventojų, kiek buvo 2004 metais, vietos rinkoje suvartojimas būtų šeštadaliu didesnis. Nereikėtų investuoti į eksporto rinkų paieškas. Vietos rinka taip pat pagyvėtų ir daugiau produktų būtų suvartojama čia, jeigu būtų padidintos skurstančiųjų pajamos“, – sakė LAEI vadovė.
Verčia emigruoti
Provincija dabar turėtų daugiau gyvybės, jeigu būtų buvusi tolygiau paskirstyta kaimo plėtrai ir žemės ūkiui skirta parama. Nuo 2004-ųjų regionus pasiekė didžiulė suma – daugiau kaip 7 mlrd. eurų paramos. Ar kaimų ir miestelių žmonių gyvenimas pagerėjo? Pagerėjo tik tų, kuriems nutekėjo gerokai daugiau paramos.
„Tik labai maža dalis (2,7 proc.) konkurencingų ir modernių ūkių valdo maždaug pusę Lietuvos žemės ūkio naudmenų. Atitinkamai maždaug taip pasiskirsto ir parama“, – iškalbingą statistiką priminė R.Melnikienė.
Anot jos, ūkininkai tvirtina, kad žemės ūkiui ir kaimo plėtrai skirti pinigai nėra socialinė parama. Tokiu atveju, LAEI vadovės teigimu, jie neturėtų skųstis dėl tuštėjančio kaimo. Kai parama susitelkia nedaugelio rankose, viešojo sektoriaus paslaugos ir verslai apmiršta.
„Yra nemažai regionų, kur žemės ūkis yra labai svarbi veiklos sritis. Ir nesvarbu, kad ten vyrauja maži ūkiai. Žmonės paprasčiausiai neturi kitų veiklos alternatyvų. Kai raginame mažinti asmenų, dirbančių žemės ūkyje, skaičių, didinti darbo našumą, neįvertiname, kad iš žemės ūkio išstumti žmonės neturės iš ko pragyventi. Kur jiems dėtis? Emigruoti? Ar ne geriau sudaryti sąlygas jiems gyvuoti? Turime į tai žiūrėti ne tik pro konkurencingumo akinius, bet nepamiršti ir užimtumo politikos“, – regioninės politikos formuotojams nelipti ant to paties grėblio ir nesišvaistyti konkurencingumo rimbu patarė LAEI vadovė.
Užsimerkia
R.Melnikienė ragino atsikratyti dar vieno gajaus stereotipo – daugiau gaminsi, vadinasi, daugiau uždirbsi. „Reikia orientuotis į didesnės pridėtinės vertės produktų gamybą, remti ir stiprinti trumpąją maisto grandinę, kur gali įsitvirtinti ir smulkieji ūkiai. Ir dar svarbu, kad siekį beatodairiškai didinti žemės ūkio produktų eksportą turi keisti noras mažinti importą“, – pabrėžė ji.
Mokslininkė bene pirmoji Lietuvoje viešai prabilo apie tai, kad maisto eksportas prieštarauja klimato kaitos reikalavimams. Tai akivaizdi tiesa, tačiau žemės ūkio produktų gamybą įvairiais su klimato kaita susijusiais reikalavimais ribojantys Briuselio strategai užsimerkia, kai kalbama apie maisto produktų eksporto skatinimą.
Provokuoja diskusijas
Lina Sabaitienė, ūkio viceministrė
Ūkio ministerija regionų tarybose pristato regionų ekonominės specializacijos studiją. Padedami konsultantų, bandėme išryškinti regionų ekonomines stiprybes. Mes neįvardijome regionų su jų centrais – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Jie pabrėžti tik kaip didesni traukos centrai. Tai tik vienas iš variantų diskusijai išprovokuoti. Svarstomi įvairūs variantai – nuo 4 iki 10 regionų. Gali būti išskirti ir 6 regionai.
Remdamiesi statistikos duomenimis, išryškinome konkrečias regionų specializacijas, palyginome sukuriamą pridėtinę vertę pagal šakas. Į tai galima būtų orientuotis pritraukiant tiek viešąsias, tie privačias investicijas. Aišku, statistikos duomenys ne visada atspinti tikrovę.
Savo įžvalgas pateikėme regionų tarybose ir pakvietėme diskutuoti, ką daryti, kad regionai taptų konkurencingesni. Regionų ekonominę studiją turėtume parengti iki metų pabaigos. Dabar yra pristatomas ir „Baltosios knygos“ projektas.