Švedijos spauda visą laiką daug dėmesio skyrė švedės Lisos Holm (17 m.) nužudymui ir jos žudiko – lietuvio Nerijaus Bilevičiaus – teismui. Dėmesys neatslūgęs iki šiol. Štai neseniai švedų leidinys „Ekspressen“ aprašė lietuvos kalėjimą, į kurį bus atvežtas N. Bilevičius.
Švedijos žurnalistus po pačiame Vilniaus centre esantį Lukiškių kalėjimą vedžiojo įstaigos direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius. „Ekspressen“ rašo, kad labai baisiomis kalinimo sąlygomis visoje Europoje pagarsėjęs kalėjimas nėra jau toks siaubingas, tačiau, lyginant su kalėjimo sąlygomis Švedijoje, kur kalėjo iki gyvos galvos nuteistas N. Bilevičius, Lukiškėse nuteistiesiems nelengva.
Bilevičius, kaip ir kiti už seksualinius nusikaltimus nuteisti asmenys, kalėjo Norteljės kalėjime. Čia jis galėjo žiūrėti televizorių, minti dviratį-treniruoklį, žaisti stalo tenisą, išsivirti kavos ar arbatos, pasigaminti maisto. Nerijus gyveno sekcijoje, kurioje yra 31 vieta. Kiekvienas kalinys čia turi atskirą kambarį, jame yra lova, stalas, kėdė ir lentynos, kuriose kaliniai laiko savo negausų turtą. Kalinio diena prasideda pusryčiais 7-tą valandą. Apie 8-tą valandą vieni eina į darbą, kiti gydosi, treti – mokosi. Apie 11-tą valandą visi kaliniai eina pailsėti, o po to pietauja, vaikšto kieme. Po pietų – vėl užsiėmimai, darbas, pavakariai, ir 19-tą valandą nuteistieji grįžta į savo sekciją. Čia jie užrakinami. Bet čia yra ir sporto salė, ir virtuvėlė, tad gyvenimas tęsiasi.
Kalėjime dar yra futbolo ir tinklinio aikštės, kaliniai laisvu laiku gali žaisti įvairius žaidimus, žiūrėti televizorių.
Lukiškėse – visai kitoks gyvenimas. Dauguma nuteistųjų iki gyvos galvos čia gyvena po vieną ar po du kamerose, iš kurių bet kada išeiti negalima – didžiąją laiko dalį kaliniai praleidžia užrakinti. Švedijos žurnalistus nustebino ir tai, kad seksualinius nusikaltimus įvykdę asmenys Lietuvoje kali kartu su žudikais ar plėšikais.
Prisiminė bendrapiliečius
Beje, švedų žurnalistai prisiminė, kad Lukiškėse lankėsi Švedijos karalienė Silvija ir kad čia tardymo izoliatoriuje teismo laukė Švedijos ir Lietuvos pilietybę turintis Ričardas Simaška. Švedijos valdovė 2002-ųjų rugsėjį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime apžiūrėjo kalėjimo koplyčią, keletą kamerų, kuriose nuteistieji atlieka bausmę iki gyvos galvos. Karalienė taip pat lankėsi kalėjimo šunidėje, kur laikomi keturkojai prižiūrėtojų pagalbininkai, išdresuoti neramumų malšinimui. Be to, karalienė apžiūrėjo nuteistojo Kazimiro Stackevičiaus, kurio freskomis yra papuošta kalėjimo koplyčia, tapytus paveikslus. Šis nuteistasis įteikė karalienei savo paties tapytą jos portretą. Išeidama iš kalėjimo Švedijos monarchė pasirašė kalėjimo svečių knygoje.
O štai R. Simaška, kuris atlikęs bausmę, matyt, grįžo į Švediją, Lukiškėse laiką leido 2006-aisiais. Už savo žmonos nužudymą dėl draudimo pinigų jis buvo nuteistas kalėti 9 metus laisvės atėmimo. Ingrida iš Ukmergės rajono buvo nuskandinta 2005-ųjų liepą, praėjus vos dviem mėnesiams po vedybų, Trakų rajone. R. Simaška žinojo, kad jo sutuoktinė nemoka plaukti, todėl per vieną iškylą jai pasiūlė paplaukioti. Ant pripučiamo čiužinio žmoną pasodinęs vyriškis, plaukiodamas ežere, jį apvertė. Moteris dar bandė gelbėtis, tačiau sutuoktinis jos nepuolė gelbėti – palaukė, kol ši paniro į ežero gelmes. Tik tada jis ėmė šauktis pagalbos. Netrukus po nelaimės R. Simaška kreipėsi į draudimo kompaniją, kurioje buvo savo žmoną apdraudęs 1 mln. 100 tūkst. litų (318 840 eurų). Tačiau draudikai išmokos neišmokėjo – kilo įtarimas, kad moteris galėjo būti nužudyta dėl pinigų. Teismas nusprendė, kad nusikaltimą organizavęs anksčiau net 4 kartus teistas Algimantas Vilkas kalės 17 metų (už nužudymą skirta 14 metų, tačiau prie bausmės pridėta anksčiau neatlikta 3 metų bausmė). Jį teismas taip pat pripažino pavojingu recidyvistu. A. Vilko padėjėjas, vienos draudimo kompanijos draudikas Andrius Drungilas buvo nuteistas 11 metų.
2012-ųjų rudenį iš pataisos namų už gerą elgesį anksčiau laiko paleistas R. Simaška pažeidė lygtinio paleidimo sąlygas ir išvyko į Švediją, nors tokio leidimo nebuvo gavęs. Dėl to buvo paskelbta jo paieška. Tai sužinojęs R. Simaška pats atvyko į vieną teismo posėdį ir savo išvykimą aiškino tuo, kad Lietuvoje žudiko šleifas neleidžia jam susikurti normalių gyvenimo sąlygų, o štai Švedijoje jis integruojasi į visuomenę, juo ten rūpinasi net socialinės tarnybos. Tačiau teismas nusprendė, kad R. Simaška turi pabaigti atlikti bausmę nelaisvėje.
Blogina sąlygas
Jei N. Bilevičius būtų kalėjęs Švedijoje, jis būtų galėjęs prašyti lygtinio paleidimo. Pagal Švedijoje galiojančius įstatymus kalėti iki gyvos galvos nuteistas asmuo į teismą dėl terminuotos bausmės paskyrimo gali kreiptis už grotų praleidęs 10 metų. Jei teismas vietoj įkalinimo iki gyvos galvos skiria terminuotą laisvės atėmimo bausmę, po kurio laiko kalinys vėl gali kreiptis į teismą – šį kartą dėl lygtinio paleidimo. Lietuvoje, bent kol kas, tokia galimybė nenumatyta. Nepaisant to, N. Bilevičius jau senokai veržiasi į tėvynę, arčiau giminių.
Beje, Švedijos žurnalistai prisiminė, kad N. Bilevičius Norteljės kalėjime ne itin pritapo. Dirbant kalėjimo medžio dirbtuvėse keli kaliniai šliūkštelėjo į veidą karšto vandens. Nors lietuvis stipriai nenukentėjo, jis, siekiant užtikrinti jo paties saugumą, buvo atskirtas nuo kitų kalinių.
Teikdamas prašymą grąžinti jį į Lietuvą, vyras rašė, kad su Švedija jo nesieja jokie ryšiai: jis nemoka švedų kalbos, todėl negali laisvai bendrauti nei su kitais nuteistaisiais, nei su prižiūrėtojais. N. Bilevičiaus taip pat tvirtino norįs matytis su savo mama ir žmona, kurios turi teisę jį lankyti Švedijoje, bet to negali padaryti dėl šalis skiriančio atstumo.
Palankus sprendimas
Vienu metu atrodė, kad pernai Švedijoje už septyniolikametės L. Holm nužudymą iki gyvos galvos nuteistam vyrui pasisekė. Buvo atsiradusi viltis gyvenimą baigti ne kalėjime, o po 15 už grotų praleistų metų išeiti į laisvę. Bylą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo išnagrinėjęs Radviliškio rajono apylinkės teismas patenkino N. Bilevičiaus prašymą dėl bausmės atlikimo Lietuvoje ir, pripažinęs Švedijos teismo priimtą nuosprendį, nuteistajam pakeitė kaltinimus, juos perkvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso nuostatas. N. Bilevičiaus įvykdytas nusikaltimas buvo kvalifikuotas, kaip tyčinis nužudymas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu nuo 7 iki 15 metų. Radviliškio rajono apylinkės teismas N. Bilevičiui skyrė maksimalią Lietuvoje už tokį nusikaltimą numatytą bausmę – 15 metų nelaisvės.
Toks Radviliškio teismo sprendimas lietuviui būtų tapęs tikru išsigelbėjimu, tačiau jį Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Birutė Pužaitienė apskundė. Šiaulių apygardos teismas (ŠAT) sutiko su Lietuvos prokurorų pozicija ir sudėjo visus taškus. ŠAT pripažino Švedijos teismo sprendimą ir skyrė N. Bilevičiui laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Rado po savaitės
Bilevičius už grotų laikomas nuo 2015 metų birželio 12-osios, kai buvo sulaikytas įtarus jį nepilnametės nužudymu. Lisa, kuri dirbo kavinėje Lidšiopingo miestelyje, dingo birželio 7-osios vakarą. Apie 18 valandą mergina baigė darbą ir užrakinusi kavinę susiruošė namo. Telefonu ji parašė žinutę tėvams, kad sėda ant motorolerio ir važiuoja. Tėvas nusprendė dukterį pasitikti ir nuėjo ta kryptimi, iš kurios turėjo parvažiuoti Lisa. Jos nesutikęs, vyras nuvažiavo prie kavinės ir netoliese aptiko dukters motorolerį – jo raktai buvo palikti spynelėje. Apsidairęs aplink kavinę ir neradęs Lisos, vyras dar sugrįžo namo ir maždaug po valandos kreipėsi į policiją.
Pareigūnai, ėmę ieškoti merginos, kitą dieną rado jos pirštinę. Ji buvo aptikta maždaug už kilometro nuo kavinės – šalia ūkinio pastato, kurio stogą dengė broliai iš Lietuvos.
Įtardami, kad galėjo būti įvykdytas nusikaltimas, policijos pareigūnai nusprendė paprašyti visuomenės pagalbos ir išplatino merginos nuotraukas. Į dingusiosios paieškas įsitraukė apie 900 savanorių. Pareigūnai apklausė 200 žmonių, taip pat kalbino visus į kavinę, kurioje dirbo Lisa, užsukusius lankytojus. Nužudytos paauglės kūnas buvo rastas beveik po savaitės daržinėje, kurioje kartu su kitais žmonėmis dirbo N. Bilevičius ir jo brolis Aivaras.
Netrukus dėl merginos nužudymo buvo areštuoti imigrantai iš Lietuvos: Irina, Nerijus ir Aivaras Bilevičiai. Statybininkai, atvykę iš Radviliškio rajono, buvo įsikūrę name, esančiame keli šimtai metrų nuo kavinės, kurioje dirbo septyniolikmetė. Buvo pranešta, kad policija jų namuose rado aukos daiktų. Iš pradžių broliams buvo pateikti įtarimai nužudymu, o moteriškei – nusikaltimo slėpimu, tačiau po kelių dienų I. Bilevičienė iš areštinės buvo paleista. Kai ekspertai pateikė duomenų, kad aukos kūno DNR pėdsakai rasti ant Nerijais rūbų, iš suėmimo buvo paleistas ir Aivaras.
Taškėsi sperma
Sulaikytas N. Bilevičius tvirtino, kad Lisos niekada nėra matęs, ir aiškino, kad jo DNR bei kraujo ant septyniolikametės kūno ir drabužių galėjo atsirasti atsitiktinai. Paklaustas, kodėl žmogžudystės vietoje buvo rasta jo spermos, N. Bilevičius aiškino, kad ten eidavęs masturbuotis.
Nors vyras kaltu neprisipažino, tačiau įrodymai ir liudininkų parodymai kalba ką kita.
Ant Lisos drabužių rasta dešimt N. Bilevičiaus DNR pavyzdžių, o ant merginos kelnaičių aptikta net ir jo žmonos Irinos DNR pėdsakų. Kaip jie ten galėjo patekti, Nerijus teismui paaiškinti negalėjo. Manoma, jog I. Bilevičienės DNR ant Lisos pateko nuo N. Bilevičiaus.
Vyras ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino, kad jo kraujo ant merginos galėję pakliūti atsitiktinai, esą jis dažnai įsipjaudavęs, be to, rankos kraujuoja dėl žvynelinės, tačiau teismas tokius lietuvio žodžius įvertino kaip bandymą išsisukti.
Visus jo pasiaiškinimus teismas įvertino kritiškai ir skyrė griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.
Prajuokino žurnalistus
Švedijoje galioja trijų pakopų teismų sistema. Kai apylinkės teismo nuosprendį N. Bilevičius apskundė, jį išnagrinėjo Vakarų Švedijos apeliacinis teismas Geteborge, o galutinį žodį tarė Aukščiausiojo teismo teisėjai. Rašydamas skundą Aukščiausiajam teismui N. Bilevičius sukurpė naują gynybos versiją. Anksčiau teigęs, kad išvis nematė Lisos, skunde paskutinei instancijai jis ėmė aiškinti turėjęs kontaktų su šia mergina po jos mirties. Esą jis negyvą septyniolikmetę aptiko kabančią daržinėje, kurioje mergina galėjo pasikarti pati, ir pabandė išimti kūną iš kilpos. Pasak advokato, traukiant merginą žemyn netyčia nusimovė jos kelnės ir apatinės kelnaitės, todėl N. Bilevičiaus DNR buvo rasta ir ant Lisos drabužių vidinių pusių.
Tokia versija Švedijos žiniasklaidoje sulaukė net pašaipų. Žiniasklaida ir tyrimą atlikę pareigūnai ironizavo, kad, turbūt, prieš nusižudyma mergina išmėtė savo daiktus, sulaužė telefoną ir tyčia pritaškė N. Bilevičiaus spermos bei kraujo. Ta versija nesulaukė ir Aukščiausiojo teismo teisėjų dėmesio – teismas apeliaciją atmetė.
Pripažino nuosprendį
Po ŠAT sprendimo vyras paskirtąją bausmę atliks Lukiškių kalėjime, į kurį prieš kalinio deportaciją ir buvo atvykę Švedijos žurnalistai. Apie tai, kodėl prireikė teismo Lietuvoje, prokuratūros.lt tinklalapyje paaškino Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurore Jūrate Tamašauskiene, kuri teisme dalyvavo nagrinėjant prokuratūros skundą.
„Visų pirma turiu pabrėžti, kad Lietuvoje šis asmuo nebuvo dar kartą teisiamas, tačiau vyko teismo procesas, kuriuo Lietuva pripažino Švedijos teismo priimtą nuosprendį, – sakė prokurorė. – Tai buvo daroma vadovaujantis ES tarybos pamatiniu sprendimu. Tokio teismo proceso prireikė, nes nuteistasis išreiškė norą laisvės atėmimo bausmę atlikti tėvynėje, arčiau šeimos. Gavusi tokį nuteistojo prašymą Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnyba šių metų pradžioje kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl Švedijos Karalystės Gotos apeliacinio teismo nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje. Spręsdamas tai teismas Lietuvoje nekeitė ir savaip neinterpretavo Švedijos sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės nustatytų aplinkybių“.
Prokurorė taip pat paaiškino, kad Radviliškio teismas sprendė klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvoje todėl, jog nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis, o jo gyvenamoji vieta buvo Radviliškio rajone. Paklausta, kodėl du teismai Lietuvoje nagrinėjo N. Bilevičiaus bylą ir priėmė skirtingus sprendimus, prokurorė sakė: „Nors ir nėra reti atvejai, kai susiduriame su kitų ES šalių teismų sprendimais, kurie būna priimti vadovaujantis visai kitais įstatymais ar kodeksais, tačiau jų pripažinimas ir vykdymas nėra lengvas. Prokuratūros nuomone, Radviliškio apylinkės teismas neturėjo galimybės įvertinti, kokias N. Bilevičiaus atsakomybę sunkinančias aplinkybes nustatė Švedijos teismas, todėl paprašyta pateikti kolegų iš užsienio teismo sprendimą lietuvių kalba.
Jame aiškiai matyti, kad teismas konstatavo, jog buvo įvykdytas nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, t. y. itin žiauriai ir, kad asmuo buvo nužudytas bejėgiškos būklės. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją.
Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Švedijos teismas nuosprendyje nurodė, kodėl šios sunkinančios aplinkybės buvo pripažintos.
Pagal Lietuvos respublikos Baudžiamąjį kodeksą nusikaltimas kvalifikuojamas pagal 129 straipsnio 2 dalį (2 ir 6 papunkčiai) – tas, kas kankindamas ar kitaip itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Šioje dalyje apibrėžiama, kad už tokį nužudymą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.
Žilvinas VIZGIRDA