Mes, lietuviai, visada mėgome viską, kas užsienietiška. Anksčiau buvo importiniai džinsai, importinės „dublionkės“, importiniai muzikos grupių įrašai ir pan. Dabar visa tai galima nusipirkti, todėl mus jaudina užsienio investicijos, užsienio konsultantai, užsienio bankai.
Apie pastaruosius šiandien ir pakalbėkime. Vis dėlto, kalbėdami apie užsienio bankus, dauguma žmonių, visada turėjo ir turbūt tebeturi mintyje jų nepajudinamą stabilumą, garantijas indėlininkams, nes ten, valstiečio nuo žagrės žodžiais, kaip „pas Dievą už pečiaus“. Praūžusi krizė, atrodo, patvirtina tą nuomonę: du lietuviški bankų „flagmanai“ numirė verkdami, o skandinaviški tebestovi kaip uola. Nesigilinsime į krizės peripetijas ir vienų bei kitų sėkmes ar nesėkmes. Mums šiuo atveju įdomu, kur slypi užsienietiškų bankų pranašumai.
Pirmiausia verčia susimąstyti „užsienietiško“ ir „lietuviško“ banko semantika. Pasirinkę pvz., SEB, SWEDBANK, Medicinos arba „Luminor“ bankus, regime dviprasmišką situaciją. Visi šie bankai yra įregistruoti Lietuvoje, įdarbinantys Lietuvos piliečius, veikiantys pagal Lietuvos įstatymus ir mokantys Lietuvoje mokesčius. Pirmieji trys yra savarankiški juridiniai asmenys, SEB ir SWEDBANK savininkai yra Švedijos bankai tais pačiais pavadinimais; Medicinos banko savininkas ilgą laiką buvo Lietuvos pilietis, tačiau jam mirus banką paveldėjo sūnus, jau Šveicarijos pilietis; o štai „Luminor“ yra Estijoje veikiančio banko filialas, kurio savininkas yra JAV pensijų fondas. Tačiau Medicinos banko vis dėlto nevadiname Šveicarijos banku, galų gale ir subankrotinto „Snoro“ pagrindinis savininkas buvo Rusijos pilietis, tačiau „Snoras“ buvo laikomas didžiausiu lietuvišku banku. Vadinasi, ir SEB, ir SWEDBANK, kaip ir Medicinos, Šiaulių bei specializuoti bankai, visi jie yra lietuviški bankai, tik su švedišku, lietuvišku ar kokiu kitu kontroliuojančiu kapitalu, kuris dažniausiai būna dar ir mišrus. O štai „Luminor“ banką, kaip estiško banko filialą, dera vadinti estišku banku.
Dabar pažiūrėkime, ar svarbu indėlininkams, kurį banką - užsienio ar lietuviško kapitalo, rinktis. Prie pastarųjų priskirtini Šiaulių, Medicinos, vienas specializuotas bankas, sąlygiškai - ir kredito unijos. Gal daug kam nuskambės šventvagiškai, tačiau smulkiesiems indėlininkams, t.y. tiems, kurių indėliai iki 100 tūkst. eurų, nėra jokio skirtumo, kur juos laikyti. Iš tikrųjų, ar mes investuosime Į SEB ar į Šiaulių banką, jei jiems kas nutiks, tokius indėlius grąžins valstybė. Jokių kitų garantijų nei vienu, nei kitu atveju nėra. Dar daugiau, mes lygiai taip pat sėkmingai galime investuoti ir į kredito unijas, nes ten veikia tos pačios valstybės garantijos. Žinoma, yra vienas skirtumas tarp SEB ir Šiaulių banko bei kredito unijų: pirmuoju atveju pelnas po mokesčių, atitenka švedams, o antruoju - lieka Lietuvoje. Taigi tiems, kurie įdeda iki 100 tūkst. eurų, visiškai tinka šio straipsnio pavadinimas.
Ko gero, daugelis skaitytojų pasipiktins tokia nuomone, nes jų akyse skandinaviški bankai mus gins visur ir visada. Tačiau prieš kurį laiką iškilo įdomus klausimas: ar, pvz., SWEDBANK prisiimtų savo dukterinio banko Lietuvoje įsipareigojimus force majeure (pvz., karo, okupacijos) atveju, kada pastarojo sąskaitos būtų perimtos šalies reikmėms pagal Nepaprastosios padėties įstatymą (o tokia teisė, ko gero, daugelio nuostabai, egzistuoja) ar tiesiog dingtų. Su lietuviško kapitalo bankais klausimas nekyla - dingo ir viskas. Matyt, nesuklysiu teigdamas, kad dauguma mano, jog SWEDBANK visur yra SWEDBANK ir jei būtume kad ir Suvalkuose, bankomatas paslaugiai atiduos pinigus. Toks klausimas buvo oficialiai pateiktas tiek SWEDBANK, tiek LB bei Finansų ministerijai. Deja, deja, ir čia turime nusivilti. Necituosime čia įmantriai teisiškai suręstų atsakymų, tačiau esmė pakankamai aiški: nors pavadinimas ir tas pat, „motinos“ už „dukterų“ bėdas atsakyti neprivalo.
Kita vertus, tai ir suprantama, nes jie yra atskiri bankai, teisiškai neatsakantys už vienas kito įsipareigojimus, nors, mūsų nuomone, būtent vienodas pavadinimas, logotipai, atributika rimtai klaidina vartotojus. Reikia pastebėti, kad tokios įmonės, kaip, pvz., neseniai į Lietuvą atėjusios „Continental“ ir „Hella“, būdamos juridiškai analogiškoje padėtyje, kaip minėti bankai, elgiasi visiškai kitaip. Lietuvoje veikia „Continental Automotive Lithuania“ ir „Hella Lithuania“, t.y. aiškiai parodoma, kad čia yra atskiros skirtingos įmonės.
Būdamas smulkus indėlininkas, klausiu: tai kur čia užsienietiško kapitalo bankų pranašumai?