LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
9-erių sulaukęs kraštotyrininkas Jonas Jucevičius: „Reikia dar daug ką parašyti“
Žmogus visomis gražiausiomis šio žodžio prasmėmis: kilnios sielos, jautrios širdies, mylėti savą kraštą ir dirbti dėl jo nepailstančios dvasios, kuklaus, tačiau reiklaus būdo – toks yra Krašto kultūros premijos laureatas, dailėtyrininkas ir kraštotyrininkas Jonas JUCEVIČIUS, birželio 18 d. sutikęs 89-ąjį gimtadienį.
J. Jucevičius per savo gyvenimą nuveikė neįkainojamą kraštotyrinį darbą ir iki šiandien nepadeda plunksnos. Sako, dar tiek daug būtina parašyti, kad neprapultų ir liktų ateities kartoms. „Jei taip stipriai Kėdainių nemylėčiau, apie juos ir šio krašto žmones nerašyčiau“, – taria jis.
O jausmas gimtajai žemei J. Jucevičiaus širdyje išties didis. Krašto kultūros temomis jis parašė gausybę straipsnių rajono ir respublikos spaudai, parengė monografijas apie kraštietį liaudies meistrą, medžio skulptorių Vincą Svirskį, garsų matematikos mokytoją kėdainietį Gasparą Seliavą, parašė ir išleido knygą apie gydytoją Teklę Bružaitę, knygas „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“, „Kėdainių krašto architektūra“, parašė monografijas apie Kėdainių dailės, muzikos mokyklas, jau parengė rankraščius apie Janinos Monkutės-Marks muziejų-galeriją bei Kėdainių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų veiklos istoriją. Pastaroji monografija taps 11-ąja J. Jucevičiaus knyga.
Kiekvienas darbas nuveiktas su nepaprastu kruopštumu, atida, dovanojant visą širdį. Vis tik įspūdingu sąrašu kraštietis nesipuikuoja ir tvirtai taria: „Svarbiausia, kad darbai padaryti.“
Darbas, kurio imtis buvo būtina
J. Jucevičius susitikti pokalbio pakviečia moderniojo meno meka mūsų mieste laikomame Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. „Ar šiuolaikinė dailė Jums, menotyrininkui, artima?“ – pasiteirauju pašnekovo. „Nesijaučiu labai artimas su šiuolaikiniu menu, tačiau manau, kad ir pati J. Monkutė-Marks, ir jos muziejus-galerija išlaikė pusiausvyrą tarp seno meno ir modernaus.
J. Monkutė-Marks dirbo su galva. Man ji patiko, todėl parašiau monografiją. Su J. Monkute-Marks buvome gerai pažįstami. Labai ją gerbiau. Ji man yra padovanojusi savo knygą su autografu. O kai reikėjo pinigų mano parengtai knygai „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“ išleisti, J. Monkutė-Marks pinigų padovanojo“, – pasakoja J. Jucevičius.
2021 m. muziejus-galerija minės 20-ąjį veiklos jubiliejų. Šiai progai J. Jucevičius jau yra parengęs meno įstaigos istorijos rankraštį.
„Tai dariau ne vien dėl artėjančio muziejaus-galerijos jubiliejaus. Tiesiog niekas šio darbo nesiėmė, o aš žinau, kad jis labai reikalingas.
Norėjau apimti pagrindines Kėdainiuose puoselėjamos kultūros sritis, tad aprašiau Dailės, Muzikos mokyklas, J. Monkutės-Marks muziejų-galeriją, Kėdainių kultūros centrą. Tokiam darbui reikia atiduoti daug laiko ir jėgų, o naudos iš to mažai (nusišypso). Bet, mano nuomone, šį darbą atlikti buvo būtina“, – įsitikinęs monografijų apie minėtus kultūrinius miesto objektus autorius.
Gimė šviesuolių šeimoje
Nors kitąmet J. Jucevičius minės 90-ąjį jubiliejų, savo pašaukimui atsidavęs kraštietis iki šiol nesiliauja uoliai dirbęs: ruošia rankraščius mūsų krašto kultūros istorijos tematika, taip pat vis išvystame jo straipsnių spaudoje. „Iš kur tiek energijos ir ūpo?“ – negaliu nepaklausti. „Gal juokingai nuskambės, bet nenoriu sėdėti ir žiūrėti pro langą, dėl to visą laiką dirbu“, – šiltai nusišypso pašnekovas.
Toks sielos jautrumas menui, meilė darbui, gimtajam kraštui ir įžvalgumas tam, kas žmogų išlaiko žmogumi, dažniausiai ne įgyjama, o iš prigimties teka kraujyje. Kai gerbiamas Jonas pradeda dėlioti savo vaikystės paveikslą, suprantu, kad mano spėjimas arti tiesos.
„Augau Tiskūnų kaime, prie miško. Ne kažin ką mačiau. Augome 10 vaikų. Tėvai nebuvo turtingi. Turėjo 6,5 hektaro dirbamos žemės ir 2,5 hektaro pievų. O vaikų krūva, reikėjo juos išmaitinti. Tėtei buvo labai sunku ir mamos man gaila iki šiol“, – pasakoja J. Jucevičius.
Vis tik sunkią buitį buvo kam ryškiai nušviesti.
„Mano senelė buvo labai protinga moteriškė. Nors ji buvo Zabielų dvaro darbininkė, bet pati išmoko skaityti lietuviškai, o kadangi pas lenkus dirbo, tai išmoko ir lenkiškai. Senelė labai daug skaitė, turėjo daug knygų, prenumeruodavo katalikiškų žurnalų. Kai jau išmokau skaityti, vis pasiskaitydavau. Man labai patiko.
Senelės vyriausias sūnus – mano tėtės brolis – buvo Šv. Jurgio bažnyčios zakristijonas, irgi labai šviesaus proto žmogus, taip pat knygius, – šypsosi pašnekovas. – Jis buvo sukaupęs labai didelę biblioteką. Karui prasidėjus persikėlė į Labūnavą ir zakristijonavo ten, bet neilgai gyveno. 1947 m. mirė. Dėdienė neturėjo už ką palaidoti, todėl kunigui atsidėkojo knygomis. Jų buvo tiek daug, kad kunigas žiemą visą savaitę su rogutėmis vežė.
Ir aš turėjau daug knygų. Nuo mažens knygą esu pamilęs. Dabar daugelis sako: „Ai, kam ta knyga. Juk yra kompiuteris.“ Bet manau, kad kompiuteris knygai neprilygs. Knyga šimtmečiais išlieka, nedingsta, o iš kompiuterio informacija būna, kad dingsta. Tad, kas yra knygoje, tas nedings ir išliks ateities kartoms, todėl turiu dirbti.“
Ne vieną J. Jucevičiaus straipsnį yra spausdinęs ir laikraštis „Rinkos aikštė“. Įdomi detalė smalsuoliams – visi gerbiamo Jono straipsniai mūsų redakciją pasiekia surašyti ranka. „Kodėl nerašau kompiuteriu? Nes ranka rašyti man šilčiau“, – nusišypso pašnekovas.
Sekmadieniniai tėtės skaitiniai
Senelė ir dėdė nebuvo vieninteliai šviesos, mokslo ir kultūros žiburiai J. Jucevičiaus šeimoje. Tėtė buvo baigęs carinę pradinę mokyklą, o mama – savamokslė.
„Daugiausia skaitydavome žiemos metu, prie žibalinės lempos, nes vasarą nebuvo kada – reikėjo karves ganyti.
Skaityti mėgo ir tėtė, ir mama. Tėtė šeštadienį dar dirbo, o sekmadienį tai jau buvo šventa. Pareidavom iš bažnyčios ir jis skaitydavo mums visiems, aš dar mažiukas buvau. Skaitydavo D. Defoe „Robinzoną Kruzą“, Vienuolio „Viešnią iš Šiaurės“ ir mes, vaikai, klausydavom. Buvo labai įdomu. O kai išmokau skaityti, skaitydavau pats, – vienas mieliausių vaikystės akimirkų prisimena J. Jucevičius. – Tėvai buvo labai religingi. Pamenu, žiemą anksti rytą mama daro valgyti, o tėtė pakinktus ar ką kita taiso prie stalo ir gieda šventas giesmes.“
Dėdė atvėrė kitą pasaulį
J. Jucevičius lankė Tiskūnų pradinę mokyklą. Į pamokas eiti galėjo tik kas antrą dieną, nes pakaitomis su broliu turėjo ganyti karves. Vis tik mokslo troškimui jokios kliūtys nėra per didelės – pradinę mokyklą pašnekovas baigė vien penketais. Deja, leisti sūnų toliau siekti žinių daug vaikų auginę J. Jucevičiaus tėvai neturėjo galimybės.
O Joną labai traukė piešimas. „Kiek save prisimenu, visą laiką piešiau, – sako jis. – Nebuvo su kuo piešti, tai ant žvyrkelio prisirinkdavau visokių akmenukų: rudų, raudonų, mėlynų, ir jais piešiau, kur papuolė. Nežinau, iš kur toks noras buvo piešti, bet aš nesidomėjau niekuo kitu – tik kultūra ir daile.“
Talentams išsiskleisti greičiausiai padeda ir pats dangus. Taigi likimas lėmė, kad baigus pradinę mokyklą po šešerių metų per atsitiktinumą gabų jaunuolį pastebėjo kaunietis tėtės vyresnis brolis. Jis įkalbėjo leisti globoti sūnėną. Taip 1948 m.
J. Jucevičius iš nedidelio kaimo atvyko mokytis į spalvingą ir kultūriškai gyvą Kauną.
„Tėtė arkliu atvežė mane į Kauną. Apsigyvenau pas dėdę, kuris mane nuvedė į Kauno meno mokyklą. Man atsivėrė visai kitas pasaulis. Juk gyvenau kaime, pamiškėj, ir buvau nieko nematęs. O čia Kaunas – didelis miestas, kultūriniai renginiai. Labai pamėgau Kauno muzikinį teatrą, parodas, – iki šiol neišdilusius įspūdžius prisimena pašnekovas. – Į Dailės mokyklą įstojau laisvu klausytoju, nes buvau tik pradinę mokyklą baigęs. Dėkingas esu mokyklos direktoriui velioniui Česlovui Kontrimui, žymiam akvarelininkui, kuris mane priėmė, kad ir peraugusį. Jis pasakė, jei išlaikysiu egzaminus, priims į trečią gimnazijos klasę. Labai daug dirbau, tiesiog naktimis, ir gruodžio 1 d. jau gavau stipendiją ir buvau priimtas į mokyklą.“
Įžvalgi direktoriaus akis ir nuojauta neapgavo – J. Jucevičius puikiai mokėsi ir netgi pelnė pripažinimą.
„Mano darbai vis papuldavo į mokyklos parodą. Trimestras baigdavosi, atrinkdavo darbus ir mano visus paimdavo, – džiaugiasi pašnekovas. – Po metų Meno reikalų valdyba prie Ministrų tarybos man paskyrė antro laipsnio premiją. O pirmo laipsnio gavo Aleksandras Vitulskis – Merūno senelis. Jis tais metais baigė mokyklą, o aš tik metus buvau pasimokęs. Pats stebiuosi, kaip tai galėjo nutikti.
Iš tos premijos nusipirkau dviratį ir juo važinėjau į namus. Nuo Šančių iki namų – apie 80 km. Iš pradžių buvo sunku, bet paskui įpratau.
Direktorius Č. Kontrimas buvo protingas žmogus. Mokykloje buvo seniai besimokančių, kauniečių, kurie geriau už mane išmanė, o direktorius mane vis siųsdavo tai pas Petrą Rimšą, tai pas Paulių Galaunę susitarti atseit, kad mokinius priimtų. Aš tik vėliau susigaudžiau, kodėl jis mane siuntinėja – kad aš praplėsčiau savo akiratį. Man buvo labai nuostabu matyti visas sienas nukabinėtas paveikslais, pas Rimšą – skulptūros, bareljefai. Vaizdas mane tiesiog sukrėtė gerąja prasme. Taigi nebegalėjau nuo meno nutolti.“
J. Jucevičius apgailestauja, kad mokytis Dailės mokykloje jam teko tik dvejus metus. Mat jaunuolį paėmė į kariuomenę.
„Ten irgi gerai sekėsi – piešiau. O kai grįžau, jau tėtė sunkiai sirgo, mirė ir man reikėjo dirbti. Buvo likę trys mažamečiai vaikai ir du paaugliai. Ne juokas. Turėjau padėti mamai.
Vis tik bedirbdamas kitus darbus vėliau neakivaizdiniu būdu Vilniaus dailės institute (dabartinė Dailės akademija) baigiau menotyrą“, – pasakoja pašnekovas.
„Tu susmirsi tuose Kėdainiuose“
„Kaunas, Vilnius – Lietuvos kultūros židiniai. Ar tas gyvenimas neviliojo sugrįžti ir pasilikti?“ – nustebusi, kad toks talentingas ir veiklus žmogus pasirinko mažus Kėdainius, pasiteirauju pašnekovo.
„Mane kalbino, o diplominio darbo vadovas docentas Jonas Umbrasas netgi darbą Vilniuje buvo suradęs, nors aš visai neprašiau. Jis sakė: „Pasilik Vilniuje. Susmirsi tu tuose Kėdainiuose.“ O aš jam atsakiau: „Docente, nesusmirsiu, labai daug darbo yra Kėdainiuose.“ Be to, aš pamilęs Kėdainius. Iš meilės šiam kraštui nenorėjau niekur trauktis. Tai toks įdomus istorinis miestas. Kaip jo negerbti ir nemylėti? Tad nusprendžiau čia dirbti“, – lengvai priimtą sprendimą prisimena J. Jucevičius.
Menotyrininkas chemijos gamykloje
Nors atkaklaus būdo kraštiečiui pavyko baigti širdžiai mielus mokslus, vis tik jis pripažįsta: „Iš menotyros nepragyvensi. O dar labai norėjosi šeimą turėti ir, kad jos per daug neskriausčiau, turėjau dirbti geriau apmokamą darbą, – pasakoja J. Jucevičius. – Ilgiausiai, 1975–1991 m., dirbau chemijos gamykloje – dabartinėje „Lifosoje“. Dirbau ir vis rinkau kraštotyrinę medžiagą knygoms. Labai dažnai tekdavo važiuoti į komandiruotes Vilniuje. Tai vakare ne į restoranus eidavau, o į bibliotekas. Ten rinkdavau medžiagą, kol atėjus metui bibliotekai užsidaryti, mane jau išprašydavo“, – juokiasi J. Jucevičius.
„Ar visa širdimi kultūrą mylinčiam žmogui nebuvo sudėtinga dirbti chemijos gamykloje?“ – klausiu J. Jucevičiaus.
„Dirbau Kadrų skyriuje, dabar personalo vadinasi, tai nebuvo sunku. Turėjau labai gerą direktorių Kazimierą Pilkauską“, – atskleidžia pašnekovas.
J. Jucevičius, padedant chemijos gamyklai, Kėdainių krašte įsteigė Liaudies universiteto Kėdainių rajono Kultūros fakultetą ir 1975–1987 m. jam vadovavo. 1980–2005 m. gamykloje veikė pašnekovo iniciatyva įkurta visuomeninė vaikų dailės studija.
„Kai pradėjau darbą chemijos gamykloje, iki tol 1962–1975 m. dirbau dailės mokytoju Kėdainių I vidurinėje mokykloje. Čia pamačiau, kad yra labai daug vaikų, kurie norėtų toliau mokytis piešimo, tačiau tam rajone sąlygų nebuvo. Mat Dailės mokykla dar neveikė. Taigi paprašiau direktoriaus padėti gamykloje įsteigti dailės studiją.
Direktorius K. Pilkauskas ir jo pavaduotojas Albertas Surma daug padėjo, palaikė mano sumanymus ir negailėjo lėšų, o jų tiek fakulteto, tiek studijos veiklai reikėjo nemažai. Į Kultūros fakultetą galėjau kviesti kokius tik noriu dailininkus, aktorius, dainininkus, visi atvažiuodavo ir visos sąskaitos būdavo apmokėtos“, – vadovų supratingumu džiaugiasi J. Jucevičius.
Pamilęs pedagoginį darbą, jo pašnekovas neatsisakė net išėjęs į pensiją. 1991–1996 m. J. Jucevičius dar dirbo dailės mokytoju Kėdainių „Aušros“ vidurinėje mokykloje, o jo vadovaujama visuomeninė vaikų dailės studija veiklą baigė tik 2005 m., kai įkūrėjui ėmė šlubuoti sveikata. „Be to, tuo metu jau veikė Kėdainių dailės mokykla, tad vaikai turėjo galimybę mokytis dailės“, – rūpestingai prideda J. Jucevičius.
Priekaištas valdžiai
Nuo šiuolaikinio jaunimo gyvenimo buvęs pedagogas sako stipriai atitrūkęs ir jaunąją kartą ne itin pažįstantis. Vis tik pašnekovas pastebi, kad daugeliui jaunuolių per mažai rūpi dvasinis pasaulis, kultūrinis gyvenimas.
„Žinoma, apie visus to sakyti negalima, bet daug yra tokių, kuriems dailė, literatūra, muzika – išskyrus šiuolaikinę – nerūpi. Dėl to man liūdna.
Čia papriekaištaučiau valdžiai. Taip, ekonomika svarbu, bet šalia jos turi visad kultūra stovėti, tada viskas būtų gerai – ne tokie pilni būtų kalėjimai, vaikų namai. O dabar kultūrai lieka tik trupiniai nuo sočiųjų stalo. Mažai kam rūpi dvasiniai, kultūriniai dalykai“, – šiuolaikinės visuomenės gyvenimo žaizdą įvardija kraštietis.
Planų dar yra
J. Jucevičius visai neseniai Kėdainių kultūros centro direktorei Onai Mikalauskienei atidavė jos prašymu atliktą naujausią savo darbą – monografijos apie šios įstaigos mėgėjų meno kolektyvų veiklos istoriją rankraštį.
„O dabar noriu trupučiuką pailsėti, nes jau ir sveikata silpnesnė, – sako J. Jucevičius. – Užsiimti kokiu dideliu darbu ir bijau, mat galiu neužbaigti, juk mano amžius gražus – jau 89 metai. Nors planų dar yra nemažai. Gal kokios mažesnės apimties darbą pradėsiu, bet rudenį, ne dabar. Taip pat vieną kitą straipsniuką į laikraštį parašysiu. Vasarą norisi ir sode pabūti. Labai myliu darbą jame. Juk per žiemą užsisėdi – negerai, reikia judėti“, – pamoko J. Jucevičius.
Visiškai pamiršti rašymo pašnekovas tikina negalintis. Pasak jo, Kėdainių krašte yra labai daug puikių žmonių, apie kuriuos verta žinoti visuomenei, dėl to ant pašnekovo plunksnos rašalui džiūti dar ne laikas.
„Dar reiktų ne vieną monografiją parašyti, kurių aš jau nebeparašysiu, dar straipsnių reikia parašyti apie gerus žmones, – nuo minčių apie darbus niekaip neatsitraukia pašnekovas. – Rašydamas aš galvoju ir apie skaitytoją, kad jis kažko pasimokytų iš žmogaus, apie kurį rašau. Tai antra priežastis, kodėl vis dar dirbu.“
„O jei kas pasibelstų į duris su mintimi parašyti monografiją apie Jus, ryžtumėtės?“ – paklausiu.
„Niekas nesiūlė, – juokiasi. – Bet man baisiai nesinorėtų. Aš esu senoviškų pažiūrų.“
Nelengvas kelias
– Per 85-ąjį jubiliejų esate pasakęs: „Mano tikslas – kurti šviesesnį gyvenimą sau ir kitiems.“ Ar tai lengvas kelias?
– Ne, labai nelengvas ir ne visiems suprantamas tas kelias. Kai kurie galvoja: oi, dirba ir tiesiog nori pasirodyti. Visai nenoriu aš pasirodyti. Tiesiog noriu, kad būtų geriau. Yra labai daug šviesių žmonių mūsų rajone, ne tik kultūros darbuotojų, bet ir kitų inteligentų, kurie supranta šį mano tikslą, bet dauguma… Nereikia jiems.
– Vis tik didžios visuomenės dalies akimis Jūs esate išskirtinės inteligencijos, erudicijos, bet drauge itin kuklus ir pagrįstai reiklus žmogus. Kaip pavyksta tokiam išlikti pasaulyje, kur dorovės ir moralės principai linguoja it nendrės vėjyje?
– Aš niekur nesiafišuoju, nesidemonstruoju, dirbu tyliai. Žinau ir priešų, kurie stengiasi, kad mano knygos neišeitų. Taip, ir tokių turiu. Žinau, kad jų yra. Bet nieko – viską reikia suvirškinti (nusišypso).
– Bet ar tai neatima ūpo?
– Ne, priešingai – dar daugiau norisi dirbti.
– Kurį iš savo darbų labiausiai branginate?
– Tai kaip motinai vaikai – visi man brangūs ir svarbūs. Visą laiką dirbau nuoširdžiai, sąžiningai, todėl nė vieno negaliu išskirti.
– Papasakokite, kaip sekėsi rengti naujausią darbą apie Kėdainių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų veiklą?
– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kažkam šovė į galvą didelė nesąmonė, kad reikia sunaikinti tuometinių Kėdainių kultūros namų sovietmečio laikotarpio veiklos archyvą. Aš pats esu dalyvavęs meninėje saviveikloje, kai dabar vadinamo kultūros centro veikla vyko anuometinės gaisrinės salėje. Taigi pažįstu daug žmonių, kurie su tuo susiję. Kalbinau juos, prašiau medžiagos. Taip ją ir surinkau. Kiek buvo įmanoma, atstačiau viską. O kultūros centras turėjo savo darbuotojos a. a. redaktorės Ramutės Šukienės surinktą medžiagą, kuri apėmė naujausią laikotarpį – po nepriklausomybės atgavimo. Taigi pasinaudojau šia medžiaga, taip pat labai daug man padėjo Violeta Berlėtaitė, Regina Vaičekauskaitė-Dapkuvienė, dirbusi kultūros namuose. Su bibliografija daug pagelbėja Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos vyriausia bibliografė Jadvyga Petrusevičienė. Taigi, tik su žmonių pagalba – vienas nieko nepadaryčiau.
– Šiais darbais užsiimate greičiausiai ne dėl savęs?
– Apie save aš mažiausiai galvoju. Man rūpi, kad ateities kartoms išliktų – šis tikslas svarbiausias.
– O nuoširdų, nesavanaudišką darbą visada vainikuoja įvertinimai. 1997 m. tapote Kėdainių krašto kultūros premijos laureatu, 2016 m. Jums įteikta konkurso „Kultūros versmė“ nominacija „Už viso gyvenimo nuopelnus“.
– Mažiausiai galvoju apie įvertinimus. Gerai, kad davė, bet tikrai netrokštu, jog būtinai man duotų (šypsosi). Sąžiningai pasakius, malonu, kad prisimena, jog kažką darei.
– Dėkoju Jums, gerbiamas Jonai, už atvirą pašnekesį. Linkiu jėgų ir sveikatos Jūsų suplanuotiems darbams.
Apie naujausią Jono Jucevičiaus darbą – rankraštį apie Kėdainių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų veiklos istoriją, kalbuosi su Kėdainių kultūros centro direktore Ona Mikalauskiene, kurios iniciatyva bei sumanymu ir gimė minėtasis rankraštis.
Istorija nyksta
Pašnekovė atskleidžia, kad mintis pasiūlyti J. Jucevičiui imtis šio darbo kilo 2016 m. „Buvome ką tik atšventę Kėdainių kultūros centro 70-metį. Pasiteiravau J. Jucevičiaus, gal jis norėtų pasidomėti kultūros centro mėgėjų meno veikla, nes būtent ši yra pagrindinė kultūros centrų veiklos funkcija, – pasakoja direktorė. – Be to, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kažkam šovė į galvą didelė nesąmonė, kad reikia sunaikinti tuometinių Kėdainių kultūros namų sovietmečio laikotarpio veiklos archyvą. Neliko, kuo iliustruoti to laiko mėgėjų meno kolektyvų veiklos. Supratau, kad istorija nyksta ir reikia rimtai užsiimti. Paprašiau J. Jucevičiaus ir jis užsidegė šia mintimi. Rinko medžiagą apie porą metų.
Apie tokios knygos išleidimą su kolektyvu kalbėjome šiek tiek anksčiau. Šviesios atminties Kėdainių kultūros centro redaktorė Ramutė Šukienė buvo surinkusi paskutinių 15–17 metų medžiagą, bet iki to laiko nieko neturėjome. Taigi J. Jucevičius skambino žmonėms, kalbino juos, rinko medžiagą bibliotekoje, iš laikraščių. Labai dėkinga esu J. Jucevičiui, kad jis to ėmėsi ir sujungė priešistorę su dabartiniais laikais.“
Pas gaisrininkus
O dabar kelios įdomybės istorijos smaližiams. O. Mikalauskienei pavyko surasti informaciją, jog kultūrinio gyvenimo lopšys mūsų mieste įsisūpavo 1905 m., kai po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo savanorių gaisrininkų salėje liepos 24 d. Šiaulių scenos artistų būreliui padedant Kėdainiuose įvyko pirmasis lietuviškas vakaras. Jo metu suvaidinti spektakliai „Amerika pirtyje“ ir „Neatmezgamas mazgas“.
„Pirmojo lietuviško vakaro surengimas buvo didelis įvykis Kėdainių kultūriniame gyvenime. Vaidinimai suvaidinti lietuvių kalba. Salėje sutilpo apie 300 žmonių, tiek pat pasiliko lauke. Scena ir uždanga buvo padaryta entuziastų jėgomis. Šio lietuviško vakaro proga „Lietuvos žinių“ dienoraštis 1905 m. rugpjūčio mėn. 11 numeryje rašė: „Kada pakėlė uždangą, publika atsistojusi ramiai klausė, o pasibaigus dikčiai plojo. Artistėms buvo padovanoti puikūs bukietai, o artistai pavaišinti. Tai buvo tikrai tautiška šventė.“
Bet tai, žinoma, buvo „atvykusių artistų gastrolės“. Vakarą surengė beturčių šelpimo draugija, kuri vėliau buvo mėgėjiško teatro Kėdainiuose įkūrimo iniciatorė, – praeities detalėmis dalijasi O. Mikalauskienė. – J. Jucevičius atrado informaciją, kad 1919 m. savanorių gaisrininkų pastangomis Paeismilgio gatvėje buvo įkurtas klubas, kuriame vystėsi miesto kultūrinis gyvenimas: organizuoti kultūriniai vakarai, įvairūs pasilinksminimai, šokiai, žaidimai.
Kėdainių kultūros centro veiklos pradžia galima laikyti 1946 metus, kai savanorių gaisrininkų draugijos pastate (Paeismilgio gatvėje) buvo įkurti Kėdainių kultūros namai. 1961 m. kovo 12 d. pastatytas naujas kultūros namų pastatas dabartiniu adresu – J. Basanavičiaus g. 24. Vėliau Kėdainių kultūros namų pavadinimas buvo keičiamas dar tris kartus ir įstaiga vadinosi Kėdainių rajoniniais kultūros namais (1962–1992 m.), Kėdainių miesto laisvalaikio centru (1993–2002 m.), o nuo 2003 m. – Kėdainių kultūros centru. Nuo 2007 m. Kėdainių kultūros centras dirba su skyriais Vilainių, Surviliškio ir Pelėdnagių seniūnijose.“
J. Jucevičiaus parengtą rankraštį sudaro net 469-i ranka parašyti puslapiai. Kėdainių kultūros centro direktorė O. Mikalauskienė tikisi, kad šis rankraštis knyga taps ir bus išleistas 2021 m., kai kultūros centras švęs 75 m. sukaktį.
Akvilė KUPČINSKAITĖ
