Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno krizes gesins benzinu?

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) parengtą pieno sektoriaus rizikos valdymo fondo mechanizmą peikia ir smulkieji, ir stambieji ūkininkai. Į fondą turėtų subyrėti europinės paramos lėšos ir pieno gamintojų pinigai. Šie neabejoja, kad savo indėlį turi įnešti ir perdirbėjai. Be to, smulkieji nuogąstauja atsidursią kvailio vietoje, jeigu ir jiems, ir stambiesiems bus įtvirtintas vienodo dydžio įnašas, nes tarp pieno supirkimo kainų – didžiulės žirklės.

Parama ir ūkininkų dalis

Dar buvęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas pieno gamintojams, iškamuotiems globalizacijos girnų skatinamų krizių ir žemų pieno supirkimo kainų, pažadėjo sukurti rizikos valdymo fondą. Pernai rudenį jis nurodė parengti tokio fondo steigimo ir veikimo koncepciją bei atitinkamus teisės aktų projektus.

Atitinkamo įstatymo pataisos jau nagrinėjamos Seime. Vyriausybė savo programos įgyvendinimo plane yra numačiusi, kad bus steigiami sektoriniai rizikos valdymo fondai žemės ūkyje.

Svari vieta tokiam fondui numatyta ir parengtoje ilgalaikėje pieno plėtros strategijoje – čia pabrėžta, kad ši rizikos valdymo priemonė gali apsaugoti sektorių nuo nestabilumo. Be to, Vyriausybė viliasi, kad, turėdami savišalpos fondą, žemdirbiai nekiš rankos į valstybės iždą.

Numatyta, kad, įsteigus rizikos valdymo fondą, iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) lėšų bus skiriama iki 70 proc. parama šiai priemonei įgyvendinti. Kita dalis – pieno gamintojų įnašas.

Iš fondo kompensacijos būtų skiriamos didelių praradimų atvejais, t. y. tada, kai ūkių pajamų sumažėjimas viršytų bent 20 proc. vidutinių metinių praėjusių trejų metų laikotarpio pajamų.

Remiantis 2010–2016 metų pieno ūkių analize, suskaičiuota, kad pieno gamintojų pajamos buvo nukritusios daugiau kaip 20 proc. 2015–2016 metais.

Įneštų po lygiai

„Valstiečių laikraščio“ kalbinti pieno gamintojai malė į miltus ŽŪM pasiūlytą rizikos valdymo fondo mechanizmą. Anot jų, didžiausia neteisybė būtų, jeigu į fondą privalomai visi mokėtų vienodai, tarkim, po 3 centus nuo tonos. Tokia lygiava nieko gero nežada smulkiesiems gamintojams, nes jiems ir stambesniems gamintojams mokama kaina už pieną labai skiriasi.

Alytaus rajono pieno gamintojos Audronės Miškinienės manymu, fonde sukauptomis lėšomis pasinaudoti sugebės tik stambieji ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės.

Audronė Miškinienė

„Norint gauti iš fondo kompensacijas, reikės įrodyti patirtus nuostolius. Akivaizdu, kad tai gebės padaryti stambieji ūkiai, kur dirba buhalteriai, o smulkiesiems ūkiams tai bus gana sudėtinga padaryti. Todėl drąsiai sakau, kad fondas nepadės išsaugoti nedidelių ūkių“, – konstatavo ūkininkė ir pridūrė, kad rudeniop dar daugiau ūkių pasitrauks iš pieno gamybos.

Ji pati sakė jau sutarusi su lenkais, kad jie nupirks pusę jos laikomų galvijų. Ūkininkė aiškino jų atsisakanti ne tik dėl žemų pieno supirkimo kainų, bet ir dėl to, kad sausra išdegino ganyklas ir neleido pasiruošti pašarų.

„Pieno strategija buvo sukurta tam, kad stambieji ūkiai, kooperatyvai pasiimtų europinę paramą. Įkūrus fondą, jie pasinaudotų Kaimo plėtros programoje likusiomis lėšomis: Europos Sąjunga stambiesiems nukarpys išmokas, tai reikia ieškoti kitų šaltinių. Be to, dar gali ir pasipelnyti mažųjų sąskaita. Į fondo tarybą bus išrinkti stambiųjų atstovai, visi tie patys vadukai, kurie sukauptas lėšas paskirstys, kaip jiems reikės“, – prošvaisčių pieno sektoriuje neįžvelgė A.Miškinienė.

Sukiršino gamintojus

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Prienų skyriaus vadovas Martynas Butkevičius siūlomas rizikos valdymo priemones pieno sektoriuje palygino su gaisrų gesinimu benzinu. Anot jo, kurti rizikos valdymo fondą dabar galiojančio vadinamojo Pieno įstatymo pagrindu būtų absurdiška, nes pieno gamintojų suskirstymas į 10 grupių pagal parduodamo pieno kiekį (pagal tai nustatoma ir kaina) yra ydingas ir iš esmės neteisingas. Fondas tik pagilintų neteisybę.

Martynas Butkevičius

„Kaip jis veiks ir kaip bus nuspręsta, kam krizė? Kuri pieno gamintojų grupė patirs nuostolių, o kuri gyvens gerai? Toks įstatymas, diskriminuojantis ir žeminantis smulkiuosius gamintojus, kurie pasmerkti, nes mažiau tiekia pieno, šokiruotų bet kurios kitos šalies piliečius. O pas mus toks įstatymas buvo priimtas ir, panašu, niekas nesirengia jo atšaukti“, – piktinosi pieno ūkio savininkas.

Mažiau pieno gaminantys ir mažesnę pieno kainą gaunantys ūkininkai dėl jų suskirstymo į 10 grupių niršta ant tuometinės žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, kurios valdymo metu toks įstatymas buvo parengtas. Jie vylėsi, kad žemės ūkio ministru tapęs ūkininkas imsis iniciatyvos keisti įstatyminę bazę, tačiau vietoje to gauna naują kūrinį, statomą ant netinkamų pamatų.

„Vadinamasis Pieno įstatymas suskaldė ir supriešino pieno gamintojus – tokios didelės takoskyros tarp jų iki tol nebuvo. Dabar jie ir toliau kiršinami. Taip, matyt, siekiama nukreipti visų žvilgsnius ir jėgas nuo esminių pieno sektoriaus problemų. Mums reikia vienytis visiems ir nesirieti“, – nepasiduoti kiršintojams kolegas kvietė M.Butkevičius.

Kaip diena ir naktis

Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininko, Vakarų Europos šalyse veikiantys rizikos valdymo fondai nuo ŽŪM pasiūlyto varianto skiriasi kaip diena nuo nakties.

„Pavyzdžiui, Prancūzijoje įnašą į tokį fondą deda ne tik pieno gamintojai, bet ir perdirbėjai, prekybininkai, net bankininkai ir, žinoma, pati valstybė. Ten suvokia, kad visi dalyviai yra glaudžiai vieni su kitais susiję, ten palaikomi ir stambieji, ir smulkieji gamintojai. Tai valstybiškas požiūris, o pas mus, panašu, mąstoma žūlikiškai. Tai, kad fondo veikloje nedalyvaus mūsų perdirbėjai ir prekybininkai, rodo, jog mūsų valstybė neturi stuburo“, – iš peties siūlomas rizikos valdymo priemones kritikavo M.Butkevičius.

Mūsų pieno gamintojai yra teikę pasiūlymus, kad į fondą savo indėlį įneštų ir pieno perdirbėjai, tačiau tokia galimybė nėra numatyta. „Girdėjau pasitarime, kaip Žemės ūkio bendrovių asociacijos atstovai vienos perdirbimo įmonės vadovą ragino prisidėti. Šis atsakė, kad jeigu įneš indėlį į fondą, tai iš jo norės ir pasiimti. Tuo viskas ir pasibaigė“, – derybų nuotrupas atskleidė A.Miškinienė.

Daug klausimų

Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis iš esmės pritaria rizikos valdymo fondo steigimui, tačiau kartu įžvelgia nemažai neigiamų niuansų, dėl kurių gali būti sunku tokį sumanymą realizuoti.

„Pieno gamintojams dabar labai sunku, kiekvienas centas jiems labai brangus ir svarbus. Ypač smulkiesiems gamintojams nelengva juos bus atiduoti fondui. Čia kaip ir su kooperacija – vienytis reikia, bet įkūrus kooperatyvą jau nuo pat pradžių reikia turėti lėšų jam išlaikyti“, – palygino Šiaulių rajono žemės ūkio bendrovės vadovas.

Arūnas Grubliauskis

Anot jo, dažnas gamintojas kels klausimą dėl fondo administravimo, tam reikalingų išlaidų, dėl jo veikimo tvarkos ir pan. „Kaimo plėtros programos parama lyg ir masintų, tačiau yra daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, dalyvaus pieno perdirbėjai ar ne?“ – svarstė A.Grubliauskis.

Rizikos valdymo fondą administruoti ketinama pavesti UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui. Jį valdys taryba, kurios sudėtį patvirtins žemės ūkio ministras.

Numatyta, kad fondo administravimo išlaidos trejus metus nuo jo įkūrimo bus finansuojamos iš KPP lėšų, o vėlesniais metais – iš rizikos valdymo fonde sukauptų pinigų.

Perdirbėjų įnašas būtinas

Albertas Gapšys

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Konkrečiai nesu susipažinęs su minėtu fondu, bet iš principo jis reikalingas. Nuo rizikos galima apsiginti tik draudžiantis arba sukūrus savanorišką fondą.

Manau, į rizikos valdymo fondą savo indėlį turėtų įnešti ir pieno perdirbėjai, nes tai jų žaliavos bazė. Įdomu, ką jie darytų, jeigu pieno gamintojų neliktų, kaip neliko linų augintojų. Ar jie nemano, kad tokiu atveju tektų užkalti pieno gamyklų duris? Atsivežti žaliavos iš kitų šalių būtų labai brangu. Kai vietos rinkoje nebeliktų pieno gamintojų, konkurentai gerokai padidintų žaliavos kainą. Tokiu atveju jie neturėtų tokios apyvartos, negalėtų tiek eksportuoti. Taigi perdirbėjai turėtų dalyvauti fonde.

Kitas klausimas – koks turėtų būti jų ir ūkininkų įnašų santykis? Sakyčiau, turėtų būti lygiomis dalimis už kiekvieną supirktą pieno kilogramą. Jeigu perdirbėjai nedalyvaus tame fonde, vadinasi, jie ir toliau diriguos sektoriui ir kurs sau palankias sąlygas. Gaila, kad jie nemąsto apie pasekmes. Vis daugiau pieno gamintojų gali iškeisti pieninius galvijus į mėsinius, ir pieno gamyba gali smarkiai sumažėti.

Prekybininkai, manau, yra toliau nuo fondo. Jeigu nebus pieno Lietuvoje, jie vartotojui pieno produktų atveš iš kitur. Jiems grėsmių mažiau nei pieno perdirbėjams.

Rekomenduojami video