Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno gamyba – Achilo kulnas

Užsitęsusios krizės sekinami Lietuvos pieno gamintojai ieško kelių, kaip iš jos išsikapstyti, ir sprendžia hamletišką klausimą: iš duobės traukti visus ar gelbėti tik perspektyviausius ūkius?

Vyrauja smulkūs

Pieno kainų nuosmukis it dalgis šienauja pieno ūkius – pieno gamybos atsisako ne tik smulkūs, mažina karvių bandas ir stambūs ūkiai. Daugelis pieno gamintojų perspėja, kad gali nesulaukti pagerėjimo.

Dabar Lietuvoje laikoma mažiausiai karvių per visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį. Šių metų gegužės pradžioje karvių skaičius nesiekė 300 tūkst. Per metus jų sumažėjo apie 16 tūkst. Tiesa, pieno gamyba nesmuko. Pernai žaliavinio pieno buvo supirkta 0,2 proc. daugiau nei 2014-aisiais. Per pastarąjį dešimtmetį vidutinis primilžis iš karvės išaugo 27 proc. – iki 5 665 kg per metus. ES produktyvumo vidurkis – 8 728 kg.

Pieno ūkių skaičius nuo 2013-ųjų iki šių metų pradžios sumažėjo nuo beveik 65 tūkst. iki daugiau kaip 53 tūkst. Tiesa, statistika rodo, kad pienas superkamas iš 31 tūkst. ūkių, kiti karves laiko savo reikmėms.

Toks ūkių nykimas, atrodytų, turėtų būti katastrofa visam sektoriui, tačiau pieno gamyba išlieka gana stabili. Jos dažniausiai atsisako iki 5 karvių laikytojai, kurie Lietuvoje vis dar vyrauja (84 proc. visų ūkių). Iš jų superkama 15 proc. viso pieno. Pavyzdžiui, Estijoje, iš kurios siūloma pasimokyti, kaip pertvarkyti pieno ūkio struktūrą, iš 1–10 karvių laikytojų superkama vos 1 proc. pieno. Nors 2015 m. Estijoje žaliavinį pieną tiekė tik apie 700 ūkių, o Lietuvoje jų yra net 44 kartus daugiau, mūsų pieno gamintojai pardavė tik dvigubai daugiau pieno nei estai.

Parama – į balą?

ES, dalydama paramą pieno gamintojams, Lietuvai pagrįstai priekaištauja dėl neefektyvios pieno ūkio struktūros. Į pieno ūkio Achilo kulną neseniai bedė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Lietuva per ilgai sau leidžia turėti tiek daug smulkių ūkių, kuriems skiriamos subsidijos išmetamos kaip į balą. 2015 m. Lietuvos pieno ūkyje vidutiniškai buvo 6 karvės, ES – apie 50. Pagal pieno ūkių skaičių esame ES lyderių penketuke, nors pagaminame vos 1 proc. viso ES pieno.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis sutiko, kad ši statistika liūdnoka, palyginti su ES žemės ūkio padėtimi. „Kai visus ūkius suplakame į krūvą, gaunasi velniava, nors ūkiai yra išsidiferencijavę. Štai asociacijos bendrovių pieno ūkiai yra modernūs, kai kurios fermos robotizuotos, net muzika ten groja, didėja primilžiai. 92 mūsų bendrovės tiekia apie penktadalį viso pieno“, – pastebėjo LŽŪBA vadovas.

J.Kraujelio manymu, ateityje iš dabar esančių daugiau kaip 30 tūkst. pieno ūkių liks tik apie 8 tūkst. Pasak jo, į juos ir reikėtų orientuotis norint turėti konkurencingą šalies pieno ūkį. Maždaug tiek ūkių jau dabar yra Latvijoje.

Tačiau LŽŪBA prezidentas nelinkęs kritikuoti kelių karvių laikytojų. „Nereikėtų ant jų taip užsisėsti. Ką daryti, jei žmonėms pienas, nors ir pusdykiai superkamas, kaime vienintelis pragyvenimo šaltinis? Jei bus atimta ir tai, jie eis prašyti pašalpos ar pakels sparnus į Angliją. Juk į Sibirą savo noru nevažiuosi“, – kalbėjo pašnekovas.

Žmones reikia pastūmėti

Į nekonkurencingą Lietuvos pienininkystės ūkio struktūrą baksnoja ir ekonomistai, ir bankų atstovai. DNB banko vyriausiosios analitikės Indrės Genytės-Pikčienės vertinimu, vyraujantys smulkūs pieno ūkiai – įsisenėjusi Lietuvos problema, kurią vis bandoma spręsti finansine parama, nors visiems aišku, kad tai neperspektyvu. Esą nuolatinės paramos skirstymas socialinių pašalpų forma nekonkurencingiems ūkiams tampa našta visiems mokesčių mokėtojams. Anot jos, verslas turi išlaikyti save, o ne vos ne vos išgyventi remiantis europinės ar mokesčių mokėtojų teikiama parama. Per 2005–2015 m. pieno ūkiams išmokėta daugiau kaip 344 mln. eurų europinės ir valstybės paramos. Suma įspūdinga, tačiau pieno sektoriaus problemos ir toliau bado akis.

A.Grubliauskis: „Tiems, kurie turi 5–10 karvių, reikia padėti ne dalijant išmokas už karvę, o kuo palankesnėmis sąlygomis teikiant investicinę paramą.“

Šiaulių rajono Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis sutiko, kad nuo kelių blokados laikų netoli pažengta. Sunkiai juda pieno ūkių kooperacija, niekam nerūpi po kaimus pabirę smulkieji pieno gamintojai.

„Kiekvienas gali rasti vietą po saule, tik reikia jiems padėti. Jei perdirbėjai superka iš mažų ūkių pieną, vadinasi, žaliavos reikia. Be to, žmonės dirba, gauna šiokių tokių pajamų. Negi bus geriau, jei jie emigruos ar prašys pašalpų? Ar tai – ne našta biudžetui?“ – klausė A.Grubliauskis.

Žemės ūkio bendrovės vadovas kritikos strėles kreipė į Žemės ūkio ministeriją, Vyriausybę: „Tiems, kurie turi 5–10 karvių, reikia padėti ne dalijant išmokas už karvę, o kuo palankesnėmis sąlygomis teikiant investicinę paramą. Po tarybinių laikų žmonėms sunku suvokti kooperacijos naudą, bet jiems reikia daugiau aiškinti, pastūmėti eiti tokiu keliu.“

Padėtis prastėja visur

LŽŪBA vadovo J.Kraujelio vertinimu, vis dėlto pagrindinė bėda pienininkystės problemų mazge – ne smulkūs ūkiai, o mažiausia ES pieno supirkimo kaina. Pieno gamintojų pajamos už parduotą pieną per pastaruosius dvejus metus smuko nuo 402 mln. iki 308,8 mln. eurų. Jiems per šį laiką suteikta daugiau įvairios paramos už pieną – iš viso 126,4 mln. eurų.

„Nesvarbu, ar ūkis stambus ir modernus, ar smulkus, kai natūralaus pieno kaina nepadengia gamybos savikainos, visiems yra riesta. Gerai, kad bendrovių ūkiai yra daugiašakiai – smukusias pajamas iš pienininkystės atsveria augalininkystė. Tačiau krinta ir javų kainos. Per metus jos sumažėjo net 17,9 proc., o pieno – 16,6 proc. Tendencijos prastos ne tik pieno sektoriuje“, – konstatavo LŽŪBA prezidentas.

A.Grubliauskis apgailestavo, kad valdžia iš esmės nesprendžia pieno krizės, o atsimušinėja frazėmis apie laisvą rinką, kuri esą turi sureguliuoti gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų santykius. „Parduotuvėje litras pieno kainuoja apie 1 eurą, o mūsų bendrovė, kas dieną parduodanti po 10 t žaliavos, už litrą gauna vos 14 centų. Lenkijoje žemdirbiai už pieną gauna 30–40 proc. daugiau, nors ir ten yra ne mažiau smulkių ūkių. Taigi, mūsų problemų šaknys – gilesnės“, – teigė Šiaulių rajono žemės ūkio bendrovės vadovas.

Uždėjo storą leteną

J.Kraujelis dėl vangių priemonių pieno krizei suvaldyti karčių žodžių negailėjo ES žemės ūkio politikos strategams. Juos išsakė ir parodoje „AgroBalt 2016“ viešėjusiam ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarui Philui Hoganui.

„Pernai ES pieno gamintojams skyrė 420 mln. eurų, buvo panaudota tik 160 mln. eurų. Vadinasi, ne visiems buvo būtina tikslinė parama. Lietuvai skirtus 12,6 mln. eurų iš karto išsidalijome. Prašėme gerokai daugiau, bet negavome. Tai gal reikėtų perskirstyti likusią sumą ir atsižvelgti, kad mes labiausiai nukentėjome nuo Rusijos embargo, be to, gauname mažiausias tiesiogines išmokas“, – Europos Komisijai (EK) nepatogius faktus į viešumą traukė LŽŪBA prezidentas.

J.Kraujelis iš peties kritikavo ir tai, kad EK šiemet iš valstybės biudžeto pieno ūkiui skirtai 18 mln. eurų paramai uždėjo de minimis taisyklės rėmus (vienam ūkiui per 3 m. negali būti skirta daugiau nei 15 tūkst. eurų valstybės paramos).

„Tuos pinigus sukrapštėme iš savo biudžeto, o EK ant jų uždėjo leteną. Bendroves tai „papjovė“ – iš karvei numatytų 78 eurų, kai kurioms teliko 12 eurų. Sveiku protu nesuvokiama, kai ir kelių karvių laikytojams, ir stambiam ūkiui uždedamas vienas rėmas. Esant įtemptai situacijai pieno sektoriuje, toks sprendimas visiškai nesuprantamas. Juolab kad pernai skirtai tikslinei paramai de minimis nebuvo taikoma“, – rėžė LŽŪBA prezidentas.

Anot jo, ES nieko nenuveikė ir dėl naujų eksporto rinkų. Užuot dėjus daugiau pastangų skverbiantis į Kinijos ar kitas dideles rinkas, einama lengviausiu ir Europos senbuviams parankiausiu keliu – siūloma mažinti pieno gamybą.

„Dabar siūlo paramą tiems, kurie mažins pieno gamybą. Lietuvai tai labai neteisinga. Mes kažkada gaminome apie 3 mln. t, stodami į ES išsiderėjome tik apie 1,7 mln. t. Ir šios kvotos nė vienais metais neįvykdėme, o dabar ragina mažinti. Žinoma, senbuvėms valstybėms būtų naudinga, jei mes dar mažiau gamintume pieno“, – pareiškė J.Kraujelis.

Tikslas – šeimos ūkiai

15min. nuotr.

Virginija Baltraitienė, žemės ūkio ministrė

Kol kas masinio bandų naikinimo ir pardavimo nėra, tačiau galima pasakyti, kad žmonės, kurie laiko 1–2 ar netgi 5 karves, nėra pieno sektoriaus ateitis. Tokie smulkūs ūkiai nesukurs didesnės pridėtinės vertės. Reikia bent 10 melžiamų karvių – tokios bandos šeimininkas gali prašyti paramos ir auginti savo ūkį iki tokio, kuris galėtų išlaikyti visą šeimą.

Mes orientuojamės į šeimos ūkius nuo 10–20 iki 200 karvių. Jei žmonės laiko bent 50 ar daugiau melžiamų karvių, jie gali išgyventi, į mokslus išleisti vaikus. Iki tokio dydžio šeimos ūkis gali užaugti. Mūsų užduotis – juos išsaugoti. Tokie ūkiai populiarūs JAV, Izraelyje. Ieškome būdų, kaip jiems papildomai mokėti už kiekvieną primelžtą kilogramą, kad jie galėtų išlikti, kol supirkimo kainos vėl viršys savikainą. Didesni ūkiai – jau ne šeimos, bet tradicinis verslas. Kai fermoje keli šimtai ar tūkstančiai karvių, reikia samdomų žmonių, milžiniškų investicijų ir naujausių technologijų.

Išgelbėtų kooperacija

povilauskas

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas

Aišku, maži ūkiai nėra perspektyvūs. Bene vienintelis kelias jiems išlikti rinkoje – kooperacija. Susivieniję keli ar keliolika tokių ūkių galėtų atrasti galutinio produkto pirkėją ir jam pasiūlyti varškės, sūrių, sviesto ir kt. Dabar vis daugiau žmonių nori natūralaus kaimiško maisto, noriai jį perka. Smulkieji pieno gamintojai galėtų kartu įsigyti bent minimalią pieno perdirbimo įrangą ir apsieiti be žaliavos supirkėjų, kurie moka mažą kainą. Juk Lietuvoje yra pavyzdžių, kai ir stambūs pieno gamintojai patys imasi pieno produktų gamybos, juos jau parduoda prekybos tinkluose. Tai – gera alternatyva.

Rekomenduojami video