Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Paklysta grybautojai – vargsta pareigūnai

Policijos ir pasienio pareigūnai su viltimi laukia kur kas vėsesnių orų, kai turėtų gerokai sumažėti paklydėlių miškuose ir kituose žaliuosiuose plotuose, nes iki šiol vadinamieji sezoniniai paklydėliai, arba dingusieji, buvo pareigūnų kasdienybė. Patys pareigūnai juokauja, kad tokios paieškos jiems yra proga ruošti uniformą medaliams už žygdarbį, nes tai – žmogaus gelbėtojų darbas, kartais net rizika ir dėl savo gyvybės.

Šauksmas iš raisto

Neseniai Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovai žiniasklaidos priemonėms džiugiai pasakojo apie laimingai pasibaigusią keturių paklydėlių paiešką Varėnos krašte, Čepkelių raiste, kai tie nuklydę žmonės balansavo tarp gyvenimo ir mirties, stovėdami pelkėje, o po to, leisdamiesi jų ieškoti, tuo pačiu rizikavo ir VSAT Varėnos rinktinės Specialiosios paskirties užkardos (SPU) pasieniečiai.

Čepkelių raistas priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui. Jame žmonės dažniausiai spanguoliauja, kai būna tam tinkamas ir leistinas trumpas laikotarpis.

Tą vakarą, apie pusę aštuntos, Varėnos rinktinės Aleksandro Barausko užkardoje buvo gautas pranešimas, kad netoli Katros kaimo, Čepkelių raiste, pasiklydo dvi pensininkės, Varėnos gyventojos (67 m. ir 70 m.). Maža to, paklydėlių ieškoti į pelkę išėjo vienos jų dukra ir pažįstamas vietos gyventojas, buvęs eigulys, tačiau ir jiedu pateko į tokią vietą, iš kurios savarankiškai išeiti nebeįstengė. Jie neberado kelio saugiai pasiekti tvirtą žemę. Kaip vėliau aiškino pasieniečių kinologas Audrius Diksa, tas eigulys puikiai orientuodavosi jam gerai pažįstamose apylinkėse, tačiau bebrai buvo sukėlę vandenį, vėtros aplaužiusios medžius, tad vaizdas buvo pakitęs. Todėl net ir eiguliui ten jau buvo klaidu ir pavojinga.

Kupstas po kupsto...

Laimė, kad pelkėje įstrigę žmonės turėjo veikiantį mobilųjį telefoną. Jis ir buvo pagrindinis ryšys tarp ieškomųjų ir ieškančiųjų. Gelbėti paklydėlių leidosi trys pasieniečiai – vienas koordinavo veiksmus per radijo ryšį, o du žingsniavo raisto link. Jie žinojo, kad leidžiasi į pavojingą kelionę, kurioje, vos žengtelėjus į šalį, galima nugrimzti į raistą iki juosmens ar dar giliau. O dar kaip tik tuo metu pradėjo jau temti...

Buvo įjungta pasieniečių tarnybinio visureigio sirena. Vėliau paaiškėjo, kad pagalbos laukę žmonės tą garsą girdėjo, tačiau jiems suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas, buvo sudėtinga. Tuomet VSAT pareigūnai, palaikydami ryšį su pražuvėliais telefonu, pavažiavo į kitą vietą ir nukreipė į raisto gilumą galingą paieškose naudojamą prožektorių. Telefonu buvo gauta žinia, kad pelkėje užstrigę žmonės šviesą pamatė.

Du pasieniečiai lėtai, žingsnis po žingsnio, kupstas po kupsto, nenukrypdami nuo saugesnio įėjimo į raistą, atsargiai judėjo nelaimėlių link. Kiek vėliau tikslesnę šių buvimo vietą aptikti sekėsi pamačius įjungtą jauniausios moters telefono šviesą.

Pasieniečiams pavyko pasiekti vietą, kur buvo įstrigę ir abi pensininkės, ir abu joms pagalbon skubėję gelbėtojai. Iš pradžių pasiekti žmones bandyta einant medžio rąstu, tačiau pensininkėms tas ėjimas rąstu būtų buvęs sunkus išbandymas. Tad vienas pasienietis rizikuodamas ryžosi bristi į vandenį, o kitas jį laikė, saugojo. Buvo jau šalta, tačiau jėgų suteikė vienintelis tikslas ir pareiga – reikia išgelbėti žmones.

Tada pasieniečių vadovaujama nemenka grupė pajudėjo atgal liulančios pelkės krašto link. Ir močiutės lėtai pėdino nuo kelmo ant kelmo, nuo vieno sausesnio grumsto ant kito.

Pavojinga kelionė, kurioje kiekvienas neteisingas žingsnis galėjo baigtis nelaime – nugramzdinti į raistą, truko daugiau nei valandą. Kai išgelbėtųjų ketvertas ir VSAT pareigūnai pelkės krašte pasiekė tvirtą žemę, jau buvo sutemę. Pasieniečiai gyrė močiutes už drąsą ir paklusnumą bei tvirtino, kad su tokiomis bendražygėmis net ir į žvalgybą galėtų eiti!

Gelbėjimo operaciją sėkmingai įvykdžiusių pasieniečių kolegos neslėpė, jog jų tarnybos draugai verti didvyrių vardo.

Nešė tris kilometrus

Kiek anksčiau pagirtinai pasielgė ir Šiaulių apskrities policijos pareigūnai, sužinoję, kad miške ties Rėkyvos gyvenviete pasiklydo su savo vyru uogavusi garbaus amžiaus pensininkė (85 m.). Vyras gerai orientavosi miške, o moteris – kur kas prasčiau, juolab kad dar ir prastai matanti. Ji brukniaudama nepastebimai nutolo nuo vyro ir prapuolė. Telefono močiutė su savimi neturėjo. Pensininkas pasikvietė pagalbon dukrą su jos vyru, tačiau paieška buvo nesėkminga, todėl vakare jau kreiptasi į policiją.

Paieškoje dalyvavo ir kinologai su belgų avigane Lota. Ši, vos tik gavusi komandą, iškart parodė, kad netoliese yra žmogus. Keturkojė „pareigūnė“ greitai surado pasiklydusią uogautoją. Iki vidurnakčio buvo likę apie porą valandų – paklydusi moteris buvo jau sušalusi, pavargusi, purvina ir šlapia. Skundėsi, kad esą susisukusi jai galva. Nelaimėlė apie 100 metrų dar ėjo pati, tačiau po to pasakė, kad jau visai nebeturi jėgų. Tuomet policininkai iš radinių miške greitai pasidarė neštuvus ir į juos įsodinę paklydėlę nešė ją apie tris kilometrus.

Išnešta iš miško močiutė buvo perduota medikams.

Moterį išgelbėję pareigūnai stebėjosi, kaip ji viena sugebėjo nueiti į miško gilumą taip toli, nes ta miško vietovė yra labai pelkėta, sunkiai praeinama. Policininkai beveik neabejojo, kad nelaimėlė būtų nesulaukusi ryto, jeigu nebūtų greitai surasta.

Patarimų nepaiso

Tokių istorijų apie pareigūnų išgelbėtus žmones yra labai daug, nes paklydėlių būna nuolat. Žmonės pernelyg pasitiki savo jėgomis ir leidžiasi į miškus grybauti ar uogauti, nepagalvodami, kad ir jie gali tapti panašių istorijų herojais.

Anot policininkų, dažniausiai skubančių ieškoti pradingusiųjų, apmaudu, kad tokių istorijų pabauginti gyventojai nepaiso patarimų, kurie padėtų išvengti streso pasiklydus, galų gale – net ir žūties.

Policijos pareigūnai nuolat perspėja, kad grybauti ar uogauti geriausia žinomame miške arba su žmogumi, kuris tą mišką gerai pažįsta. Miške reikia stengtis nenutolti nuo kitų grybautojų, visada stebėti, kad vienas ar daugiau žmonių būtų matymo ribose.

Taip pat, einant į mišką, reikia stebėti praeinamas vietas, įsidėmėti pasitaikančius tam tikrus objektus – nuvirtusius medžius, miško laukymes, griovius, upelius, kurie padėtų orientuotis grįžtant. Pravartu klausytis garsų, nes netoliese gali būti kelias ar sodyba.

Žinoma, būtina turėti mobiliojo ryšio telefoną. Šis turi būti gerai pakrautas. Pravers ir visada kišenėje, einant į mišką, turimas švilpukas bei žibintuvėlis. Tai yra pagrindiniai reikmenys susiruošus rinkti miško gėrybių. Be to, patartina dėvėti ir ryškesnę aprangą – tokia greičiau pastebima ieškant.

Randama ir mirusių

Nors dauguma paklydėlių paieškų, kuriose kartais dalyvauja ne tik policininkai ar pasieniečiai su kinologais, bet ir šalies kariuomenės būriai bei į orą pakeliami sraigtasparniai, baigiasi laimingai, tačiau būna ir nemažai paieškų, kurias vainikuoja liūdna pabaiga – surandamas žmogus jau būna negyvas. Vieni mirtinai sušąla, kiti miršta ištikti ligos ir per ilgai likę be pagalbos.

Tokia nelaimė neseniai įvyko Kaišiadorių krašte. Pravieniškių seniūnijoje dingo vidurdienį grybauti išvažiavęs vyras (64 m.). Įtarta, jog jam galėjo sutrikti sveikata. Su savimi žmogus išeidamas turėjo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau į artimųjų skambučius jis nebeatsiliepė. Pražuvėlio vakare ieškojo ir būrys policininkų, šukuodamas apylinkes, ir sraigtasparnis, tačiau nesėkmingai. O kitos dienos vidurdienį ieškotas vyras jau buvos surastas negyvas.

Kiek anksčiau negyvas grybautojas, Klaipėdos gyventojas (70 m.), buvo aptiktas ir Peldinės miške, Medininkų kaimo teritorijoje (Kretingos r.). Jis grybauti buvo išvykęs vienas, nors turėjo sveikatos problemų.

Dar ne vienas pasiklydęs grybautojas ar uogautojas išgelbėtas tuomet, kai jau buvo tik per plauką nuo žūties – praleidęs miške ne vieną parą, sušalęs, išsekęs, išsigandęs. Štai prieš kelias savaites laimingai baigėsi pradingusio grybautojo (72 m.) paieška Akmenės rajone. Paaiškėjo, kad surastas vyras miške buvo praleidęs dvi paras. Jis, nors ir turėjo telefoną, tačiau juo kalbėjo nerišliai, beveik nesiorientavo aplinkoje.

Kiek mažiau – pusantros paros – miške neseniai praleido ir panevėžietis pensininkas (72 m.), išvykęs grybauti į mišką savo krašte ir pasiklydęs. Žmogus klaidžiodamas ėjo ir ilsėjosi, kol miško kraštą po pusantros paros pasiekė pats, tačiau jau kone visai praradęs jėgas.

Tokie pavyzdžiai turėtų kiekvieną dar kartą įspėti, kad grybavimas ir uogavimas – ne vien naudinga pramoga.

 

Irena ZUBRICKIENĖ

 

Rekomenduojami video