Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nuo žiaurių žudikų mus saugo kalėjimų grotos (5)

Publikacijų ciklą apie nuteistuosius kalėti iki gyvos galvos pradėjome pasakodami apie du žmones nužudžiusį Šarūną Žemaitį iš Linkuvos. Kitoje publikacijoje priminėme apie iš to paties krašto kilusį Ignacą Montvydą, nužudžiusį irgi du žmones. Bet dar ir Robertas Jemeljanovas, nužudęs net tris žmones, yra taip pat linkuviškis.

Bausmę pakeitė

Įkalinimą iki gyvos galvos Pakruojo rajono Linkuvos miestelio gyventojui R. Jemeljanovui (tuo metu 20 m.) skyrė Šiaulių apygardos teismas. Jaunuolis buvo kaltinamas, kad 1994 metais pasmaugė Valeriją B. (32 m.), o po to nužudė dar du žmones: Vytautą Povilą K. (45 m.) ir Teodorą Ž. (54 m.) Šią moteriškę dar ir išžagino. Taip pat R. Jemeljanovas kėsinosi nužudyti Oną B. (69 m.)

Teismo metu R. Jemeljanovo kaltė buvo įrodyta. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė O. Šiurkutė pasiūlė skirti R. Jemeljanovui mirties bausmę sušaudant. Savo paskutiniojo žodžio metu teisiamasis verkė ir prašė teismo palikti jam gyvybę.

Teismas jam skyrė mirties bausmę ir, kaip buvo tuo laiku įprasta, ją iš karto pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Iki gyvos galvos jis ir kalėjo, tačiau mirtį pasišaukė pats.

Ekspertų klaida

Tuo laiku mėgstančiu išgerti linkuviškių gyvenimas sukosi „pas Drąsiuką“. Kai vartai teisiamųjų už nužudymą baudžiamąsias bylas, tai vos ne kiekvienoje galima pastebėti, kad lietuviškų žudynių kaltininkas yra degtinė. Bet štai Linkuvoje nei naminė, nei pilstukas, o tuo labiau valstybinė degtinė nebuvo labai mėgstami. Linkuvoje buvo geriamas stiprus, čia pat pagamintas, kaimiškas alus. Šio nebrangaus to krašto tautinio gėrimo trilitrinis stiklainis „Pas Drąsiuką“ kainavo tik 3 litus ir 60 centų. „Taškas“ buvo pačiame Linkuvos centre, netoli policijos nuovados. Čia alų pirkdavo visi šios bylos dalyviai, išskyrus Valeriją.

1994 metų liepa buvo labai karšta. Baro „Pas Drąsiuką“ lankytojai vieną dieną ėmė raukytis nuo neaišku iš kur sklindančios kažin kokios bjaurios smarvės. Kvapas kasdien vis stiprėjo ir aludaris nusprendė išsiaiškinti, kas ir kur taip dvokia. Šalia baro jau seniai stūksojo negyvenama medinė lūšna užkaltais langais. Jos savininkai kauniečiai ketino parduoti tą namelį, tačiau užsiprašė nerealią kainą, tad pirkėjas taip ir neatsirado. Liepos 26-ąją, apie 18 valandą, Drąsutis įėjo lūšnos vidun. Smarvė sustiprėjo, tačiau pirmame aukšte, be visokio šlamšto, nieko nebuvo. Tada žmogus pasistatė kopėčias ir užlipo ant aukšto. Kampe gulėjo kažkokia skudurų krūva. Priėjęs arčiau pastebėjo iš tos krūvos kyšančią juodą kaip anglis žmogaus galvą.

Netrukus atvyko policijos bei prokuratūros pareigūnai. Jie numetė šalin šiaudus ir pagalius, o tada pamatė gerokai apdegusį nuogos moters lavoną. Ant kaklo matėsi neryškios smaugimo žymės. Ant balkio rastas plaukų kuokštas, netoliese mėtėsi kruvinas pagalys. Pirmame aukšte rasti į gniužulą susukti velionės drabužiai. Netrukus paaiškėjo, kad tai Plento kaimo gyventojos Valerijos B. lavonas. Buvo beveik aišku, kad moteris nužudyta, bet ekspertų išvada vienareikšmiškai tvirtino – mirties priežastis yra apsinuodijimas alkoholio surogatais. Todėl baudžiamoji byla nebuvo iškelta, ir apie tai pranešta Valerijos motinai. Tikroji mirties priežastis paaiškėjo tik po metų.

Likimo perspėjimas

Netoli Linkuvos, Dučių kaime, gyveno Teodora Ž. vietinių vadinama Tavosia. Gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių, paukščių. Prieš porą metų buvo patyrusi didžiulę netektį – palaidojo vieną iš dviejų sūnų. Vieną dieną Regimantas Ž. (29 m.) ir V. L. (30 m.) pjovė pas ūkininką malkas. Šeimininkas kažko susiginčijo su V. L., ir šis išvažiavo namo. Pasilikusiam baigti darbo Regimantui įpykęs šeimininkas pasakė, kad įskųs V. L. policijai – jis ieškomas už nužudymą Rusijoje, ieškojo jo ir Pakruojo policija už pareigūno sumušimą.

Regimantas nusprendė įspėti V. L. ir, paėmęs ūkininko automobilį, išvažiavo jo ieškoti. Rado „Aušros“ ŽŪB staklių dirbtuvėse. Nežinia kodėl V. L. neįvertino gerų ketinimų – išsitraukė medžioklinį 12 kalibro šautuvą ir, nušovęs Regimantą, nusišovė pats. Išnešant iš namų karstą su Regimanto palaikais nukrito krepšelis su gėlėmis. Žmonės susižvalgė: yra manoma, kad laidotuvių metu krentančios gėlės perspėja dar vieną numirėlį, būsiantį tuose namuose.

Pasislėpė miške

Teodora Ž. po sūnaus laidotuvių kliedėdavo naktimis, jai pairo nervai, skausmą neretai užpildavo vynu arba alumi. Atėjusi į Linkuvą apsipirkti moteris užsukdavo ir pas Jemeljanovus. Vieną pavakarę gėrė alų Valerija ir Robertas Jemeljanovai, Valerijos sugyventinis Algiras ir Tavosia. Valerija ir Algirdas pasigėrė ir nuėjo į kitą kambarį miegoti. R. Jemeljanovas ir Tavosia tęsė balių. Kitos dienos rytą, apie 10 valandą 30 minučių, kiek prasiblaivę V. Jemeljanova ir sugyventinis aptiko virtuvėje Teodoros lavoną perpjauta gerkle, suplėšytais apatiniais drabužiais. Lavonas buvo pridengtas kiliminiu taku. Robertas Jemeljanovas dingo.

Vėliau paaiškėjo, kad begeriant toliau, Robertas susiginčijo su Tavosia dėl jos sūnaus, o vėliau nusprendė ją „pamylėti“. Moteriškė nenorėjo ir kaip galėjo priešinosi, bet, aišku, Robertas ją įveikė ir užgulęs žagino, kol išgirdo bruzdesį tėvų kambaryje. Tada išsigando ir stvėręs nuo stalo virtuvinį peilį, kelis kartu dūrė juo Tavosiai gerklėn. Kiek pasukiojęs ištraukė peilį iš žaizdos. Paryčiu Robertas nusprendė, kad jau per daug prisidirbo, reikia slėptis. Užsimovė nebegyvos moteriškės žieminius batus, apsirengė, pridengė lavoną, pasiėmė duonos, lašinių ir išėjo į mišką.

Pakėlė rankas

Sukiužusi medinė lūšna Varpo gatvėje priklausė pensininkei Onai B. Už 100 metrų – Linkuvos policijos nuovada, už penkių metrų – gėrimų parduotuvė. Lūšnos langai buvo užkalti beveik iki pat viršaus – mažieji Linkuvos chuliganiukai nuolatos išdaužydavo langus, nėmaž nebijodami senos ir nuolatos girtos šeimininkės grasinimų. Viršutinė lango dalis buvo uždengta polietileno plėvelės gabalu. Jau kuris laikas Onos gyvenimo draugas gydėsi Šiaulių centrinėje ligoninėje. R. Jemeljanovas tai žinojo, kai puse devynių ryto atėjo pas šeimininkę. Iš pradžių paprašęs vandens Robertas netruko pareikalauti ir pinigų. Moteriškė atsakė neturinti ir tuojau gavo kumščių į smilkinį. Pasirausęs kišenėse R. Jemeljanovas išsitraukė virtuvinį peilį, kuriuo tik prieš kelias valandas nužudė Tavosią ir brūkštelėjo trejetą kartų per smūgio apsvaigintos moteriškės gerklę... Paskui išsigandęs pabėgo.

Tą rytą Linkuvon atvyko Pakruojo policijos kriminalistai bei prokuratūros tardytojas tirti Teodoros Ž. nužudymo aplinkybių. Deja, nepavyko dorai susišnekėti su jau spėjusiais „ant tų nervų“ išgerti V. Jemeljanova nei su jos sugyventiniu. Teko abu uždaryti Pakruojo policijos komisariato areštinėn ir laukti, kol jie taps šnekesni. R. Jemeljanovo niekur nepavyko rasti, o kitą rytą paaiškėjo, kad Pakruojo centrinėje ligoninėje su peiliu perrėžta gerkle guli Ona B. Ją gulinčią kraujo klane aptiko atsitiktinai užklydes girtuoklėlis. Medikai susiuvo žaizdas – jos nebuvo labai pavojingos. Moteris nesiryžo sakyti, kad ją sužalojo R. Jemeljanovas – juk jis dar nepagautas.

Pakruojo kriminalistai sakytum pamiršo, kur yra komisariatas – dieną naktį jų automobiliai važinėjo Linkuvoje ir aplinkiniuose kaimuose ieškodami R. Jemeljanovo.

Ypatingų nusikaltimų tyrimo grupės pareigūnams, vadovaujamiems vyr. inpsektoriaus R. Kazlausko, sėkmė nusišypsojo kovo 30-ąją. Tą rytą pareigūnai pastebėjo žudiką einantį lauku. Jis puolė bėgti, bet po įspėjamųjų šūvių į orą sustojo. Sulaikytasis iš pradžių neigė padaręs ką nors negero, vis dėlto kriminalistų žodžiais, „skilo“ gana greit. Tiesa, R. Jemeljanovas prisipažino tik dėl Teodoros Ž. išžaginimo ir nužudymo bei Onos B. užpuolimo.

Byloje yra keli R. Jemeljanovo prisipažinimai – jis neskubėjo tardytojui dėstyti savo nuodėmių. Ką nors pasakydavo tuomet, kai tardytojas pateikdavo nenuginčijamų įrodymų. Pavyzdžiui, nužudęs Vytautą prisipažino tik tada, kai buvo rastas lavonas.

O Vytauto lavoną rado, keli vaikigaliai, kurie šalia Linkuvos esančiame Kalpokų kaime ėjo pro vidury lauko stovinčią seną sukrypusią sodybą ir pastebėjo, kad namo durys praviros. Vaikai užėjo vidun ir pamanę, kad čia niekas nebegyvena, ėmė versti daiktus ieškodami ko nors įdomaus. Ne iš karto pastebėjo, jog viename iš kambarių, ant lovos keistai sumesti daiktai: pačiame viršuje televizorius, po juo – kėdės, skudurai, patalynė. Vienas smalsuolių pakėlęs patalo kraštą, atšoko – pamatė žmogaus kojas guminiais auliniais batais.

Kitas serialo dalis skaitykite „Akistatoje“

Žilvinas VIZGIRDA

Rekomenduojami video