Lietuvos apeliacinis teismas (LApT) prieš kurį laiką paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2016 metų sausio 15 dienos nuosprendį, kuriuo Šarūnas Žemaitis (23 m.) už dviejų žmonių nužudymą buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Šiuo metu Lukiškėse ir Pravieniškėse bausmę iki gyvos galvos atlieka 119 kalinių. „Akistata“ nusprendė prisiminti tuos, kurie kalėjime bausmę jau atliko ir iškeliavo Anapilin, ir tuos, kurie dar ilgai bus uždaryti už grotų.
Nuteistųjų iki gyvos galvos nuodėmės labai nevienodos. Tulpiniai, Gaidjurginiai, samdomas žudikas Valerijus Januškevičius kali už dešimtis nužudymų, o kiti – tik už vieną kitą. Aišku, kiekviena gyvybė yra neįkainojama, tačiau, žiūrint iš atliekančiųjų bausmes varpinės, tai – didelė nelygybė.
Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais teisėjai buvo griežtesni ir bausmę iki gyvos galvos skyrė net tiems, kurie žiauriai nužudė vieną žmogų.
Dabar teismai už nužudymą skiria vidutiniškai 11 metų laisvės atėmimo bausmę, o kalėti tenka vidutiniškai vos daugiau nei 6 metus. Didžioji dauguma nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos – tokių šiuo metu yra 92 – bausmę atlieka vienoje seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Šių nuteistųjų didžiausia viltis – patekti į sektorių Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Laikantis Europos Sąjungos nurodymų Pravieniškėse įkurta „zona“ – lokalinis sektorius – nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kalėjęs Lukiškėse 10 metų, nuteistasis teismo sprendimu gali būti perkeltas į šią „zoną“, kurioje sąlygos žymiai geresnės nei kalėjime. Šiame sektoriuje kaliniai gyvena bendrai, gali nors ir visą dieną praleisti kiemelyje, sportuoti. Perkėlimas į laisvesnę „zoną“ nesuteikia jokių privilegijų anksčiau išeiti į laisvę. Nuteistajam iki gyvos galvos tapti laisvam įmanoma tik tuomet, jei jam bus suteikta malonė ar amnestija, jei bus panaikintas ar pakeistas teismo nuosprendis. Šiuo metu Pravieniškėse kali 27 nuteistieji iki gyvos galvos.
Kituose rašiniuose mes rašysime apie abiejų šių įkalinimo įstaigų „klientus“, tačiau pradėsime nuo paskutiniojo, kuriam įsigaliojo pats griežčiausias Lietuvoje nuosprendis, nuo Š. Žemaičio.
Bausmę šis vyras, bent jau kol kas, atliks Lukiškių kalėjime. LApT teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų įvertino įrodymus bei pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Kartu ieškojo
Pernai balandžio 13-ąją policija paskelbė, kad prieš dvi dienas dingo linkuviškė Samanta R. (21 m.). Apie tai, kad dingo jo sugyventinė, pareigūnus informavo „sunerimęs“ Šarūnas ir pats neva jos uoliai ieškojęs. Jaunas vyras net socialiniame tinkle guodėsi, jog, girdi, moteris jį palikusi. „Facebook‘e“ jis rašė: „Aš ne tas žmogus, kuris greit pamiršta“.
Kraupi paslaptis paaiškėjo po intensyvių paieškų ir policijos pareigūnų tyrimo. Pastariesiems įtarimų sukėlė ir vyro elgesys, ir jo gana keistos užuominos asmeninėje „Facebook‘o“ paskyroje. Be to, vos pasirodžius žiniai apie dingusią Samantą, kai kurie komentatoriai iš karto nurodė galimą žmogžudį. Viena moteris „Facebook‘o“ paskyroje užrašė: „Šarūnai, pasielk vyriškai, ar vėliau, ar dabar tau teks prisipažinti, tavo elgesys tave išduoda“.
Artimai su pradingusiąja bendravę kaimynai taip pat negalėjo suvokti, kad savo dvejų metukų sūnelį labai mylėjusi Samanta galėjo jį palikti likimo valiai, o pati dingti niekam nieko nesakiusi ir net neatsiliepti į telefono skambučius.
Įmetė į šulinį
Gavę pranešimą apie dingusią merginą, Pakruojo rajono policijos pareigūnai nedelsdami pradėjo šios paiešką. Jiems talkino ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės kinologas su šunimi ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis. Į paieškas įsijungė ir ugniagesiai, ir vietos gyventojai. Buvo išžvalgyti aplinkui esantys vandens telkiniai, išsausintas net šulinys, tačiau pražuvėlės nerasta.
Kriminalistai tyrė visas įmanomas versijas. Kaip vėliau spaudos konferencijoje sakė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) viršininko pavaduotojas Ramūnas Sarapas, daugelis faktų ir užuominų viešojoje erdvėje bei dingusiosios sugyventinio kai kurie nenuoseklūs paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių leido įtarti, kad prieš moterį įvykdytas nusikaltimas, tad buvo imtąsi tirti nužudymo versiją.
Ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo buvo pradėtas po 5 dienų bevaisių paieškų, balandžio 17-ąją, tą dieną sulaikytas ir Samantos sugyventinis Š. Žemaitis. Paties susikurtose versijose painiotis ėmęs vaikinas galiausiai prisipažino nužudęs savo gyvenimo draugę ir pasakė, kur paslėpė aukos kūną. Per apklausą ištartus žodžius Š. Žemaitis patvirtino ir per įvykio vietoje surengtą parodymų patikrinimą. Sugyventinis nurodė jos lavoną įmetęs į apleistą šulinį, netoli beveik sunykusios Samantos močiutės sodybos. Ten moters kūnas ir buvo rastas, jos galva buvo apmauta plastikiniu maišu.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad Samanta R. ruošėsi palikti savo gyvenimo draugą. Moteris buvo nusižiūrėjusi atskirą butą, o balandžio 9-ąją davė už jį rankpinigius. Vyras bijojo, kad jo draugė, palikusi jį, gali papasakoti apie jo įvykdytus nusikaltimus, tarp kurių buvo net nužudymas.
Nors Š. Žemaitis sakė, kad moterį nužudė ginčo metu, tačiau kas gali paneigti, kad būtent tai, ką žinojo Samanta ir nespėjo atskleisti policijai, ir galėjo moteriai kainuoti gyvybę. Ji buvo pasmaugta balandžio 11-osios naktį.
Lavoną žudikas apvyniojo lipniąja juosta, kad šis neišsitiestų. Iš pradžių aukos kūną įkišęs į du maišus, užkėlė juos į namo palėpę, bet po dešimties minučių nusprendė kūną išvežti.
Nuvežęs į netoliese esančią sodybą Š. Žemaitis gyvenimo draugės kūną įmetė į vandens pilną duobę, o ant viršaus dar užvertė akmenį, kad palaikai neiškiltų į viršų.
Aukos telefoną žudikas išmetė į lauko tualetą, drabužius sudegino, o artimiesiems ir draugams pareiškė, kad Samanta neva išėjusi iš namų.
Dar viena auka
Jau kitą dieną po sulaikymo prokurorai paprašė Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo skirti įtariamajam Š. Žemaičiui griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą 3 mėnesiams. Teismui pakako prokurorų pateiktų surinktų duomenų, kad patenkintų prašymą. Vėliau įtariamajam suėmimas buvo tęsiamas iki pat nuosprendžio paskelbimo dienos. Mat labai greitai paaiškėjo ir paslaptis, kurią Samanta nusinešė į kapus. Pasirodo, ji ir kaimynei, ir savo draugei buvo prasitarusi, kad Šarūnas gali būti prisidėjęs prie Linkuvos gimnazijos sargo Algimanto P. (66 m.) nužudymo. Apie tai, kad Š. Žemaitis galėjo nužudyti Linkuvos gimnazijos sargą, šios moterys policijai pranešė tik po Samantos R. dingimo.
Teisme Samantos draugė pasakojo, jog jauna moteris norėjo išeiti ir gyventi atskirai, bet bijojo, kad Šarūnas nepradėtų keršyti – mat Samanta žinojo, jog Šarūnas nužudė Linkuvos gimnazijos sargą. „Apie Algimanto P. nužudymą man Samanta užsiminė po kelių mėnesių. Ji sakė, kad tą naktį Šarūnas namo grįžo kruvinas ir prisipažino nužudęs sargą. Samanta sakė, kad Šarūnas vagiliauja, parsineša statybinių medžiagų“ – teisme liudijo nužudytosios draugė. Tai patvirtino ir kaimynė, kuriai Samanta irgi buvo išdavusi baisiąją paslaptį.
„Samanta pas mane atėjo, kai susipyko su Šarūnu. Guosdamasi ji prasitarė, kad Šarūnas susijęs su sargo nužudymu. Jau kitą dieną jie susitaikė. Ko neprikalbėsi susipykęs, todėl į tokią Samantos užuominą dėmesio neatkreipiau“, – teisme sakė kaimynė.
Iki tol tik pusę lūpų kalbėję apie galimą sargo nužudymą per Samantos laidotuves linkuviškiai jau drąsiai bėrė savo pastebėjimus ir dėstė nuomonę apie žudiką. Kai kurie sakė, kad Š. Žemaitis buvo vagišius ir chuliganas, ir visai įmanoma, kad prieš porą metų jis ir nužudęs gimnazijos sargą. Mat tuo metu šioje gimnazijoje vyko renovacijos darbai, tad joje buvo nemažai ir vertingų statybininkų įrankių, ir brangių medžiagų. „Šarūnas tuo laiku kaip tik gyveno močiutės name ir jį remontavo“, – prisiminė linkuviškiai.
Įtariamasis patvirtino jog į renovuojamą gimnaziją ėjęs vogti namų remontui reikalingų medžiagų ir įrankių, o kad nuslėptų vagystę, jį užklupusį sargą užmušė. Vyras tyrėjams prisipažino, kad darydamas nusikaltimą buvęs labai girtas ir iš pradžių net nesuvokęs, jog nužudė sargą. Jis tik ryte sužinojo, jog žmogus nebegyvas. Algimanto P. nužudymu įtariamą Š. Žemaitį tyrėjai buvo atsivežę į Linkuvos gimnaziją, kur jis turėjo atkurti žiauraus nusikaltimo detales. Surakintomis rankomis žudikas rodė pareigūnams, kaip suknežino sargui galvą. Vyrui buvo suduota 14 smūgių.
Neišaiškinta byla
Nužudytas Linkuvos gimnazijos sargas buvo rastas 2013 metų balandžio 6-osios rytą. Vyras buvo žiauriai sumuštas, jo galvoje žiojėjo kirstinės žaizdos. Tuomet buvo įtariama, kad sargą nužudė vagišiai, iš patalpų pavogę perforatorių, šlifuoklį, elektros laidus ir kitus įrankius, išdaužę ir nuniokoję gimnaziją. Po nužudymo gimnazijoje buvo pasigesta daiktų maždaug už 740 eurų.
Tyrėjai iš karto nustatė, kad iš gimnazijos pagrobti įrankiai buvo išvežti rogėmis. Rogių pėdsakai vedė link Vaškų gatvės, kur gyveno Š. Žemaitis. Tačiau kelio danga buvo išlyginta, todėl pėdsakų beveik neliko.
Kadangi rogių pėdsakų fragmentų su į kraują panašiomis dėmėmis buvo rasta ir šalia Š. Žemaičio namų, o ir pats Š. Žemaitis anksčiau turėjo rogutes, pareigūnai vaikiną apklausė.
Tuomet įtariamasis pareigūnams tvirtino vakare namuose gėręs ir po išgertuvių niekur nevaikščiojęs. Šį Š. Žemaičio alibi patvirtino Samanta R. ir vienas jo namuose girtavęs bei po išgertuvių čia pat užmigęs draugas.
Kriminalistai patikrino Š. Žemaičio batus ir rankas, tačiau jos nebuvo sužalotos, o batų atspaudas buvo nepanašus į tą, kurį pavyko aptikti nusikaltimo vietoje.
Prie Š. Žemaičio neatvedė ir žudiko ieškoti pasitelktas tarnybinis policijos šuo, tad tas nužudymas tuo laiku ir liko neišaiškintas.
Tuo labai piktinosi Algimanto P. sugyventinė, likusi našle Irena D. Ji žinojo, kad policijos šuo, sekdamas nusikaltėlio pėdsakais, juos pametė atvedęs policininkus į Š. Žemaičio kiemą, tačiau šiems įrodymų, kad žudikas – Šarūnas taip ir nepavyko surinkti. Moteris įsitikinusi, kad jos gyvenimo draugą Š. Žemaitis nužudė ne vienas, o kartu su bendrininku, kurį dabar dangsto. Tačiau teisme nebuvo gauta duomenų, kad sargą Š. Žemaitis galėjo nužudyti ne vienas. Jis pasakojo, jog tą vakarą gėrė su draugu, tačiau vogti į gimnaziją susiruošė tuomet, kai draugas užmigo.
„Į vidų įėjau išspyręs durų langą. Pasiėmiau įrankių. Po to pamačiau, kad sargo kambarėlyje dega šviesa. Priėjęs tarpduryje pamačiau stovintį sargą, pastūmiau jį, o kai pargriuvo, jam kelis kartus spyriau ir nuėjau“, – teisme aiškino Š. Žemaitis.
Kaltinamasis tvirtino sargui spyręs tik kelis kartus ir peiliu jo nebadęs. Žudikas taip pat tvirtino, kad iš šio nusikaltimo neturėjo jokios naudos – girtam vagišiui nepavyko parsivežti į roges sudėtų daiktų, nes pakeliui jie iš jų iškrito, todėl namo jis grįžo ir be grobio, ir be rogių.
Niekas neperauklėjo
Ikiteisminio tyrimo metu Š. Žemaičiui buvo atlikta psichiatrijos ekspertizė, kuri patvirtino, kad vyras turi būti teisiamas už žmogžudystes.
Paaiškėjo, kad Šarūnas mokėsi pagal palengvintą programą, tačiau mokslai jam pasirodė pernelyg sunkiu užsiėmimu – vaikinas buvo paliktas kartoti kurso antriems metams ir gimnazijos nebaigė.
Mokytis nelinkęs, pamokas praleidinėjęs Š. Žemaitis mokytojams nepriešgyniavo, tačiau dėl kokios nors pastabos supykusiam vaikinui nieko nereiškė per pamoką atsistoti ir išeiti iš klasės. Dėl nepatikusios pastabos jaunuolis galėjo pulti ir į isteriją.
Tėvas nuo sūnaus auklėjimo nusišalino po to, kai šis, dar būdamas paaugliu, į namus grįžęs neblaivus ir gavęs nuo tėvo pylos, apie smurtą pranešė policijai. Pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą, byla atsidūrė teisme. Kaltu dėl smurto prieš savo atžalą pripažintam Š. Žemaičio tėvui buvo paskirta bauda. Tokią „pamoką“ gavęs vyras nusprendė į sūnaus auklėjimą daugiau nebesikišti.
Be vyro palaikymo likusi Š. Žemaičio motina paauglio sūnaus perauklėti neįstengė. Netekusi kantrybės moteris inicijavo sūnaus perkėlimą iš Linkuvos gimnazijos į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą.
Pusmetį šiame centre praleidęs Š. Žemaitis vėl sugrįžo į Linkuvos gimnaziją, tačiau ją paliko baigęs vos aštuonias klases.
Š. Žemaitis anksti pradėjo vartoti alkoholį ir vagiliauti. Pirmą kartą teisiamųjų suole už vagystę jis atsidūrė dar būdamas nepilnametis – 2007 metais. Vėliau už vagystes jis buvo teisiamas dar kelis kartus.
Baigęs aštuonias klases vyrukas ėmė artimai bendrauti su buvusia bendraklase Samanta. Porai netrukus gimė sūnus. Jauna šeima persikraustė gyventi į senelių jiems paliktą namą. Samanta nebuvo linkusi skųstis šeiminio gyvenimo sunkumais, tačiau teisme paaiškėjo, kad moteris neveltui ruošėsi palikti sugyventinį. Samantos draugė teisme prisiminė, kad Šarūnas su drauge pykdavosi gana dažnai. Pasak liudytojos, Šarūnas Samantą dažnai apstumdydavo, girtas grasindavo išmesti į gatvę, padegti namus.
Tiesa, policiją Samanta buvo išsikvietusi tik vienintelį sykį, 2013-ųjų pabaigoje. Tąkart pareigūnus iškvietusi moteris sakė, kad sugyventinis ją iškoneveikė necenzūriniais žodžiais, tačiau neigė, kad būtų ją mušęs.
Apsaugos visuomenę
Teisme Š. Žemaitis dėl sugyventinės nužudymo savo kaltės neneigė, tačiau tikino sargo nežudęs. Jis pareiškė netikįs, kad nuo jo suduotų kelių smūgių vyras galėjo numirti. Teismas konstatavo, kad Š. Žemaičio kaltė yra įrodyta kaltinamojo, liudytojų parodymais, kita byloje esančia medžiaga.
Už padarytus nusikaltimus Š. Žemaičiui teismas skyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Išgirdęs nuosprendį Š. Žemaitis jokių emocijų neparodė. Jis galėjo numanyti, kad bus nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nes tokios bausmės prašė prokurorė. Tardamas paskutinį žodį žudikas prašė neskirti griežčiausios bausmės, to prašė ir jo advokatė.
Nuosprendį nuteistasis apskundė prašydamas LApT pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad Š. Žemaičio atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo prisipažinimas tyčia nužudžius savo sugyventinę buvo nesavanoriškas ir nenuoširdus, nulemtas byloje esančių pakankamų jo kaltės įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutiko su tokiomis skundžiamo nuosprendžio išvadomis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Š. Žemaičiui laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, vadovavosi baudžiamojo įstatymo reikalavimu, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą, bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl bausmių skyrimo.
Skirdamas bausmę Š. Žemaičiui teismas rėmėsi Europos teismų praktika. Skiriant kalėjimą iki gyvos galvos siekta apsaugoti visuomenę nuo pavojingo asmens.
Žilvinas VIZGIRDA