Lietuvos muzikos pasaulis prarado dar vieną iškilią, be galo talentingą, šalies vardą visame pasaulyje garsinusią asmenybę – Saulių Sondeckį. Dangun iškeliavusiam dirigentui, orkestrų vadovui ir profesoriui buvo 87-eri. Daugiau nei 50 metų kūrybiniam darbui skyręs S.Sondeckis garsėjo ypatingu sugebėjimu įkvėpti muzikantus, o apie jo pedagoginį talentą sklandė legendos. Muzika jam reiškė viską.
Muzikos aristokratas
Visame pasaulyje pripažintas dirigentas, pedagogas, profesorius yra dirigavęs daugiau nei 3 tūkst. koncertų, sulaukęs audringų plojimų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivane, Pietų Korėjoje. S.Sondeckio tarptautinis autoritetas – didelis, o jo žodis – svarus. Atsakomybė už tai, ką darai scenoje, tarnystė tradicijai buvo dirigento kūrybos šerdis. Jis išpažino principus ir nuostatas, kurių mums šiandien taip trūksta. Būtent dėl to profesorius kartais buvo vadinamas paskutiniu muzikos aristokratu. Pats svarbiausias dalykas scenoje S.Sondeckiui buvo muzika, o jis pats – antroje, trečioje ar dešimtoje vietoje. Dirigentas buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems, o tai, ką darė su orkestru, kėlė nuoširdžią nuostabą. Jis sugebėjo įkvėpti orkestrui muzikavimo džiaugsmą, skatino norą siekti vis naujų meninių aukštumų, drąsino, neleido sustoti. Muzikantams padėjo įveikti baimes, pratino nesislėpti vienas už kito. Šiuos kertinius atlikėjo profesionalo bruožus S.Sondeckis puoselėjo ir ugdė visą savo gyvenimą.
Be to, profesorius buvo neeilinis pedagogas. Apie S.Sondeckio pedagoginį talentą sklandė legendos. Muzikantams buvo lengva su juo dirbti, nes jis visada žinojo, ko nori, ir kaip tai pasiekti. Nepakentė vieno – melo muzikoje, todėl kad ir kaip kartais būdavo sunku, visada siekė maksimalaus rezultato.
Koncertavo su pasaulinio garso žvaigždėmis
S.Sondeckis gimė 1928 m. Šiauliuose. Gimtajame mieste baigęs gimnaziją, 1948–1952 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje smuiko specialybę pas profesorių Aleksandrą Livontą. Mokslus tęsė Maskvos konservatorijoje, dirigavimo mokėsi pas Igorį Markevičių. Jo dirigento karjera prasidėjo Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur jis ėmėsi vadovauti moksleivių orkestrui. 1976 m. legendinio dirigento Herberto von Karajano jaunųjų orkestrų koncerte S.Sondeckio vadovaujamas orkestras pelnė aukso medalį. Įteikdamas apdovanojimą von Karajanas pasakė: „Matydamas tokius orkestrų ugdytojus, dėl muzikos ateities aš esu ramus.“ Taip dar tarybiniais laikais dirigentas garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Kitas itin svarbus jo karjeros žingsnis – 1960 m. suburtas Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam S.Sondeckis vadovavo iki pat 2004 m. Per daugiau nei keturis dešimtmečius orkestras dalyvavo daugybėje tarptautinių konkursų, pelnė prestižinio Echternacho festivalio „Didžiojo Liūto“ prizą, koncertavo su pasaulinio garso muzikos žvaigždėmis: Mstislavu Rostropovičiumi, Tatjana Grindenko, Olegu Kaganu, Gidonu Kremeriu, Davidu Geringu, Natalija Gutman ir kt. 1989 m. maestro buvo pakviestas į Sankt Peterburgą vadovauti orkestrui „Camerata Sankt Peterburg“. Nuo 2004 m. S.Sondeckis buvo kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ kviestinis dirigentas, o 2005 m. tapo Lietuvos Baltijos kamerinio orkestro vadovu.
Apdovanojimų jūra
S. Sondeckis pelnė kelias dešimtis apdovanojimų. Jis buvo Valstybinės, Vyriausybės, Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas, apdovanotas Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Sausio 13-osios medaliu, Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Austrijos I laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui, Estijos Marijos žemės baltojo kryžiaus ordinu, Lenkijos garbės kavalieriaus ordinu už nuopelnus Lenkijos respublikai. Jis taip pat buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Šiaulių universiteto garbės daktaras, Šiaulių ir Mažeikių garbės pilietis. 2006 m. S.Sondeckiui suteiktas Sankt Peterburgo N.A.Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos garbės profesoriaus vardas, o 2009 m. įteiktas Vilniaus miesto apdovanojimas – Žygimanto Augusto medalis ir Rusijos garbės ordinas. 2010 m. S.Sondeckio vardu buvo pavadinta Šiaulių konservatorija.
Profesorius kartu su vadovaujamais orkestrais sukaupė milžinišką visų epochų ir stilių kūrinių repertuarą, įrašė daugybę plokštelių ir CD Lietuvoje bei užsienyje. Išskirtinę vietą dirigento repertuare užėmė J.S.Bacho ir V.A.Mocarto kūriniai. Pastarojo kūrinių atlikimas buvo tapęs tarsi maestro vizitine kortele, visi žinojo apie S.Sondeckio meilę Mocarto muzikai.
Nėjo lengviausiu keliu
Lietuvoje S.Sondeckis buvo mylimas ir gerbiamas tiek savo kolegų, tiek muzikos mylėtojų. Pasak Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės ir kompozitorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, S.Sondeckio gyvenimui nupasakoti neužtektų dešimties, šimtų biografijų, o kartais unikalūs asmeninio gyvenimo įvykiai net užgoždavo jo meninę kūrybą.
„Jis niekada neidavo lengviausiu keliu, visada turėjo tikslą, siekiamybę. Todėl ir jo vadovaujamas kamerinis orkestras pasižymėjo nepaprasta darna bei skambesiu“, – sakė A.Žigaitytė-Nekrošienė.
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas neabejoja, jog S.Sondeckis jau tapo istorine Lietuvos muzikos asmenybe. Jam pritarė ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius: „Tai buvo toks žmogus, be kurio neįvykdavo tam tikri Lietuvos muzikinės kultūros gyvenimo reiškiniai. Visur jo buvo labai daug: ir Filharmonijoje, ir Muzikos ir teatro akademijoje. Lietuvos muzikinės kultūros formavime ir gyvenime jo įtaka buvo didžiulė. Jis buvo protingas ir diplomatiškas žmogus, puikus dirigentas, režisierius bei vadovas.“ Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas, ilgametis orkestro vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas Anapilin išėjusį S.Sondeckį vadina reiškiniu Lietuvos kultūrinėje panoramoje. „Jis nebuvo vien tik muzikantas. Jam rūpėjo visa kultūra, visos peripetijos, kurios veikė kultūrą Lietuvoje. Kai atgavome nepriklausomybę, buvo užsimota panaikinti visas ar bent didelę dalį muzikos mokyklų. S.Sondeckis stojo mūru už tai, kad jos nebūtų naikinamos. Tai didžiulis laimėjimas“, – tikino J.Domarkas.