Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ir atliekant bausmę iki gyvos galvos galima užsidirbti

Kaliniai, rašydami teismams skundus, nurodo ir sumas, kokias norėtų gauti už buvimą, tarkim, kad ir per mažoje kameroje. Visa laimė, kad teisėjai dar atsižvelgia ir į valstybės ekonominę padėtį, o taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Tačiau, gerėjant ekonominei situacijai, didėjant atlyginimams, kaliniams atsiras galimybė prisiteisti ir didesnes sumas.

Užsidirba tūkstančius

Ne vieną bylą prieš valstybę laimėjęs, tačiau pats iki gyvos galvos kalėti nuteistas, Kauno nusikalstamo pasaulio šulu laikytas, Henrikas Daktaras-Henytė (59 m.) dar kartą įrodė, kad ir sėdint už grotų galima šiek tiek užsidirbti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė, kad Lukiškėse kalinčiam nusikaltėliui valstybė privalo išmokėti 2000 eurų. Anksčiau Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) už netinkamas kalinimo sąlygas jam buvo priteisęs tik 1000 eurų.

H. Daktaras sako, kad jam priteisiamos pinigų sumos nėra svarbu. Jam svarbiau tai, kad valstybė pripažįsta, jog jis kali nežmoniškomis sąlygomis. Tačiau tai tik kalbos – Henytė visada prašo didelių pinigų sumų. Štai prieš trejus metus Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas dėl kalinimo Lukiškių kalėjimo rūsyje iš Lietuvos valstybės siekė prisiteisti net milijoną litų. Jis piktinosi, kad jo kameroje visus metus šalta, todėl pradėjo skaudėti sąnarius, atsirado problemų dėl prostatos. Skundą išnagrinėjęs VAAT nusprendė, kad sąlygos, kuriomis Lukiškėse gyvena H. Daktaras, iš tiesų neatitinka higienos normų, tačiau jokio sąryšio tarp šių nepatogumų ir pašlijusios sveikatos nerasta. Todėl vienintelė žala, kurią patyrė H. Daktaras, tėra minėtos nehigieniškos sąlygos, kurios buvo įvertintos 3000 litų (869 eurų).

Popierių reikia taupyti

Tačiau H. Daktaras ir toliau skundėsi – kamera Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime jam per ankšta, po ją bėgioja žiurkės ir tarakonai, trūksta šviesos, per trumpi pasivaikščiojimai, šešerius metus jis neturėjo ilgalaikių pasimatymų su žmona, negalėjo su ja susirašinėti elektroniniu paštu, kalėjimo parduotuvėje – nusipirkti ledų, torto. Ir vėl įžymusis kalinys prašė miljono. Tik šį kartą jau ne litų, o eurų.

Teismas jo skundą iš dalies vėl patenkino, nes nustatė, kad išties 248 paras jam teko gyventi kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kvadratinių metrų gyvenamasis plotas, tinkamas dirbtinis apšvietimas, o nuo 2009 metų spalio 10 dienos jam nė karto nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su žmona, nors ir prašė. Pagal normas, vienam kaliniui privalo būti skiriamas ne mažesnis nei 3,6 kv. metrų plotas, o H. Daktaras kalėjo kameroje su kitais kaliniais, kur jam teko tik 3,45 kv. metrų.

Keletą H. Daktaro skundo teiginių teismas pripažino nepagrįstais: jis nepateikė jokių įrodymų, kad kamerose buvo griaužikų, vabzdžių ar kitų kenkėjų. Nepagrįstu teismas pripažino ir jo skundo teiginį, kad kalėjime gauna per mažai tualetinio popieriaus – pagal įstatymą vyrams mėnesiui išduodamas vienas rulonas popieriaus, o jeigu jo reikia daugiau, nuteistasis privalo nusipirkti už savo pinigus. VAAT priteisė jam 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kurią aukštesnis teismas iš dalies tenkindamas H. Daktaro skundą padvigubino. O dėl milijono teismas paaiškino, kad tokia suma yra nepagrįstai didelė. Pasak teisėjų, didesnė nei 2000 eurų ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes.

Ši žala Henytei bus išmokėta iš valstybės biudžeto – Civiliniame kodekse yra numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dievo karys

H. Daktaras dažnai rašė skundus ir kai buvo nagrinėjama jo byla Klaipėdos apygardos teisme, ir paskelbus nuosprendžius. Kartais Henytė laimi, tačiau pagrindinį teismą pralaimėjo ir buvo nuteistas kalėti iki gyvo galvos. Tą nuosprendį jis irgi apskundė, tačiau Lietuvos apelicinio teismo teisėjai jį paliko galioti. Tuomet su skundu H. Daktaro advokatai kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą. Šiuo metu jo, jo žmonos ir kartu nuteistų bendrų kasaciniai skundai nagrinėjami Aukščiausiajame Teisme.

Griežčiausios bausmės sulaukęs H. Daktaras skunde nurodo, kad pagal dalį kaltinimų žemesnių instancijų teismuose jis buvo nuteistas nepagrįstai, jam paskirta pernelyg griežta bausmė ir verdiktą reikėtų pakeisti. Paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, anot H. Daktaro, yra nežmoniška bausmė. Aukščiausiajam Teismui skundą yra pateikusi ir prokuratūra. Byla dar nagrinėjama.

Socialiniame tinkle „Facebook“ H. Daktaro artimieji yra sukūrę profilį, kuriame kartas nuo karto skelbia įvairius Henytės pareiškimus.

„Mano vardu paleistas tik mitas, kad aš esu banditas. O kur įrodymai? – rašoma viename iš paskutiniųjų pranešimų. – Taip, aš esu iš nusikalstamo pasaulio, čia nėra paslaptis. Tačiau aš esu ir buvau garbingas nusikaltėlis, niekada „bespridielo“ nedariau. Yra kalinių ir nusikalstamo pasaulio taisyklės – jų aš visada laikiausi. Yra ir žmoniškos taisyklės, kurių taip pat laikiausi. Kodėl aš save vadinu Dievo kariu? Jėzus Kristus kentėjo už žmonių nuodėmes, o aš kenčiu už nusikaltėlių nuodėmes. Daugelis žmonių mano, kad aš esu nusikaltėlių vadas, ir ant manęs „nurašo“ visus nusikaltimus“.

Laimėjo Strasbūre

Didžiausias H. Daktaro laimėjimas prieš Lietuvą buvo pasiektas Strasbūre.

1996-aisiais du H. Daktaro pažįstami banditai išdavė savo sėbrus ir, tapę itin saugomais liudytojais, davė parodymus, kaip Henytė tarpininkavo paimdamas išpirką už vogtą automobilį. Apygardos teismas 1997-ųjų vasarį H. Daktarą pripažino turto prievartavimo organizatoriumi, bandžiusiu paveikti nukentėjusįjį, ir nuteisė kalėti pusaštuntų metų su turto konfiskacija bei 15 000 litų bauda. Apeliacinis teismas minėtą nuosprendį paliko galioti, tik H. Daktarą pervadino reketo bendrininku.

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas padarė keletą, atrodytų, formalių klaidų dėl teismo sudėties ir formuluotės. To užteko, kad Strasbūro teismas nutartų, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šališko teisėjo sudarytas iš nešališkų pavaldinių, galėjo vien dėl to būti šališkas, todėl pripažino, kad H. Daktaro žmogaus teisės buvo formaliai pažeistos. Strasbūro teismas kaliniui nepriteisė jokio piniginio atlyginimo už žalą, tik... 10 000 litų bylinėjimosi išlaidų. Jų tikrai būta, nes H. Daktarui atstovavę advokatai Ričardas Girdziušas ir Vytautas Sviderskis – vieni garsiausių, tad ir brangiausių.

Tyčiojasi iš teismo

Henytės pavyzdžiu dabar seka irgi iki gyvos galvos nuteistas vienas iš taip vadinamų Dembavos budelių Deividas Antanaitis (25 m.). Priminsime, kad Lukiškėse jis kali už tai, kad kartu su Juliumi Jakubaičiu (36 m.) Panevėžyje išžagino ir nužudė septyniolikmetę Eveliną. Tas nusikaltimas pašiurpino visą Lietuvą, nes budeliai merginą įgrūdo į automobilio bagažinę ir gyvą sudegino.

Bylos duomenimis, nusikaltimas įvykdytas ankstų rytą. J. Jakubaitis ir D. Antanaitis, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų, važiuodami automobiliu Panevėžyje, Aukštaičių gatvės gale esančioje autobusų stotelėje pamatė nepažįstamą merginą – nepilnametę iš Dembavos kaimo. Vyrai jėga įsisodino Eveliną į J. Jakubaičio vairuojamą automobilį ir nusivežę prie prie Nevėžio upės išžagino. Vėliau nusikaltėliai auką įmetė į automobilio bagažinę ir išvažiavo. Vežama automobilio bagažinėje nepilnametė sugebėjo pagrobėjų nepastebėtu savo mobiliojo ryšio telefonu kelis kartus paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC). Ji paaiškino esanti pagrobta, išprievartauta ir kažkur vežama bagažinėje. Išsigandusi mergina prašė pagalbos, nes ją vežantys asmenys ketina ją nuskandinti. Nors ant kojų buvo sukelti visi tą naktį Panevėžyje budėję policijos ekipažai, jiems nepavyko surasti žalios spalvos automobilio, kuriuo buvo vežama nepilnametė. Automobilis miškelyje netoli Velžio seniūnijos Keravos kaimo buvo surastas tik po poros valandų. Sudegusio automobilio bagažinėje buvo aptikti nepilnametės palaikai. Ji žuvo dusdama nuo dūmų ir ugnies sukelto karščio, patirdama dideles fizines ir dvasines kančias.

Ir dabar šis žudikas, nepatenkintas per ankšta kamera, ataušusia sriuba, nesutvarkytu pasivaikščiojimo kiemeliu ir kitomis gyvenimo sąlygomis, nuolat skundžiasi. Pastarajame skunde VAAT jis nurodė, kad jam teko mažiau nei 3,6 kvadratinio metro, nes dalį kameros užėmė lova, stalas ir praustuvas. Savo skunde jis prašė iš valstybės 22 000 eurų. Tačiau pralobti D. Antanaičiui nepavyko – teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįsta.

Ankstesnį kartą jis skundėsi ir dėl gyvenimo sąlygų Lukiškėse iki laukiant teismo nuosprendžio. Kreipdamasis į teismą D. Antanaitis nurodė, kad negalėjo tualete, kurį nuo gyvenamosios patalpos skiria vos pusantro metro sienelė, ramiai atlikti gamtinių reikalų ir masturbuotis. Ir ką jūs manote – Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad D. Antanaičio pretenzijos Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui iš dalies yra pagrįstos – buvo pažeistos jo, kaip suimtojo, teisės į privatumą. Tačiau prašytos 5000 eurų kompensacijos žudikas negavo – teismas nutarė, kad paties pažeidimo fakto pripažinimas yra tinkama satisfakcija. O dabar, kai nuosprendis jau įsiteisėjęs ir D. Antanaitis, matyt, masturbuotis jau gali, jis paskaičiavo, kad jam trūksta kelių centimetrų gyvenamojo ploto.

Beje, savo „kolegos“ pavyzdžiu pasiekė ir J. Jakubaitis. Jis irgi pasiskundė teismui dėl blogų gyvenimo sąlygų.

Užtenka pripažinimo

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Tais atvejais, kai laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, buvo trumpas, pats ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimo mastas nebuvo didelis, teismas vertino, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.

Priteisiama vis daugiau

Tačiau vis tik dažniausiai teismai atsižvelgia į prašymus tų, kurie patys gyvendami laisvėje vogė, plėšė, žudė – tai yra nepaisė kitų žmonių teisių normaliai gyventi. Patekę už grotų kaliniai pragysta kitaip: esą tai jų teisės pažeidinėjamos nelaisvėje – kamerose per mažai vietos ir šviesos, prasta ventiliacija, didelė drėgmė. Daugiausia pareiškimų teismus pasiekia iš prieš 100 metų statyto Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Valstybės kontrolė yra suskaičiavusi, kad teismų sprendimais 2010–2014 metais nuteistiesiems dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis priteista daugiau nei ketvirtis milijono eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o besiteisiančiųjų kasmet vis daugėja, priteisiamos sumos didėja. Dar 2010 metais skundą parašė tik vienas kalinys ir jam buvo sumokėta tik 1000 litų (290 eurų). Po metų teismas jau patenkino 10 kalinių skundus – jiems sumokėta 9800 litų (2840 eurų) , dar po metų – 2012 metais – iš specialiosios Teisingumo ministerijos sąskaitos neturtinė žala buvo atlyginta 25 kaliniams – sumokėta 83 000 litų (24 044 eurai). 2013-aisiais bylas teismuose laimėjo ir kompensacijas gavo jau 142 asmenys – jiems išmokėti 187 000 litų (54 172 eurai).

Su kiekvienais metais kalinių skundų daugėja. Šiuo metu iš VAAT per 7000 nagrinėjamų bylų apie 1500 yra kalinių skundai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir žalos už tai atlyginimo. Pernai šis teismas išnagrinėjo 3000 kalinių skundų. Panaši padėtis yra ir Kauno, Šiaulių apygardų administracinuose teismuose. Juose nagrinėjami Alytuje, Pravieniškėse, Šiauliuose kalinčių nuteistųjų ar dar tik teisiamųjų skundai. Beveik visi išnagrinėti skundai patenkinami bent iš dalies.

Galima būtų keikti teismus ir sakyti, kad jie pataikauja skundais juos užvertusiems kaliniams, tačiau ir teismai, nors ir žinodami, kad sąlygos kalėjimuose taip greitai nepasikeis, turi argumentą – jei bylos su skundais nukeliautų į Strasbūrą, Lietuvai tektų mokėti keletą kartų didesnes sumas. Šiuolaikiniai kaliniai – ne iš kelmo spirti ir, ką jau ką, o savo teises žino ir dėl savo gerovės kovoja, nes daugiau kaip ir neturi ką veikti. Dienų dienas dykinėdami tik ir rašinėja skundus. Lietuva dėl skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) jau yra nukentėjusi, todėl dabar laikomasi praktikos, kad jei kaliniui tikrai kameroje trūksta vietos, jam priteisiama už kiekvieną dieną vidutiniškai po 8 eurus. Tuo metu, jei nuteistojo skundas pasiekia EŽTT, šis už panašius teisės aktų pažeidimus priteisia mažiausiai 4 kartus daugiau.

Rekordinė suma vienam asmeniui dėl kalinimo sąlygų buvo priteista 2008 metais – 12 000 eurų, be to, Lietuva turėjo kompensuoti EŽTT apgintam piliečiui 3450 litų (1000 eurų) bylinėjimosi išlaidų.

EŽTT ne kartą yra nurodęs Lietuvai taisyti padėtį įkalinimo įstaigose.

Pertvarka tolsta

Nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos priteisimo teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, kuriame patvirtintos normos dėl sanitarinio mazgo, šilto vandens kamerose nebuvimo, dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu kamerose, dėl aprūpinimo baldais (stalu, kėdėmis), dėl galimybės skalbtis ir džiovinti išskalbtus drabužius, dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, dėl sveikatos sutrikimų, dėl pasivaikščiojimų trukmės, dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose, dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje. Yra ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. metrai.

Valstybės kontrolė nurodė, kad dėl blogų kalinimo sąlygų valstybė ir toliau priversta mokėti kompensacijas kaliniams, o įkalinimo įstaigų modernizavimas vėluoja. Buvo planuota, kad 2015 metais bus pastatytos naujos įkalinimo įstaigos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, o 2017 metais – Panevėžyje. Atsižvelgus į auditorių pastabas, priemonių planas atnaujintas, numatant, kad visos šios įstaigos bus pastatytos iki 2022 metų.

Tai reiškia, kad dar mažiausiai šešerius metus nuteistiesiems, kurie kreipsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bus mokamos kompensacijos. Turime nuliūdinti tik Dembavos budelį. Šiuo metu Lukiškėse rekonstruojama 12 kiemelių, tad bus sutvarkyta ne tik jų danga, bet ir atsižvelgiant į Europos standartus, bus išdekoruotos ir išdažytos ir sienos, tad teks ieškoti trūkumų kitur.

 

Žilvinas VIZGIRDA

Rekomenduojami video