Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimo ratas - Kilučiai

„Mano gyvenimo ratas labai nedidelis - senoji sodybvietė Kilučių gale, Varniūnai ir namai čia, gyvenvietėje, ežero pakrantėje. Tik tiek“, - sako Irena Narvydienė.

Šiltas ir nuoširdus žmogus, Kilučių šviesuolė, neformalus bendruomenės lyderis, vietinės istorijos enciklopedija, žmogus, turintis tvirtą ir argumentuotą nuomonę. Tokiais ir panašiais epitetais apibūdina kilutiškę Irena Narvydienę ją pažįstantys žmonės. „Mano gyvenimo ratas labai nedidelis - senoji sodybvietė Kilučių gale, Varniūnai ir namai čia, gyvenvietėje, ežero pakrantėje. Tik tiek“, - kuklinasi ponia Irena. Nors ratas sukosi ir neplačiai, jo kelyje buvo visko - šviesių akimirkų, skaudžių praradimų ir logiškai nepaaiškinamų lemtingų sutapimų.

Apie vaikystę

Mano abu tėvai kilę iš Štakirių. Susituokė jie 1942 metais ir atsikraustė į mamos senelių Nastopkų ūkį Kilučiuose. Seneliai mirė, namai buvo tušti. Aš gimiau 1943 metais. Ūkis buvo didelis, daugiau kaip 30 hektarų žemės. Tėvelis Vilius Kostas Ruplėnas buvo aktyvus ir visuomeniškas žmogus, dalyvavo įvairiausių prieškario organizacijų veikloje. Gal ir aš iš jo tuos bruožus paveldėjau. Kai 1944 metais užėjo rusai, tėvas buvo paimtas dirbti į Biržų karinį komisariatą. Buvo geros dūšios žmogus, gelbėdamas jaunus vyrus nuo kariuomenės lengva ranka išrašydavo pažymas apie netinkamumą tarnybai. Matyt, nelabai atsargiai tai darė, nes vieną dieną buvo suimtas už tai, kad neva ima kyšius už atleidžiančių pažymų išrašymą. Tėvelis buvo nuteistas ir dvejiems metams pasodintas į Panevėžio kalėjimą. Prisimenu, kaip su mama vykome tėčio lankyti, man gal kokie penkeri metukai buvo. Pamenu labai aukštą raudoną mūrinę tvorą, mažą kambarėlį, kur mus nuvedė. Kaip tada tėvelis atrodė, jau iš atminties išdilo. Žinau, kad buvo vasara, nes vežėme lauktuvių žemuogių. O namuose viskas griuvo. Senelių paliktas namas buvo dengtas šiaudais, apgriuvusi buvo klėtis ir tvartas. Mamai buvo nelengva vienai su mažu vaiku ir trisdešimčia hektarų žemės. O turėjo tik vieną arklį.

Saviveiklininkai po Dainų šventės repeticijos Vingio parke. Irena - antra iš dešinės. Septintas praėjusio amžiaus dešimtmetis.

Apie darbą

Susikūrus kolūkiui, tėvelis, jau grįžęs, išėjo dirbti traktorininku. Namai sugriuvę, pinigų nėra. Mečiau mokyklą ir išėjau melžti kolūkio karvių. Tuo metu smulkius tris kolūkius sujungė į vieną ir pirmininku atėjo dirbti Jonas Pangonis.

Puikus žmogus, tik labai nepasitikintis kitais buvo. Jei pasiųsdavo sargą šieno stirtos saugoti, kad neišvogtų, tai jis kitoje pusėje atvažiavęs saugodavo sargą. Vogdavo žmonės - o kaip reikėjo tuo metu išgyventi kolūkyje? Aš už karvių melžimą rankomis metų pabaigoje gavau atlyginimą, kurio užteko tik bateliams ir audinio atraižai suknelei nusipirkti.

Vėliau J. Pangonis pasiūlė man eiti dirbti į Varniūnų kultūros namus. Nuėjau. Ten išrinko mane komjaunimo sekretore, o kaip sekretorė - tapau ir rajono deputate.

Tėvelis labai mane barė už komjaunimą, aš jam įrodinėjau, kad tai ne partinė, o jaunimo organizacija. Labai dėl to mudu pykomės.

Apie mokslą

Pirmininkas J. Pangonis manęs ramybėje nepaliko - spaudė visą laiką, kad reikia eiti į vakarinę mokyklą, įgyti vidurinį išsilavinimą. Ačiū jam už tai. Nuėjau aš į mokyklą, į dešimtą klasę. Nuvedė mane auklėtoja Janina Gedvilienė į klasę. Pristatė mane kitiems mokiniams - tokia ir tokia, kolūkietė iš Kilučių. Dar pridėjo, kad komjaunimo sekretorė ir rajono deputatė. Ir pradeda pristatyti kitus mokinius. Tada patyriau didžiulį šoką. Čia ir autoinspekcijos viršininkas sėdi, milicininkai, gaisrinės viršininkas, dar kažkokios statybinės organizacijos vadovai ir panašiai. Dešimtokai. Man akys apvalios darėsi, galvoju, kur aš pakliuvau - visi eina tokias aukštas pareigas, kuo jie laikys mane, atėjusią iš kaimo kolūkietę su guminiais batais.

Gal likimas, gal Dievas nedavė iš manęs pasityčioti. Baigiau vidurinę mokyklą 1963 metais su pagyrimu. Mane vadindavo klasės išminčiumi. Milicijoje laukdavo, kol aš ateisiu, tada jie nuo manęs visus namų darbus nusirašydavo. Taip susiklijavo per tuos metus klasė, kad likome geriausiais draugais ir iki šiol.

Apie partiją

Iš Varniūnų perėjau dirbti į Obelaukius, į Devynbalsių kultūros namus. Būtų viskas buvę labai gerai, bet ėmėme ir laimėjome saviviveikloje rajone pirmąją vietą. Buvo kolūkio visuotinis susirinkimas, o po jo, kaip įprasta, balius. Atvažiavo iš Biržų komunistų partijos sekretorius, kolūkio pirmininkas pasigyrė, kad jo saviveiklininkai rajone pirmą vietą ir dar „Sidabrinių balsų“ konkursą Rokiškyje laimėjo. Sekretorius klausia, kas kultūros namų direktorė. „Negirdėjau, negirdėjau“, - numykė partijos sekretorius, išgirdęs mano pavardę.

Po kelių dienų atvažiuoja kolūkio partijos sekretorius Vogulis ir klausia, kaip čia yra, kad aš nepartinė: „Toks žmogus kultūros namuose dirbti negali“, - sako jis. Ir pirmininkui Džiūvei už mane kliuvo. „Irena, ar tau į partiją sunku įstoti?“ - klausia manęs atvažiavęs pirmininkas. O aš tyliai galvoju: „Įstoti man principai neleidžia. Kita vertus, ir nepriims - dėl tėvelio ir dėdės biografijų. Tokiam reikalui aš netinkama.“ O garsiai sakiau, kad man nepatinka būti partine, nes reikia mokėti didelį nario mokestį. Dar kažką sakiau, bet apie tikrąsias priežastis nutylėjau.

Mane vis tiek išmetė. Pasikvietė rajono Kultūros skyriaus vedėjas J. Enskaitis ir sako: „Irute, tai kuris dabar iš mūsų eisime iš darbo? Man sakė, kad arba tau, arba man reikia išeiti.“ Išėjau aš, parašiau prašymą atleisti savo noru. Tai buvo apie 1973 metus.

Ir šiandien labai gailiuosi šio darbo. Kai nueinu į renginius, klausausi koncertų - širdį veria. Bet buvo, kaip buvo, nieko nebepakeisi. Kultūrinis darbas liko tik svajonėse.

Apie pagundas

Vos neišėjau dirbti į miestą, į konservų fabriką. Faktiškai buvau priimta, nuo pirmadienio turėjau pradėti dirbti. Sekmadienį raviu daržą, atvažiuoja pirmininkas R. Džiūvė ir sako: „Žinai, apsivogė sandėlininkė, prašome po pietų perimti sandėlį.“ Pradėjau svarstyti. Juk man į konservų fabriką žiemą per pusnis teks klampoti. O čia - viskas greta. Taip ir likau. Dirbau, baigiau Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, įgijau agronomo specialybę. Sandėlininke dirbau, kol sugriuvo kolūkiai ir bendrovės. Visko buvo - ir draugiškai gyvenom, ir lojoti gaudavau. Bet susitvarkydavau, sau ant galvos lipti niekam neleidau.

Apie Antaną

Apie mano vyro giminę galėtų būti atskira tema. Vyras buvo našlaitis nuo 1945 metų, visa jo šeima, tetos ir dėdės buvo ištremti į Sibirą. Jo tėvas, taip pat Antanas Narvydas, išėjo partizanauti ir dingo 1945 metais. Kai mano Antanas gimė, jo tėvas jau buvo žuvęs. Kai kokiame nors pobūvyje ar susiėjime užeidavo kalba apie tėvus, mano vyrui plūsdavo ašaros – taip jam tėvo trūko. Tais laikais jis negalėjo galvoti apie kažkokią karjerą, visą amžių dirbo vairuotoju. Geras jis buvo žmogus. Ir išėjo iš pasaulio tą pačią vasario dieną, kaip jo tėvas. Kai pradėjome ieškoti Antano tėvo, jis netrukus susirgo sunkia plaučių liga. Tuomet man pasakė: „Kol aš dar gyvas, tu mano tėvelio neieškok. Matyt, negerai padariau, pradėjęs ieškoti, nes jis mane pas save šaukia. O kai aš numirsiu, judu su sūnumi Vaidotu būkit geri, suraskit, kur tas mano tėtis.“

Mano vyras Antanas Narvydas mirė 2002 metų vasario mėnesį. Po vyro mirties kiek palaukėme ir pradėjome ieškoti. Žmonės, kurie anksčiau Antanui apie jo tėvą nekalbėjo, man prakalbo. Išmaišėme visą Biržų rajoną, ėjome partizanų takais, beldėmės į daug durų. Vieni su mumis kalbėjo, kiti ne - bijojo ir į namus įsileisti. Aš su sūnumi Vaidotu, padedami gerbiamo J. Pangonio, dvejus metus ieškojome ir suradome, kur ir kada jis žuvo. Paaiškėjo, kad Antanas Narvydas žuvo už Vabalninko, Leliškių mūšyje. Šiame mūšyje su NKVD daliniu žuvo rašytojas Mamertas Indriliūnas, jo brolis Jonas ir dar daugiau kaip 20 partizanų. Jų kūnai buvo užkasti Gerkiškių žvyrduobėse. Mes suradome liudininkę, kuri anuo metu matė nušautą A. Narvydą.

Kreipėmės į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, vyro tėvui buvo suteiktas kario savanorio statusas. Su Genocido centro palaiminimu jo vardas 2004 metais iškaltas Gerkiškių paminkle rezistentams.

Apie artimiausius

Kaip sakiau, visi man brangūs žmonės Kilučiuose gyvena. Sesuo, 16 metų už mane jaunesnė, čia įsikūrusi. Dukra Gintautė irgi Kilučiuose gyvena, ūkininkauja, gyvulininkyste, kaip mama jaunystėje, užsiima. Sūnus Vaidotas su marčia Inga kartu su manimi gyvena, štai tuoj mažasis anūkas Laurynas Povilas iš mokyklos sugrįš. Gintautės vaikai jau dideli, Irmantui 25, o Laurai - 21 metai. Nelengvų momentų gyvenime buvo - vyrą reikėjo gydyti, sūnui reikėjo padėti mokslus baigti. Užsispyręs mano Vaidotas, tikras Narvydas. Devynerius metus mokinosi, bet savo pasiekė. Dabar jis dirba teisėju Šiauliuose, į namus savaitgaliais parvažiuoja.

Apie pomėgius

Sakiau vyrui - pasistatysime namus, išmokinsime vaikus, o daugiau viskas, kas liks – knygoms ir kelionėms. Ir keliavome.Dažniausiai atskirai, nes abu kartu išvažiuoti negalėjome, vaikai augo. Ką uždirbome, palikome Sovietų Sąjungoje, o vėliau - Europoje. Išvažinėjome visą Sovietų Sąjungą, įskaitant Vidurinės Azijos respublikas, Kaukazą, tik prie Baikalo nebuvau. O štai vyro į Kubą neišleido. Buvo kelialapis, sakau, važiuok. Tikrino giminę, po kapus vaikščiojo, o važiuoti neleido. Labai susikrimto tada Antanas.

Dabartiniais laikais aplankiau Izraelį, Egiptą, Austriją, Suomiją. Šiais metais, jei leis sveikata, važiuosiu į Vokietiją. Ir keliausiu, kol tik jėgos leis. Baisiai patinka skristi lėktuvu.

Knygas skaičiau visą gyvenimą, kiek save atsimenu. Iki šiol skaitau iki išnaktų. Bijau, kad lubos nuo knygų svorio neįlūžtų. Be knygos gyvenimo man nėra. Labiausiai mėgstu istorinius romanus, detektyvus, lietuvių autorių kūrinius. Neseniai perskaičiau R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Labai sužeidė širdį. Kvepia tiksline propaganda ir svetimais pinigais. Tendencingai parašyta knyga.

Apie kilutiškio išdavystę

Kilučiai turėjo labai didelį, gražų akmenį, vadinamą Purželiškių akmeniu. Gulėjo jis visai prie ežero, šalia Apaščios upės. Buvo jis toks naminio sūrio formos, raudonas granitas. Aš jo neprisimenu, bet, kaip pasakojo mano tėvelis, vienas jo galas buvo toks aukštas, kad, iškėlęs ranką, jo viršaus nepasiekdavo. Kitas galas buvo į žemes sulindęs. Mėgstama kilutiškių vieta ten buvo - vainikus pindavo, karves per Sekmines nuo jo į ganiavą išgindavo, o vaikų žaidimams tai buvo visas gyvenimas. Kai po karo surado vietą Biržuose, kur palaidoti sovietinius karius, prisireikė akmens paminklui. Gyveno Kilučiuose netoli akmens žmogus, kuriam labai komunistų valdžia patiko. Tik niekaip nesugalvojo, kaip tai valdžiai įsiteikti. Nuvažiavo jis į Biržus ir pasiūlė tą kaimo akmenį karių kapams, nors gal tas akmuo buvo Dievo dovana Kilučių kaimui. Akmenį susprogdino, išvežė, ir Kilučių akmenėlis virto sovietinių karių paminklu bei antkapinėmis lentomis. Kai eisite pro šalį, žinokite, iš kur visa tai atsirado.

Apie kryželį

„Nežinau, už kieno nuodėmes - senelių ar prosenelių - kartais mane gyvenimas skriaudė. Bet turbūt tam buvo priežastys, kurių aš ir nežinau, nors gal ir nujaučiu. Tačiau, jei Dievulis uždėjo tau tokį kryželį, tai reikia ir nešti“, - ramiai ir filosofiškai į gyvenimą žiūri Irena Narvydienė.

 

Antanas Vaičeliūnas

Rekomenduojami video