Nepriklausomybė lietuviams atvėrė galimybes pradėti egzotiškus verslus ir mėginti uždirbti iš gyvūnų, iki tol matytų tik spaudos puslapiuose ar televizorių ekranuose. Taip šalį užplūdo stručiai, šinšilos, lamos, alpakos ir kiti ypatingi gyvūnai, turėję prisidėti prie tautiečių gerovės.

Stručiai beveik išnyko

Praktika parodė, kad egzotiškuose ar nišiniuose versluose išlieka tik vienetai juos pradėjusių ūkininkų, kurie geba uždirbti. Prieš gerą dešimtmetį dalis save gerbiančių verslininkų didžiavosi pradėję auginti stručius, mielai demonstravo šiuos milžiniškus paukščius ir jų kiaušinius. Tokia pat tendencija vyravo ir kaimyninėje Lenkijoje, iš kurios lietuviai ir perėmė patirtį. Tačiau susidomėjimas stručių auginimu truko nuo 1997–1998 m. iki ekonomikos nuosmukio 2008–2009 m. O prieš kelerius metus ši pakilimą išgyvenusi ūkio šaka Lietuvoje visai nunyko, teliko vos keli ūkiai, kuriuose galima išvysti rūsčias stručių galvas.

10 km nuo Vilniaus įsikūrusioje stručių fermoje „Baltic-Straus“ Aleksandras Skliaras vis dar augina stručius. Kalbėdamas apie kolegų verslo žlugimo priežastis, ūkininkas teigė susidūręs su gan dažnai pasitaikančiu reiškiniu: „Deja, kiekvieną naują verslą pradedantys žmonės pradeda skaičiuoti būsimus pinigus, o tik paskui galvoja, ką darys su užauginta produkcija. Daugelis prisipirko stručių, kurie padėjo kiaušinių, ir sustojo: ką daryti toliau, kur parduoti?“

Pats A.Skliaras inkubatoriuose perina stručiukus ir juos išveža į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Kazachstaną,Vokietiją, Lenkiją, kitas ES šalis. Jo paukščiai skirti veisti. Iš tokio ūkininkavimo galima neblogai uždirbti. Viena stručių šeima kainuoja apie 4 500 eurų, vienas paukštis – 1 500 eurų. Per sezoną šeima išperi 100 stručiukų. Vieno stručiuko kaina – 90–100 eurų.

Pelningas verslas

Garsiai prasidėjęs stručių verslas Lietuvoje susidūrė su keletu iššūkių. 2011 m. dėl paukščių gripo buvo uždrausta į ES įvežti stručius iš Pietų Afrikos. Ūkininkai neteko rinkų, iš kurių importavo veislinę medžiagą, todėl negalėjo auginti šių paukščių.

Ekonomikos nuosmukis atsiliepė gyventojų perkamajai galiai. Lietuvoje strutiena prarado paklausą, nes kainavo brangiai, o norinčiųjų kooperuotis ir dideliais kiekiais vežti į užsienį stručių mėsą neatsirado. Dėl itin pakilusių lesalų kainų išaugintos mėsos savikaina padidėjo iki 26 eurų už kilogramą, o filė kaina – apie 17–20 eurų už kilogramą. Gauti pelno pavykdavo tik tiems, kurie augindavo po kelis šimtus paukščių. Pasak A.Skliaro, šis verslas iš tiesų nėra nuostolingas, tačiau didžioji bėda ta, kad supirkėjai paprastai nori labai didelio kiekio strutienos. „Tarkime, esu gavęs užsakymą – 600 stručių, kas yra labai daug, o su mažais kiekiais – bėda. Reikia auginti bent 500 skersti tinkamų stručių. Tada pirkėjai patys pasiims produkciją, laiku atsiskaitys“, – atviravo jis.

Kitąmet jis pats planuoja pradėti auginti stručius mėsai ir eksportuoti strutieną į ES valstybes, nes jos paklausa didžiulė. „Į mane kreipėsi prancūzai, vokiečiai, kurie nori, kad mėsa būtų iš Europos, nes žino, kad čia griežta veterinarinė priežiūra, paukščiai turi sertifikatus, todėl kokybė bus gera. O kitų šalių, ypač Afrikos, produkcija negarsėja kokybe. Todėl Lietuvoje apsimokėtų 10 ūkininkų susivienyti ir auginti po 100 stručių, kas nebūtų sudėtinga ir leistų gauti gerą kainą. Duokite man šiandien 1 000 paukščių, aš kitą dieną parduosiu visus“, – patikino A.Skliaras.

Reikia mokėti palaukti

Prieš keletą metų skelbimas norintiesiems lengvai praturtėti auginant afrikines sraiges sudomino daugelį žmonių. Spontaniškai puolę į naują verslą, daugelis netrukus nusivylė. Kai kurių bandžiusiųjų ir nudegusiųjų teigimu, taip patraukliai pristatomas verslas tebuvo tik akių dūmimas.

Tačiau Donatas Adomavičius iš Zarasų, su šeima prieš ketverius metus pradėjęs šį verslą, šiandien nesigaili. „Perpratome auginimo subtilumus, tik visada norisi produktą parduoti greičiau. Tačiau šiame versle reikia mokėti neskubėti, palaukti, truputį palaikyti. Dar neteko sraigių nei išmesti, nei patiems suvalgyti“, – pasakojo jis.

Produkciją jis realizuoja per kitus Lietuvos augintojus, kurie patys augina ir tiesiogiai bendrauja su italais, prancūzais. „Mes kontaktų neieškojome, nes gyvename nepatogioje vietoje, pačiame pakraštyje, kiti augintojai įsikūrę Alytuje, Kaune, kur yra bazės, logistika. Patiems susirasti rimtą klientą sudėtinga dėl vienos priežasties – neturime tiek, kad patenkintume poreikius, tektų supirkinėti iš kitų augintojų. Europai reikia didelių kiekių, o mūsų augintojai tokių kiekių nepagamina, todėl Lietuvoje yra keli supirkėjai, kurie parduoda europiečiams.“

Pasak pašnekovo, svarbiausia sąlyga – sraigės turi būti kokybiškos, todėl problemų gali kilti nebent šioje srityje. „Supirkėjui, kuris superka ir veža sraiges, iš tiesų tenka prisiimti didelę atsakomybę už jas, nes dažnai ir italai, ir prancūzai turi priekaištų. Taigi jei tavo produktas kokybiškas ir geras, jokių pykčių nebūna“, – sakė jis.

Maži kiekiai

Pirmaisiais metais Donatas investavo apie 50 tūkst. litų. „Jau pirmas sezonas buvo neblogas, – sakė jis. – O antraisiais metais jau skaičiavome pelną. Atsirado galimybė pasinaudoti ir ES parama,vieną kartą pasinaudojome kaimo verslo rėmimo programa, o pernai dalyvavau jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programoje, įsigijome traktorių, priekabą, padargų“, – prisipažino D.Adomavičius.

Tačiau ūkininkams, kurie norėtų tuo užsiimti, jis siūlo atlikti namų darbus, susirasti patarėjų, kurie gali patarti teisingai. „Mes radome augintojų, kurie mus pamokė, todėl jau pirmaisiais metais pasiekėme gerų rezultatų. Paskui, aišku, atsiranda patirties ir viskas būna gerai“, – pasakojo jis.

Donato teigimu, prieš 5–6 metus, kai prasidėjo sraigių bumas, jų realizacijos nebuvo, vyravo piramidės principas: aš tau parduodu, tu – man. Todėl daugelis patirties sėmėsi iš tų augintojų, kurie įkišdavo motinines sraiges, tačiau nesirūpino produkcijos realizavimu, todėl buvo problemų.

Prieš kelerius metus tokiu netradiciniu verslu susiviliojo ir širvintiškis Algimantas Pažereckas. Jis susipažino su sraigių augintojais, įsigijo motininių sraigių, į naują verslą investavo daugiau kaip 30 tūkst. litų. Tačiau, susižavėjęs didžiuliu pelnu, vėliau nusivylė. Nors informacijos ir patarimų, kaip auginti sraiges, netrūko, sunku buvo jas parduoti. Užauginęs beveik toną sraigių, sužinojo, kad toks kiekis supirkėjų netenkina, todėl teko kooperuotis su kitu sraigių augintoju. Algimantas prisipažino, kad nuolat girdėdavo priekaištų dėl sraigių kokybės, kad būtų numušta jų supirkimo kaina, todėl nutarė šio verslo atsisakyti.

Gražuolės alpakos

Štai visai neseniai tautiečių širdis pakerėjo gražuolės alpakos. Dievišku pluoštu vadinama jų vilna, o esą iš jų veisimo ir auginimo galima turtus susikrauti. Tačiau ne viskas taip paprasta. Šiaulių rajone alpakas auginantis Raimondas Neverdauskas į klausimą, ar šis verslas naudingas, atsakė: „Daug iš alpakų neuždirbsi, nes jos Lietuvoje neužsiaugina pakankamai vilnos – nėra rūsčių žiemų. Iš vilnos per metus užtenka tik paties gyvūno auginimo išlaidoms padengti. Tačiau beveik kiekvienais metais alpakos atsiveda palikuonių. Už jauniklį mokama 1 000 eurų.Tačiau jos ne visada susikergia, todėl jei augini tik tris alpakas, pelno nebus, o jei 50, bus neblogai.“

Alpakos patinas rinkoje kainuoja nuo 13 tūkst. eurų, patelė – nuo 2–3 tūkst. eurų. R.Neverdauskas savo alpakų ūkį planuoja plėsti ir renkasi turistinių pramogų kryptį. Jo ūkyje yra ir lamų, todėl norintieji gali susipažinti su šiais Pietų Amerikos gyvūnais, pasivaikščioti su jais. Ūkininkas turi minčių pasiūlyti pramogautojams net keliones kupranugariais. „Egzotiniai gyvūnai – puiki reklama ir mūsų dirbiniams iš alpakų vilnos“, – sakė ūkininkas, su alpakomis aplankantis daugelį Lietuvoje vykstančių parodų.

Bizonų slėnis

Egzotinių gyvūnų verslas, nors ir nelengvai, bet randa nišą Lietuvoje. Tačiau atsiranda ir tokių skelbimų: „Parduodu bizonų fermą.“ Garsioji vienintelė bizonų ferma, kurią prieš kelerius metus Kelmėje įkūrė Audra ir Rolandas Schelenzai, šiandien parduodama. Pasak A.Schelenz, bizonų fermos norima atsisakyti ne todėl, kad verslas nesiseka. „Tiesiog dabar blaškomės tarp Vokietijos ir Lietuvos, neturime galimybių smarkiai plėstis nei vienoje, nei kitoje vietoje, nes nėra laiko, – sakė ji. – Pagalvojome, kad vis dėlto norėtume stiprinti verslą Vokietijoje, kur perkamoji galia yra didesnė, daugiau galimybių realizuoti bizonieną.“

Iš tiesų priežasčių gali būti ir kitų – galingi gyvūnai kelia nemenką galvos skausmą. Prieš kelerius metus jie pralaužė aptvarą, nuniokojo ūkininkų laukus, taigi rūpesčių čia daugiau nei su egzotinėmis sraigėmis. Kita vertus, apmalšęs egzotinių gyvūnų bumas išryškino darbščiausiųjų ir atkakliausiųjų gebėjimus ir galimybes. Taigi, kas ieško, tas randa.