Kad lietuviška tikrovė negąsdintų jautresnių Seimo narių, jų reikalavimu pradėkime nuo geros žinios. Demografai prognozuoja, kad ir po 60 metų Lietuvoje dar bus lietuvių. Nepaisant to, kad mes esame lyderiai pasaulyje pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą.
Rėkiantys skaičiai
Tik gaila, kad vos 1,65 milijono, arba mažiau nei dabar gyvena Latvijoje: tokį Lietuvos gyventojų skaičių 2080 metais prognozuoja ES statistikos tarnybos „Eurostat“ specialistai. Ši prognozė paremta Lietuvoje vykstančiais demografiniais procesais. Jie analizuojami ir neseniai išleistoje Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovės prof. habil. dr. Vlados Stankūnienės ir grupės autorių knygoje „Lietuvos demografinė kaita: ką atskleidžia gyventojų surašymai“.
Dabartinę Lietuvos demografinę situaciją, profesorės V.Stankūnienės teigimu, galima apibūdinti taip: gyventojų skaičius mažėja labai sparčiai (pagal gyventojų mažėjimo tempus Lietuva yra tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje demografiškai nykstančių šalių); emigracijos mastas didelis ir kol kas nemažėja; gimstamumo lygis žemas, toli nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą, tačiau pagal kai kurių rodiklių pokyčius galima manyti, kad situacija palengva gerėja. Vis dėlto, nors mirtingumas ėmė mažėti, vyrų mirtingumas toliau išlieka neadekvačiai didelis, palyginti su kitomis Europos šalimis. Intensyvi jaunimo emigracija, žemi gimstamumo rodikliai labai sparčiai sendina populiaciją, sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų dalys. Gyventojų amžiaus struktūra, pasak mokslininkės, tapo svarbiu tolesnio demografinio nykimo veiksniu.
Demografinio verpeto jėgą apibūdina sausa skaičių kalba. Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šių metų sausio pradžioje Lietuvoje buvo 2 849 317 gyventojų. Lygiai prieš metus, 2016-ųjų sausį, – 2 888 558, arba 39 241 daugiau. Per tą patį 2015–2016 m. laikotarpį jų sumažėjo dar 32 704. 2013-ųjų sausis įsimintinas tuo, kad mūsų nebeliko nė 3 milijonų, tik 2 971 905. Pastarąjį dešimtmetį nuo 22 iki 48 tūkst. siekiantis kasmetinis gyventojų skaičiaus mažėjimas 2010–2011 m. buvo šoktelėjęs net iki 89 388.
Pernelyg optimistiška?
Tautos nykimo verpetas nepavaldus nei ankstesniųjų valdančiųjų kalboms apie „globalią Lietuvą“, aiškiai jis nepasiduoda ir dabartinių užkeikimams linksniuojant „darnią Lietuvą“. Štai naujausi statistikų duomenys: kovo pradžioje Lietuvoje buvo 2 835 779 gyventojai, arba 6 633 mažiau nei vasarį. Arba 13 538 mažiau nei nuo Naujųjų metų. Statistikos departamento duomenys apie natūralią gyventojų kaitą apskrityse ir savivaldybėse rodo, kad 2017 m. sausio ir vasario mėnesiais daugiau gyventojų gimė, nei mirė tik šiose savivaldybėse – Neringos (+1) ir Vilniaus rajono (+10). Visur kitur – skaičiai su minusu, reiškiančiu demografinį nykimą. Minusas brūkštelėtas net ir prie Vilniaus natūralios gyventojų kaitos rodiklio: sostinėje minėtu laikotarpiu mirusiųjų skaičius 22 viršijo gimusiųjų.
Tačiau iki blogiausios naujienos turbūt dar nepriėjome. Gali būti, kad „Eurostat“ prognozėje įvardytas 1,65 mln. skaičius yra pernelyg optimistiškas. Juk ES statistikos tarnyba remiasi Lietuvos statistikos departamento pateiktais demografiniais rodikliais, o šis departamentas 2007 m. prognozavo, kad 2050 metais Lietuvoje gyvens tik 2,8 mln. žmonių. Taip, tuomet, kai šalyje gyveno 3,25 mln. žmonių, prognozuotas skaičius atrodė dramatiškas. Tačiau 2,8 mln. gyventojų Lietuvoje liko jau 2016 metais, tam neprireikė 43 metų, pakako dešimtmečio. Pasitaikė krizė, pasitaikė silpniausiųjų sąskaita iš jos bristi nusprendusi Vyriausybė, ir maždaug pusės milijono neliko. O kiek tokių krizių ir tokių Vyriausybių dar bus iki 2080-ųjų? Ar 1,65 mln. riba nebus pasiekta 4 kartus greičiau, dar 2033-iaisiais?
Skatina emigruoti
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Algis Krupavičius mano, kad tarptautinių organizacijų prognozės Lietuvai dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo artimiausiems dešimtmečiams yra tikrai blogos. „Kalbant apie galimas priemones situacijai gerinti, pirmiausia reikia pasakyti, kad politika gali paveikti emigracijos mastus, jeigu būtų pasirinkti protingi instrumentai. Deja, taip nėra, priešingai – ekonominio augimo metais emigracija ne mažėjo, o netgi didėjo“, – sakė A.Krupavičius.
Algis Krupavičius
Pasak jo, kol Lietuva galės „pasigirti“ vienomis mažiausių pensijų ir vienais mažiausių vidutinių bei minimalių atlyginimų Europos Sąjungoje, tol emigracijos mastas didės. „Kita vertus, mes sugebame sukurti papildomų paskatų emigruoti. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais, ypač šiais, studijuoti į užsienį išvažiuoja labai daug jaunų žmonių. Lietuvoje iš esmės vykdoma universitetų naikinimo politika. Visuomenėje formuojama jiems nepalanki viešoji nuomonė. Universitetai ir kitos aukštosios mokyklos maišomi su žemėmis, nors užsienio ekspertai Lietuvą dažniausiai giria už tai, kad turime daug aukštos kvalifikacijos specialistų, išsimokslinusią darbo jėgą“, – teigė pašnekovas. Anot A.Krupavičiaus, realybė tokia, kad kai jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį, jie dažniausiai į Lietuvą negrįžta ir nebegrįš. Matyt, reikia elgtis priešingai, pagaliau apsispręsti dėl nemokamo aukštojo mokslo, nes tai neabejotinai būtų patraukli galimybė ir vienas iš emigracijos sulaikymo veiksnių.
„Akivaizdu, kad politika ir politikai vaikšto miglose ir kol kas jokių rimtų sprendimų, kaip įveikti Lietuvos demografinį nykimą, neturi. Jeigu gyvenimo kokybė keisis taip lėtai, kaip ji keitėsi iki šiol, liksime atsilikusia ES valstybe ir gyvensime savotiškame paribyje. Matyt, toliau vyks gyventojų persikėlimas iš regionų į kelis didžiuosius miestus, o toliau nuo jų turėsime tuščias erdves. Toks scenarijus iš tikrųjų yra su apokaliptine potekste, bet jis nėra toks nerealus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – tvirtino profesorius.
Tarp Vilniaus ir pajūrio
Geografas, Vilniaus universiteto docentas dr. Rolandas Tučas siūlo įvertinti ir tai, kad esame Europoje, o ji patraukli migrantams iš trečiųjų šalių. „Pronozuotojai negali įvertinti galimo tarptautinės migracijos efekto. Trečiojo pasaulio valstybėse gimstamumas yra labai didelis, tie žmonės plūsta į Europą. Ne tik karo pabėgėliai iš Sirijos, bet ir ekonominiai migrantai. Pirmiausia jie vyksta į buvusias metropolijas, bet traukia ir į Skandinaviją. Didelė tikimybė, kad ilgainiui jiems gali tapti patraukli ir Lietuva“, – sakė R.Tučas. Pasak jo, 2080-ieji – dar labai tolimas laikotarpis. „Tada Lietuvoje gali būti gerokai daugiau gyventojų nei dabar, bet, aišku, lietuvių tarp jų turbūt būtų labai mažai“, – pridūrė pašnekovas.
„Geografiniu aspektu gyventojų skaičiaus augimas – arba bent jau stabili situacija – artimiausioje ateityje bus dviejuose šalies regionuose – Lietuvos pajūryje ir Vilniaus regione. Palangoje, Neringoje, kitose pajūrio savivaldybėse turbūt niekada gyventojų netrūks, nes ši Lietuvos dalis patraukli rekreaciniu požiūriu. Vilniaus regionas – kas kita. Vilnių maitina Lietuva. Ir kol dar provincijoje yra žmonių, kurie važiuoja į Vilnių, tol jų čia netrūks. Kas bus, kai provincija ištuštės, – o tai neabejotinai įvyks, nes tokie miestai kaip Šiauliai, Panevėžys, kaimiškosios savivaldybės tikrai praras dar daugiau gyventojų? Ar Vilnių demografiškai pamaitins žmonės iš kitų šalių? Tai priklausys nuo daugelio priežasčių, ypač nuo geopolitinio konteksto. Na, nereikėtų pamiršti ir Astravo atominės elektrinės, nežinia, kaip žmonės reaguos į tai, kai ji pradės veikti“, – svarstė R.Tučas.
Rolandas Tučas
Rajoninė migracija
Geografas atkreipė dėmesį į Lietuvoje stebimą tendenciją, kad vaikai kaime gyvenantiems garbaus amžiaus tėvams perka butus rajonų centruose. „Tai irgi šiek tiek palaiko mažuosius mūsų miestus – jeigu tėvai gyvena kažkur kaime, užkampyje, kur sunkiai pasiekiamas gydytojas, retai važinėja viešasis transportas, jie nebrangiai nuperka butus savivaldybės centre, ir tėvai keliasi ten gyventi. Dabar migracija vyksta savivaldybių ribose. Iš atokesnių gyvenviečių į savivaldybės centrą, arčiau poliklinikos, vaistinės, kitų paslaugų“, – sakė R.Tučas.
Tokios migracijos pasekmės – sparčiai tuštėjantys regionai. „Jau dabar, jeigu nuvyktume į kai kuriuose miestelius, kad ir į mano tėviškę Vaškus, atkampų miestelį Pasvalio rajone, pamatytume, kad kas antras namas tuščias. Mažuosiuose miestuose daugiabučiai stovi be langų. Aišku, tokių pastatų dar nėra tiek daug, nes penkiasdešimtmečiai ir vyresni nėra mobilūs, kol jie gyvens, liks tuose miestuose. Bet kas bus po jų? Vargu ar jaunimas grįš ir kursis tenai. Jeigu kalbėtume apie rajoninius miestus, savivaldybių centrus, ar tokius miestukus, kaip Linkuva, Varniai, Žagarė ar Joniškėlis, jie turi labai nedaug potencialo. Jie nyksta. Po pusės šimto metų, bijau, kad jų gali ir nelikti“, – sakė geografas.
Kai tautai blogai
Dainius Paukštė, migracijos ekspertas
Ar Lietuvą gali paveikti tarptautinė migracija iš trečiųjų šalių? Viskas, kas vyksta pasaulyje, vienaip ar kitaip veikia ir Lietuvą, ji tikrai negali atsitverti tvora ir gyventi kažkaip kitaip. Kitas dalykas, kaip mūsų politikai reaguoja į dabartinę situaciją šalyje. Ji liūdna, bet būtinų sprendimų politikai visiškai nedaro. Gaila, kad ne tik politinės partijos, valdžiusios šalį 25 metus, bet ir naujoji valdžia, kuri daug žadėjo, dabar bailiai tupi krūmuose ir nieko nedaro. Demografinis nykimas lemia visą grandinę dalykų, kurie lems mūsų, dar likusių Lietuvoje, gyvenimą. Deja, kuo mažiau čia bus mūsų, tuo gyvenimas bus brangesnis – kils kainos, didės ir mokesčiai. Reikia ieškoti išeities, tik klausimas, kokią rinktis – ar vis dėlto padaryti Lietuvą tautos buveine, ar susidėti lagaminus ir išvykti, palikus šią teritoriją kitiems? Dviguba pilietybė šia prasme absoliučiai nieko neišspręs. Man kartais atrodo, kad mūsų politikai specialiai nedaro tų būtinų sprendimų, prieš rinkimus kalba viena, o atėjus į valdžią juos staiga kažkas pakeičia. Kai tautai tampa blogai, ji paprastai problemą sprendžia dviem būdais. Jei veikia socialinio dialogo sistema, ji paliepia valdžiai, o jei tokios sistemos nėra, žmonės išeina į gatves. O lietuviams lengviau susikrauti daiktus ir išvažiuoti, taip dar labiau priartinant blogas demografines prognozes.