Šie metai dailininkui Benjaminui Jenčiui, kuriančiam Alytuje vienu ritmu su Nemunu, yra turtingi plenerų, be to, neseniai pasirodė jo knygelė, pavadinta „Akvarelė“. Didžiajai gyvenimo meilei akvarelei jis paklūsta besąlygiškai. Ar dėl to galėtų įsižeisti bent viena jo gyvenimo moteris?
Apie menininkų gyvenimą legendų netrūksta. Tai, girdi, geria, tai per daug myli moteris, tai šnekasi su anuo pasauliu, tai vėl kuo nors kitoks… Neišvengė įvairiausių vertinimų ir Benas (taip Benjaminas trumpina savo vardą). Kaip kitaip – trejos vedybos, skyrybos… „Matomo“ žmogaus žingsniai periferijoje nelieka neapsvarstyti. O kai dar lygiagrečiai srūva galingas kūrybos proveržis, kai nuoširdžiai dirbama su mokiniais ar suaugusiaisiais, panorusiais prisiliesti prie meno, kai viena po kitos gimsta personalinės parodos…
Vėjas ir ąžuolas
Iš lėto, maloniai šypsodamasis dailininkas vieną po kito kilnoja ankstesnius savo darbus ir pusbalsiu pasakoja. Štai šie paveikslai kažkada Bistrampolio dvare lieti. Tą vasarą į akvarelininkų organizuotą plenerą-mokymus susirinko daug gražių žmonių mokytis lieti akvarelę. Gal todėl ir pavadinimai tokie iškalbingi? „Žaliųjų pievų ilgesys“, „Gęstantis vakaras“…
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar dailininkas išsaugojo charakteringus paveikslus, sukurtus ypatingais gyvenimo momentais? Sykį vyriausios dukros Ievos vardu į Pietų Afriką, kur ji gyvena, iškeliavo gal dešimt akvarelių. „Prie vieno iš tų paveikslų dirbau dar gimtajame Radviliškyje, realizmo laikotarpiu, – nugrimzdo į prisiminimus menininkas. – Paveiksle žiema, vėjo draskomas ąžuolas… Išgyvenau šeimyninę dramą: planavau susitikti su dvimete Ievute, bet jos mama pakeitė sprendimą, išsivežė vaiką staiga, prieš pat Naujuosius. Labai skaudėjo. Visą vakarą ir naktį dirbau prie to ąžuolo. Ne, dukrai to niekada nepasakojau, juo labiau kad jos mama jau Anapilyje.“
Su meile apie dukras
Dukra Ieva, švytinti linų spalvos plaukais (išduoda nuotraukos, iškabintos ant kambario sienų), nors turi du aukštuosius išsilavinimus, Pietų Afrikoje atrado savitą kelią – užsiima fotografija, augina sūnų Luką.
Reikia matyti dailininko akis, kai jis ima kalbėti apie visas keturias dukteris. Agnė ir Giedrė – iš antrosios santuokos. Vyresnėlė, Agnė, kaip tėtis ir seneliai iš tėčio pusės, studijavo toje pačioje Alma Mater – Šiaulių pedagoginiame institute. Laiko ratas apsisuko. Agnė, kaip ir šviesaus atminimo seneliai, dirba mokykloje, dėsto anglų kalbą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Dvi Beno dukros – Agnė ir Aleksandra (trylikametė pagrandukė iš trečiosios santuokos) gyvena Alytuje. Jonučiuose (Kauno r.) įsikūrusi Giedrė, architektė, sukūrė šeimą, augina dukrą. Taigi Benas jau ne tik tėvelis, bet ir dviejų vaikaičių senelis.
Bene daugiausia menininko dėmesio ir laiko pareikalauja jauniausioji, Aleksandra, kuri po užsiėmimų mokykloje neretai atidrožia pas tėtį į dirbtuves. Anksčiau mergaitei magėdavo pasiraitojus rankoves lieti akvarelę, o dabar ji mieliau tiesiog pailsi stebėdama tėčio triūsą.
Renkasi moterys
„Kodėl santykiai baigiasi?“ – perklausė šiek tiek sutrikęs menininkas. Iš tikrųjų žodis „išsiskyrimas“ Benui ne visiškai tinka. Tai biurokratinis terminas. Jį moterys priima tokį, koks yra – geraširdį, nors kartais jis būna tikras Liūtas (toks jo Zodiako ženklas) – ūmus ir griežtas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jei širdis nedainuoja, meilės nesuvaidinsi, ja nepažaisi. Pasak Beno, vyrai nesiskiria, skiriasi moterys, nes jos – gamtos kūriniai. Moterys stipresnės už vyrus, iš tiesų tai jos renkasi. „Bet jei šviečia švyturys, laivai bet kokiu oru randa kelią į krantą… Beje, apie ką mes čia, apie akvarelę ar apie moteris?“ – staiga susirūpino žilagalvis pašnekovas.
Išmestų net mūzą
Daug legendų apie menininkų mūzas sklinda. Tačiau Benas, paklaustas, ar jo kūrybai padeda moters buvimas šalia, atsako net nesusimąstęs. „Jei esi kieto charakterio, jei žinai, ko nori ir kaip tai gali realizuoti, aplinka nesvarbi. Išmesi trukdantį už durų ir dirbsi. Patiko kolegos, grafiko Romo Klimavičiaus, žodžiai: „Išsišluoju aslą – ir dirbu.“ Buitis, žmonės neužgožia kūrybos. Mintimis gyveni nuo prisiminimų iki išsvajotų krantų, kurių dar nematei, o tarp praeities ir svajonių yra šiandiena – kūryba. Akvarelė kaip džiazas: tu neturi išankstinio plano, kaip pradėsi, kaip baigsi, viskas vyksta vienu metu, iš pasiekto rezultato plėtojasi kiti, ir labai sunku nubrėžti horizontą, iki kurio išdėstysi tai, ką sumąstei. Nes kiekviena snaigė ar medžio lapas, kiekvienas saulės blyksnis, įkritęs į menininko erdvę, anksčiau ar vėliau palytėja jo darbus“, – dėstė B.Jenčius.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kodėl akvarelė?
Pasak Beno, dailininkas auga visą gyvenimą. Na irkas, kad jam per šešiasdešimt. Pradėjo kaip dauguma akvarelininkų – nuo realizmo, mėgo žoles lieti (šį periodą taip ir vadina – žolių), vėliau visa tai išsirutuliojo į abstrakcijas – darbuose atsirado daugiau lyrikos, jie „minkštėjo“, švelnėjo.
„Kodėl akvarelė? – perklausė menininkas. – Tai tarsi nebyli priesaika mokytojams ir pačiai akvarelei. Nors diplominiam darbui pasirinkau aliejinę tapybą, prie jos vėliau beveik negrįžau. Be to, susikaupė ir specifinės, akvarelei tinkamos technikos – atradau greitą džiovinimo būdą, išmokau perteikti šviesą, sklindančią iš kūrėjo. O spalvos?.. Jos padeda „surežisuoti“ temą.“
Pirmuosius potėpius padarė būdamas trejų metų. „Visi vaikai tokio amžiaus – puikūs akvarelininkai, tik vėliau juos gyvenimas, mokytojai sugadina“, –sakė Benas.
Šviesos vizija
Prisiminęs vaikystę, dailininkas pajuokavo, kad augo nelaimingoje pedagogų šeimoje. Tėtis, mokslo dalies vedėjas, dėstė matematiką ir rusų kalbą, mama – pradinių klasių mokytoja. Augo dviese su septyneriais metais už jį vyresne sese. „Kai gyvenimas kartkartėmis supurto, sugrįžtu į vaikystę, nors tėvai senokai kitoje dimensijoje, – dėsto menininkas. – Matau labai švariai iššluotą kiemą, aslą, jaunus tėvus, senelius prie pietų stalo ir labai ryškią šviesą, gaubiančią šią idilę. Na, toks vasariško ryto motyvas. Ta šviesa tarsi kokia vizija nostalgiškai lydi mane visą gyvenimą. Ir savo darbuose stengiuosi perteikti tą idealų švytėjimą – tuomet paveikslas veikia žiūrovą.“
Baimė užsitupėti
Gimtasis Radviliškis ir staiga – Alytus. Kaip čia prigijo? „Gavau paskyrimą į Alytaus pirmą vidurinę mokyklą, – pasakojo jis. – Dar prieš rugsėjį atvykau pasižvalgyti. Nusipirkęs tuomet populiaraus vyno „Žilvitis“ butelį, pasibeldžiau į buvusio piešimo mokytojo Ipolito Kiaunės namus. Profesionalus skulptorius, mokslus baigęs Paryžiuje, noriai pasidalijo patirtimi. Jis kadaise šventai tikėjo – atidirbs paskyrimo metus ir užsiims vien kūryba. Deja, visą gyvenimą išdirbo mokykloje, kūrybiškai neatsiskleidė. Jo atvejis mane iš pat pirmų dienų stumtelėjo kurti – puoliau lieti akvarelių. Alytuje (ir ne tik čia) organizuodavau savo ir bičiulių parodas, dailininkų plenerus, kantriai dirbau mokykloje. Tuo metu buvau vedęs, auginome dukrelę Ievą, be to, dar ir kariuomenė užklupo.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Neišvengė bohemos
Galbūt kaip tik šiuo metu dailininkas įkrito ir į bohemos glėbį? Pasak jo, šia „liga“ jis susirgo vėliau, kai horizonte pasirodė garsusis bohemščikas Jurgis Kunčinas. Savo studijoje Benas iki šiol saugo įrėmintą Anapilin iškeliavusio bičiulio eilėraštį. Jurgis čia iš tiesų dažnai būdavęs, Beno pirtelėje vanodavęsis, rytą vakarą švęsdavęs. Jei atplaukdavo genialių minčių, čia pat jas užrašydavęs.
Apie šį gana įdomų, tačiau dailininkui, deja, neproduktyvų laikotarpį, Benas pasakojo miglotai, vien šypsenomis. „Na, kai daug dirbi, norisi išeiti, išsilieti, susirandi draugų, tą savąjį ratą, džiaugiesi vieną dieną, antrą – štai ir daugiadienės. Neslėpsiu, daugybė menininkų išgyvena tokį periodą ir daugybė jų per anksti išeina iš gyvenimo…“ – apgailestavo dailininkas.
Mokiniai ir mokytojas
„Dabar Alytaus amatų mokykloje liko tik akvarelės pamokos suaugusiesiems, nors dar taip neseniai čia dėsčiau tapybą, – tikino B.Jenčius. – Svarbu neignoruoti nė vieno, norinčio prisiliesti prie meno, nes dailė – nenuspėjamas dalykas. Žmogui šiandien gal nelabai pavyksta išreikšti savo mintis, bet po kažkiek laiko, kas žino, ims ir atsivers tam tikros čakros. Skaičiau, kad jūros gelmėse gyvena žuvys, kurios mato keletą kartų daugiau spalvų nei žmonės. Jei žmogus žuvų akimis pažvelgtų į darbus, suprastų, kad dailininko viduje kartais siaučia tikras uraganas. Negirdi muzikos, nematai Nemuno, kuris yra tavo dalis. Esi labai giliai. Vėliau net pavadinimą – etiketę darbui sunku prikabinti – tikra šventvagystė. Praėjo momentas – viskas, taškas.“