Liepos mėnuo – tai atostogų ir vasaros kelionių metas. Sulauksime daug apsilankančių Vilniuje ir kituose mūsų miestuose: sugrįžtančių į gimtinę paatostogauti, užsienio svečių, turistų iš viso pasaulio. Susėdę prie stalo pasišnekučiuoti, senu lietuvišku papročiu turime juos pavaišinti. Svečius ir senokai Lietuvoje nebuvusius – tradiciniais lietuviškais valgiais. Ir pirmas žodis, prakalbus apie mūsų virtuvę arba mandriau – apie kulinarinį paveldą – bus cepelinai arba didžkukuliai.
Daugelis restoranų ir kavinių jų išverda. Retas svetimšalis sugeba porą suvalgyti, nors ir pagiria skanius esant. Tai todėl, kad labai sotūs; mat senajame kaime tai būta žiemos valgio. Sugalvojo juos karčemų ir smuklių laikytojai, kad valstiečiai, atvažiavę į miestelio kermošių, po netrumpos šaltos kelionės alučio daugiau ar kokią stuopelę degtinės užsisakytų. O gal ir ne patys mūsų smuklininkai sugalvojo, bet perėmė iš Šiaurės Vokietijos bendruomenių, kur bulvės jau buvo labai pamėgtos.
Kada mūsų krašte paplito šis valgis, sunku pasakyti. Bet bulvės, kaip rašo vyskupas Motiejus Valančius, pradėtos auginti Lietuvoje tik nuo 1805 m. Ir jos labai gelbėjo baudžiavinio kaimo žmones nuo pavasarinio badavimo, tapo antrąja lietuvio duona. O seniausias cepelinų receptas Lietuvoje buvo išspausdintas tik 1936 m. knygoje „Didžioji virėja“.
Įdomi sočiojo valgio pavadinimo cepelinais istorija. Juk jie vadinami Pirmajame pasauliniame kare virš Lietuvos pasirodžiusio karinės aviacijos aerostato vardu. Tokio aptakios formos, pailgo. Kitas šio aerostato pavadinimas „dirižablis“ yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio, reiškiančio „valdomas“. O ir pirmasis jį 1852 m. sukonstravo prancūzų inžinierius Henris Giffardas. Vokiečiai orlaivį vadino pagal saviškio konstruktoriaus pavardę. Mat standųjį, iš atskirų sekcijų sudarytą aerostatą sukūrė ir ištobulino generolas grafas Ferdinandas fon Zeppelinas. Pirmasis jo sukonstruoto aparato skrydis įvyko 1900 m. liepos 2 d. išradėjo gimtinėje, Frydrichshafeno miestelyje, įsikūrusiame prie Bodeno (Konstancos) ežero. Į orą tas aerostatas pakilo su 5 įgulos nariais; buvo genamas dviejų 14-os arklio galių variklių. Pirmasis skrydis nelabai pavyko, tačiau vėliau imta statyti vis didesnius cepelinus tiek keleiviams gabenti, tiek ir karo reikmėms. Jų keliamoji galia išaugo nuo 150 kilogramų iki keliasdešimties tonų.
Grėsmingas kovinis cepelinas virš Lietuvos pasirodė 1915 m. gegužės 21 d. Tos dienos ankstų rytą iš jo ketinta bombarduoti Kauno tvirtovę, tačiau numestos bombos sprogo šalia Karmelitų bažnyčios. Tų pačių metų liepos 19 d. orlaivis bombardavo Vilniaus geležinkelio stotį, ten sudaužė garvežį, sužeidė keletą kariškių. 1916 m. vasarį Kaune dabartinio S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo teritorijoje buvo įrengtas milžiniškas angaras dviem cepelinams. Šalio jo – vandenilio dujų, kuriomis būdavo užpildomi šie orlaiviai, gamyklėlė. Netrukus dar vienas angaras buvo pastatytas ir prie Šiaulių. Panašiuose penkiuose dabar yra įsikūręs Rygos turgus. Karui pasibaigus, Kauno angaras virto Lietuvos karo aviacijos dirbtuvėmis; 1929 m. jis buvo išmontuotas.
Tarpukariu viso pasaulio dėmesį buvo prikaustę dramatiški skrydžiai į Šiaurės polių. 1926 m. italų generolas Umberto Nobile (1885–1978 m.) savo sukonstruotu dirižabliu „Norge“, kartu su garsiais šiaurės keliautojais norvegu Roaldu Amudsenu ir amerikiečiu Linkolnu Ellsworthu, pakilę iš Špicbergeno, per ašigalį pasiekė Aliaską. Po poros metų gegužės 25 d. U. Nobile virš Šiaurės ašigalio pakibo su dirižabliu „Italia“, tačiau kitą dieną aerostatas nukrito, dalis ekspedicijos dalyvių žuvo. Generolą išgelbėjo švedų lakūnas, o likusius ekspedicijos dalyvius nuo ledo lyčių išgabeno rusų ledlaužis „Krasin“. Gelbėti U. Nobile ekspedicijos skubėjo ir R. Amudsenas, nors buvo su italu gerokai apsipykęs. Jo hidroplanas su 5 įgulos nariais be pėdsakų dingo virš Barenco jūros.
Nepaisant katastrofos šiaurėje, nuo 1928 m. cepelinai atlikdavo reguliarius transatlantinius reisus. Šie padangių milžinai skrisdavo 3–6 km aukštyje, nuo 60 iki 135 km per valandą greičiu, Atlantą įveikdavo per 3–4 dienas. Tačiau 1937 m. gegužės 6 d. jų epocha baigėsi. Mat Amerikoje tądien besileisdamas sudegė didžiausias cepelinas „Hindenburg“, žiniasklaidoje vadintas „Naujosios Vokietijos angelu“. O buvo tarsi koks okeaninis laivas: 248 m ilgio sidabro spalvos „cigaras“ (bemaž keturiskart ilgesnis negu dabartinis keleivinis „Boeing 747“), jo aukštis – bemaž 45 m, svoris apie 214 tonų. Keleiviai ten turėjo atskiras kajutes, saloną, restoraną.
Šiandien paskraidyti cepelinu galima virš Bodeno ežero, jų išradėjo gimtinėje Fridrichshafene. Ten turistų džiaugsmui pagaminta pora nedidelių cepelinų. O skrydis saugus, nes pripildyti orlaiviai nebe vandenilio, bet nedegaus helio dujų. Tačiau valgyti skaniuosius cepelinus teks sugrįžti į Lietuvą.
L. Klimka
Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.