Advento takai subėga į kelius, vedančius į Kūčias. Į vakarą, kai įveikiame bendravimo tamsą ir aplanko širdžių šiluma. Šiandien iki Kūčių - dar atkarpa kelio, kuriame apstu stotelių – susitikimų, padedančių pajusti paprastų tiesų prasmę.
Marytės Rožėnienės gyvenimas – nepaprastas paprastumu. Jis lyg kino filme nuo 1942 – ųjų sukasi Daumėnų apylinkėse, sukrečia likimo žiaurumu, moters stiprumu ir didžiausiu apdovanojimu – užaugintais gerais vaikais. Tėvas jais tegali džiaugtis iš aukštybių - iškeliavęs ten, kai vyriausiajam iš trijų atžalų nebuvo nė penkerių. Kūčių vakarą jį į namus pakvies žmonos ir vaikų mintys bei malda. „Ladziukas (taip Marytė vadina savo amžinatilsį vyrą) labai mylėjo vaikus. Ir man buvo geras. O jei Dievas duoda gerą vyrą, tai ir esi Aukščiausiojo apdovanotas, ir gyvenimas yra geras“, - kalba moteris, kuriai vyrą teko laidoti vos sulaukus trisdešimties metų. Kartu jiems gyventi tebuvo lemta mažiau nei šešerius metus. Likusi viena su trimis vaikais, ji nešė savo gyvenimo kryžių ir, pasak moters, tik Dievas žino, kaip tą naštą jai pavyko pakelti.
Lietuvos karininkų mama
Pabiržės seniūnijoje, pakeliui į Gulbinus esančiuose Daumėnuose, gyvenančiai Marytei Rožėnienei šiandien 75-eri. Kelią į moters namus parodė jos pradinės mokyklos bendraklasė Valerija. M. Rožėnienės namuose kabo nuotrauka, kurioje su Lietuvos prezidente įamžintas aukštą apdovanojimą pelnęs Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos štabo viršininkas pulkininkas leitenantas Saulius Rožėnas. Kitoje nuotraukoje – du gražūs uniformuoti kariškiai. Tai Saulius su trejais metais jaunesniu broliu Virginijumi. Pasak mamos, Ukmergėje specialybės išmokęs jaunylis kariškio gyvenimą rinkosi sekdamas brolio pėdomis.
Abu sūnūs ne sykį buvo išvykę į misijas – Saulius Afganistane tarnavęs tris kartus, Virginijus – du kartus Afganistane ir vieną – Kosove.
„Mano vaikai virš medžių skraido, aš taip sakau juokaudama. Kai reikia juos išleisti, klaupiuosi ant kelių ir verkiu – mano gyvenimo ašarose vaikai nusipraustų... Kai tik orlaivis nusileidžia, vaikai man paskambina ir jaučiu, kaip našta nuo pečių nugriūna... Kiek tik galėjau, tiek už juos meldžiausi, net karvę melždama poterius kalbėdavau. Ir tebesimeldžiu, nors bažnyčios pasiekti nebegaliu, nebėra autobuso. Toks yra man duotas tėvų palikimas, tokiu tikėjimo keliu mane tėvai vedė“, - kalba M. Rožėnienė. Moteris, dėl apakimu grėsusios ligos baigusi tik keturias klases, ir gyvenime viską pelniusi savo atkaklumu.
Jos sūnus pulkininkas leitenantas S. Rožėnas 2015 metais vadovavo ir Lietuvos pajėgų išvedimo iš Goro organizavimo bei koordinavimo grupei. Ši grupė dirbo Afganistane, parengė pajėgų išvedimo planą, derino su šios šalies vyriausybe, tarptautinių pajėgų vadovybe, šalimis partnerėmis.
„Apie savo tarnybą jie man visko nesako. Jei žinočiau ar išgirsčiau, ką vaikai tarpusavy kalbasi, tai nublūsčiau“, - atsidūsta moteris. Ji laiminga šypsosi žiūrėdama į sūnų ir penkių anūkių nuotraukas, giria gražuoles mergaites, nuostabiomis vadina marčias. Vyresnysis Saulius turi ir sūnų iš pirmos santuokos, įvykusios būsimam kariškiui dar besimokant Saratove. Į Lietuvą Saulius grįžo vienas, tačiau su vaiku, kuris jau suaugęs vyras, ryšys nenutrūko.
Marytės dukra Nida specialybę įgijo Šiauliuose, mokykloje prie televizorių gamyklos. Tame mieste dabar ji ir gyvena.
„Vaikus užauginau, neprasigėriau, 41 metus fermoje dirbau. Mano vaikai fermoje ir užaugo, tačiau buvo pavalgydinti, aprengti. Kaip sakau, jie augo ir prie Dievo, ir prie darbo. Ir dabar visi dirbam kartu. Kai tik gali, jie mane lanko, iki šiol tik mamyte vadina, o anūkėms aš - močiutė“, - pro ašaras šypsosi M. Rožėnienė. Tačiau juodžiausi buvę metai, atrodo, niekur toli nepasitraukę - jie tarsi budi, primindami tai, kas po vyro mirties išgyventa.
„Čia mano kančios, man Dievo duotas kryžius. Namie galiu verkti, kaukti kaip šuo, o su žmonėmis šypsausi, juokiuosi... Kam dejuoti, jeigu suprasti gali nebent tas, kuris panašią kančią išgyvenęs“, - kalba moteris.
Užsiaugino ir paliko našle
„Čia buvo Vlado namai. Dabar aš sėdžiu jo namuose, kurie atiteks visiems trims mūsų vaikams... Susipažinom mes artimiau Gulbinuose šokiuose, kurgi daugiau? Jis už mane buvo 11 metų vyresnis... Jėzau, ta draugystė su Vladu buvo tokia įdomi. Kai aš dar tik ėjau į pirmą klasę Gulbinuose, gyvenau Daumėnuose, toje pusėje, kur Lesevičiaus Teodoro namai. Kelias mokyklon suko pro Rožėnų namus. Ėjau pro juos, mane šuniukas apipuolė. Vladas tada arė ar akėjo lauką. Sustabdė arklius, paėmė mane už rankos ir pavedė iki kalniuko. Tada sako – reikia gi užsiauginti sau žmoną. Taip ir buvo. Bet penkerius su puse metų pragyvenom, ir jis žuvo“, - gyvenimo istoriją pasakoja Marijona Rožėnienė (buvusi Gasiūnaitė), visų Maryte vadinama. Poros vestuvės buvo „zakse“, o šliūbas – Pabiržės bažnyčioje.
„Duos tau valią tėvai ženytis be šliūbo!“ - net pašoka išgirdusi klausimą apie bažnytinę santuoką.
Baltame sename voke – nuotraukos, kurias vaikai stengėsi laikyti kuo toliau nuo mamytės akių.
„Čia pati baisiausia mano gyvenimo diena. Pati aš nieko neatamenu“, - prie 1972 metais darytų laidotuvių nuotraukų palinksta moteris. Juodai baltoje fotografijoje – trys mažyliai ir našlė prie pašarvoto mylimo vyro. Moteris sako, kad tėtį tik šiek tiek prisimena vyresnysis, penktus metukus tada ėjęs Saulius. Dukrelė Nida tebuvo ketverių, o Virginijus – vos dvejų.
Traktorininku dirbęs Vladas žuvo namie nuo elektros srovės. Rožėnų namuose vyko „gonkos“ remontas, buvo nesutvarkyta elektra. „Ladziukas vaikams ėjo paimti dešrytės, o rūkyta mėsa buvo pakabinta „gonkoje, keselyje“, virš cementinių grindų... Aš melžiau karvę ir išgirdau, kaip vaikai kieme klykia“, - baisią dieną mena moteris. Dar baisesnės akimirkos atėjusios po laidotuvių, kai iš namų pas dukrą išvažiavo anyta, o Marytė liko viena su vaikais.
„Kaukiau ir kaukiau iš siaubo ir skausmo... Nežinau, kaip šovė ta baisi mintis. Bet aš pasiėmusi mažąjį ant rankų ėjau prie šulinio. Galvojau – sumesiu vaikus ir įšoksiu pati. Brigadininkė amžinatilsį Liucija Jakubonienė mane išgelbėjo. Paleidusi arklį sučiupo mane už rankų. Sakė, kad mano akys buvo išsprogusios, veidas baltutėlis...“ - pasakoja moteris, įveikusi neviltį ir į rankas suėmusi savo ir vaikų gyvenimą.
Gelbėjo darbas ir žmonės
Marytė su dėkingumu kalba apie savo seses – Vilniuje gyvenančią, du aukštuosius mokslus baigusią, prekybos bazėje dirbusią „drabužių žinovę“ Stasę ir Kupiškyje gyvenančią dantų gydytoją Genę. Abi sesės jau pensininkės, Marytei telefonu skambina, vasarą lanko. Jų pagalba buvo labai svarbi, kai Marytei reikėjo auginti, aprengti ir į mokslą išleisti vaikus. Labai geras buvęs ir kolūkio pirmininkas Vytautas Šatas, kurio nebėra tarp gyvųjų.
„Kaip jis man pagelbėjo – net „normų“ ravėti neskyrė. Duok, Dieve, jam ramybės ir dangaus“, - pirmininko gerumą mena moteris. Labai gera buvusi ir fermos vedėja Marytė Užuolienė. Kiaulidėje dirbusiai našlei ji leisdavusi nusipirkti „bekoniūkštį“ ir vaikams parūpinti valgio. O dažniausiai berniukams ir dukrai virdavusi „plocinius“, bulves ir kopūstus. Tai buvęs jiems skaniausias ir sočiausias valgis.
Gyvenimo draugas
„Turėjau draugą. Tai buvo Juozas Žitkevičius, vietinis bernas, grįžęs iš armijos, už mane gal dešimt metų vyresnis. Po Ladziuko mirties jau gerokai metų buvo praėję – reikėjo juk vyriškos pagalbos, o jis – traktoristas. Nors jis savo šeimos neturėjo, nebuvom su juo nei susituokę, nei iki bendrų vaikų nepriėjom. Tai ir sakau, kad aš turėjau tik vieną šeimą – su Ladziuku. O su Juozu buvom gyvenimo draugai. Geras jis man buvo, tik pijokas. Bet vėžys jį pasiėmė – prieš vienuolika metų palaidojom“, - kalba moteris. Su Marytės vaikais Juozas draugiškai sugyvenęs, niekada jų neskriaudęs. „Aš jam iš karto pasakiau – mano vaikų tai tu nė pirštu nepriliesk. Jei kuo nors mano vaikai nepatiks – keliauk sau į visas keturias puses“, - apie gyvenimo draugui iškeltą sąlygą kalba Marytė.
Prisipažįsta, kad draugystė su Juozu jo motinai nepatikusi.
„Tai katra močia nepyktų, kad jos vaikas įsižiūrėjo bobą su trimis vaikais? Paskui įprato... O Juozas man vis sakydavo, kad iš mano gryčios jį tik su grabu išneš. Taip ir buvo “, - kalba moteris, vis nusišluostydama ašaras. Teisinasi, kad ji tokia „ašarė“ esanti – net mylimiausių televizijos filmų herojai jos visi apverkti...
Kūčios tada, kai šeima kartu
„Mano vyro Vlado šeima taip pat buvo giliai tikinti, todėl Kalėdos mums buvo tikra šventė. Kūčiavodavom čia, namuose, o Kalėdų rytą eidavom į bažnyčią ir pas mano tėvus Joną ir Valę Gasiūnus. Mano tėtė buvo labai griežtas ir sakydavo, kad Kalėdų pirmą dieną būtumėt man visi namuose, nes Kristus gimė ir šią dieną visi turime būti kartu“, - Kūčias, kurių sulaukdavo dar su Vladu ir tėveliais, mena moteris. Dabar per Kūčias ji kartais važiuoja pas sūnų, kurio namuose visi renkasi. Kai tik gali, vaikai su šeimomis suguža į Daumėnus. „Šita gryčia būna pilna – gal vienuolika žmonių“, - laiminga šypsena nušvinta Marytės veidas. Tačiau netrukus moteris vėl prabyla, kaip svarbu šeimoje branginti vienam kitą. „Įvairių nelaimių būna, nuo likimo nepabėgsi, tačiau jeigu gerą vyrą turi, visus gyvenimo vargus kartu išbrisi. Tik niekada nepamirškim Dievo“, - lėtai kartoja aštuntą dešimtį gyvenanti moteris. Ir sako, kad sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis net balsu šaukdavusi pačią trumpiausią maldą: „Motinyt, švenčiausioji, gelbėk.“
Paklausus, kaip ji pati dabar guostų baisios nelaimės ištiktą žmogų, Marytė ištaria: „Apkabinčia ir sakyčia – vaikeliuk, tik prašyk Dievo stiprybės. Ir nepulk į alkoholį.“
Viso pokalbio metu moteris lyg maldą vis kartoja, kad labai džiaugiasi savo vaikais. Jiems linkinti tik vieno – kad jie augintų, mylėtų savo vaikus, žiūrėtų savo šeimų.
„Dirbkit ir turėsit. Nepripraskit prie pašalpų. Duok, Dieve, visiems užauginti tokius vaikus, kokius aš turiu. Ir amen“, - toks jos linkėjimas būtų visiems, laukiantiems Kalėdų.