Biržietį fotografą Zenoną Meškauską esame įpratę matyti įvairiose šventėse ir renginiuose. Jis ramiai, neskubėdamas ir nelįsdamas į pirmąsias gretas fiksuoja mūsų gyvenimo akimirkas. Senosios fotografų kartos menininkas nesibaimina ir naujųjų technologijų. Jis aktyviai reiškiasi socialiniame tinkle facebook ir jame yra subūręs jau savotišką sekėjų būrį. Aplink jį besibūriuojančios bendruomenės nariai laukia pasirodančių fotografo darbų. Pagal juos užsienyje gyvenantys biržiečiai su nostalgija apžiūri savo miesto nuotaikas. Senojo gyvenimo atspindžius jie su džiaugsmu suranda senosiose, kelių dešimtmečių senumo fotografijose.
- Akivaizdu, kad senosios fotografų dinastijos palikuonis Zenonas tęsia tradicijas būti mūsų krašto metraštininku…
- Noriu iš karto pajuokauti - gaila, kad ne karališkosios dinastijos esu palikuonis, bet nė kiek nesiskundžiu ir šia savo dinastija... Mano tėvukas fotoparodose, kai reikėdavo pasirašyti slapyvardžiu, kad komisija nežinotų, kieno tai darbas, išdidžiai pasirašydavo „Grafas“. Taigi, fotografas nuo grafo ne taip toli... Taip, esu jau iš tos senosios fotografų kartos, nors ir keista tai girdėti, ir nesinori to pripažinti... Dūšioje visada manai esąs jaunas arba blogiausiu atveju bent vakar buvai jaunas...
- Interneto žiniasklaidoje, spaudoje, gyvenime profesionalų fotoaparatą vis labiau išstumia mėgėjai su išmaniaisiais telefonais. Kaip šių dienų realybėje gyvena profesionalus fotografas?
- Nelabai galiu save vadinti profesionaliu fotografu…Esu jau išėjęs į užtarnautą ar nelabai užtarnautą poilsį... Man profesionalas - tai visų pirma aukšto lygio fotografas, beje, dar iš to ir „duoną valgantis“... Man aukščiausias įvertinimas buvo, kai kadaise tėvukas pasakė, kad aš jį pralenkiau... Visa kita ne taip reikšminga. O profesionaliems fotografams, bent jau Biržuose, kelias nėra rožėmis klotas. Išpopuliarėjus skaitmeninei fotografijai, vadinamieji profesionalai, bokso terminais kalbant, „atsidūrė nokaute“, labai sumažėjo klientų ir jų užsakymų.. Jeigu dabar telefonais fotografuojame, tai jokių problemų, pajuokausiu, dabar nebūtų fotografuoti ir malkų pliauskomis, „čemodanais“ ar, teatleidžia moterys, „biusthalteriais“. Kaip toliau vystysis fotografija, galiu tik pečiais pagūžčioti... Tad profesionalams reikia labai smarkiai suktis, kad galėtų sviesto užsitept ant duonos.
- Aktyviai dalyvaujate interneto socialiniame tinkle. Ne tik pats talpinate fotografijas, bet greičiausiai stebite ir kitų darbus. Ar matote paslėptų talentų tarp fotografuojančių biržiečių? Ar matote tokių, kurie turi vadinamąją trečią akį, jausmą, būtiną fotografui?
- Facebook’e nelabai pasislėpsi... Bet gali būti, kad ne visi fotografuojantys ten rodo savo darbus. Paskutiniu metu esu sužavėtas Balio Žygelio fotografijomis. Fantastiškos Eugenijaus Rauduvės nuotraukos. Laimonas Šepetys rodo įspūdingus darbus, taip pat Remigijus Drevinskas - nors jis toks pusiau pasvalietis, pusiau biržietis, Aurimas Frankas... Puikiai fotografuoja moterys Jolanta Lesevičienė, Noneta Miliūnienė iš Vabalninko. Labai talentingas Ainis Bagdonas, o apie Alį Balbierių nėra ką ir kalbėti. Jis vienintelis fotomeninkų sąjungos narys, darbus eksponuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio fotogalerijose. Mažiau žinau jaunimo, bet dažnai matau tai vieno, tai kito kokio nors autoriaus patikusį darbą. Išsiskiria naktinėmis fotografijomis Tomas Vasiliauskas.
Lapkričio obuoliai.
- Koks jausmas, kai žinai, kad tavo fotografija, laimėjusi tarptautinį konkursą, eksponuojama Niujorke? Ar jis palyginamas su tuo, kai tavo darbų paroda eksponuojama Biržų pilyje ar mokyklos koridoriuje?
- Visos trys paminėtos vietos garbingos. Gera nuotrauka, kaip sakoma, ir Afrikoje gera nuotrauka... Dėl Niujorko - gal nosis tuo metu ir buvo labiau užsirietusi, bet labai malonu buvo nuotraukas eksponuoti ir Biržų pilyje ir, pavyzdžiui, savo gimtojoje mokykloje, dabartinėje „Aušroje“.
Jūs einate savo tėvelio, fotografo Petro Meškausko pėdomis. Ne paslaptis, kad daug ką išmokote iš tėčio. Ar turite kam perduoti savo patirtį ir žinias? Ar dukra Vaiva ir anūkė Aurėja yra vienos iš jūsų mokinių?
- Turbūt ne paslaptis ir tai, nes daug kam pasakojau, kad kokioje šeštoje ar septintoje klasėje nuėjau užsirašyti į fotobūrelį, kuriam vadovavo daugeliui žinomas biržietis Romas Dambrauskas. Tėvukas buvo labai užsiėmęs, dirbdavo fotoatelje neskaičiuodamas valandų, neturėjo laiko dar vaiką mokyti. Kai R. Dambrauskas paklausė mano pavardės, pasakiau, kad Meškauskas, tai liepė eit namo... Suprask, nėra čia man ką veikti... Vėliau pats vadovavau fotobūreliams, Jaunųjų technikų stoties fotobūrelis buvo užėmęs Lietuvoj antrąją vietą, jaunylis brolis Danas tapo laureatu. O „Atžalyno“ mokykloje fotobūrelį lankė Ramūnas Danisevičius, dabartinė Lietuvos fotografijos žvaigždė, kuris kiekvienais metais man, kaip pirmam mokytojui, padovanoja po storą Lietuvos spaudos fotografijos albumą.
Kai kurie mano auklėtiniai tapo fotografais, iki šiol „Fujimoje“ dirba Drąsius Bulovas, vis užeinu aplankyti. Dukra Vaiva irgi neblogai fotografuoja, anūkė Aurėja Šiauliuose lanko dailės mokyklą, ten studijuoja ir fotografiją. Tiesa, dar prisiminiau Arūną Baraznauską (dabar Maskvoje dirbantį kino operatoriumi), nufilmavusį ne vieną meninį filmą ir serialą, nors ir ne mano mokinį... Buvau pakviestas įvertinti jo nuotraukas, dar kai jis buvo mokinukas. Labai tada jis jaudinosi, bet matėsi iš nuotraukų, kad talentingas. Savotiškai jį pastūmėjau fotografijos ir kino pusėn, dar po to dalyvavo ir mūsų fotoklubo veikloje, o vėliau išvažiavo studijuoti.
- Šalia daugelio garsių talentų būna mūzos – globėjos – mylinčios moterys. Kas yra didžiausia jūsų idėjų puoselėtoja ir kritikė? Už ką jai labiausiai esate dėkingas?
- Tėvukas vis juokais sakydavo, jei ką nors nusprendi daryti, atsiklausk žmonos, bet vis vien daryk, kaip pačiam geriau atrodo... Tad kartais ir aš „atsiklausiu“ žmonos ar dukros, netgi anūkės esu klausęs, ar gerai atrodo nuotrauka... Labiausiai esu dėkingas žmonai, kad netrukdo, kai man labai reikia, nusipirkti naują fotoaparatą...
Seni daiktai.
- Žmonės jus įpratę matyti renginiuose, mieste, kur fiksuojate įvairias gyvenimo akimirkas. Kokios akimirkos labiausiai branginamos jūsų gyvenime?
- Būna labai malonu ir netikėta, kai kas nors prieina ir padėkoja už nuotraukas, iš užsienio grįžę biržiečiai arba čia gyvenantys, kiti parašo...
- Ne kartą teko girdėti istoriją, kaip jūs dažnai bendraujate su savo bičiuliu Vincu Varza. Sakoma, kad jūs abu kelias valandas galite sėdėti prie šachmatų lentos ir tylėti. Ką jums reiškia tikra draugystė?
- Oi, seniai bežaidėm... Ir koks ten tylėjimas, jei blogą ėjimą padarai... Tikra draugystė - tai ir bendravimas, ir vienas kito palaikymas džiaugsme ir nelaimėje, ir dar kažkas nematomo, neapčiuopiamo...
Kai Zenonas nefotografuoja, jis...
…ne Zenonas...
- Esate ilgai dirbęs spaudoje. Kokių pastebėjimų turite savo vadinamiems plunksnos broliams?
- Nors plunksnomis ir neberašote, kad nepritrūktų rašalo - t. y. idėjų, kūrybiškumo, energijos, kad tos plunksnos būtų aštrios, rašytumėte aktualiomis temomis, įdomiai, objektyviai.
- Zenono Meškausko idėja Biržams…
- Pradžiai tokia - paminklas fotografui Petrui Ločeriui. Taip ir įsivaizduoju jį, stovintį prie didelio dumplinio fotoaparato kur nors skverelyje ar miesto aikštėje.
Jurgita Morkūnienė