Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vasario 16-oji dar ilgai bus gyva

 Ką šiandien mums reiškia nuo šimto metų kelio pradžios tebesklindanti šviesa? Ar ragina laikytis valstybės kūrimo orientyro, ar bando nukreipti tiesiausiu keliu į geresnę Lietuvos ateitį? Apie tai kalbamės su istoriku, diplomatu, politiku, Nepriklausomybės Akto signataru Vytautu Plečkaičiu.

Pasitikdami Vasario 16-ąją dar jaučiame pernai plačiai paminėto Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio atgarsius. Kokie su šiuo jubiliejumi susiję įvykiai jums buvo svarbiausi kaip istorikui ir politikui?

Manau, šimtmetis buvo paminėtas tinkamai, galbūt ne visi jo akcentai buvo pabrėžti, bet iš tikrųjų šios sukakties minėjimą jautė ne tik atskiros institucijos ar žmonės, tiesiogiai susiję su Vasario 16-osios aktu, jį tyrinėję, bet ir visa tauta. Ir tai yra svarbiausia. Vasario 16-oji yra ir dar ilgai bus gyva. Man kaip piliečiui Vasario 16-oji visada buvo ir tebėra aktuali, galima sakyti, kad būtent tą dieną pradėjau savo „politinę“ veiklą – dar būdami paaugliai, šešiolikmečiai, šios šventės išvakarėse išplatinome antisovietinius atsišaukimus. Ši data man labai svarbi, kur kas svarbesnė už bet kokias kitas. Galima tik pasidžiaugti, kad Vasario 16-osios šimtmetis buvo tikrai deramai paminėtas visoje Lietuvoje, kad, prisimindami jį, visi suvokiame šios datos svarbą.

Pasak signataro V.Plečkaičio, dabar gyvenantiems žmonėms pirmiausia rūpi, kaip mūsų valstybė kuriama šiandien.

Ar, jūsų manymu, Lietuvos kelyje į 1918 m. vasario 16-ąją vis dar yra likę istorijos baltųjų dėmių, pavyzdžiui, tokių kaip laisvųjų mūrininkų vaidmuo priimant Nepriklausomybės Aktą, stiprinant Lietuvos Respubliką, tai jūs pats atskleidėte pernai išleistoje knygoje „Masonai: laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą“?

Gal dar yra likę ir baltųjų dėmių, ir kai kurie įvykiai dar nebuvo reikiamai įvertinti arba jiems nebuvo skirta dėmesio. Paminėjote masonų, laisvųjų mūrininkų, vaidmenį kuriant valstybę. Jų indėlis skatinant demokratinius procesus prieškario Lietuvoje, ugdant toleranciją buvo išties nemenkas. Taip pat ir žydų tautinės mažumos dalyvavimas nepriklausomybės kovose – to neturėtume pamiršti, daugiau nei 100 Lietuvos piliečių žydų žuvo už jos nepriklausomybę kovose su bolševikais, bermontininkais ir kitais. Kita vertus, atsirado ir naujų tyrinėjimų. Neseniai knygynuose pasirodė istoriko Tomo Balkelio knyga „Lemtingi metai“ apie sunkiausią Lietuvai 1914–1923 m. laikotarpį. Jis šią knygą paskyrė iki šiol beveik netyrinėtiems įvykiams. Mūsų valstybė yra kilusi iš karo, ir net po to karo buvo daug dalykų, kurie tikrai jos nepuošė: tai ir sąskaitų suvedinėjimas su politiniais oponentais, ir atvejai, kai žmonės būdavo nuteisiami karo lauko teismų. Nepriklausomybės įtvirtinimas 1919–1923 m. buvo ne toks paprastas ir ne toks lengvas, kaip galbūt atrodo. Ir apie tai istorikai dabar taip pat rašo. Gerai, kad jau drįstame pasakyti visą tiesą apie tai, kas buvo prieš šimtą metų (tiesa, apie tai, kas buvo prieš 70 metų, dar nedrįstame, bet ir tai jau gerai). Po šimto metų nebelieka gyvų vienų ar kitų įvykių dalyvių, liudininkų, tų įvykių nagrinėjimas tampa objektyvesnis, ne toks šališkas. O kol liudininkai gyvi, kyla įvairių spekuliacijų, kažkas nori pasirodyti didvyriais, nors tokiais nebuvo, ir panašiai. Istorijos mokslas negali būti objektyvus, kai kalbama apie tai, kas buvo prieš 20, 30 ar 50 metų.

Minėdami Vasario 16-ąją tarsi esame įpareigoti daugiau kalbėti apie mūsų valstybės praeitį, o ne apie dabartį ir ateitį. Kodėl – ar daugiau dėl įpratimo, ar dėl to, kad prieškario Lietuva pernelyg nutolusi nuo dabartinės Lietuvos gyvenimo? Tačiau statybininkai, klodami statinio pamatus, keldami sienas, turbūt negali negalvoti apie tai, kaip žmonės jame gyvens po daugelio metų. Ar, jūsų manymu, šiandieninėje Lietuvoje dar jaučiami prieškario valstybės pamatai ir mūrai, o gal jų fragmentai išliko tik muziejuose, archyvuose, žmonių atmintyje?

Sakyčiau, tam tikras pamatas yra padėtas, ant jo mes atsikūrėme, bet, kita vertus, mano manymu, klausimas yra teisingas – mes gal per daug iškeliame praeitį, jos svarbą. Iš tikrųjų dabartiniams žmonėms rūpi tai, kaip mūsų valstybė kuriama šiandien. Kad ji būtų saugi, patogi jiems gyventi, kad jie nesijaustų joje svetimi. Ir, žinoma, apie tai reikia ne tik kalbėti, reikia ir daryti – daryti viską, kad ta valstybė būtų artima mums visiems ar bent daugumai žmonių. Kad paprastas žmogus, gyvenantis iš vidutinės algos, jaustų valstybės institucijų rūpinimąsi juo. Šito mums tikrai dar trūksta. Todėl kartais kalbėdami apie praeitį praleidžiame tai, kas žmogui dabar yra svarbiausia. O jam svarbiausia – ši diena, artimiausia ateitis, jo vaikų ir anūkų ateitis.

Prasidėjo antrasis šimtmetis nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Tokios sąvokos kaip valstybė, nepriklausomybė, piliečiai jau suprantamos kiek kitaip nei XX a. pradžioje. Kaip pasikeitusios politinės ir socialinės realijos (narystė Europos Sąjungoje, globalizacija, emigracija, dvigubos pilietybės klausimas, „Globalios Lietuvos“ koncepcija ir kt.) pakeitė nacionalinės valstybės, kurios pamatai buvo pradėti kloti 1918 m., sampratą? Ar jau kyla grėsmė Lietuvai kaip nacionalinei valstybei?

Ta valstybė, kuri buvo kuriama prieš 100 metų, negali būti tokia pati kaip po 100 metų, tai akivaizdu. Mes, būdami 50 metų okupacijos nelaisvėje, buvome izoliuoti nuo procesų, kurie tuo metu vyko Europoje ir pasaulyje. Galiausiai įstojome į Europos Sąjungą ir NATO – ir tai yra labai gerai, daugiau kaip 60 proc. visų Lietuvos gyventojų teigiamai vertina mūsų narystę ES. Jie jaučia, kad turi daugiau laisvių, kad yra saugesni, kad jų gyvenimo lygis yra pakilęs, nors yra likę dar daug problemų. Taigi, viena vertus, tai natūralus procesas –ir Lietuva yra kitokia, ir Europa yra kitokia, ir mes prie tos Europos, prie tų vykstančių procesų turime taikytis. Bet, žinoma, tai nėra vien tik didesnės gerovės kelias: jame daug įvairių problemų, su kuriomis šiandien susiduria ES. Taigi, susiduria ir Lietuva. Tarp jų ir su skaudžiais dalykais, pavyzdžiui, demografiniais – ir ne tik dėl išvykimo iš šalies. Gimstamumo lygis pas mus yra labai žemas. Į tokius dalykus kiekviena mūsų Vyriausybė, valdžios institucijos, turėtų atkreipti dėmesį, kad sušvelnintų neigiamas pasekmes. Matyt, iki galo to nepadarome. Tai skaudi tema, nes Lietuva pamažu retėja. Tai grėsmė jai kaip valstybei. Nenorėčiau dar kartą pabrėžti nacionalinės valstybės svarbos, Lietuva yra jos piliečių valstybė, pirmiausia – lietuvių, bet kartu ir kitų čia gyvenančių tautų atstovų. Neišsiskirkime taip smarkiai pabrėždami tautiškumą. Jį reikia saugoti, juo reikia rūpintis, reikia puoselėti savo kalbą ir kultūrą, bet negalima susipriešinti su kitomis tautomis, kurios nuo seno gyvena Lietuvoje. Manau, šioje srityje pasiekimai gana neblogi: mes neturime konfliktų su tautinėmis bendruomenėmis arba mūsų kaimynais.

Nepriklausomybės Akto signatarai.

Ar sutiktumėte su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijos teiginiu, kad modernios Lietuvos šimtmetis – sėkmės istorija? Kodėl pasiekimų kontekste šiandien taip akis bado milžiniška socialinė atskirtis, išplitęs skurdas, grėsminga emigracija, išsikerojusi korupcija, daugumos visuomenės nepasitenkinimas tuo, kaip veikia demokratija?

Kalbėjimas apie sėkmės istoriją, manyčiau, yra optimistinis požiūris. Yra ir pesimistinis požiūris, tad, matyt, objektyvus vertinimas yra kažkur per vidurį. Ar mes galime vadinti tą šimtmetį sėkmės istorija? Prisiminkime, kuo viskas baigėsi: jau 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, pasirašytas Molotovo ir Ribbentropo paktas atvedė prie Baltijos šalių okupacijos. Nedrįsčiau tokių dalykų vadinti sėkme. Jeigu atsiriboji nuo tam tikrų įvykių, jeigu jų nematai, gal viskas ir gali atrodyti kaip sėkmė. Iš tikrųjų – Lietuva prieškario metais daug pasiekė. Pavyzdžiui, pradėjus kurti valstybę maždaug trečdalis Lietuvos žmonių nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Tokia buvo 1920 m. tikrovė. O jau 1940 m. tik 2 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Švietimo, kultūros srityse buvo padarytas milžiniškas šuolis. Tą reikia žinoti, bet, kita vertus, tuometinė socialinė atskirtis galbūt prisidėjo prie to, kad pasipriešinimas okupantams 1940 metais iš esmės neįvyko. Visos mūsų valdžios ir karinės struktūros, saugumas, policija be vieno šūvio perėjo į priešo rankas. Todėl reikia apie tai galvoti ir daryti išvadas, kodėl taip įvyko. Kažko imtis, kad tai nepasikartotų. Socialinė atskirtis yra uždelsto veikimo bomba. Ji, ko gero, labiausiai ir nulems mūsų saugumą. Būtina sumažinti tokią atskirtį, kad žmonės būtų vieningesni, pakantesni, kad suprastų vieni kitus ir padėtų vieni kitiems. Mes kažkodėl orientuojamės tik į išorines grėsmes, bet jos yra savaime suprantamos. Turime kiekvieną dieną žiūrėti, kas darosi mūsų pačių valstybėje. Kokia mūsų visuomenė? Kokia visuomenės dalis palaiko valdžios vykdomas reformas arba tai, kad jos nevykdomos? Kodėl bėgama iš šalies? Dėl ko kyla skirtingų visuomenės grupių priešiškumas? Būtent tam turėtų būti skirtas visas dėmesys. Tai, kad mes iki galo nesuprantame socialinės atskirties mažinimo politikos svarbos, nematome, kad žingsniai šia kryptimi nepakankami, yra labai pavojinga mūsų visuomenei ir pačiai valstybei.

Šiemet Lietuvos piliečiai kelis kartus eis prie rinkimų urnų, rinks vietos valdžią, Europos Parlamento narius, Lietuvos Respublikos prezidentą. Ką atsakytumėte tiems, kurie piktinasi: kas iš tų rinkimų, jeigu po jų niekas nesikeičia? Ar tikrai rinkimais galima pasiekti esminių permainų valstybės politiniame, ekonominiame, socialiniame gyvenime? Gal tam reikia masinių protestų, streikų, pilietinio nepaklusnumo akcijų, kurios priverstų politinį elitą vykdyti visuomenės reikalaujamas, o ne parodomąsias reformas?

Į visa tai galima pažvelgti iš kelių pusių. Viena vertus, tai, kad nėra didelių permainų, suiručių ir revoliucijų, yra teigiamas dalykas – valstybėje jaučiamas stabilumas. Kita vertus, yra ir dėl ko susirūpinti. Pavyzdžiui, daug žadantys politikai, dalyvaujantys prezidento rinkimuose, kalba apie tokius dalykus, kurie prezidento kompetencijai visai nepriklauso. Tai negerai, nereikėtų žmonių apgaudinėti. Kai tiek daug visko žadama, kai tiek daug pigaus populizmo, paskui būna daug nusivylimo. Mes patys turėtume būti pilietiškesni, suvokti, kad stebuklų šioje žemėje nėra, kad viską pasieksime tik savo darbu ir efektyvia valstybės institucijų veikla. Tik taip priartėsime prie Vakarų šalių ekonominio išsivystymo ir žmonių gyvenimo lygio.

 

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video