Ilgai ir kantriai lietuviškos politikos arsenaluose kauptą demagogijos, akių dūmimo ir įvairiausių kalibrų biurokratinių atsišaudymų sunkiąją ginkluotę ką tik papildė nauja parodomosios gynybos priemonė – Valstybės gynimo planas. Dabar galime būti ramūs, kad naujos politinio popierizmo tvirtovės Rusija tikrai neįveiks. Žinoma, su sąlyga, kad puls Lietuvą irgi tik popieriuje.

Užbaigė dokumentų hierarchijos architektūrą

Artėjant antrosioms karo Ukrainoje metinėms, kai ukrainiečių pergalės perspektyva dar labiau aptemo, o galimas Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus po būsimų JAV prezidento rinkimų kitą rudenį kelia neramių klausimų ne tik dėl paramos Ukrainai, bet ir apskritai dėl NATO ateities, pasklidusi žinia apie Valstybės gynimo tarybos patvirtintą Valstybės gynybos planą turėjo daug kam pakelti nuotaiką. Optimistams dėl to, kad aukščiausi šalies politikai pagaliau juodu ant balto išdėstė, kaip įsivaizduoja visuotinės gynybos principo praktinį įgyvendinimą: piktintis, kad jie tik kalba apie Lietuvos gynybos stiprinimą, bet nieko nedaro, tarsi nebelieka pagrindo. Na o pesimistai, permetę akimis internete paskelbto Valstybės gynimo plano turinį, ko gero, gavo dar vieną progą pakrizenti iš suaugusių dėdžių ir tetų infantilumo, vaikiško bandymo nuo didėjančio nerimo ir pasimetimo pasislėpti eilinio popierizmo smėlio pilyje.

Pasak prezidento Gitano Nausėdos vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Kęstučio Budrio, Valstybės gynimo tarybai patvirtinus Valstybės gynimo planą, „Lietuvoje turime viešą, paprastą, visiems prieinamą dokumentą, kuris pasako, kaip valstybė mato save karo metu, kokias funkcijas vykdys ir kaip mato kiekvieno piliečio ar organizacijos, įmonės įsitraukimą į valstybės gyvenimą“. Anot K.Budrio, patvirtintame Valstybės gynybos plane, kuris buvo kurtas bendradarbiaujant su įvairių organizacijų, verslo asociacijų ir įmonių atstovais, numatytos 7 pagrindinės kryptys, iš kurių kiekvienoje – apie 30 užduočių, įtraukiančių ir atskirų piliečių, ir organizacijų vaidmenį krašto gynyboje karo atveju. Šis planas esą leis praktiškai įtvirtinti visuotinės gynybos principą.

Prezidento vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais teigimu, planas turi tris pagrindinius tikslus – paskatinti piliečius ir įmones „proaktyviai“ ieškoti vietos valstybės gynyboje, suteikti aiškius atsakymus dėl jų dalyvavimo krašto apsaugoje formų bei užbaigti „dokumentų hierarchijos architektūrą“. „Mes užbaigiame galų gale visą institucinę ir taip pat dokumentų hierarchijos architektūrą, turėdami aukščiausio lygmens nacionalinio saugumo strategiją, tada turime valstybės gynybos planą“, – paaiškino K.Budrys.

Po Valstybės gynimo tarybos posėdžio jis visuomenei pranešė dar vieną svarbią naujieną: nutarta steigti Nacionalinę visuotinės gynybos koordinavimo tarybą, kuri bus atsakinga už organizacijų ir valstybės sąveiką. „Taip pat Valstybės gynybos plane numatyta, kad bus įsteigta Nacionalinė visuotinės gynybos koordinavimo taryba, kuri horizontaliai spręs įvairius iškilsiančius klausimus dėl sąveikos tarp įmonių ir valstybės institucijų ar tam tikrų sprendimų paieškoje savivaldos lygmenyje“, – sakė K.Budrys.

Planas yra, bet kariauti nesiruošiama?

Tokio svarbaus plano priėmimas, tokios rimtos komisijos steigimas neabejotinai rodo, kad aukščiausi Lietuvos vadovai, atmetę į viešumą vis dažniau prasprūstančias asmeninių nesutarimų ir politinės priešpriešos apraiškas, dėl Valstybės gynybos plano sugebėjo susivienyti ir stoti petys petin. Plačiąją visuomenę turėtų įkvėpti ir tai, kad Valstybės gynimo planas buvo parengtas ir priimtas neabejotinai atsižvelgus ne tik į praktines karo Ukrainoje, bet ir į Izraelio užpuolimo iš Gazos ruožo pamokas. Keli tūkstančiai lengvai ginkluotų teroristų, apkvailinę viena geriausių pasaulyje laikytą Izraelio žvalgybą, be šarvuočių ir kitos sunkiosios technikos įsiveržė į Izraelio teritoriją, atakavo karines bazes, užimtose gyvenvietėse surengė nematytas skerdynes ir per kelias valandas atsidūrė už 24 km nuo sienos su Gaza. Izraelio kariuomenei, irgi vienai geriausių pasaulyje, prireikė net trijų parų, kad išvalytų užimtą šalies dalį nuo „Hamas“ teroristų.

Ši pamoka Lietuvai turėtų būti itin svarbi, nes Vilnius yra vos už 30 km nuo valstybės sienos, o kaimyninėje šalyje yra tiek šarvuotos technikos, artilerijos sistemų, sraigtasparnių ir naikintuvų, kad „Hamas“ teroristai galėtų tik pasvajoti. Kita vertus, į visokių diletantų svarstymus apie tai, kokios svetimos pamokos galėtų būti svarbios ruošiantis ginti Lietuvą, lengva numoti ranka. Kur kas kebliau, kai į Lietuvą iš karo Ukrainoje apkasų parvykę lietuviai pradeda viešai piktintis mūsų politikų ir kariuomenės vadų pozicija: esą susidaro vaizdas, kad Lietuva kariauti tiesiog nesiruošia. Praktinės karo Ukrainoje pamokos ir Lietuvos kariškiams, ir civiliams neva nerūpi, nes visi miega įsitikinę, jog viską išspręs 5-asis NATO sutarties straipsnis. Tokie žiniasklaidoje pasirodę Ukrainoje kariaujančių lietuvių komentarai labai kontrastuoja su valdiškai pakiliu pranešimų apie Valstybės gynimo plano patvirtinimą tonu.

Planas kaip pasiteisinimas

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras, sakė Valstybės gynimo planą vertinantis kaip gerų norų deklaraciją. „Tai nėra joks planas. Tai kratinys minčių, kurios neturi nieko bendra su planavimo procesu. Tai, kad bus sudaryta taryba, visiškai nereiškia, kad valstybė gaus instituciją, galinčią paruošti ją gynybai arba karui. Tai labiau primena mėgstamą Gorbačiovo epochos triuką: kai reikėdavo palaidoti kokį nors reikalą, Gorbačiovas sakydavo – imkim ir sudarykim komisiją“, – ironizavo signataras.

A.Butkevičius priminė seną posakį: tas, kas siunčia į karą neparuoštą žmogų, jį išduoda. Pašnekovo teigimu, bet koks visuomenės ruošimas gynybai turi prasidėti nuo dviejų dalykų. „Pirmiausia, nuo labai plačios viešųjų ryšių kampanijos, aiškinančios gynybinių veiksmų būtinybę ir kodėl kiekvienas šaukiamojo amžiaus vyras turi skirti dalį savo laiko, kad įgytų reikalingus įgūdžius. Jei pasižiūrėtume į šiandienines visuomenės nuostatas, tai labai didelio entuziazmo ruoštis valstybės gynybai nerastume. Apklausos duomenimis, ginklu ją ginti pasiruošę apie 14 proc. gyventojų. Tai ne taip jau mažai. Skaičiuojant nuo 2 mln. gyventojų, tai 280 tūkst., o nuo 2,5 mln. – maždaug 300 tūkst. Jeigu iš tų ginklu pasiruošusių ginti valstybę pusė, o gal net daugiau, yra vyrai, jų būtų 150 tūkst. Kitaip tariant, 15 divizijų arba 45 brigados. Ir tai tikrai yra nemažai. Klausimas kitas: kur tuos žmones paruošti? O tą padaryti būtina. Jiems reikalingi ginklai, neperšaunamos liemenės, šalmai, šaudmenys. Jau nekalbu apie tai, kad gynyba neapsiribotų tik lengvąja šaulio ginkluote. Visoms toms divizijoms reikėtų kovinės technikos, ginklų, įrangos. Atrodo, kad žmonės, kuriantys planus, apie tokius dalykus nesusimąsto. Iškilus pavojui viskas vyktų pagal ukrainietišką scenarijų, kai tektų iš sunkvežimių kėbulų dalinti žmonėms ginklus, jeigu mes jų dar turėtume“, – pridūrė signataras.

Jo teigimu, dar svarbesnis dalykas – visuomenės ruošimas. „1990 metais, kai reikėjo greitai sutelkti visuomenės paramą organizuojant įvairias gynybines operacijas – ne tik karines, nes tuo metu mano gynybos planai daugeliu atvejų rėmėsi psichologinėmis operacijomis – visuose Lietuvos rajonuose įkūrėme komendantūras. Tai nebuvo karinių komisariatų atitikmuo, komendantūros organizavo teritorinę gynybą. Prie kiekvienos iš jų turėjo būti steigiamas teritorinis mokymo centras. Jie turėjo vykdyti krašto apsaugos savanorių, šaulių ir kitų karo prievolininkų, kurie turėjo būti priskirti teritorinės gynybos padaliniams, mokymus. Deja, 1992 metais atėjus į valdžią buvusiems komunistams, šis planas buvo nukištas į stalčių. Dar vėliau, sugrįžus į valdžią konservatoriams, jis buvo apskritai ignoruojamas. Žmonės, kurie nuolat kalbėjo, kokie dideli jie patriotai ir kaip rimtai organizuoja krašto gynybą, nedarė elementariausių dalykų, kad į ją būtų įtraukta visuomenė. Visiškai aišku, kad ir naujasis planas neturi svarbiausių atraminių konstrukcijų. Kita vertus, gynyba – ne tik ginkluotė, tai ir valstybės paruošimas krizei. Tai būtinų rezervų, tarp jų – maisto produktų ir medikamentų, sukaupimas, tai ir sveikatos apsaugos, energetikos sistemos paruošimas. Visi šitie ištekliai tame plane neaptarti“, – sakė A.Butkevičius.

Jo teigimu, Valstybės gynimo planas yra tokios pat vertės dokumentas, kaip ir visos Gorbačiovo komisijos. „Tai tiesiog atsirašinėjimas, kuriuo bus bandoma atsakyti į visuomenės keliamą klausimą – o ką jūs darote dėl valstybės gynybos? Štai G.Nausėda turbūt dar kartą eis į prezidento rinkimus. Dabar, užuot atsakinėjęs į bet kokį užduotą klausimą apie pasiruošimą ginti valstybę, jis galės mojuoti šituo popieriumi ir sakyti – štai, mes turime planą! Štai, mes turime Nacionalinę visuotinės gynybos koordinavimo tarybą! O juk jis pats yra vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas. Tai apie kokias tarybas čia kalbama?“ – stebėjosi signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, didesnė problema, nei NATO pasirengimas ginti Lietuvą, yra mūsų pačių vadovybė, kurianti štai tokius planus tik tam, kad galėtų pasiteisinti prieš rinkėjus, kad jie kažką daro kaip žmonės, turintys konstitucinę pareigą organizuoti valstybės gynybą.

Kaip pasitiktume Ivaną?

„Atrodo, kad Valstybės gynimo taryba buvo prisnūdusi – tuoj bus du metai, kai prasidėjo karas Ukrainoje, kai pradėjome balnoti žirgus į karą joti. Mūsų politikai gąsdina, kad ir mus puls, o, pasirodo, per beveik dvejus metus jie nėra apsvarstę rimtų valstybės gynimo klausimų. Juk tik dabar pradėjome kalbėti apie Valstybės gynimo planą. Tai pirmoji mintis, kuri kyla išgirdus apie jo patvirtinimą“, – sakė Povilas Gylys, ekonomikos profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras, politikos ir visuomenės veikėjas.

Jis priminė ir buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiryžimą sutvarkyti rytinį mūsų kaimyną, jo provokavimą Kaliningrado tranzito klausimu. „Galėjo susidaryti įspūdis, kad esame pasiruošę net ir blogiausiam įvykių scenarijui, kad tokia politika yra gerai apgalvota, kad valstybės vadovai turi aiškią politinių veiksmų strategiją. Kuri, be kita ko, remtųsi ir gerai įvertintais valstybės ištekliais, ir gerai atliktais organizaciniais pasirengimo galimam kariniam konfliktui darbais. O paaiškėjo, kad visai nesame pasiruošę. Ką gi, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada. Tačiau turiu labai rimtą pastabą Lietuvos vadovybei: tai dar kartą rodo, kad mūsų valstybės viešųjų reikalų tvarkymas yra apverktinos būklės. Garsiai skamba karingi šūkiai, norinčių kariauti daug, bet planavimo nėra. Antras dalykas: pagrindinė grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui yra valdžios kvailumas. Daugiau nieko nesakysiu, tik pridursiu – ir amoralumas“, – pabrėžė pašnekovas.

P.Gylys atkreipė dėmesį, kad grėsmę nacionaliniam saugumui kelia ne tik karas. „Yra ir socialinis, ir teisinis saugumas, kad nekalto žmogaus nepasodintų, ir pan. Bet tokių nacionalinio saugumo elementų mes neturime. Imkime kad ir socialinį saugumą – kur jis, jeigu gyvename neteisingoje visuomenėje, turime labai daug vargšų, vos suduriančių galą su galu, ir labai turtingų. Taip pat didiname kitų šalių kapitalą: nemažą dalį mūsų BVP išveža kiti. O tai ekonominio saugumo dalis. Galėtume nemokamai pamaitinti mokyklose visus vaikus, nupirkti vaistų sergantiems retomis ligomis. Mes daug kam visai neturime pinigų. Bet turime jų karui, kurio laimėjimo tikimybė yra menka. Pagrindinė investicija į mūsų saugumą turėtų būti protingas elgesys tarptautinėje arenoje. Jeigu kalbame apie karinį saugumą, tai pirmiausia nereikia provokuoti. Mes esame NATO šalis, mūsų užpuolimas reikštų raudonosios linijos peržengimą. Tai kodėl tada mes save gąsdiname? Ko mes stojome į NATO? Kad būtume po aljanso saugumo skėčiu. Bet dabar, stovėdami po skėčiu, mes kviečiame Ivaną. Ir ne alaus išgerti“, – sakė profesorius.

Jo teigimu, po to, kai įstojome į NATO, nieko rimto karinėje srityje nenuveikėme. „Dabar, kai – bent jau aš taip spėju – per pusmetį ar metus karinės grėsmės eskalacija praeis, mes puolėme ruošti planus, darome didžiules investicijas gynybos srityje. O lig šiol nieko nedarėme. Jeigu būtume 30 metų palaipsniui stiprinę savo gynybą, kasmet įsigydami ar šiek tiek tankų, pabūklų, ar kitokios ginkluotės, jau būtume šį tą sukaupę. Bet dabar karinių išteklių kariauti su branduoline valstybe neturime. Per migrantų cunamį 2021 metų vasarą pamatėme, kad mūsų sienos absoliučiai kiauros. Na, pastatėme tą vielų tvorą, bet ji tankui ar šarvuočiui – ne kliūtis. Tą supranta ir ne kariškiai. Taigi, belieka įvardyti – tai tik saugomų valstybės sienų imitacija. 30 metų nieko nedarėme, tik gąsdinome ir kvietėme pas save Ivaną. Bet dabar reikia atsakyti į klausimą – o kaip jį pasitiksim? Su duona ir druska?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

P.Gylio teigimu, jeigu rimti analitikai analizuoja mūsų valstybės valdžios elgesį, tai jie mato infantilizmą, vaikiškumą. „O tas nebrandumas, ta imitacinė veikla ir kelia bene didžiausią pavojų valstybės saugumui. Iš pažiūros ji lyg ir mobilizuoja visuomenę, tačiau kiekvienas sveiką nuovoką išlaikęs žmogus supranta, kad tai tik savotiški „katės namai“, vaikiški politikų žaidimai dekoracijomis“, – apibendrino pašnekovas.

Susiklausymas su minuso ženklu

Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas sakė manantis, kad geriau jau turėti kad ir kokį nors planą, negu jo išvis neturėti. „Tačiau labai panašu, kad šis planas yra labiau šios valdžios atsiliepimas į kokį nors NATO reikalavimą, negu jos noras paversti jį realybe. Kai matai, kiek metų konservatoriai neskyrė dėmesio Lietuvos gynybai, o dabar neva pradėjo veikti priešingai, tai pradedi labai abejoti, ar jiems iš viso rūpi valstybės gynimas. Antras dalykas: iš krašto apsaugos ministro ir jo pavaduotojų girdėjome, kad pirksime „Abrams“ ar „Leopard“ tankus. Sakoma, kad generolai visada ruošiasi praėjusiam karui. Bet šiuo metu Ukrainoje vyksta karas, iš kurio mokosi visas pasaulis. Šis karas parodė, ko yra verti tankai. Centus, lyginant su tanku, tekainuojantis dronas, telpantis kuprinėje, arba visiškai išveda jį iš rikiuotės, arba ilgam sustabdo. Apie tuos dronus su specialistais kalbėjausi dar prieš kokius 8 metus, kai valdžia dar domėjosi mūsų pramonės įmonių galimybėmis prisidėti prie gynybos poreikių. Tuo metu dirbau „Lietuvos geležinkeliuose“. Svarstėme, ką galėtume pagaminti. Buvau susitikęs su keliais karininkais, pasiūliau jiems gaminti dronus. Lietuva garsėja savo aviamodelistais, šio sporto entuziastais. Pats keletą jų pažinojau. Jeigu tas pasiūlymas būtų tada išgirstas, gal jau mūsų kariuomenėje būtų naudojami lietuviškai dronai. Bet tada buvo numota ranka lyg vejant musę – apie ką tu čia, mums reikia pabūklų, tankų! O dabar paaiškėjo, kad šitos „musės“ mūšio lauke daug vertingesnės už tuos „dramblius“, – pridūrė pašnekovas.

Pasak A.Norvilo, yra ne vienas laiko patikrintas būdas, kaip galima įtraukti visuomenę į valstybės gynybą. Gerai žinomi Šveicarijos, kitų neutralių šalių pavyzdžiai. „Tačiau yra esminė sąlyga: visuomenė ir valdžia turi viena kita pasitikėti. Apie kokį visuomenės įsitraukimą į valstybės gynimą galima kalbėti, jeigu medžiotojams neleidžiama rimtesnio ginklo įsigyti, jei norintys turėti ginklą susiduria su dideliais rūpesčiais, jei apskritai toks didelis visuomenės ir valdžios susvetimėjimas? Manau, kad šitos valdžios – pabrėžiu, valdžios, o ne Lietuvos – tikrai niekas neitų ginti. Džiaugtųsi, kad ją kažkas verčia iš koto. Valstybės gynimas iškilus pavojui – situacija, kurios raida priklauso nuo visuomenės, visos tautos susiklausymo. O tas susiklausymas šiandien yra su dideliu minuso ženklu. Tų planų kokių tik nori galima pripaišyti tikinant, kad visi prireikus tuoj mūru stos ir pan. O ką realiai galėsime padaryti dabartinėje situacijoje? Susikibti rankomis? Turbūt tokia visuomenės pagalba mažai įkvėptų mūsų tikruosius karius. Todėl toks ir mano vertinimas: na gerai, kad yra tas naujasis Valstybės gynimo planas. Vis kažkokia pradžia, bus galima vystyti tuos sumanymus, ruošti tęstinius dokumentus. Bet kol nebus visuomenės ir valdžios susiklausymo, tol visi tokie planai bus utopiniai. Kol valdžia iš tikrųjų neįtrauks žmonių, kol neįduos jiems į rankas ginklų, kol nepradės realių, rimtų apmokymų, o ne apsiribos paskaitėlių skaitymu, skaidrių ar filmukų demonstravimu, brošiūrėlių dalinimu, tol apie visuotinį valstybės gynimą neverta net kalbėti“, – sakė signataras.

Kad neliktų popieriuje

Nė vienas planas nieko nesprendžia, jeigu jis nevykdomas arba blogai vykdomas, pabrėžė Artūras Paulauskas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, buvęs Seimo vadovas. „Nemačiau šito plano, tačiau bent jau mano gyvenime niekas kol kas dėl jo nepasikeitė, nežinau, kaip jūsų – ar gavote pranešimą, kur turite prisistatyti, kada jums išduos ginklą ir pan.? Manau, kad turime problemų dėl nedidelio kariuomenės rezervo, kitas dalykas, kad tas rezervas nelabai ir žino, kaip turi veikti. Gal pasakykime taip: šis planas tėra tik pradžia, gal jis atves į kažkokią sutvarkytą organizaciją, nes dabar man susidaro įspūdis, kad net kariuomenės rezervas, tie kariai, kurie jau turi tam tikrą patirtį, irgi nei kviečiamas persikvalifikuoti, atnaujinti įgūdžių, nei gerai žino savo funkcijas. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie netarnavę kariuomenėje. Man atrodo, kad šitie žmonės yra visiškai nepasiruošę gynybai“, – svarstė politikas.

A.Paulauskas atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu pasirodė publikacijų apie iš karo tarnybos Ukrainoje grįžusius lietuvius, jų komentarai apie šito karo pamokas Lietuvai. „Jiems pasirodė keista tai, kas buvo kalbama per susitikimus su profesionaliais kariškiais ir šauliais, juokingi atrodė jų užduodami klausimai. Kaip supratau iš Ukrainoje kariaujančių mūsų kariškių, pas mus net nelabai kas domisi dabartinio karo taktika ir strategija, nelabai rūpi kariaujančios Ukrainos patirtis. Kita vertus, matome, kad Izraelio ir „Hamas“ kare daugiausia žūsta civiliai. Kaip ir visuose karuose. Tad pirmiausia planuojant reikia galvoti apie tai, kaip apsaugoti civilius gyventojus, kurie turbūt aktyviai nedalyvaus karo veiksmuose. Pateikti konkrečius atsakymus, kur jie galės pasislėpti nuo bombardavimų, kaip galės apsirūpinti maistu, vandeniu, medikamentais. Jei mūsų priešas bus Rusija, kariauti bus labai sunku, nes iš abiejų pusių – ir Baltarusijos, ir Kaliningrado srities – galime sulaukti smūgių. Todėl reikia apgalvotai ruoštis. Gerai, kad pagaliau apie slėptuves gyventojams pradėta kalbėti. Dar prieš penkerius metus Vilniaus savivaldybės atstovai ragino net neklausinėti apie tai – esą jų nėra, privatizuotos, išdalintos, parduotos. O naujų niekas nesiruošia statyti. Manau, dabartiniai karo įvykiai rodo, kad be slėptuvių civiliai praktiškai bus pasmerkti, bent jau didžioji jų dalis“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, ar Valstybės gynimo plano paskelbimas kartais nėra aukščiausių už Lietuvos gynybą atsakingų politikų atsakymas galima krašto gynybos imitacija susirūpinusiai visuomenės daliai, nerimaujančiai, kad reikalai pavojingai krypsta mūsų šaliai nepalankiausia linkme, A.Paulauskas atsakė, kad, remiantis vadybos principais, planas turėtų būti parengtas bet kokių veiksmų atveju. „O kaip jį įvertinti – jau kitas dalykas. Bet koks organizavimas prasideda nuo planavimo. Man tik atrodo svarbu, kad tas planas neliktų popieriuje. Jeigu kiekvienas iš jo sužinos savo funkcijas ir jas vykdys, planas veiks. Tačiau turime didelę popierinių planų, kitaip tariant, akių dūmimo, patirtį. Jeigu tik reikia plano – prašau, o kaip jis vykdomas, visai kitas klausimas. Matyt, dėl to žmonės apskritai nepasitiki valdžia, o jos planais – tuo labiau“, – apibendrino A.Paulauskas.