Pastaraisiais metais daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių vis didesnio populiarumo sulaukia vadinamosios radikalios dešinės partijos. Esminis jų bruožas – neigiamas požiūris į narystę ES, tolesnius jos integracijos bei plėtros procesus ir multikultūralizmo idėjų kritika. Nors radikalios dešinės partijos nėra vienintelės, pasižyminčios palankumu Rusijos režimui, tačiau Vladimirui Putinui simpatizuojančių radikalios dešinės lyderių yra apstu. Visa tai verčia klausti, kokios bus tokių partijų augančio populiarumo pasekmės Lietuvai ir kokios jų perspektyvos mūsų šalyje?

Augantis euroskeptikų populiarumas

Pastaruosius keliolika metų daugelyje Vakarų Europos šalių vis didesnio populiarumo susilaukia antiimigracinės bei euroskeptiškos partijos. Vis didesnei daliai europiečių nusiviliant vykstančiais eurointegracijos procesais ir imigrantų (ypač atvykstančių iš musulmoniškų kraštų) integracijos politika, dar, atrodytų, visai neseniai marginaliomis laikytos nacionalistinės jėgos tampa vienomis iš populiariausių partijų savo šalyse.

Puikus pavyzdys – radikaliajai dešinei apžvalgininkų priskiriama Švedijos demokratų partija. 1988 m. vykusiuose Riksdago rinkimuose ši partija surinko tik 1 118, t. y. mažiau nei 0,1 proc. visų balsų, tačiau pastaruosius tris dešimtmečius šios partijos populiarumas pastoviai augo. 2002 m. Švedijos demokratai surinko jau 1,4 proc. balsų, o 2010 m. pirmąkart pateko į Rikstagą, surinkę 5,7 proc. balsų ir laimėję 20 iš 349 mandatų šalies parlamente. Dar sėkmingesni šiai partijai buvo 2014 m. Riksdago rinkimai, kuriuose švedų demokratai, surinkę 12,9 proc. balsų, iškovojo 49 vietas, nusileidę tik rinkimus laimėjusiems socialdemokratams ir antrąją vietą užėmusiai centro dešinės Moderatų partijai. Apklausų duomenimis, po dvejų metų vyksiančiuose Riksdago rinkimuose ši partija turėtų užimti 1–3 vietą.

Augantį Demokratų partijos populiarumą galima sieti su imigrantų integracijos į Švedijos visuomenę problemomis. Atvykėliai laikomi atsakingais už keletą didelį ažiotažą sukėlusių nusikaltimų, o kai kurių nusikaltimų skaičiaus augimas šalyje jau yra tapęs nemalonia tendencija. Pavyzdžiui, pagal išprievartavimų skaičių Švedija yra viena pirmaujančių valstybių pasaulyje. Nėra vienareikšmio paaiškinimo, kas lemia, kad turtinga ir išsivysčiusi Švedija pirmauja Europoje pagal šią liūdną statistiką. Remiantis vienu iš aiškinimų, taip yra todėl, kad seksualinę prievartą patyrusios  švedų moterys, skirtingai nei kituose pasaulio kraštuose, nebijo kreiptis į teisėsaugą, o teisinis išprievartavimo apibrėžimas yra platesnis.

Augantį radikalios dešinės partijų populiarumą puikiai parodo 2014 m. vykę rinkimai į Europos Parlamentą (EP), kuriuose daugelyje šalių triumfavo prieš narystę ES pasisakančios ir griežtesnę imigracijos politiką palaikančios partijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje daugiausiai balsų surinko Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas (NF), Jungtinėje Karalystėje – Nepriklausomybės partija, Danijoje – Liaudies partija. Nemažai balsų euroskeptiškos partijos surinko ir kitose šalyse – Nyderlanduose, Graikijoje ir t. t.

Vis dėlto, didžiausias euroskepticizmo triumfas buvo šiųmetinis „Brexit“ referendumas, kai didžioji žmonių dalis nusprendė, jog Jungtinei Karalystei atėjo laikas palikti ES. Po „Brexit“ apie galimybę trauktis iš ES vis garsiau kalbama ir Nyderlanduose bei kitose ES šalyse. Kitas šiųmetinis euroskeptiškų partijų triumfas – Austrijos prezidento rinkimai. Juose pirmame ture daugiausia balsų surinko euroskeptiškos, radikaliajai dešinei priskiriamos Laisvės partijos kandidatas Norbert Hofer. Nors antrame ture jis nedidele persvara nusileido Žaliųjų partijos kandidatui Alexander Van der Bellen, dėl rinkimų pažeidimų buvo nuspręsta antrąjį turą surengti iš naujo. Jis vyks šių metų gruodžio pradžioje.

Vakarų Europos euroskeptiškos partijos pasižymi skirtingomis ideologinėmis nuostatomis. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Graikijos „Auksinės aušros“ partija, turi neonacizmo bruožų. Šios partijos nariai yra siejami su ne vienu išpuoliu prieš atvykėlius bei kitaminčius, o partijos lyderių pasisakymuose esama prielankumo netgi nacistinės Vokietijos režimui. Ne mažiau kontraversiška yra vieną mandatą EP turinti Vokietijos nacionaldemokratų partija, pasisakanti už revanšizmą ir siekianti, kad Vokietija vėl atsiimtų iš kaimyninių šalių kadaise jai priklausiusias teritorijas. Taigi, šios ir dar keletas mažesnių radikalios dešinės partijų gali pelnytai būti apibūdinamos kaip neonacistinės.

Vis dėlto daugelis radikalios dešinės partijų pasižymi kur kas nuosaikesnėmis nuostatomis. Tarkime, jau minėtas NF pasisako prieš ES bei imigraciją, laikosi konservatyvių nuostatų socialiniais klausimais, tačiau ši partija pasisako prieš radikalias neonacistines idėjas. Nors Prancūzijos NF yra nacionalistinė partija, tarp įtakingų jos narių esama imigrantų iš kitų kraštų palikuonių, taip pat žydų kilmės politikų. Kai kurios radikaliajai dešinei priskiriamos partijos, tokios kaip Nyderlandų Laisvės partija, tokiais klausimais kaip vienos lyties santuokos laikosi liberalių nuostatų, bet dėl priešinimosi imigracijai, islamo kritikos bei euroskepticizmo yra priskiriamos radikaliajai dešinei. Daugelis minėtų euroskeptiškų partijų yra kaltinamos Rusijai palankios politikos vykdymu. Pavyzdžiui, M. Le Pen yra išreiškusi paramą Krymo aneksijai, o Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderis Nigel Farage – dažnas svečias Kremliui lojalaus kanalo „Russia Today“ laidose.

Lietuvoje radikali dešinė kol kas neturi perspektyvos

Vadinamosios radikalios dešinės partijos sulaukia populiarumo Vakarų Europos šalyse daugiausia dėl imigracijos keliamų socialinių problemų, tokių kaip išaugęs nedarbas bei nusikalstamumas. Be to, Vakarų Europoje auga gyventojų nepasitenkinimas tuo, kad jų šalys turi ekonomiškai remti neturtingesnes ES nares. Kita vertus, tokios partijos turi nemažą palaikymą ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse. Pavyzdžiui, radikalių pažiūrų „Jobbik“ yra antra populiariausia partija Vengrijoje.

Lietuvoje vadinamosios radikalios dešinės euroskeptiškos partijos kol kas neturi didelio palaikymo ir perspektyvos. Politologo Mažvydo Jastramskio teigimu, tokių partijų išpopuliarėjimui daugiausia įtakos turi trys dalykai: gyventojų nusivylimas ES, nepasitenkinimas imigracija arba nesutarimai su tautinėmis mažumomis ir stiprus charizmatiškas lyderis. Imigracijos problema Lietuvoje kol kas neaktuali, didelių etninių konfliktų taip pat nėra, o šalies gyventojai nusiteikę proeuropietiškai. Euroskeptiškos partijos Lietuvoje neturi ir stiprių lyderių, o tautiškai orientuotą (bet ne tokią euroskeptišką politiką) palaiko ir nemažai kitų partijų politikų. Todėl nieko keisto, kad tokios partijos Lietuvoje nesulaukia populiarumo.

Vis dėlto, vertinant ateities perspektyvas, negalima atmesti galimybės, kad prieš Lietuvos narystę ES pasisakančios partijos taps vis populiaresnės. Visų pirma, jau netolimoje ateityje Lietuva nebeteks dabar gaunamos ES paramos, kas gali paskatinti gyventojų nusivylimą šia sąjunga. Antra, jei dėl darbo jėgos poreikio Lietuva nuspręs įsileisti daugiau imigrantų, gali sustiprėti  antiimigracinės nuotaikos. Atsižvelgiant į Lietuvos geopolitinę situaciją, reikia pripažinti, kad tokių partijų išpopuliarėjimas Lietuvai nebūtų naudingas. Kad to išvengtume, turime mokytis iš ilgus dešimtmečius daugumos senųjų ES narių darytų klaidų.

Visų pirma, Lietuva turi vykdyti atsargią ir atsakingą imigracijos politiką. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis imigrantų, ypač iš musulmoniškų kraštų, sunkiai integruojasi į europietišką visuomenę, kaip svarbiausią priemonę demografinėms problemoms spręsti Lietuva turėtų pasitelkti ne imigraciją, bet skatinti jau išvykusių lietuvių grįžimą į tėvynę ir didesnį gimstamumą. Tam būtina socialiai orientuota ekonominė politika, prioritetą teikianti paramą vaikus auginančioms šeimoms.

Antra, tradicinės dešiniosios partijos, kurių nišą kai kuriose šalyse pastaruoju metu pradeda užimti radikalesnės jėgos, turėtų išlaikyti savo politinius principus, tokius kaip tradicinis požiūris į šeimą. Nors pasigirsta aiškinimų, kad konservatoriams reikėtų „modernizuotis“ ir tapti liberalesniems, būtent tai taptų puikia niša radikalioms partijoms ir, atsižvelgiant į tai, kad daugelis jų pasižymi Kremliui palankiomis geopolitinėmis nuostatomis, būtų naudinga ne Lietuvai, bet mums priešiškoms šalims. Šią pamoką būtina išmokti tradicinėms, ypač konservatyvioms ir krikdemiškoms Lietuvos partijoms.

Tribūna, 30 NR