Kol valdininkai sprendžia, ką daryti, kad nepažeistų girtuoklių tėvų teisių, vargšai vaikai mėtomi į šulinius, paliekami sudegti, mušami, prievartaujami. Tiesa, su paaugusiais vaikais jau taip lengvai nesusidorosi, tačiau iš jų galima išpešti naudos – parduoti suteneriams, vagišiams ir pan.

Nubaudė likimas

Ne veltui šalies teismuose vis paskelbiami nuosprendžiai tiems, kas pirko ar pardavė vaiką, išnaudojo jį, išvežė vogti, elgetauti ar teikti lytines paslaugas.

Eilinį kartą priminsime, kad pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių apsaugos konvenciją, kurią ratifikavo ir Lietuvos Respublikos Seimas, vaiku laikomas asmuo iki 18-os metų. O vaiko amžius pagal Konvencijos nuostatas jau savaime reiškia jo pažeidžiamą statusą.

Tačiau daugelyje prekybos žmonėmis bylų, ir ypač kai pateikti kaltinimai vaiko pardavimu (pirkimu), kaltininkai net susiriesdami aiškina, jog jų pasirinktoji auka „visai neatrodė vaikas“.

Taip nutiko ir Panevėžio apygardos teisme, kuriame neseniai buvo užbaigta jauniausio – 13-os metų – vaiko šalyje pardavimo (pirkimo) byla. Kaltininkai – biržiečiai Aurimas Grikis (26 m.), Dainius Bėlskis (41 m.) – vyrai mėtyti ir vėtyti, ne po kartą teisti, ragavę kalėjimo košės ir užsienio įkalinimo įstaigose.

Kartu su jais kaltinamųjų suole turėjo sėdėti ir dar vienas biržietis – Saulius L. (28 m.), tik šis teismo verdikto nesulaukė. Jauną vyrą nubaudė likimas. Kai Panevėžio apygardos teismas jau ketino pradėti šios bylos nagrinėjimą, buvo gautas raštas, kad Saulius L. yra nuteistas už kitą nusikaltimą, serga sunkia liga, yra gydomas ir negali atvykti į teismą. Vėliau, sveikatai vis prastėjant, vyras buvo paleistas namo. Dar po poros mėnesių, 2015 metų vasarą, iš Biržų rajono policijos komisariato teismas gavo pažymą, kad Saulius L. rastas negyvas negyvenamo namo ūkiniame pastate. Šalia mirusiojo buvo rasta tuščia vaistų pakuotė. Tad, teisiamajam mirus, byla jam nutraukta.

„Pardavinės kvepalus!“

Kaip jau minėjau, D. Bėlskis su A. Grikiu jau turėjo patirties – ne kartą vagiliavo užsienio prekybos centruose, žinojo, kaip elgtis, kokios prekės turi paklausą. Taip pat abu vagišiai puikiai žinojo, kad daugiau talkininkų atsiveš, tuo didesnis bus pelnas.

Taigi, 2014 metų vasarį vyrai ėmė rengtis kelionei. Du „talkininkai“ atsirado greitai: pensininkė, vos galą su galu sudurianti Aldona ir neįgalus, berankis, vietinis valkatėlė Kostas. Ir čia pasitaikė dar vienas „kandidatas“: judrus, tėvų neprižiūrimas, skurdžioje šeimoje gyvenantis 13-metis Rokas (vardas pakeistas – aut. past.), kurį abu apsukruoliai įkalbėjo važiuoti kartu su jais „pasaulio pažiūrėti“. Paauglys sutiko ir, kol bus pasiruošta išvykimui, laikinai buvo apgyvendintas Panevėžyje. „Kvepalus pardavinės!“ – mestelėjo tėvams Saulius L. išsiveždamas vaiką. Tačiau niekam nerūpėjo, ką Rokas iš tikųjų darys. Užtat galva skaudėjo verbuotojams – reikėjo sugalvoti, kaip be kliūčių nusigabenti vaiką į Daniją. Iš visų savo pažįstamų išsirinkę labiausiai panašų į Roką, paprašė šio paskolinti tapatybės kortelę. Kaip užstatą paklojo 20 litų, pažadėdami, kad grįžę sumokėsią žymiai daugiau.

Taikinys – replės

Kad patogu būtų važiuoti ir būtų vietos, kur slėpti nugvelbtas prekes, A. Grikis su D. Bėlskiu išnuomavo namelį ant ratų. Keliavo tarsi orūs poilsiautojai, numigdami tam skirtose aikštelėse. Vyrai buvo apskaičiavę, kad kelionė atsipirks, jei pavogs ne mažiau 200 įrankių.

Kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pagrindinis lietuvių „poilsiautojų“ taikinys – ūkinių prekių parduotuvės, iš kurių pagrinde buvo vagiamos replės.

Visi buvo pasiskirstę vaidmenimis, žinojo, kas su kuo eis vogti. Dažniausiai vogdavo taip: A. Grikis įeidavo į parduoduvę, pasiimdavo krepšį, o į jį įdėdavo savo kuprinę. Į tą kuprinę ir dėdavo daiktus, už kuriuos neketindavo sumokėti. Aplink sukiodavosi „berankis“, kuris nukreipdavo parduotuvės darbuotojų dėmesį. Kuprinę su daiktais pro kasas dažniausiai išnešdavo D. Bėlskis arba Rokas. Keliose parduotuvėse pasisekė: vyrai dėliojo vogtas prekes ir skaičiavo pelną. Gauja buvo susitarusi, jei kurį nors „pariš“, būtinai paskambinti draugams. Pasak D. Bėlskio, sėkmė nuo jų nusisuko jau antrą dieną – Darius buvo sugautas su buteliu vyno ir nuvežtas į policijos komisariatą, kur praleido maždaug parą. Jam buvo paskirta 500 kronų baudą.

Sugrįžęs į namelį ant ratų, Darius sužinojo, kad sulaikytas ir vyriškis be rankos. Tačiau važiuoti namo tuščiomis vagišiai neketino. Pasirinkę dar vieną didelį prekybos centrą, vyrai nutarė dar kartą išbandyti „laimę“. Šį kartą „apsiginklavę“ kuprinėmis vogti prekių nuėjo Aldona, Rokas, Darius ir Aurimas. Tačiau Darius, įgudusiu žvilgsniu apmetęs prekybos salę, pajuto grėsmę ir grįžo prie automobilio. Nuojauta jo neapgavo – trijulė buvo sulaikyta ir nuvežta į policiją.

„Nežinojo“, kiek metų

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. Bėlskis savo kaltę neigė, o A. Grikis – prisipažino iš dalies. Vėliau vyrai ėmė kaltinti vienas kitą. Beje, A. Grikis teismo laukė tardymo izoliatoriuje, o D. Bėlskis – laisvėje. Abu vagišiai tvirtino nežinoję, kad paaugliui tik 13 metų. Girdi, tai Saulius L. suradęs šį bernioką. O kadangi vaikis rūkęs ir keikęsis kaip vežikas, tai jie manę, kad šiam gerokai daugiau metų. Jei būtų žinoję, kiek Rokui iš tikrųjų metų, tikrai jo niekur nebūtų vežę...

Nagrinėjant bylą teisme buvo užfiksuoti skambučiai, kurių metų kaltinamieji A. Grikis su D. Bėlskiu tarėsi, ar nevertėtų susidoroti su „vaikėzu“ ir jo motina, nes „per juos šviečia iki 15 metų belangės“.

Teismui pakako surinktų duomenų bei pateiktų faktų, tad D. Bėlskis bei A. Grikis buvo pripažinti kaltais pagal LR BK 157 str. 2 d. (vaiko pirkimas arba pardavimas) ir pagal LR BK 302 str. 1 d. (dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas) ir skyrė abiems vaiko išnaudotojams po 7 metus laisvės atėmimo. Iš abiejų solidariai priteista nukentėjėliui atlyginti 1000 eurų.

Išgirdę tokį griežtą verdiktą abu nuteistieji pasipiktino: girdi, užmušus žmogų teismas skiria mažesnę bausmę, o šiuo atveju niekas nebuvo užmuštas... Kitą vertus, neturėjo nustebti, nes per baigiamąsias kalbas prokuroras prašė teisiamiesiems skirti 12 metų nelaisvės. Tad D. Bėlskis nuosprendžio išklausyti atėjo su didžiuliu krepšiu – pasiruošęs kelionei už grotų. Žinoma, abu nuteistieji pasiruošę nuosprendį skųsti, tik ar ką laimės, sunku pasakyti.

Rūpestis dėl aukos

Čia lyg ir būtų galima dėti tašką – kaltieji nubausti. Tačiau, ne vienam kilo klausimas, o koks gi tolesnis nukentėjusiojo vaiko likimas. Ne viena Europos Sąjungos šalis puikiai žino, kad iki šiol Lietuvoje neveikia joks mechanizmas, kuris apsaugotų auką nuo galimų pavojų, persekiojimo, grasinimų. Ir Danijos policija bei visuomeninės organizacijos, į kurių rankas buvo patekęs Rokas, baiminosi, kad vaikas gimtinėje negaus deramos pagalbos, todėl nenorėjo jo grąžinti. Valdininkai mušėsi į krūtinę, žadėdami vaikui suteikti visokeriopą pagalbą. Toji „visokeriopa pagalba“ pasireiškė tuo, kad paauglys buvo grąžintas į girtuoklių tėvų namus, o pasibaigus ikiteisminiam tyrimui įkištas į Kauno socializacijos centrą – girdi, tėvai nesusitvarko.

Na o praėjusį rudenį nepilnametis buvo sulaikytas kaimyninėje Latvijoje, kai su bendrininkais bandė apiplėšti juvelyrinę parduotuvę.

Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė vienintelė važiavo į pirmąjį teismo posėdį Daugpilyje, kuriame su kitais plėšikais buvo teisiamas ir Rokas.

„Įvykęs teismo posėdis dėl grupės lietuvių įvykdyto juvelyrinės paduotuvės ginkluoto apiplėšimo šiame mieste akivazdžiai parodė, jog šalys narės tik formaliai pasirašo po ES direktyva dėl prekybos žmonėmis aukų nebaudimo, – piktinosis K. Mišinienė. – Realiai ši nuostata yra sunkiai įgyvendinama. Paauglys iš nedidelio Lietuvos miestelio, suaugusių, jau teistų „autoritetų“ išvežtas sunkiam nusikaltimui į kaimyninę šalį, po sulaikymo ir įkalinimo čia gavo prekybos žmonėmis nukentėjusiojo statusą ir tuo pačiu pagal Latvijos įstatymus – visą paketą psichosocialinės paramos. Tačiau nei Daugpilio teismo teisėjui, nei kaltinimą palaikančiam prokurorui tai jokio įspūdžio nepadarė, jie nematė prieštaravimo tarp šio statuso ir berniuko įkalinimo“.

Pasak K. Mišinienės, teismo posėdis Daugpilyje paliko slogų įspūdį – teisėjas demonstravo susierzinimą, kai nepilnamečio advokatė paprašė jos ginamojo epizodus išskirti į atskirą procesą; apsauga, atlydėjusi kaltinamuosius į teismo salę, akivaizdžiai nuobodžiavo, rašinėjo žinutes telefonais, ramstė sienas. „Tačiau užvis keisčiausiai teismo posėdyje laikėsi valstybės kaltintojas – berniuko advokatei skaitant ilgą sąrašą dokumentų, kurie buvo prašomi įtraukti į bylą, jis nuolat niekinamai vaipėsi, juokėsi, vartė akis, vis „reikšmingai“ susižvelgdamas su suaugusių kaltinamųjų advokate. Pertraukėlių metu šiedu nuolat laikėsi kartu, vienbalsiai kritikuodami vaiko advokatės veiksmus, po posėdžio kartu ir išėjo, – pasakojo įspūdžius projekto vadovė. – Smulkmenos? Tikriausiai, bet daug pasakančios apie nedidelio miestelio teisininkų sluoksnio laikyseną“.

Visgi, K. Mišinienei pavyko pasiekti, kad du kartus į užsienį vogti išvežtas paauglys buvo grąžintas į Lietuvą, jam suteiktas gyvenamasis būstas, vaikas akylai saugomas.

Teisiami organizatoriai

Pernai vasarą rašiau, jog per didžiulius vargus pavyko išgelbėti ir dar vieną paauglį, vaikų globos namų auklėtinį Justą (vardas pakeistas, tuo metu – 16 m.), kurį 2013 metų pavasarį šilutiškių ketveriukė buvo susiruošusi išvežti į užsienį vogti. Pirmiausia parūpino vaikui kvaišalų – neva šis privaląs juos parduoti, o kai paauglys nesutiko, pagrasino pakišti po velėna. Na, nebent šis skolą atidirbtų vogdamas užsienyje...

Pareigūnai bei karitietės Justą apgynė, trys „pirkliai“ 5-7 metams buvo susodinti už grotų. Tai šilutiškiai Deividas Irasikas (24 m.), Tomas Bartkus (26 m.) ir Žygimantas Vaičiukas. (27 m.). Vyrai nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, šiomis dienomis vyksta posėdžiai, nes Apeliacinis teismas atnaujino įrodymų tyrimą.

Dar trys gaujos nariai – Arūnas Vilkanauskas (35 m.), Irmantas Ramanauskas (27 m.) bei Lukas Maksimavičius (24 m.) – pajutę, kad svyla padai, pasislėpė.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, „vergų“ paieškas užsuko Didžiojoje Britanijoje apsigyvenęs A. Vilkanauskas. Pareigūnai teigė turintys žinių, jog šis jaunuolis užsienyje užsiiminėjo vagystėmis. Taigi, šis apsukruolis nutarė pasitiekti sau „vergų“, kurie jam tarnautų – vagiliautų. Savo planais pasidalijo su Ž. Vaičiuku, sumokėjo jam 1000 litų ir liepė surasti patiklių berniokų ar kitais būdais juos prigauti ir atvežti į Škotiją. Apie „gerą biznį“ Žygimantas prasitarė I. Ramanauskui, o šis nurodymus ieškoti „vergų“ davė L. Maksimavičiui ir D. Irasikui.

Šiuo metu pagal išduotus Europos arešto orderius į Lietuvą jau sugražinti A. Vilkanauskas bei I. Ramanauskas. Klaipėdos apygardos teisme pradėta nagrinėti šių dviejų „pirklių“ grupės narių byla – abiems pateikti kaltinimai pagal LR BK 157 str. 1d. (vaiko pirkimas arba pardavimas).

Kol kas tebeieškomas L. Maksimavičius, kuris pasipustė padus vos įpusėjus bylos nagrinėjimui.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ