Rusijos propagandistai jau seniai vartoja naratyvą, jog Ukraina neturi jokios istorinės teisės į Krymą. Neseniai jie ant stalo tėškė dar vieną argumentą – buvusio Ukrainos premjero Mykolos Azarovo atsiminimus. Tiesa, tų prisiminimų kontekstas kiek kreivas, nes jų autorius po Euromaidano įvykių kartu su tuometiniu Ukrainos prezidentu Vladimiru Janukovičiumi pabėgo į Rusiją ir ten gyvena iki šiol.

Prisiminė Belovežo susitikimas

Anot M.Azarovo, Ukraina dar 1991 m. buvo pasirengusi Krymą perleisti Rusijai. M.Azarovas teigia, jog pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas 1991 m. buvo pasirengęs perduoti Krymą Rusijai, jei to būtų paprašęs tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas. Anot bėglio, tai buvo 1991 m. gruodį Baltarusijos valstybinėje viloje Belovežo girioje, kur Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos vadovai pasirašė susitarimą, užbaigusį Sovietų Sąjungos gyvavimą, vadinamąjį Belovežo susitarimą.

„Velionis Kravčukas man pasakė: „Jei Belovežo girioje (Baltarusijoje, kur buvo pasirašyta Rusijos ir Ukrainos tarpusavio pripažinimo dokumentai) B.Jelcinas būtų pasakęs: „Leonidai, duok man Krymą“, būčiau jam jį atidavęs. Tokia tada buvo nuotaika“, – savo „Telegram“ kanale rašo Rusijoje besislapstantis buvęs Ukrainos premjeras.

M.Azarovas ir anksčiau buvo pareiškęs, kad Ukraina neturi teisės reikšti jokių pretenzijų Rusijai dėl Krymo ir Sevastopolio. Pasak pabėgusio ekspremjero, iki „2014 m. įvykių tarp Rusijos ir Ukrainos“ (taip M.Azarovas vadina Rusijos įvykdytą Ukrainai priklaususio Krymo okupaciją) nebuvo jokių teritorinių ginčų, o visus tokius klausimus reguliavo 1997 m. abiejų šalių pasirašyta Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis.

Pagal šią sutartį Rusija pripažino oficialias Ukrainos sienas, įskaitant ir Krymo pusiasalį, kuriame daugumą gyventojų tuomet sudarė etniniai rusai. Pasirašydama šį susitarimą, Rusija siekė išlaikyti savo įtaką regione ir tikėjosi, kad jai tai pasiekti padės naujai suformuotas darinys – Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS). Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip – Rusija ir Baltarusija vis labiau artėjo viena prie kitos, o Ukraina vis labiau gręžėsi į Vakarus.

Įtampa nuo viduramžių

Norėdami prisiminti jau gerokai pamirštą istorinį kontekstą, tenka sugrįžti net į antikos laikus. Rusija ir Ukraina niekada nebuvo dvi broliškos slavų tautos, kaip kad mėgdavo sakyti sovietų propagandistai. Taip, abi šalys turi bendrų šaknų – ir ukrainiečiai, ir rusai save kildina iš rytų slavų valstybės, kuri buvo vadinama Kijevo Rusia. Toks kilmės pabrėžimas labiausiai naudingas Rusijai, kurios prezidentas Vladimiras Putinas abi šalis vadina viena tauta.

Tačiau tikrovė visai kitokia – šių dviejų tautų keliai išsiskyrė prieš šimtmečius, todėl atsirado dvi skirtingos kalbos ir dvi skirtingos kultūros. Taip per priverstinį buvimą Rusijos imperijos sudėtyje, o vėliau – jau Sovietų Sąjungoje, šios dvi tautos buvo glaudžiai dirbtinai susietos, bet vis tiek išliko pakankamai skirtingos. Tiesa, po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijos imperijai žlugus, Ukraina trumpam įgijo nepriklausomybę, tačiau netrukus jos neteko, kai Rusija ją vėl jėga prisijungė.

Kieno Krymas?

Šis klausimas nuo 2014 m. pusiasalio okupacijos Ukrainoje ir Rusijoje jau tapo bendriniu norint sužinoti, kurią kariaujančią pusę palaiko oponentas. Nors rusai teigia, kad Krymas – istorinės rusų žemės, iš tiesų pusiasalio istorija mena dar antikos laikus.

Krymas – 27 tūkst. kv. km plotą užimantis pusiasalis, skiriantis Azovo jūrą nuo Juodosios. Šiaurėje Krymas 8 km pločio Perekopo sąsmauka jungiasi su žemynu. Rytuose Kerčės sąsiauris Krymą skiria nuo Tamanės pusiasalio, o šiaurės vakaruose pusiasalį nuo žemyno skiria Karkinito įlanka.

Krymas per savo istoriją buvo ne kartą užkariautas ir valdytas įvairių tautų bei valstybių. Antikos laikais jį valdė graikai, gotai, hunai, vėliau – Volgos bulgarai, chazarai, Kijevo Rusia, Bizantijos Imperija, kipčiakai, Osmanai ir Aukso Orda. XIII a. dalį Krymo valdė dvi dabartinėje Italijos teritorijoje buvusios respublikos – Venecijos ir Genujos. Po jų čia gyvavo Krymo chanatas, kuris vėliau atiteko Osmanų imperijai.

Rusija Krymą užkariavo tik po pergalės 1768–1774 m. kare su Turkija. Prie Rusijos 1783 m. prijungtas Krymas tapo Taurijos gubernija. Šį pusiasalio pavadinimą sugalvojo ne rusai. Dar senovės graikai ir romėnai Krymą vadino Taurija, nes čia gyveno taurų gentis.

Krymo istorija

Dabartinio Krymo teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų čia gyveno kimerų, taurų ir skitų gentys, kurios vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste ir primityvia žemdirbyste. Jau 7–6 a. pr. Kr. Krymo pakrantėje atsirado graikų kolonijų: Pantikapėja (dabar Kerčė), Chersonesas (dabar Sevastopolio teritorijoje), Feodosija.

Apie 480 pr. Kr. Kerčės ir Tamanės pusiasaliuose graikai sukūrė Bosporo valstybę. 3–2 a. pr. Kr. skitai, sarmatų išstumti į Krymo stepes, sukūrė Skitijos valstybinį junginį. 1 a. pr. Kr. antroje pusėje Bosporas tapo Romos vasalu (romėnų valdžia kai kuriose Krymo vietose išsilaikė iki 3 a. po Kr.). 3–4 a. į Krymą pradėjo veržtis gotai ir hunai. Neatlaikę išpuolių, netrukus žlugo Bosporo ir Skitijos valstybės.

4–5 a. Krymas atsidūrė Bizantijos Imperijos atakų smaigalyje. Apie 5 a. Kryme susikūrė Mangupo, Dori ir kiti miestai, tapę savarankiškais miestais-valstybėmis. Rytinė Krymo dalis nuo 10 a. priklausė Tmutarakanės kunigaikštystei, o pietvakarių dalyje susidarė keletas naujų junginių, kurių didžiausias 12–15 a. – Feodoros kunigaikštystė. Tuo metu Krymo gyventojai buvo skitų, taurų, gotų, sarmatų, alanų, chazarų, pečenegų palikuonys ir tik pakrantėse gyveno kelios kolonijos slavų ir graikų.

13 a. į Krymą įsiveržė mongolai-totoriai ir įkūrė Aukso ordai priklausiusį Krymo chanatą. Chanui leidus 13 a. pabaigoje Juodosios jūros šiaurės pakrantėje įsikūrė genujiečių prekybos faktorijos Kafoje (dabar – Feodosija), venecijiečių – Sugdėjuje (dabar – Sudakas). Vėliau Krymo chanatas tapo Turkijos vasalu ir per 1768–1774 m. Rusijos–Turkijos karą Rusijos kariuomenė užėmė Krymą. Taip Krymas tapo „istorinėmis rusų žemėmis“.

Po Rusijos imperijos griūties

Po 1917 m. Rusijoje įvykusios Vasario revoliucijos, vasario 25 d. Simferopolyje įvyko totorių suvažiavimas. Jis sudarė Centrinį vykdomąjį komitetą (nuolatinę totorių autonominę instituciją), pavaldų Peterburge rezidavusiai Rusijos Laikinajai vyriausybei, vadovaujamai Aleksandro Kerenskio. Jau po bolševikų įvykdytos Spalio revoliucijos, Ukrainos valdžiai sutikus, tų pačių metų gruodį Krymo totoriai įkūrė nepriklausomą Krymo respubliką. Ji gyvavo neilgai ir jau 1918 m. sausį Kryme buvo įvesta sovietų valdžia.

Dar po kelių mėnesių, 1918 m. balandį, Krymą okupavo Vokietijos kariuomenė. Vokiečiai Kryme išbuvo neilgai ir dar tų pačių metų lapkritį, pasitraukus Vokietijai, Kryme buvo įkurta totorių krašto taryba, veikusi apie metus, kai pusiasalyje išsilaipino Antantės kariuomenė. 1919–1920 m. Krymą valdė „baltieji“ – viena iš Rusijos pilietinio karo pusių, po Spalio revoliucijos kovojusi su bolševikais ir Raudonąja armija. 1920 m. lapkritį Krymą užėmė Raudonoji armija ir buvo įkurta Rusijos Federacijai priklausiusi Krymo Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (KASSR).

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. pabaigoje Krymą okupavo Vokietija ir išsilaikė pusiasalyje iki 1944 m. gegužės, kol pusiasalį užėmė Sovietų armija. Iškart po Krymo okupacijos Sovietų Sąjunga pradėjo masinę Krymo totorių deportaciją į Vidurinę Aziją.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, KASSR buvo pertvarkyta į Rusijos Federacijos Krymo sritį, o 1954 m. Rusija ją perleido Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai. Buvo manoma, jog tai paspartins karo nuniokoto Krymo ūkio raidą.

Štai tokia trumpa „istorinės rusų žemės“ – Krymo – istorija. Ji yra lygiai tiek pat rusų, kiek italų, graikų ar turkų.

Mikola Azarovas (ukr. Микола Янович Азаров; gimęs 1947 m. gruodžio 17 d. Kalugoje, Rusijos Federacija).

1995–1997 m. buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas, biudžeto komiteto pirmininkas. Nuo 1997 m. – Ukrainos valstybinės mokesčių inspekcijos vadovas.

2001 m. kovo 5 d. tapo Ukrainos Regionų partijos vadovu, tačiau po pusės metų atsistatydino.

2003 m. balandį Regionų partijos suvažiavime išrinktas politinės tarybos pirmininku.

2002–2005 m. Ukrainos premjero Viktoro Janukovyčiaus vyriausybėje ėjo pirmojo vicepremjero pareigas.

2004 m. pab.–2005 m. pr. laikinai ėjo Ukrainos premjero pareigas.

2006 m. kovą pagal Regionų partijos sąrašą buvo išrinktas į Aukščiausiąją Radą.

2006 m. rugpjūčio mėn. V.Janukovyčiaus vyriausybėje vėl ėjo Ukrainos pirmojo vicepremjero pareigas. Nuo 2006 m. rudens iki 2007 m. gruodžio – Ukrainos finansų ministras.

2007 m. pagal Regionų partijos sąrašą išrinktas į Aukščiausiąją Radą.

2009 m. birželį Regionų partijos politinė taryba paskyrė V.Janukovičiaus rinkimų štabo vadovu.

2010 m. kovo 11 d. Ukrainos Aukščiausioji Taryba jį pavirtino ministru pirmininku.

Per 2014 m. „Oranžnę revoliuciją“ atsistatydino iš Ukrainos premjero pareigų ir pabėgo į Rusiją.

Martynas Brazaitis