Kai kurie politinės gamtos tyrinėtojai sako, kad neigiama atranka Lietuvos politinėje sistemoje, iškelianti blogiausius ir verčianti rinkėjus balsuoti už mažesnę blogybę, galiausiai ne tik partijas, bet ir valstybę paliko be lyderių. Tėra tik jų vaidmenų atlikėjai, liaudiškai – artistai.

Lipdo lizdus

Į artėjančią vasarą, vidurvasario skliautan kopiančią saulę stiebiasi ir gyvoji, ir politinė gamta. Panašumai net stulbina: dangumi šaudo miestų kregždėmis pramintos langinės kregždutės, čiauškėdamos puola lipdyti lizdus. Iš purvo ir seilių, anot ornitologų. O politikos gamtininkai jau kurį laiką stebi, kad kregždučių totemą pasirinkusi politinė gentis suskato aikštėse vieną po kito lipdyti į kregždžių lizdus panašius mitingus. Irgi iš purvo ir seilių, anot kai kurių politinės gamtos stebėtojų. Tik dar niekas nežino, kas vėliau išsiris iš tuose lizduose padėtų kiaušinių – žvitriasparnės kregždutės, ūsuoti bebrai, o gal – apsaugok, Aukščiausias! – Lietuvoje jau kaip reikiant įsikerojusi invazinė rūšis lotynišku fondososo pavadinimu?

Kad ir kaip būtų, jaunatvišką žavėjimąsi sparnų kirčiais, skambiais žodžiais, kaimynystėje kregždučių lipdomais lizdais temdo vyresniųjų patirties skepticizmas: kas iš to, kad gražiai šaudo dangumi, jei įsitaisiusios išmatomis kaipmat užlipdys namų langus, subjauros vaizdą į pasaulį, jei viską po savo lizdais apdergs ir, orams atvėsus, vėl išlėks į šiltuosius kraštus? Vienos Graikijon, kitos Ispanijon, trečios – gal ir Afrikon, dar toliau nuo Lietuvos.

Gamtininkai atsidūsta: tokia jau ta lietuviška gamta, jai reikia ir kregždučių, ir pilkųjų žvirblelių, kantriai žiemojančių Lietuvoje ir nė nesvajojančių apie Graikijos salas. Galbūt dėl to jie ir pravardžiuojami vatinukais. Taigi, užuot pykus ir aimanavus dėl pastogėje ar virš lango kregždžių nusilipdytų lizdų, patariama po jais pritvirtinti medines lenteles išmatoms. Anot ornitologų, tai padės išspręsti nemalonios taršos problemą. O galimybė iš arti stebėti šių paukščių gyvenimo kasdienybę esą atpirks visus rūpesčius – laukia nemokamas intriguojantis gyvosios gamtos spektaklis.

Nežino krypties, nemato lyderystės

Viešosios erdvės dėmesį atkreipė Vilniaus kregždynėje (taip ornitologai vadina kregždžių kolonijas) kilęs smarkus triukšmas. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Matas Maldeikis gana netikėtai užsipuolė savo partijos pirmininką Lauryną Kasčiūną, suabejojęs, ar šis aiškiai apibrėžia TS-LKD tikslus bei viziją. M.Maldeikis piktinosi, kad partijos vadovybei kai kuriais politinio gyvenimo klausimais trūksta drąsos, kad L.Kasčiūnas neišsako aiškios pozicijos referendumo dėl šeimos sampratos klausimu. „Trūksta partijos lyderystės. Nes visuomenė per tokius klausimus ir identifikuoja partiją, apie ką ji yra“, – interviu portalui „Delfi“ sakė M.Maldeikis.

Dar daugiau: anot politiko, šiuo metu TS-LKD bendruomenė nežino savo krypties, trūksta ir partijos pirmininko pozicijos ekonominiais bei socialiniais klausimais, ir aiškumo dėl galimų konservatorių partnerių ateityje. „Negalime kartoti Blinkevičiūtės manevrų“, – tvirtino M.Maldeikis.

Kiek daugiau nei prieš metus TS-LKD pirmininku triuškinama balsų dauguma išrinktas L.Kasčiūnas, kurio kadencija pasibaigs tik 2029 metais, į tokią bendražygio kritiką reagavo viešu patarimu M.Maldeikiui apsispręsti, ar jis dar nori būti konservatorių komandoje. „Palinkėčiau kiekvienam frakcijos kolegai, šiuo atveju gerbiamam Matui, kad komanda yra komanda ir tu turi apsispręsti: arba tu esi komandoje, arba nesi komandoje. Jeigu tu manai ir matai, kad veikloje kažko trūksta: idėjų, vizijų, strategijų – pirma ateini ir pasiūlai kažkokią idėją ir viziją Lietuvai per frakciją, o ne per spaudą“, – sakė L.Kasčiūnas „Žinių radijui“.

Jis pridūrė dažnai komentuojantis frakcijos narių pasiūlymus bei iniciatyvas ir sakė, jog džiaugiasi, kad joje yra daug labai aktyvių narių. „Bet nelabai atsimenu, ką galėjau pakomentuoti apie pono M.Maldeikio pasiūlymų turinį per pastaruosius metus. Linkėčiau susitelkti į komandinį darbą“, – sakė L.Kasčiūnas.

Jo teigimu, partijai atgaunant rinkėjų pasitikėjimą reikia ne skaldytis, o vienytis. „Mes plaukiame kaip laivas tvirtai, partija atgauna pasitikėjimą. Reitingai, apklausos rodo, kad dabar su pasitikėjimu esame žengę tvirtą žingsnį į priekį ir, manau, kad tą bendrą mūsų plaukimą reikia stiprinti, o ne silpninti, ne skaldytis, o vienytis“, – pabrėžė L.Kasčiūnas.

„Sėdi tarsi ant kėdės krašto“

Viešas dviejų konservatorių retorinis apsišaudymas visgi paliaubomis nesibaigė: į pagalbą M.Maldeikiui atskubėjo buvęs TS-LKD pirmininkas, buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Jis viešai pareiškė pasigendantis aiškios krypties, kur link eina L.Kasčiūno vadovaujama partija. Anot jo, ne visada aišku, ar konservatoriai išlaiko centro poziciją, ar renkasi kitą politinę kryptį. Po tokių žodžių L.Kasčiūnas pasiprašė audiencijos pas TS-LKD garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, bet, regis, užtarimo nesulaukė, nes konservatorių patriarchas viešai pareiškė nenorintis veltis į bendrapartiečių intrigas.

„Aš pasukau partiją į dešinę – suprantu, kad kažkam gali tai nepatikti <…>. Aš savo kryptį turiu, partijos palaikymą jaučiu didžiulį ir judėsiu į priekį“, – tarsi atsakydamas G.Landsbergiui tvirtino L.Kasčiūnas.

Jį viešai užsistojo keli gerai žinomi konservatoriai. Seimo TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis, buvęs užsienio reikalų ministras, priminė laikus, kai su į M.Maldeikį panašiais „išsišokėliais“ būdavo elgiamasi labai paprastai – tiesiog pašalinant iš partijos, o kitas jo kolega Žygimantas Pavilionis, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, pareiškė, jog M.Maldeikis partijos pirmininką viešai kritikuoja tik dėl to, kad siekia pigaus populiarumo. „Kai tu pats nesugebi laimėti vienmandatės ir net nepadarai nieko, kad išlaikytum tris kartus laimėtą vienmandatę – faktiškai tavo dėka mes praradome vieną kėdę Seime – tai toks vampyriškas būdas man yra visiškai etiškai nepriimtinas“, – rėžė Ž.Pavilionis portale Lrytas.lt.

Politologas Bernaras Ivanovas, paklaustas, ką išduoda viešas L.Kasčiūną ir M.Maldeikį remiančių konservatorių susikirtimas – TS-LKD tapatybės krizę ar bręstantį maištą, atsakė, kad ši partija yra sujungusi labai skirtingus politinius darinius.

„Čia yra ir liberalų, švelniau sakant, nelabai tradicionalistų, ir krikščionių demokratų, ir buvusių Mindaugo Murzos bendražygių. Dešinysis, tautiškasis nusiteikimas, manau, niekur neišgaravo, ir visa tai sutaikyti toje pačioje partijoje neįmanoma. Neišvengiamai tai veda prie kažkokių trinčių, ypač jeigu nėra aukščiausiojo arbitro. Vienintelis neklystantis arbitras šitoje partijoje buvo V.Landsbergis. Dabar, atrodo, jis yra atsiribojęs nuo vidinių partijos reikalų, todėl jaunimas, jeigu taip galima jį pavadinti, dabar sprendžia, kas partijoje yra viršesnis. Manau, kad Maldeikis be reikalo kelia bangą, nes ne jo jėgoms įveikti sisteminį konservatorių Kasčiūną. Todėl greičiausiai jokio skilimo nebus. Turbūt pamatysime parodomąjį Kasčiūno įsitvirtinimą partijoje. Mano manymu, jam iš tikrųjų reikėjo progos parodyti, kad realus vadas yra jis, o ne koks nors statytinis. Juk buvo daug keistų kalbų, kad partiją valdo Ingrida Šimonytė. Manau, tai nesąmonė, nors iš tikrųjų buvo matyti, kad Kasčiūnas tarsi sėdi ant kėdės krašto. Gal, kaip sako psichologai, buvo ir apsišaukėlio komplekso bruožų, todėl jam reikia šitą problemą spręsti. Jeigu ne Maldeikis, tai kaip tą reikėtų padaryti? O dabar, manau, padaryti galima jį nukenksminus. Didžiulis žiniasklaidos dėmesys pono Maldeikio asmenybei labai išaugino jo puikybę ir ambicijas, o jos, mano manymu, yra visiškai nepagrįstos. Tai labiau jo paties įsivaizdavimas“, – sakė B.Ivanovas.

Paprašytas pasvarstyti, kodėl kai kuriems L.Kasčiūno bendražygiams nepatinka, kad jis, jo paties žodžiais, veda konservatorių partiją į dešinę, politologas atsakė, jog dėl to, kad šioje partijoje kurį laiką viršų buvo paėmęs leftizmas. „Tačiau tas leftizmo dominavimas, manyčiau, turėjo labiau biurokratinį kvapą, nes prie visokių ES fondų lengviau prieiti gali tik leftizmo ideologijai artimi asmenys. O Briuselyje leftizmas yra dominuojanti koncepcija, ypač biurokratinėje sferoje, todėl konservatoriai ir nugrybavo labai smarkiai. Aišku, kad tai prieštarauja pamatiniams konservatorių ir krikščionių demokratų principams. Kadangi tai labiau biurokratiniai žaidimai, biurokratams prireikus galima pasakyti „Ne ne ne!“. Mano galva, jokio ideologinio užsiangažavimo čia nėra, į dešinę einančiam vedliui partija labai greitai atsistos prie kojos, nes jie puikiai supranta: tas, kas valdo, tas ir muziką užsako“, – svarstė pašnekovas.

Nors L.Kasčiūnas kai kurių politikos apžvalgininkų laikomas silpnu lyderiu, ar jo partijoje yra stipresnė alternatyva, galinti vesti TS-LKD į naujus rinkimus? „Iš tiesų jo kaip lyderio figūra silpnoka, jis, sakyčiau, ne Betmenas, o Robinas, bet jeigu Betmeno nėra, tai ir Robinas gali užsiauginti raumenis ir galiausiai pasimatuoti Betmeno kostiumą. Matome, kad tai ir vyksta. Būdamas lyderio pozicijoje su laiku įgauni patirties, tam tikrų savybių ir pradedi lyderiauti. Realiai jokios alternatyvos partijoje jam nėra. Apskritai dabartinius politinius lyderius Lietuvoje galima lyginti su drebučiais, todėl bendrame fone Kasčiūnas atrodo visai pusėtinai. Ne veltui klasikas sakė: aklųjų krašte ir vienaakis – karalius“, – atsakė B.Ivanovas.

Linki ir kitiems tokių diskusijų

„Galiu tik išsakyti savo versiją, nes vidinių pokalbių partijoje nežinau“, – atsakė politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis, paklaustas, kas slypi už gana karštos konservatorių retorikos apie partijos judėjimo kryptį.

„Manyčiau, kad viskas yra daug aiškiau ir racionaliau, tik politinės partijos labai dažnai demonstruoja uždarumą ir slepia vidines diskusijas. Šiuo atveju pamatėme vidinės diskusijos išviešinimą. Dėl principų, dėl tam tikrų sprendimų, įvairių požiūrių, ir aš manyčiau, kad tai yra gerai. Tokiu būdu ir partijos nariai, ir jos rėmėjai dalyvauja toje diskusijoje, stebi ją ir mato, kad partija gali būti labai įvairi. Tad, manau, galėtume palinkėti ir kitoms partijoms tokių vidinių diskusijų. Puiku, jei politikai užima skirtingas pozicijas ir dėl jų ginčijasi. Nesutarimas yra lydimas skilimo ar atsiskyrimo. Manau, kad ir šiuo atveju to nepamatysime, nors kai kurie gal ir tikisi. Šitokios diskusijos yra labai pozityvios, jos atgaivina ir pagyvina partiją“, – sakė profesorius.

Paklaustas, ar takoskyra šioje TS-LKD diskusijoje galėtų būti partijos pirmininko noras vesti konservatorius į dešinę, L.Bielinis atsakė, jog po kurio laiko pamatysime. „Kasčiūnas skelbia, kad veda į dešinę, Maldeikis mato šiek tiek kitaip. Bus įdomu stebėti. Pažiūrėsime, dėl ko jie susitars, o dėl ko – ne. Visa tai pamatysime politiškai veikiant, priimant sprendimus dėl šitos partijos judėjimo krypties. Manyčiau, kad tai yra sveikas, normalus politinis procesas“, – pridūrė politologas.

L.Bielinio teigimu, artėjant rinkimams tokia diskusija yra labai naudinga, nes atkreipia visuomenės dėmesį ir priverčia galvoti apie šią partiją. „Kur link ji eina, kieno pusę aš palaikyčiau. Ar tai galėtų pakenkti konservatoriams? Manau, nebent vienu atveju – jei ši diskusija atvestų prie skilimo. Bet manau, kad to nebus. O jei skilimas neįvyks, ji bus labai sveika partijos augimo požiūriu“, – apibendrino pašnekovas.

„Skaldymasis – kelias į politinę mirtį“

Politologo Vytauto Dumbliausko, Mykolo Romerio universiteto docento, teigimu, dabartinis konservatorių partinis ginčas atspindi seną diskusiją Tėvynės sąjungoje, kuri tęsiasi nuo 2008 metų, kai konservatoriai prisijungė krikščionis demokratus ir politinius kalinius bei tremtinius.

„Nuo tų laikų Tėvynės sąjungoje išliko takoskyra tarp liberaliojo ir krikdemiškojo sparno. Krikdemiškasis, mano galva, yra silpnesnis, bet jis turi būti. Juk antros liberalų partijos mums nereikia. I.Šimonytė – gryna liberalė, bet jeigu kažkam arčiau širdies liberalai, kodėl jis turėtų balsuoti už ją ir Tėvynės sąjungą, o ne už Liberalų sąjūdį? Man, pavyzdžiui, patinka konservatizmas kaip doktrina ir ideologija. Tad jei vadiniesi konservatoriumi, tai ir būk konservatorius, neapsimetinėk juo būdamas liberalu. Čia, sakyčiau, ne Tėvynės sąjungos politinės tapatybės, o 2008 metais įvykusio partijų susijungimo pasekmių klausimas. Nežinome, kaip būtų buvę, jeigu krikščionys demokratai nebūtų susijungę su konservatoriais. Gal jie būtų išnykę, kaip ir kitos krikdemiškos pakraipos partijos. Jei prisimenate, vienu metu jų buvo net kelios. Gal dėl Maldeikio ambicijų, o gal dėl G.Landsbergio noro grįžti į politiką ta takosvyra vėl išryškėjo. Tačiau G.Landsbergis – nerimtas politikas. Jis narcizas. Prakišo rinkimus, susimovė savo vienmandatėje, labai norėjo būti eurokomisaru, todėl nuėjo vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, kad būtų geriau Europoje matomas. Ir priskaldė užsienio politikoje daug malkų. Profesorius Egidijus Kūris, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, vienoje laidoje atvirai pasakė, kad pasidomėjo, kas priėmė sprendimą atidaryti tą Taivaniečių atstovybę, dėl kurios Lietuva užsitraukė Kinijos pyktį. Pasirodo, tai buvo penki žmonės, tarp jų – G.Landsbergis ir Mantas Adomėnas. Jie su niekuo nesitarė, nei su prezidentu, nei su Vyriausybe. Tai daugiau nei įžūlumas. Ačiū Nausėdai – sakau be ironijos – kad jis užkirto jam kelią į Europos Komisiją“, – pridūrė politologas.

Tad, V.Dumbliausko teigimu, viską sudėjus į krūvą, išties galėtų susidaryti įspūdis, jog M.Maldeikis yra G.Landsbergio komandoje. „O gal ta komanda jį tik naudoja, gal jis savarankiškas. Bet, šiaip ar taip, ta trintis yra akivaizdi. G.Landsbergis viešai kritikuoja L.Kasčiūną, tas stebisi – esą galėtų paskambinti, susitiktume ir pašnekėtume. Bet jis kritikuoja viešai – vadinasi, tyčia, sąmoningai! Tad čia yra šlykštūs žaidimai. Partijos – ambicingų žmonių koncentratas, čia nėra ko stebėtis, visi partijų lyderiai ir kiti aukštesniojo lygmens vadovai liguistai ambicingi. Ir pas socdemus, ir pas kitus gausu tuščių ambicijų. Todėl šiuo konfliktu Tėvynės sąjungoje pernelyg nesistebiu, nemanau, kad jis vestų į kažkokį skilimą. Juk bet kokie atskilėliai yra pasmerkti. Kur Gedimino Vagnoriaus partija? Kur Gedimino Kirkilo partija? Tad jeigu konservatoriai nėra visiški idiotai, jie turi suprasti, kad skaldymasis – tai kelias į politinę mirtį“, – pabrėžė pašnekovas.

Paprašytas pasvarstyti, kokiais racionaliais išskaičiavimais galėtų būti grįstas M.Maldeikio ir G.Landsbergio partinis puolimas prieš dar visai neseniai absoliučia balsų dauguma TS-LKD pirmininku išrinktą L.Kasčiūną – ar jie tikisi tą puolimą laimėti, o gal mano, kad partija suabejos naujojo vedlio politiniu kursu ir dar prieš rinkimus suspės išmesti jį iš balno, V.Dumbliauskas atsakė, kad atsakymas gana paprastas.

„Išskaičiavimas čia tik toks, kad liberalusis Tėvynės sąjungos sparnas kovoja su krikdemiškuoju. Tai partinė kova, siekis užimti pozicijas, noras pasirodyti, įžeisti priešininką. Gal jie net laiko tą krikdemiškąjį sparną nereikalingu. Aišku, gal Maldeikis turi ir asmeninių motyvų, gal jis save projektuoja kaip partijos pirmininką, o Gabrielius jam padeda? Sunku pasakyti, į jų galvas neįlįsi. Jei Gabrielius po Seimo rinkimų išėjo, jei atsisakė partijos pirmininko pareigų, Seimo nario mandato, tai turėtų nebesikišti. Turėtų apsimesti mokslininku, tyrinėti politiką ir komentuoti kaip analitikas. O dabar jis atrodo kaip kovotojas. Tada jis ne mokslininkas, tada jis toliau lieka politiku ir veda gana aktyvią politinę kovą. Bet kad jis pirmiausia galvoja apie save, o ne apie Lietuvą – tai akivaizdu“, – teigė politologas.

Kita vertus, pasak V.Dumbliausko, krikdemiškasis sparnas Tėvynės sąjungoje yra mažumoje. „Dauguma jaučiasi galingesnė, todėl atsiranda noras tą mažumą dar labiau pamindžioti. Aišku, Kasčiūnas irgi daro klaidų, gal jis šiek tiek karštas, impulsyvus, gal kažkur kažką ne taip pasako, nors šiaip jau valdosi. Žvelgiant iš šalies, manau, jis vis tiek yra geresnis variantas, negu Šimonytė. Nors už šitą partiją nebalsuoju, visgi noriu, kad Lietuvoje būtų stipri dešinioji politinė jėga“, – sakė docentas.

Kiti laikai beldžiasi į langą

Jei dalis konservatorių nėra patenkinti, kad naujasis partijos lyderis partiją veda dešinėn, vadinasi, jie artimi kairę koją politikoje tvirčiau mušantiems socialdemokratams, kurie galbūt taip pat nėra patenkinti galinčia pasikeisti savo partnerių žygiavimo kryptimi? To paklaustas Nikolajus Medvedevas, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės narys, pripažino, kad pastaruoju metu tikrai viskas šiek tiek susipainiojo.

„Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, Amerikoje: jau nebeaišku, kas yra kairieji, o kas – dešinieji. Žmonės Lietuvoje jau pradeda nebesiorientuoti, nes dešinieji šiek tiek išpažįsta kairiųjų požiūrį, o socialdemokratai šiek tiek prisitaiko prie konservatorių politinės linijos. Anksčiau, kai buvo darbininkai, valstiečiai ir darbdaviai – fabrikantai, bankininkai, kiti privataus kapitalo atstovai, viskas atrodė vienaip. O dabar atsirado šitiek naujų profesijų, šitiek naujų veiklos sričių. Kai darbuotojas pats sau tampa darbdaviu, jau nebeaišku, kas yra kas. Paimkime kompiuterininkus, dirbančius dirbtinio intelekto srityje. Atrodo, kad jie iš dalies pradeda viską valdyti. Todėl socialdemokratija gyvena ne geriausius savo laikus – ir Europoje, ir Lietuvoje. Tą patį galima pasakyti ir apie konservatorius. Pasižiūrėkit, kas dedasi su konservatoriais Anglijoje. Baisu, nutrynė visus! Ten konservatorių partija irgi anaiptol ne geriausius laikus gyvena. Matyt, atėjo metas keisti požiūrį, kurti politines partijas visai kitais ideologiniais pagrindais“, – sakė pašnekovas.

Jis atviravo, kad kartais, išgirdus kalbant L.Kasčiūną, jam ima šiauštis plaukai. „Galbūt net kai kurie buvę ir bolševikinės, ir nacistinės ideologijos vadeivos, išgirdę tokius žodžius, pasakytų – tai mūsų žmogus! Nors jis nėra nei bolševikas, nei nacistas. Visiška painiava. Tikiu, kad konservatorių partija gali suskilti, bet esmė ne tai. Esmė – kad pasaulis ridenasi nežinia kur, o aiškios pasaulėžiūros, kuri atsakytų, ką daryti, kad išvengtume artėjančios krizės, žmonės neturi. Kai kažką krečia drugys, jo imunitetas ieško išeities, bando pažaboti ligą. Ir tada lieka tik viena iš dviejų: arba pasveiksi, arba numirsi. Tos visos peštynės partijose – tik simptomas. Signalas, kad žmonijos organizmas serga. Žmogus absoliučiai sveikas praktiškai niekada nebūna, bet tokios sunkios būklės dar nematėme“, – svarstė N.Medvedevas.

Jis sakė nežinantis, kuris yra labiau teisus – G.Landsbergis ar jo oponentas L.Kasčiūnas. „Galiu pasakyti, kad atsimenu Lietuvą, kai užsienio reikalų ministru buvo G.Landsbergis. Ir žinau, kokiomis idėjomis švaistėsi L.Kasčiūnas. Man nei vienas, nei kitas neimponuoja. Čia tas pat, kaip šeimininkas klaustų arklio: tai kas tau labiau patinka – vežimas ar rogės? Manau, Lietuvai tie abu požiūriai nelabai tinka. Reikia kažko kito. O ko, aš kol kas nežinau“, – apibendrino N.Medvedevas.

Jo teigimu, bėda ta, kad partijos neišdrįsta pasakyti, kokios yra pagrindinės žmonių problemos ir dėl ko jos kyla. „Laikui, kai klesti egoizmas, siekis įgyti kuo daugiau turto ir pinigų, atėjo galas. Išteklių pradeda trūkti, reikia spręsti kitaip. Žmogus turi kitomis akimis pažvelgti į savo gyvenimą, į savo vietą žemėje. Aš svajoju, kad apie tai pagalvotų ir mūsų politinės partijos. Kad sukurtų ideologiją, kuri padėtų išspręsti tokius klausimus. Kiti laikai beldžiasi į langą, o mes gyvename taisyklėmis, kurios tiko tada, kai visko užtekdavo. Ir kuro, ir žemės išteklių, ir taip toliau. Evangelija moko, kad negalima į seną, sulopytą vynmaišį pilti naują vyną. Sudraskys! O mes ir toliau bandome tą daryti, nors plyšta per visus galus. Ir tai yra pagrindinis klausimas. Norėčiau, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių apie tai susimąstytų. Neabejoju, kad yra, kas sugebėtų apie tai padiskutuoti – ramiai, be peštynių. Ne dėl vietų parlamente – dėl tautos ir Lietuvos išlikimo“, – pridūrė N.Medvedevas.