Tikriausiai mažai kas yra matę vedžiojamą šunį, kuris turi tris kojas. Tokį vaizdą jau kuris laikas tenka stebėti Alytaus Vidzgirio mikrorajone. Moteris tokį juodą šunį nuolat veda pasivaikščioti, keturkojis visada ramus – neloja sutikus praeivius, atvirkščiai juos draugiškai nužvelgia. Užkalbinta šeimininkė Vilma iš pradžių nelabai norėjo pasidalinti savo šuns, vardu Rio, istorija. Tačiau būdama augintinių prieglaudos, iš kurios paimtas Rio, savanore, apsisprendė kalbėti vardan kitų keturkojų gerovės – galbūt daugiau jų suras mylinčius šeimininkus ir gerus namus. Verslininkė Ilona, nuolat pasiimanti globoti šunis iš prieglaudų, jiems su vyru vežanti maisto, net nenori pagyrimų ir padėkų, bet jaučiasi daranti gerą darbą.

Kas paskatino savanoriauti?

Alytiškė vaistininkė Vilma Glušokienė Dzūkijos sostinėje veikiančioje gyvūnų globos įstaigoje, vadinamoje prieglaudoje „Keturkojo viltis“ savanoriauja apie pusketvirtų metų. 

„Vis būdavo einu pasivaikščioti į Vidzgirio mišką. O vienąkart pagalvojau, kad reikia eiti pasivaikščioti su reikalu ir pirma mintis buvo pradėti savanoriauti gyvūnų prieglaudoje. Ir pasivaikščioji, ir gerą darbą padarai – šunis pavedžioji. Visada žinai, kad jie laukia, kad džiaugiasi. Dar kas svarbu – nueini, kada gali ir būni kiek gali. Aš kartais nueinu per savaitę ir tris, ir keturis kartus, bet būna, kad ir nė karto“, – pasakojo Vilma.

Ji prisipažino nesuprantanti žmonių, kurie pasako negalintys eiti į prieglaudą savanoriauti, nes labai gaila šuniukų, girdi, jei galėtų, visus pasiimtų: „Tai tik kalbos. Jei gaila, nueik, pakalbink, pavedžiok, paimk nors vieną į namus. Bus tikra pagalba, o ne kalbos apie gailestį.“

Būtent savanorystė „Keturkojo viltyje“ Vilmą suvedė su likimo nuskriaustu dabar globojamu Rio. Šeimininkė nenori jo vadinti nuskriaustu, pabrėždama, kad jis tik kitoks, bet laimingas.

Išgelbėjo atsitiktinai pro šalį važiavęs žmogus

V. Glušokienei prieglaudoje  pavyko sužinoti, kaip Rio pateko į „Keturkojo viltį“. Tiesa, jis tokį vardą įgijo globos įstaigoje, o į ją pateko su kitokiu, pasak Vilmos,  nelabai gražiu vardu, kurio šiandien neatsimena. Tuomet viena prieglaudos savanorė labai norėjo turėti šuniuką, kuriam buvo parinkusi vardą Rio, sutiko, kad taip būtų pavadintas ir į „Keturkojo viltį“ patekęs nelaimėlis.
Tada jis iš tiesų buvo toks. Vilma prieglaudoje išgirdo, kad prieš pusketvirtų metų, kada moteris buvo pradėjusi savanoriauti „Keturkojo viltyje“, žmogus, važiavęs iš Kauno į Druskininkus, pakelės sodyboje prie kelio pamatė vaikščiojantį vienos priekinės kojos nepriminantį šunį, sustojo, šeimininkui pasiūlė pagalbą. Šis šunį įvijo į voljerą.

Kadangi būta neabejingo žmogaus, kitądien grįždamas iš Druskininkų vėl sustojo pažiūrėti šuns ir iš šeimininko išgirdo: „Jei reikia, pasiimk“. Taip šuo su sužalota koja atsidūrė „Keturkojo viltyje“.

O jau tada, kai šuo pateko į šią prieglaudą, jį pamatė čia  savanoriaujanti Vilma. Šuniui buvo atlikta operacija, pašalinta viena priekinė koja. Anot Vilmos, kitos išeities nebuvo, nes  buvo nukirstas nervas, ar jis pats kažkur susižeidė, ar buvo muštas, niekas nežinojo.

Rio tiesiog nepaleido Vilmos iš akių

„Operacija šiek tiek nepasisekė, nupjautos kojos vietoje, žaizdoje, atsirado infekcija. Kiekvieną dieną vaikščiojau, žiūrėjau, vienądien iš žaizdos pasipylė kraujas. Pati nuvežiau pas veterinarą, skyrė gydymą ir pasakė, kad reikia stebėti per naktį. Kas prieglaudoje voljere jį stebės? Parsivežiau į namus. Tvarsčiau, kraujavimą pavyko sustabdyti. Gyvenu bute, jis negalėjo lipti laiptais, išvažiavome į kaimą. Teko peroperuoti, aš visaip jį lepinau. Manęs jis tiesiog nepaleido iš akių, tikrai nebuvo noro jį grąžinti į prieglaudą“, – prisiminimais apie Rio dalinosi alytiškė.

Dabar jam – apie dešimt metų, pažįsta visa daugiabučio laiptinė, tapo visų numylėtiniu.

V. Glušokienė nelinkusi manyti, kad jos augintinis turi bėdą: „Jis tiesiog kitoks. Nereikia užuojautos, reikia priimti tokį, koks yra.“
O jis matosi – laimingas, apsuptas šeimininkės, aplinkinių meilės, turi gerus namus. Jam iš tiesų labai pasisekė.

Stengiasi, kad laimingųjų būtų daugiau

Prisimenat Vilmos pasakytus žodžius: jei tau gaila benamių šuniukų, ateik pas juos, pavedžiok, nors vieną pasiimk. Būtent tokio jausmo vedina Lietuvos gyvūnų prieglaudose apsilanko verslininkė, laidojimo paslaugas teikiančių Alytaus ramybės namų savininkė Ilona Bernotienė su vyru Andriumi. Ir tai trunka nemažai metų. Bernotai tai daro tyliai, be pasigyrimų. Šįkart savo paramą gyvūnų prieglaudoms sutiko atskleisti, papasakojus Rio istoriją, kuris surado namus, o kiek yra panašių kaip Rio, paliktų be priežiūros, sergančių, niekam nereikalingų.

Bernotai – vieni iš tų, kurie su ėdalu ar skanėstais apsilankę, pavyzdžiui, „Keturkojo viltyje“ ar Kauno rajone veikiančioje „Penktoje kojoje“, net ir darbuotojų prašomi ne visada prisistato, nesutinka fotografuoti su atvežtomis dovanomis.

„Jei yra atliekamas pinigas, reikia pasidalinti su tais, kurie nemoka paprašyti. Nuvežame ne tik maisto, bet valymo priemonių, pirštinių, neretai į prieglaudų sąskaitas pervedame po kažkiek pinigų, „Penktai kojai“ padovanojome mikroautobusą, kartais net suorganizuojame vaikų išvykas į prieglaudas, kad pamatytų jų gyventojus, juos pavedžiotų. Kai prasideda pajamų deklaracija, darbuotojų prašome gyvūnų prieglaudoms pervesti po tą vieną procentą. Dažnai pasiimame šuniukus globoti savo namuose, kol jiems atsiras šeimininkas“, – sakė Ilona.

Verslininkė nuo vaikystės – su šunimis, be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo. „Kaip gali nemylėti tų, kurie visada pasitinka, myli, džiaugiasi“, – į tokį Ilonos klausimą, ko gero, gali būti tik vienas atsakymas.