– Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je iki spa­lio 7 die­nos veiks spal­vin­ga ir jau­ki pa­ro­da „Po dar­nos dan­gu­mi“, ku­rio­je sa­vo kū­ri­nius eks­po­nuo­ja­te su tau­to­dai­li­nin­ke šiau­di­nių so­dų py­nė­ja Li­na Ži­vat­kaus­kai­te-Ža­liaus­kie­ne. Ko­kie įspū­džiai po to­kio šil­to Jud­vie­jų pa­ro­dos ati­da­ry­mo? Ke­lin­ta Jums ši pa­ro­da?

– Ne­su su­ren­gęs daug au­to­ri­nių pa­ro­dų, daž­niau da­ly­vau­ju gru­pi­nė­se pa­ro­do­se. Bet 10 pa­ro­dų jau bus.

La­bai džiau­giuo­si, nes pir­mą kar­tą sa­vo kū­ry­ba da­li­nuo­si Aly­tu­je, sa­vo gim­ta­ja­me mies­te. Ir no­riu pa­sa­ky­ti, kad tai vie­na gra­žiau­sių eks­po­zi­ci­jų, kiek esu kaž­kur da­ly­va­vęs. Jau­čiuo­si dė­kin­gas vi­sam Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus ko­lek­ty­vui už šil­tą pri­ėmi­mą, o ypač mu­zie­jaus dai­li­nin­kei Gin­ta­rei Mar­ke­vi­čie­nei už eks­po­zi­ci­jų iš­dės­ty­mą.

Taip pat no­riu pa­si­džiaug­ti, kad jau ne pir­mą kar­tą pa­ro­do­se da­ly­vau­ju kar­tu su pui­kia so­dų ri­šė­ja Li­na Ži­vat­kaus­kai­te-Ža­liaus­kie­ne. Ma­nau, kad sak­ra­li­nis me­nas ir so­dai de­ra kar­tu.

– La­bai iš­min­tin­gai esa­te pa­sa­kęs, kad dar­bo su skulp­tū­ra pra­džia pra­si­de­da ne tik nuo pa­ties meist­ro už­si­spy­ri­mo, bet ir nuo au­to­ri­te­tų, mo­ky­to­jų. Tai­gi, kas tie Jū­sų au­to­ri­te­tai, mo­ky­to­jai?

– Me­džio dro­žy­ba, skulp­tū­ra nė­ra vien tik dar­bas. Tai vi­sų pir­ma – ži­nios, ta­da daug tech­ni­nio dar­bo ir tik vė­liau at­si­ran­da kū­ry­ba. Ži­no­ma, kad ma­no au­to­ri­te­tas yra tau­to­dai­li­nin­kas skulp­to­rius Sau­lius Lam­pic­kas, su ku­riuo su­si­pa­ži­nau at­ėjęs į Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­lą.

Jis daž­nai kar­to­ja, kad nie­ko ma­nęs ne­iš­mo­kė. Gal ir taip. Bet aš iš jo iš­mo­kau la­bai daug. Kai tu­ri ga­li­my­bę ke­lis moks­lo me­tus sto­vė­ti ša­lia to­kio meist­ro, tai yra pa­ti di­džiau­sia mo­kyk­la. Esu jam la­bai dė­kin­gas už vi­są pa­gal­bą ir už ben­drys­tę.

Ži­no­ma, au­to­ri­te­tų, mo­ky­to­jų, įkvė­pė­jų yra ne vie­nas. To­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je dir­bo skulp­to­rius Min­dau­gas Ja­ku­čio­nis. Jis kar­tais taip pat duo­da­vo pa­ta­ri­mų. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad kiek­vie­na pa­žin­tis su meist­ru ar me­ni­nin­ku yra ir pa­mo­ka, ir įkvė­pi­mo šal­ti­nis. Ža­viuo­si vy­res­nio­sios kar­tos meist­rų darbš­tu­mu, pa­gar­ba kryž­dir­bys­tei. Dzū­ki­jo­je tu­ri­me pui­kius meist­rus. Ple­ne­ruo­se Lie­tu­vo­je te­ko su­si­pa­žin­ti su Ar­tū­ro Zien­kos, Ri­man­to Zin­ke­vi­čiaus, Juo­zo Vi­dei­kos, Gin­tau­to Aks­ti­no, Adol­fo Te­re­siaus įspū­din­ga meist­rys­te. Vi­si jie taip pat yra au­to­ri­te­tai.

– Jū­sų dar­bai tu­ri dva­sią. Re­tai kas taip ku­ria, tiek daug su­de­da ne tik į iš­orę, bet ir vi­dų. Štai kad ir paukš­te­liai, vi­si jie čiul­ba. Ką, ko­kią ži­nu­tę sa­vo gies­mė­mis jie mums siun­čia?

– Na, man sun­ku ver­tin­ti sa­vo dar­bus, bet džiau­giuo­si, kai iš­girs­tu sa­kant, kad ma­no kū­ry­ba tu­ri dva­sią. Prie kiek­vie­no dar­bo ei­nu su mei­le, su ge­ra nuo­tai­ka. Jei­gu nė­ra nuo­tai­kos, ga­li­ma pjau­ti žo­lę ar ki­tus ūkio dar­bus nu­dirb­ti.

Bet daž­niau­siai pail­sė­ti ar pa­ieš­ko­ti įkvė­pi­mo pa­bė­gu į gam­tą, ji vis­ką su­sta­to į sa­vo vie­tas. Ten ir paukš­tu­kai pa­čiul­ba. Pas­kui jie čiul­ba ir ma­no kū­ry­bo­je. Paukš­tis – lais­vės sim­bo­lis. Pa­va­sa­riais tai – at­gi­mi­mo sim­bo­lis, juk taip mes bū­na­me pa­si­il­gę paukš­čių čiul­bė­ji­mų ir gies­mių.

– Kas dau­giau dro­žy­bo­je dir­ba – Jū­sų kaip skulp­to­riaus ran­kos ar vi­di­nė bū­se­na, sie­la, emo­ci­ja? Ar­ba ki­taip pa­klau­sus, ar ga­li­ma ama­tau­ti be kū­ry­bos?

– Aš ne­ga­lė­čiau tik ama­tau­ti. Na, tu­riu ome­ny­je, kad ne­ga­lė­čiau dro­ži­nė­ti tik vie­no­dų šaukš­tų ar ki­to­kių daik­tų. Kar­tais ne­rū­pi, kaip tu sun­kiai dir­bi prie skulp­tū­ros ar kry­žiaus, svar­bu tik ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas, prie ku­rio ei­ni. Ma­ny­je, ma­nau, dir­ba vi­di­nė bū­se­na ir emo­ci­ja.

– Kū­ry­bin­ges­nis Jums ry­tas ar va­ka­ras?

– Man pro­duk­ty­viau­siais yra ry­tas. Ypač va­sa­ros lai­ku, kai anks­ti švie­su ir gam­ta pil­na gar­sų, paukš­čių gies­mių.

– Jei ne­klys­tu, Jūs pa­si­rin­ko­te lie­pos me­dį. Ko­dėl?

– Mo­kyk­lo­je mo­kiau­si dro­ži­nė­ti iš lie­pos. Ji taip ir li­ko man ar­ti­mas me­dis. Gal, kad lie­pa minkš­ta, plas­tiš­ka. Taip pat mėgs­tu pa­spal­vin­ti sa­vo kū­ri­nius, lie­pa pui­kiai tin­ka tam. Bet dir­bu ir su ąžuo­lu, net ne ką ma­žiau ne­gu su lie­pa.

– Sėk­min­gai ku­ria­te šven­tų­jų skulp­tū­ras. Ar yra šven­ta­sis, ku­rio iš­drož­ti vis dar ne­si­ryž­ta­te, vis ati­dė­lio­ja­te?

– Jei­gu esi ge­ras meist­ras, ne­tu­rė­tų bū­ti di­de­lio skir­tu­mo, ką su­kur­ti, bet kal­bant apie šven­tų­jų skulp­tū­ras, bū­tent man tu­ri at­ei­ti tam tin­ka­mas lai­kas. Ar kaž­ku­riuo šven­tuo­ju la­biau su­si­do­mi, ar tie­siog no­ri iš­ban­dy­ti sa­ve meist­rys­tė­je. Šven­tą­jį kur­ti įdo­miau­sia, kai tai nė­ra už­sa­ky­mas, kai tai da­rai iš sa­vęs. Šven­tas Jur­gis – su­dė­tin­ga skulp­tū­ra ir meist­rys­tės iš­ban­dy­mas kiek­vie­nam meist­rui.

– Sak­ra­li­nė te­ma – Jū­sų te­ma. Ar tie­sa, kad be ti­kė­ji­mo sak­ra­laus me­no dar­bo ne­pa­da­ry­si? La­bai pa­sta­biai sa­vo pro­fe­si­jos plot­mė­je yra pa­sa­kęs gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius: „Ei­ti į gam­tą ne­pa­si­do­mė­jus ja – taip kaip ei­ti į bib­lio­te­ką ne­mo­kant skai­ty­ti.“ Tur­būt tai pri­de­ri­na­ma ir tau­to­dai­lė­je?

– La­bai taik­liai yra pa­sa­kęs Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius… Tie­są sa­kant, pra­dė­jęs do­mė­tis sak­ra­li­niu me­nu, la­biau su­pran­tu, ko už­ei­nu į baž­ny­čią. Anks­čiau nu­ei­da­vau, nes tė­vai ar mo­čiu­tė liep­da­vo, ir net ne­at­si­me­nu, kas ten ką kal­bė­da­vo. Ži­nau, kad rei­kė­da­vo po­te­rius at­min­ti­nai mo­kė­ti.

Aš tik­rai ne­su la­bai pa­mal­dus ir ne­inu kiek­vie­ną sek­ma­die­nį į baž­ny­čią. Net po­te­rių jau ne­la­bai mo­ku, bet da­bar kiek­vie­nas ap­si­lan­ky­mas baž­ny­čio­je pra­tur­ti­na ma­no sie­lą. Aš jau iš­girs­tu kle­bo­no pa­moks­lą ir jau­čiu di­de­lę pa­gar­bą Die­vui.

– Bent kry­žiai Jū­sų – la­bai jau dzū­kiš­ki, su strė­lė­mis. Tik­ru­mo juo­se tiek, kad net aša­rą trau­kia. Pla­nuo­ja­te bris­ti dar gi­liau į Dzū­ki­jos tau­to­dai­lės klo­dus?

– Kal­bant apie to­kį reiš­ki­nį kaip iš­skir­ti­nu­mas, tai jis – kryž­dir­bys­tė Lie­tu­vo­je. Ji vie­nin­te­lė iš­skir­ti­nė vi­sa­me pa­sau­ly­je. Tai yra mū­sų pro­tė­vių ke­lių šim­tų me­tų pa­li­ki­mas. Ir, kaip mi­nė­jau, kryž­dir­bys­tė yra pa­gar­ba Die­vui.

Aš daug do­miuo­si kryž­dir­bys­te, o ypač Dzū­ki­jo­je. Ir tik­rai, kai tik bus po­rei­kis, steng­siuo­si vie­ną ki­tą kry­žių su­meist­ra­vo­ti. Tik da­bar lai­kai kei­čia­si, kry­žių vis ma­žiau rei­kia. O jei­gu ne­rei­kės jų, tai ir šios sri­ties meist­rų ne­be­rei­kės.

– Kiek­vie­nas kū­ri­nys tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Gal koks dar­bas Jums yra ir pokš­tų pri­krė­tęs?

– Kiek­vie­nas kū­ri­nys su is­to­ri­ja: ar­ba pa­žin­tis su už­sa­kan­čiu žmo­gu­mi, ar­ba pa­ties kū­ry­bi­nis pa­si­rin­ki­mas. Ne­tu­riu aš daug is­to­ri­jų. Mi­nė­jau, kad šv. Jur­gį nė­ra leng­va su­kur­ti, tai ma­no dirb­tu­vė­je jis pra­dė­tas pra­gu­lė­jo gal vi­sus me­tus.

– Įdo­mu kaip vyks­ta Jū­sų kū­ry­bi­nis pro­ce­sas. Mėgs­ta­te dirb­ti prie vie­no kū­ri­nio ar iš­kart prie ke­lių? Ar vi­sos Jū­sų skulp­tū­ros pra­si­de­da nuo es­ki­zo?

– Pa­gal skulp­to­rius, vi­si dar­bai tu­ri pra­si­dė­ti nuo es­ki­zo. Bet aš ku­riu ne vi­sa­da taip. Tau­to­dai­li­nin­kai pa­pras­tai ku­ria tai, kas jiems iš­ei­na. Bet jei­gu tai lau­ko skulp­tū­ra ar kry­žius, bū­ti­nai pa­si­brai­žau es­ki­zą. Bū­tų per di­de­lė pra­ban­ga su­ga­din­ti di­de­lį me­džio ga­ba­lą.

Es­ki­zas rei­ka­lin­gas ir pa­čiam meist­rui dir­bant, kad ži­no­tų skulp­tū­ros ar ki­to kū­ri­nio pro­por­ci­jas.

Nie­ka­da ne­dir­bu ke­lių dar­bų vie­nu me­tu, ne­bent vie­na­me pro­jek­te tu­ri džiū­ti da­žai ar kli­jai, tuo­met, kol džiūs­ta, ga­li­ma kaž­kuo ki­tu už­si­im­ti.

– Šven­tų­jų skulp­tū­ros la­bai sub­ti­liai spal­vin­gos. Ar pa­rink­ti spal­vas su­dė­tin­ga?

– Dėl spal­vų pa­rin­ki­mo man ne­su­dė­tin­ga. Kaž­kam ga­li bū­ti ir sun­kiau. Gal aš tie­siog jau­čiu spal­vą ki­taip. Man pa­tin­ka da­žy­ti skulp­tū­ras. Kai bai­gi­nė­ju dro­žy­bos pro­ce­są, jau įsi­vaiz­duo­ju, kur, ko­kia spal­va bus. Ži­no­ma, kar­tais pla­nai pa­si­kei­čia.

– Mėgs­ta­te įsi­gy­ti ki­tų me­džio skulp­to­rių dar­bų ar jiems jau ne­be­tu­ri­te erd­vės? Ko­kių sa­vų dar­bų už jo­kius pi­ni­gus ne­par­duo­tu­mė­te?

– Kai sten­gie­si pra­gy­ven­ti iš sa­vo ama­to, tai įsi­gy­ti ki­tų kū­ri­nių kol kas ne­iš­ei­na. Bet at­ei­ty­je, ma­nau, tu­rė­siu ir ki­tų me­ni­nin­kų kū­ri­nių.

O Jū­sų pa­ste­bė­ji­mas ge­ras, sa­vais dar­bais vis la­biau pil­do­si na­mai. Ne­tu­riu tam pa­tal­pos, kad na­muo­se ga­lė­čiau gra­žiai vi­sa eks­po­nuo­ti.

– Ne­etiš­ka klaus­ti ku­rian­čio­jo, kaip ir tė­vų, ku­ris jo kū­ri­nys yra to­bu­liau­sias, mie­liau­sias, bet no­ri­si ži­no­ti, ku­ris dar­bas Jums yra bran­giau­sias dva­si­ne pras­me?

– To­bu­lu­mui ri­bų nė­ra, bet tik­rai vie­no dar­bo ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti, bet kaip dar­bų te­mą ga­liu įvar­dy­ti. Bū­tent šven­tuo­lė­lių skulp­tū­ros man yra bran­giau­sios.

Ir jei­gu anks­čiau džiaug­da­vau­si kaž­ką par­da­vęs iš sa­vo ko­lek­ci­jos, tai da­bar kai ku­riuos dar­bus no­rė­čiau su­sig­rą­žin­ti, nes nie­ka­da ne­pa­vyks at­kar­to­ti to, ką esi su­kū­ręs.

– O ko­kių dar­bų ar kom­po­zi­ci­jų Jū­sų dar­bų są­ra­še dau­giau­sia?

– Ma­no kū­ry­bo­je dau­giau­sia dar­bų sak­ra­li­ne te­ma. Bet te­kę įgy­ven­din­ti įvai­riau­sių pro­jek­tų.

– Ar vi­suo­met liau­dies skulp­tū­ros gro­žis sly­pi pa­pras­tu­me, bet ne pras­tume?

– Lie­tu­vių liau­dies skulp­tū­ra la­bai sa­vo­tiš­ka. Ne kiek­vie­nas tai pri­ima. Ga­li ne­bū­ti jo­je pro­por­ci­jų, vy­rau­ti ne­įpras­tos spal­vos, bet lie­tu­vių liau­dies me­nas tuo ir įdo­mus, kad ga­li­ma pa­ma­ty­ti daug klai­dų, bet kar­tu pa­jaus­ti jau­ku­mą, dva­sią, ši­lu­mą.

Lie­tu­vių liau­dies meist­rai bu­vo sa­va­moks­liai, vie­ni nuo ki­tų ko­pi­ja­vo. Bet drau­ge su­ge­bė­jo pa­dirb­ti jau­kią skulp­tū­rą.

– Tai re­ziu­mė bū­tų: me­džio trau­ka to­kia stip­ri, kad iš šio ama­to val­go­te duo­ną?

– Taip, kaip mi­nė­jau, sten­giuo­si pra­gy­ven­ti iš sa­vo ama­to, bet drau­ge iš­lik­ti kū­ry­bin­gas. Ne vi­sa­da taip iš­ei­na, bet kai su­lau­ki kū­ry­biš­ko mo­men­to, tai pra­džiu­gi­na sie­lą.

Ir no­riu pa­sa­ky­ti, kad iš­si­pil­dė ma­no sva­jo­nė, apie ku­rią nie­ka­da ne­sva­jo­jau. Gal nu­skam­bė­jo kiek fi­lo­so­fiš­kai, bet nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad dirb­siu mė­gia­mą dar­bą, kad tu­rė­siu lais­vo lai­ko sau ir kad ga­lė­siu sa­vo ama­tu žmo­nes pra­džiu­gin­ti.