Ar staigus gynybos finansavimo padidinimas, sutelktas dėmesys jo įsisavinimui, prioritetu laikytas transporto lėktuvų pirkimas ir abejingumas valstybės rezervo reikalams kartais neišduoda tikrojo įvykių raidos scenarijaus?

Tiesos akimirka

TV kameros ir mikrofonai, sunkūs žvilgsniai, ori laikysena, per visas solidžių kostiumų siūles besiveržiantis reikšmingumas, skambios frazės – kaip į visiems suprantamą kalbą išversti mūsų politinio elito veikėjų pasisakymus? Ar verta tikėti tuo, ką jie sako? O gal tikėti reikia tik tuo, ko jie nepasako? Ir apskritai – kuo jie laiko klausytojus? Nesugebančiais atskirti kalbų nuo darbų?

Visa laimė, kad susivokti padeda retsykiais viešojoje erdvėje pasitaikančios nušvitimo akimirkos, kai tarsi tvykstelėjusio žaibo šviesoje aiškiai išvystame netelevizinę tikrovę. Kartais tiesos akimirka net nutvilko: manėme stovintys žydinčiame lauke, o pasirodo – neišbrendamoje pelkėje, tikrame gyvatyne. Net jei kitą akimirką vėl sugrįžta įprastas politinis peizažas, atsikratyti įspūdžio, kad jis neįžiūrimai aptrauktas kažkokiais laumių burtais, darosi vis sunkiau.

Šį kartą tokiu veriančiu blykstelėjimu tapo Valstybės kontrolės atlikto audito „Valstybės rezervo sudarymas, kaupimas ir tvarkymas“ išvados. Valstybės rezervu tikslia teisine kalba laikomos „valstybės lėšomis įsigytos materialinių išteklių atsargos bei privalomosios materialinių išteklių atsargos mobilizaciniams poreikiams, ūkio ir civilinės saugos sistemos funkcionavimo poreikiams patenkinti mobilizacijos, ekstremalių situacijų bei ekonominės grėsmės sąlygomis“. Kitaip tariant, tai tarsi paslėpta ir akylai saugoma būtinųjų valstybės atsargų skrynia, skirta pradaryti kraštą ištikus didelei bėdai – karui, badui, marui, stichinei nelaimei, branduolinei ar kitokiai katastrofai.

Lietuvos rezervo skrynią apžiūrėjusi Valstybės kontrolė aptiko, kad ji iš esmės pustuštė, o vos prieš pustrečių metų buvo išvis be maisto atsargų, prastai pildoma, nežinia kam naudotina. „Valstybės rezervas sudaromas neatsižvelgiant į didžiausią riziką keliančius pavojus ir yra nepagrįstas jų valdymo planuose numatytais scenarijais. Taip pat esama rezervo kaupimo ir tvarkymo sistema neužtikrina, kad jis būtų pakankamas, tinkamas ir prireikus operatyviai pristatomas į reikiamą vietą“, – sakoma Valstybės kontrolės pranešime.

Toliau – dar gražiau: Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad kilus grėsmei valstybės saugumui valstybės rezervo maisto atsargos būtų naudojamos tik nuo 7 dienos. Pirmąsias 72 valandas gyventojai patys turėtų pasirūpinti maistu, o 4–6 dienomis maisto tiekimą turėtų užtikrinti savivaldybės. Tačiau šis modelis nėra įteisintas – auditas nustatė, kad savivaldybės šiam tikslui maisto atsargų nekaupia.

Skelbiama, kad 2024 metais valstybės rezerve 100 proc. buvo sukaupta tik susisiekimui skirtų atsargų. Būtinų medicinos atsargų lygis siekė 50 proc., civilinės saugos priemonių – 63 proc., o maisto produktų – vos 17 proc. Portalas LRT.lt, remdamasis valstybinio audito ataskaita, atkreipė dėmesį į faktą, kad 2023 metais maisto produktų valstybės rezerve išvis nebuvo. Ir šiame fakte lyg gailioje ašarėlėje atsispindi lietuviškos politikos tikrovė: vykstant plataus masto karui Ukrainoje, garsiai skelbiant apie Rusijos grėsmę, raginant skubiai stiprinti gynybą, Ingridos Šimonytės Vyriausybė paliko valstybės rezervą be maisto produktų.

„Nėra visuomenės ir kariuomenės“

Regis, šio fakto visiškai pakanka pirminėms įžvalgoms, kas galėtų slypėti už rimtų, netgi dramatiškų valstybės vadovų kalbų apie gynybos stiprinimą naujais šarvuočiais ir tankais, divizijomis ir poligonais, naujais gynybai pasiskolintų milijardų srautais. Kaip jie ruošiasi kariauti be valstybės rezervo? Be reikiamų maisto, medikamentų atsargų? Jei valstybės rezervas pustuštis, o savivaldybės maisto atsargų nekaupia, jei viskas laikosi tik ant pačių gyventojų maisto atsargų pirmosioms 3 karo ar kitos nacionalinio masto krizės paroms, tai kokiam tikrajam scenarijui ruošiasi apie karo grėsmę kalbantys politikai? Kad per 3 paras įveiksime Rusiją? Kad ji per 3 paras pereis per Lietuvą ugniniu volu? Tokiu atveju gal tikrai neverta eikvoti visuomenės pinigų valstybės maisto rezervui, tegul daugiau lieka raketoms, poligonams, kad tos 3 paros prailgėtų bent iki 4, 15 ar 30? O jei nespėti evakuoti vaikai, seneliai liks be maisto – nieko nepadarysi, karas viską nurašys?

Karybos ekspertas Darius Antanaitis, atsargos majoras, paklaustas, kaip kariuomenės aprūpinimas priklauso nuo valstybės rezervo, atsakė, jog kariuomenė gali veikti autonomiškai. „Kita vertus, ji turi įstatymo suteiktą teisę rekvizuoti tai, kas reikalinga ginti tuos pačius piliečius. Tai gali būti transporto priemonės, maistas, ginklai ir pan. Todėl kai kalbame apie valstybės rezervą, teoriškai jis kažkiek galėtų paveikti Lietuvos kariuomenę, bet praktiškai, ko gero, mažai. Nedramatizuočiau fakto, kad kažko nėra valstybės rezervo sandėliuose. Juk daugiausia maisto atsargų turi ūkininkai, visi vykdantys ūkinę veiklą. Svarbiausia, kad valstybės piliečiai turėtų tokių atsargų. Valstybės ilgaamžiškumo, išlikimo prasme, manau, būtent ūkininkų vaidmuo yra išskirtinis, ypač svarbus. Ūkininkai užtikrina visos valstybės autonomiškumą“, – pabrėžė pašnekovas.

D.Antanaitis sakė tiksliai nežinąs, ar kariuomenė turi atskirą savo rezervą. „Paprastai kariuomenė pati perka maistą sau. Yra viešųjų pirkimų portalai, per kuriuos perkami ir švieži produktai, ir sausi daviniai. Vėlgi: nematau didelės dramos, su kokios institucijos ženklu tai daroma. Vis dėlto nesame negyvenamoje saloje, visuose kariniuose konfliktuose, kuriuose man teko dalyvauti, maistas tikrai nebuvo didelė problema“, – pridūrė jis.

Paklaustas, ar reikėtų nerimauti dėl to, kad valstybės rezervo ištekliai neatliepia civilinės saugos poreikių, ekspertas atsakė: jeigu tai apibrėžta įstatymo, turime jį vykdyti, kad po to nelakstytume kaip višta be galvos. „Kariuomenės užduotis – užtikrinti civilių saugumą, ir karo padėties atveju visi arba dauguma išteklių turi būti skirti kariuomenei, arba piliečiams, kurie įstoja į kariuomenę. Nėra visuomenės ir kariuomenės. Dalis visuomenės tampa kariuomene, ir todėl reikia skirti maksimalius resursus, kad kariuomenė galėtų sustabdyti priešą ir jį sunaikinti. Šiuo atveju, be abejo, civiliai kentės, bet kentės dėl to, kad priešas negalėtų užimti ir okupuoti Lietuvos“, – sakė D.Antanaitis.

Jei valstybės rezervas tokios prastos būklės, ar nebūtų prasminga dalies krašto gynybai nukreiptų lėšų skirti jam papildyti iki reikiamo lygio, kad netrūktų visų būtinųjų atsargų ir pačios kariuomenės, ir civilių gyventojų gyvybiniams poreikiams tenkinti per nacionalinio masto krizę? „Mes visada pamatome, kai krašto gynyba gauna daugiau lėšų ginkluotei, technikai, kitiems dalykams įsigyti, ir svarstome, ar turime kažko kitur. Gynybos biudžetas skirtas gynybai stiprinti. Lygiai taip pat galime pasakyti, kad valstybės rezervui užpildyti turime pasinaudoti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) lėšomis, nes būtent ši ministerija yra atsakinga už maistą. Šiuo atveju nepritempinėčiau Krašto apsaugos ministerijos biudžeto prie valstybės rezervų užpildymo poreikio. Tai vis dėlto yra valstybinio lygmens, o ne tik krašto apsaugos rezervai“, – atsakė D.Antanaitis.

Viskas tik popieriuje

Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas, paklaustas, ar pritaria Savivaldybių asociacijos vadovui Andriui Klišoniui, pavadinusiam savivaldybes įkaitėmis, kurioms pasakyta – nuo 4 iki 6 dienos turite užtikrinti maisto tiekimą, o kaip tai padaryti, tai jūsų galvos skausmas, atsakė, kad jei yra valstybės rezervas, tai valstybė ir turi juo rūpintis.

„Pavadinkime jį savivaldybių rezervu, tai tada savivaldybės turės prisiimti tokią funkciją. Kodėl kalbame apie valstybės rezervą nurodydami, kad čia savivaldybių reikalai? Konstitucinis Teismas yra aiškiai pasakęs, kad deleguotos valstybės funkcijos visada turi būti padengtos pinigais. Deja, šiandien daugelis deleguotų funkcijų tinkamai nefinansuojamos, tarkime, priešgaisrinė apsauga, kuriai visada pritrūksta lėšų, nors tai susiję su žmonių saugumu. Kitas pavyzdys – greitosios pagalbos paslaugų centralizavimas. Kai tik susikūrė valstybinė institucija, staiga atsirado pinigų ir algoms, ir technikai, ir kam tik nori, o kai priklausė savivaldybėms, nieko nebuvo įmanoma gauti. Deja, tai, kas nepelninga, kas neapsimoka, bandoma nustumti savivaldybėms. Socialiniai dalykai, neįgalieji, įtrauktasis ugdymas, kuriam nepasiruošta...“ – sakė pašnekovas.

Meras atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką: esą kai reikia padėti ūkininkams, valstybė bando juos užspausti mokesčiais. „Buvau kategoriškos nuomonės apie įvykdytą mokesčių reformą. Kėliau klausimą, kad esant tokioms katastrofiškoms grūdų kainoms, valstybė irgi galėtų įsikišti, imtis intervencinių pirkimų užtikrinant rezervą. Mes privalome turėti tam tikrą grūdų kiekį. Viskas popieriuje gražu, bet praktikoje – kas kita. Įvyksta nelaimė, ir matome, kad niekas neveikia, nors įvairių institucijų tikrinti pasirengimo jai popieriukai buvo tvarkingi. Todėl kalbant apie maistą galiu paklausti: pas ką kiek grūdų yra, kiek mums jų reikia, kur laikome intervencinius išteklius? Kaip pamaitinsime savo žmones kilus karui? Jei kalbama apie 3 paras, tai gal ne savivaldybėms reikėtų tuo pasirūpinti? Galima parašyti skelbimą: mieli žmonės, kadangi Vyriausybė reikalauja suformuoti maisto rezervą, būkit geri, nusipirkit 3 maišelius kruopų, kelis batonus, apskritai turėkite šaldytuve visko, ko reikia išsimaitinti dar 3 dienas“, – svarstė A.Mitrofanovas.

Jis sakė daug bendravęs su žmonėmis iš Rusijos užimto Mariupolio. „Didžiausia jo tragedija, lyginant su kitais Ukrainos miestais – tai, kad nebuvo staigios gyventojų evakuacijos. Žmonės 2–3 mėnesius gyveno rūsiuose, supykę ant vietinės valdžios, nes nebuvo pasirūpinta maisto atsargomis. Buvo plėšiamos parduotuvės, sugautieji rišami prie stulpų. Todėl kyla klausimas: ką reiškia maisto rezervas savivaldybės gyventojams? Kaip savivaldybė turi jį užtikrinti? 18 metų dirbu meru, bet pirmą kartą apie tai girdžiu. Ką mes turime padaryti? Sandėlius pasistatyti? Susiskaičiuoti maisto produktus rajono parduotuvėse? Vėl viskas tik popieriuje. Belieka daryti išvadą, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Žmonės turi galvoti, kaip gelbėtis patiems“, – apibendrino A.Mitrofanovas.

Krizė – ne tik karas

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, paprašytas pakomentuoti valstybės rezervo audito išvadas, atsakė nežinantis konkrečių detalių, bet jo paties darbo ŽŪM laikais maisto rezervas esą buvo didelis ir nuolat pildomas.

„Buvo žiūrima, ko ir kiek reikia. O kitų Vyriausybių sprendimų ir veiksmų, ką jos darė ar nedarė, nežinau. Valstybės lėšos kaupiant maisto rezervą bet kokiu atveju nėra švaistomos, nes būtina pasirūpinti visuomenės saugumu. Kitas dalykas – turime sudaryti sąlygas, kad tų produktų būtų. Jų ne tiek daug reikia, ir nebūtina jų visų kažkur savivaldybėje rūsyje saugoti. Dalis maisto rezervo iš tiesų gali būti saugoma savivaldybėje, bet dalį rezervo, kurį pagamina, gali laikyti ir patys ūkininkai, gamybininkai. Ar tai būtų grūdai, ar mėsa, ar kiti maisto produktai. Taip pat ir gamyklos, kurios sandėliuose laiko konservus ar kitą produkciją. Turi vykti nuolatinė maisto produktų apyvarta. Kai artėja maisto rezerve esančių produktų galiojimo pabaiga, jie realizuojami, o ne sunaikinami. Rezervas papildomas naujais ilgalaikio saugojimo produktais“, – sakė pašnekovas.

Pasak A.Svitojaus, žmonės turi pasirūpinti maisto atsargomis rimtos krizės atveju. „Vieni pasirūpina, kiti neima į galvą, kiti gal kokiai dienai maisto turėtų. Žinoma, žmonės padėtų vieni kitiems, kaimynai pasidalintų, ir savivaldybės turbūt ne tik 3 dieną pažeidžiamiausių gyventojų grupėms pagalbon ateitų. Suprantama, geriausia išvengti tokių situacijų, bet krizės gali ištikti dėl daugelio priežasčių, ne tik karo. Pasitaiko ir audrų, ir sausrų, ir potvynių, ir technogeninių katastrofų, ir epidemijų. Valstybės rezervas kaupiamas dėl nenumatytų dalykų. Reikia pasirūpinti atsargumo priemonėmis. Jos tikrai nekainuoja labai brangiai. Mūsų ūkininkai, nepriklausomai nuo savivaldybių, padeda aprūpinti produktais maisto rezervą. Vidurio Lietuva – grūdai, Aukštaitija – gyvulininkystės produktai ir t.t. Rezervo kaupimas prisideda ir prie ūkininkų produkcijos realizavimo, ir prie visos ekonomikos“, – pabrėžė ŽŪR vadovas.

Svarstydamas apie auditorių priekaištą, kad maisto atsargos valstybės rezervui įsigyjamos ne sandėliuojant, o rezervuojant pagal sutartis, A.Svitojus sakė manantis, jog maisto rezervą reikėtų laikyti atskirose saugesnėse vietose esančiuose sandėliuose. „Jie turi būti slapti, kad karo pradžioje nebūtų sunaikinti. Dar nuo senovės Egipto laikų žinoma, jog priešui sudeginus grūdų sandėlius visa tauta pasiduoda. Tokie maisto sandėliai turi būti valstybės paslaptis, niekas, išskyrus tuos, kurie už juos atsakingi, neturi žinoti, kiek jų ir kur yra. Tai visiškai slapta informacija. Pats esu su tuo susidūręs, todėl irgi negaliu komentuoti“, – pridūrė A.Svitojus.

„Tiesiog trūksta žodžių“

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, paklaustas, ar tai, kad kelis metus vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, valdžiai garsiai kalbant apie Lietuvos užpuolimo grėsmę, būtinybę ruoštis artėjančiam karui, valstybės rezerve beveik ar visiškai nebuvo maisto produktų, nedemoralizuoja Vyriausybe pasitikinčios, jos narių priesaikomis vykdyti pavestas pareigas pasikliaujančios visuomenės, atsakė manantis, kad taip atsitiko ne iš blogos valios.

„Tiesiog I.Šimonytės Vyriausybė su šiuo uždaviniu nesusitvarkė. Ar neužteko laiko, ar dėmesio. Aišku, kad politikai dėl to kalčiausi, jokių abejonių čia nekyla. Nuo jų viskas priklauso. Patys valstybės tarnautojai negali politinių sprendimų priiminėti, turi tik juos įgyvendinti. Žinoma, būna ir taip, kad politikai priima sprendimus, bet nežiūri, ar jie įgyvendinami. Taip sprendimai pakimba ore“, – teigė politologas.

Jis pridūrė, kad I.Šimonytės Vyriausybei galima išsakyti ir daugiau priekaištų. „Pavyzdžiui, dėl migrantų. Aš I.Šimonytę kaltinu, kad ji prileido tiek imigrantų. Nekalbu apie ukrainiečius – tie žmonės bėgo nuo karo. Bet kiek prisileido kitų! Tai tiesiog parodo, kaip konservatoriai dirba tada, kai turi valdžią. Jie labai moka kritikuoti, labai šaiposi iš socialdemokratų, bet faktai rodo, kad patys prastai tvarkėsi“, – konstatavo pašnekovas.

Ar teisinga visą kaltę dėl Valstybės kontrolės nustatytų valstybės rezervo pildymo ir priežiūros trūkumų versti tik Vyriausybei, nematyti Valstybės gynybos tarybos (VGT) – svarbiausios šalies institucijos, koordinuojančios nacionalinio saugumo bei gynybos klausimus, kuriai vadovauja vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – atsakomybės? Kodėl kaimynystėje 4 metus vykstant plataus masto karui, kai priiminėjami sprendimai dėl valstybės gynybos stiprinimo, rūsčiai kalbama apie artėjančią grėsmę, nekreipiama dėmesio į tuščią ar apytuštį valstybės rezervą? Ar tai nekelia dar svarbesnio klausimo – kokios kompetencijos žmonės posėdžiauja VGT, priiminėja Lietuvos likimui svarbius sprendimus?

„Man sunku atsakyti, nesu specialistas, bet šiaip nežinau, ar tikrai turime vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Vis aplanko jausmas, kad mūsų prezidentui patinka kiti dalykai: vakar mačiau, kokiu laimingu veidu jis pasitiko į Vilnių atvykusį Danijos karalių su karaliene. Štai tokie dalykai jam patinka. Pasitinka, priima, pietauja, sako niekam nereikalingas kalbas. Jau viešai žmonės rašo, kad jis yra tinginys, esą dar pirmojoje kadencijoje atvažiuodavo į darbą 10 valandą, o 3 po pietų jau išvažiuodavo. Man atrodo, kad jis kaip žmogus ir bailus, ir neryžtingas. Nekvailas, bet proto neužtenka, reikia valios. Štai į ką, manau, reikia atkreipti didžiausią dėmesį: kokią valdžią turime, jeigu prasidėtų karas? Nesvarbu, ar ten kairieji, ar dešinieji – jiems visiems dzin. Tokie dalykai rodo mūsų politikų, sprendimų, nuo kurių priklauso Lietuvos gyvenimas, priėmėjų lygį. Mes juos išsirenkame, jie turi spręsti – šiuo atveju mūsų saugumo – problemas... Liūdna, liūdna. Jei valstybės rezervas tuščias, tada mums šakės. Tiesiog trūksta žodžių. Man regis, didžiausia problema ta, kad mūsų politikai netiki, jog bus karas. Kaip netikėjo ir ukrainiečiai. Štai kur tragedija: jie tiki, kad kol Putinas įklimpęs Ukrainoje, mums ramu, nes jis neturės jėgų“, – apibendrino V.Dumbliauskas.

Mano, kad padėtis katastrofiška

„Čia nėra ko juoktis!“– pasipiktino Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras, paklaustas, ar nekelia juoko pro ašaras tikėtinas karo su Rusija pradžios scenarijus, pagal kurį žmonės patys privalo apsirūpinti maistu 3 dienoms, o savivaldybės ir valstybės rezervas ilgesniam laikui maisto nekaupia, nes per 72 valandas arba sutriuškinsime Rusiją, arba būsime jos sutriuškinti? Juk faktinė padėtis būtent tokia?

„Gal juokautojai nori pasakyti, kad jei per 3 paras rusai mus nugalės, tai rūpintis mumis jau bus rusų reikalas? Šitaip mąsto ir valstybės išdavikai, ir valdžioje esantys šunsnukiai – kitaip pavadinti negalima. Pradėkime nuo to, kad valstybė turi prezidentą, kuris tuo pačiu yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Visi šie klausimai yra tiesioginėje jo kompetencijoje. Ir šitas žmogus per televiziją šneka, kaip per likusius savo kadencijos metus padarys viską, kad Lietuva būtų saugesnė! Bet Lietuvos ir jos žmonių saugumas prasideda nuo tokių elementarių dalykų, apie kuriuos dabar kalbame. Kad valstybėje būtų reikiamos maisto produktų, vaistų, ginkluotės, kuro atsargos. Yra energetinis nacionalinio saugumo aspektas, yra ir maisto produktų saugumo aspektas. Garantuoju, kad niekas nepadaryta dėl to, jog valstybę valdo sumauti vagys, vadinantys save patriotais. Vagys, kurie fantazuoja apie miškų kirtimus ir teisina tai poligonų statyba ir kitais panašiais dalykais. Tai visiškai nejuokinga. Jei žvilgteltume į tai, kas darosi Ukrainoje, kuri net ir po 4 karo metų turi pagrindinį gyvybės kelią į Europą, ir jei suvoktume, jog mums tas kelias gali būti atkirstas, tai, žinoma, pasidarytų baisu. Visų pirma baisu dėl tų idiotų, kurie rinko kandidatus nepasiklausę, ar jie ką nors išmano apie krizės valdymą. O juk juos rinko tuo metu, kai mūsų valstybės pašonėje jau vyko karas! Todėl juokauti čia visiškai nereikia“, – sakė A.Butkevičius.

Jo teigimu, kariuomenė yra tokioje pat padėtyje, kaip ir visuomenė. „Kariuomenė neegzistuoja pati sau, ir jeigu visuomenė paklius į labai sunkią padėtį, tai reikia suprasti, kad tai mūsų kareivių tėvai, motinos, vaikai, seserys, broliai. Kareivis gali kovoti už savo tėvynę tada, kai žino, kad jo artimieji yra pridengti. Padėtis yra katastrofiška. Išsiaiškinti, kas yra valstybės rezerve – pagrindinis Ministrės Pirmininkės uždavinys. Po tokių dalykų ji turi atsistatydinti“, – tvirtino signataras.

A.Butkevičius pridūrė, kad VGT posėdžiaujantys žmonės privalo kontroliuoti tokius dalykus. „Tai pirmutinė jų pareiga. Jie vapa apie poligonus, kurie turės būti įsteigti, bet nesirūpina, ką turės valgyti, kuo turės gydytis, kokioje energetinio saugumo situacijoje atsidurs Lietuvos žmonės, jeigu susidursime su karo pavojumi. Jie net nesuvokia, kad jiems tai turėtų rūpėti! Mums vadovauja žmonės, kurie tik atsidūrę tokiose pareigose ima galvoti, ar yra pasiruošę šiam darbui. Ne kartą esu kartojęs savo mėgstamą analogiją. Į palatą užeina chirurgas, o ligonis jo klausia: daktare, ar ši operacija sudėtinga? Nežinau, atsako tas, dar niekad nesu operavęs, o ir medicinos nebaigiau, bet su tavimi viskas bus gerai, nes dirbu chirurgu. Afrikoje kai kurie tėvai duoda savo vaikams vardus Daktaras, Bankininkas ar Mechanikas, nes mano, jog taip pavadintas žmogus automatiškai įgyja galias veikti. Pas mus yra lygiai tas pat“, – konstatavo signataras.