Netvarkingai laikyto ir žmones gąsdinusio šuns istorija parodė, kuo kartais skiriasi savivaldybės ir policijos pareigūnai.

Kartais banalūs, iš pažiūros netgi menki nutikimai ir reakcija į bėdoje atsidūrusius žmones daugiausia pasako apie mūsų visų išlaikomus asmenis. Ir apmaudu, kad valstybės tarnautojais vadinamų piliečių elgesys netgi elementariausiose situacijose rodo nepagarbą savo pareigoms ir arčiausiai esantiems žmonėms. Tad nereikėtų nei pykti, nei stebėtis vyraujančia nuomone, jog savivaldybėje tarpsta tuntas tingių biurokratų.

Redakcija – paskutinė viltis?

Savivaldybės klerkai ir įvairaus lygio vadovai gali be paliovos tyčiotis iš žmonių, kurie pagalbos ieško „Šiaurės rytuose“. Tačiau daugeliu atvejų žmones pas korespondentus atveda neviltis, susidūrus su netgi elementaria, tačiau jiems neįveikiama problema. „Jūs – paskutinė viltis. Atleiskite už trukdymą, nepykite ir nelaikykite skundike. To daryti aš tikrai nelinkusi, tačiau nebežinau, kaip kaime gyvenančią senutę mamą apginti nuo atklystančio šuns“, - patarimo ir pagalbos prašė praėjusį penktadienį į redakciją atėjusi Kristina Trečiokienė.

Biržuose gyvenanti ir dirbanti medikė pasakojo, kokia bėda ir baimė kamuoja Pačeriaukštės seniūnijoje, Grumšlių kaime, gyvenančią jos devyniasdešimtmetę mamą Kristiną Šimienę.

Senolė gyvena netoli Pačeriaukštės esančioje sodyboje, kuri priklauso jos dukrai. Tad K. Trečiokienė jaučiasi atsakinga už mamos saugumą bei kitas dvi moteris, kurioms leidusi gyventi tame pačiame name, kad motina nebūtų visai viena.

„Nuo Kalėdų vargstame su tuo didžiuliu šunimi, dėl kurio mama ir durų negali praverti – jis senutę tiesiog parvoliotų ant žemės. Aš irgi bijau to šuns, nedrąsu net iš automobilio koją kelti“, - pasakojo moteris. Ant jos 89 metų mamos krūtinės sodyboje šuo šokęs gal antrą Kalėdų dieną.

Pasak K. Trečiokienės, dar prieš Kalėdas tas šuo ėmęs lankytis sodyboje. Močiutė buvo tuo metu Biržuose, o policiją apie keturkojo vizitus informavusios senolės kaimynės.

Policija į pranešimus reagavusi, pareigūnai kalbėjęsi su Jonu Simanavičiumi, pas kurį tas šuo esą gyveno. Atrodytų, kad žmogus turėjo suvokti, jog šunį reikia prižiūrėti.

Tačiau sausio 30 dieną keturkojis vėl atbėgo į Grumšlių kaimo sodybą.

„Jei mus puls, šausim“, - sakė į pagalbos prašymą atsiliepę pareigūnai, kai į juos kreipėsi K. Trečiokienės dukra. Nors tuo metu Pačeriaukštėje pareigūnai dirbo pagal kitą iškvietimą, jie nedvejodami sutiko padėti šuns įbaimintai senutei ir jos kaimynėms. Pasak K. Trečiokienės, policininkai neaiškino, kad šunų gaudymas yra ne jų darbas. Tiesiog sugebėjo keturkojį pagauti ir pririštą virve pargabenti pas Pačeriaukštėje gyvenantį Joną Simanavičių. Kadangi jis pareigūnų neįsileidęs, šuo buvo pririštas prie vyro namų.

Tačiau vos praėjus dviem valandoms šuo vėl atbėgęs į Grumšlius. Buvo aišku, kad keturkojo šeimininkui reikėtų taikyti drausminamąsias priemones.

Dėl to, pasak moters, policijos pareigūnai jai liepę kreiptis į komisariatą iš karto po Naujųjų metų švenčių. O šuo iš sodybos net nesirengė trauktis ir gąsdino senolę bei jos kaimynes.

Dėl gąsdinančio šuns savivaldybė pasiūlė... susirašinėti

Gyvūnų laikymo bei priežiūros taisykles yra patvirtinusi Biržų rajono savivaldybė. Jų redakciją kūrė Viešosios tvarkos skyrius, kuriam tuo metu vadovavo Toma Kirkilaitė. Dabar skyriui vadovauja Ričardas Sabas. Būtent į jo vadovaujamą skyrių, kuriam turi rūpėti gyvūnais nesirūpinantys piliečiai, K. Trečiokienei policija ir pasiūlė kreiptis. Tą moteris išgirdo iš pirmajame aukšte budėjusio pareigūno, kai sausio 2 dieną nuėjo į komisariatą. Nuvykusi į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių K. Trečiokienė sako bendravusi su vyriausiuoju specialistu Virgilijumi Kulbiu. Buvo sausio 2-oji, antradienis.

„Man pasakė, kad šiandien jam jau nebėra laiko domėtis tuo šunimi, trečiadienį jis turintis išvažiuoti, todėl pasidomėti šunimi ir jo šeimininku jis sakė galėsiantis nebent ketvirtadienį“, - pasakojo pagalbos ieškojusi K. Trečiokienė.

Tačiau trečiadienį ji sulaukusi telefono skambučio iš savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus, kad į savivaldybę kreiptųsi raštu. Moteriai buvo pasiūlyta vėl ateiti į savivaldybę ir atnešti parašytą raštą arba jį atsiųsti elektroniniu paštu.

K. Trečiokienė parašė elektroninį laišką ir nusiuntė į savivaldybę už viešąją tvarką atsakingiems vyrams. Kitą dieną ji vėl sulaukė telefono skambučio, kad savivaldybės tarnautojams nepakanka informacijos. Ją moteris esą turėtų išdėstyti dar plačiau.

„Penktadienį, tai yra šiandien, aš jau skambinau į savivaldybę pati, nes šuo nesitraukia ir ne juokais kelia grėsmę. O man skyriaus vedėjas Ričardas Sabas paaiškina, kad mano prašymą tirti turi teisę dvidešimt dienų, o šiuo metu turi daug kito darbo. Tai ką man reikėjo daryti? Vėl visą savaitgalį raminti mamą? Ar pačiai su tuo šunimi, kurio taip pat bijau, kovoti? Atleiskite, bet atėjau pas jus patarimo. Kur dar Biržuose galima kreiptis dėl neprižiūrimų ir pavojų keliančių šunų? Nejaugi reikia laukti, kol ką nors sudraskys?“ – kone su ašaromis kalbėjo penktadienį po pietų į redakciją atėjusi moteris.

Pasikalbėjo ir pasiūlė...

Į korespondentės siūlymą bandyti kalbėtis su seniūnijos žmonėmis moteris atsakė, kad toks bandymas jau buvęs. Su močiute gyvenančios kaimynės Pačeriaukštės seniūnijoje išgirdusios, kad rajone nėra kam tramdyti palaidų šunų. O minėto šuns šeimininkas esantis sunkaus charakterio žmogus, seniūnijos darbuotojų jis esą neklauso. „Toms moterims, kiek man pasakojo, buvo pasiūlyta kviestis šunų gaudytojus iš Kauno. Dar pasakė, kad paslauga labai brangi. Pasiteiravus, kas už tai mokės, pasigirdo atsakymas, kad tą padaryti gali jos pačios – juk gauna pašalpas“, - pasakojo K. Trečiokienė.

Ką apie tai galvoja seniūnas Aurimas Frankas, korespondentei seniūnijoje penktadienį sužinoti nebepavyko. Darbuotoja informavo, kad seniūnas išvykęs į Biržus.

Paskambinus į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių ir papasakojus bėdą, vedėjas R. Sabas ėmė aiškinti skyriaus veiklą, pareigines instrukcijas ir dvidešimties dienų terminą prašymams nagrinėti. Pasakius, kad norima tik patarimo ir pagalbos, kurios niekur negalima rasti, R. Sabas pasiūlė rašyti jam raštą...

Paėmė šunį ir rado jam prieglobstį

Kadangi moteris kone su ašaromis prašė pagalbos, teliko vienas kelias - vėl kreiptis į policijos pareigūnus. Užteko žodinio pranešimo. Komisariato viršininkas Dainius Čepas pažadėjo bandyti padėti. Netrukus jis informavo, kad Pačeriaukštėje lankėsi Reagavimo skyriaus patruliai Džeraldas Deksnys ir Silvija Degutytė. Jie surado šuns šeimininką. Paaiškėjus, kad tas šuo pas J. Simanavičių esą taip pat buvo priklydęs, policininkai ėmėsi iniciatyvos ieškoti keturkojui prieglobsčio. Ir jį rado. Šuo priglaustas vienoje sodyboje.

Į redakciją skambino ir susijaudinusi bei už pagalbą dėkinga K. Trečiokienė. Jai senolė pranešusi, kad policininkai išsivežė šunį. Moteris prašė padėkoti policininkams, kurie, skirtingai nei savivaldybės valdininkai, ir šį kartą neatsisakė padėti.

Kokių įstatymų ir kokių poveikio priemonių savivaldybėje reikia, kad už viešąją tvarką bent jau formaliai atsakingi tarnautojai pasistengtų operatyviai parodyti dėmesį šuns puolamam žmogui?

Alfreda Gudienė