Ketvirtadienį sukanka 73-eji metai, kaip Bujutiškėje prie Ceikinių žuvo partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas, Djakomas, Cezaris. Šiandien spausdiname ištrauką iš Povilo Gaidelio knygos „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“, kurioje buvo cituojamos ir „Mūsų Ignalinos“ rašinių ištraukos. 

Vincas Žaliaduonis gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Lazdijų r., Kučiūnų kaime. Baigęs Lazdijų gimnaziją, mokėsi A. Smetonos karo mokykloje Kaune, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Jauną karininką paskyrė tarnauti į Ukmergę. Kuomet 1939 m. spalį sovietų valdžia grąžino Vilnių Lietuvai, V. Žaliaduonis su savo pulku atvyko į senąją sostinę. Po kelerių metų, 1943-aisiais, jis susituokė su Jadvyga Basyte iš Paringio. Šeima po metų susilaukė sūnaus Roberto, o vėliau ir dukters Nijolės. Artėjant frontui iš Rytų, V. Žaliaduonis pasitraukė į žmonos tėviškę Ignalinos r. ir 1944 m. įsiliejo į laisvės kovotojų gretas. Apskrities vyrai tuo metu masiškai traukėsi į miškus, nes nenorėjo eiti į okupantų kariuomenę ir tapti patrankų mėsa. 

1944 m. liepą-rugpjūtį Lietuvoje buvo pradėta mobilizacija į Raudonąją armiją. Švenčionių krašte ji žlugo. Nuo liepos 27 iki rugpjūčio 10 d. į Švenčionių karinį komisariatą „privalėjo“ atvykti 5000 vyrų. Atvyko tik 685: iš jų 439 lenkai, 90 lietuvių ir 156 kitų tautybių atstovai. Lietuvos Laisvės Armija (LLA) koordinavo pasirengimą sutikti bolševikus ir jiems priešintis ginklu. LLA narys Leonas Vilutis-Arūnas buvo Tigro rinktinės įkūrėjas ir pirmas jos vadas. Pirmąjį partizanų būrį 1944 m. liepą V. Žaliaduonis-Rokas sutelkė Daugėliškio valsč., Paringio apylinkėse kartu su žmonos Jadvygos broliais Klemensu ir Kazimieru Basiais. 

Mūšiuose – ne tik pergalės

Rudenį įvyko partizanų junginių vadų pasitarimas, kurio dalyviai nutarė visus Švenčionių, Svyrių, Utenos ir Zarasų partizanus sutelkti į LLA veikiančiojo sektoriaus Vilniaus apygardos Tigro rinktinę. O toji rinktinė buvo suskirstyta į 8 rajonus. Tą pat rudenį prie Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis rinktinės, kurią sudarė apie 100 kovotojų, mūšis su 300 NKVD kareivių. Patyrę didelių nuostolių, enkavedistai buvo priversti atsitraukti. Tarp partizanų nuostolių nebuvo. Vienas iš žinomiausių ir didžiausių mūšių su okupantų kariuomene, kur vadovavo ir V. Žaliaduonis, buvo Kiauneliškio mūšis (apie jį rašėme praėjusią savaitę MI antradienio ir penktadienio numeriuose). Po šio mūšio Tigro rinktinės štabas persikėlė į Adutiškio miškus. V. Žaliaduonis po kautynių grįžo į Daugėliškio valsčių ir ten suformavo Roko kuopą. Tačiau prasidėjus okupantų kariuomenės siautimams, kuopa (apie 50 kovotojų) pasitraukė į Adutiškio girią. Ten jie susijungė su Puščios kuopa ir suformavo LLA Rytinę grupę. V. Žaliaduonis ir jo vadovaujama grupės dalis įsikūrė Baltarusijoje, Kazėnų miškuose. Čia jie palaikė gerus ryšius su vietos gyventojais. 

Ginklai partizaniniam karui 

1944 m. gruodį į Linkmenų apylinkės miškus nuleista dvylikos desantininkų grupė labai sustiprino Tigro rinktinę. Šie vyrai buvo baigę Gdansko Abvero žvalgybos mokyklą „FAK-204“. Jie atsigabeno ryšių įrangos, ginklų ir kitų partizaniniam karui reikalingų reikmenų. Vokiečių karinė vadovybė, apmokydama ir siųsdama į fronto užnugarį šią grupę, turėjo savo tikslų, kurie nesutapo su desantininkų ir kitų laisvės kovotojų tikslais. Pagrindinis lietuvių tikslas buvo įgyti žinių ir būtinos karinės įrangos. O vokiečių vadovybei rūpėjo komunikacijų (tiltų, kelių) minavimas. Lietuviams tai buvo nepriimtina. 1945 m. pradžioje didžioji desantininkų dalis įsijungė į Tigro rinktinę. V. Žaliaduonis-Rokas 1945 m. vasario-kovo mėn. buvo Tigro r. štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas. Vėliau jis ėjo Vytauto apygardos štabo Agitacinio skyriaus viršininko pareigas. Paskui V. Žaliaduonis-Rokas buvo paskirtas Tigro rinktinės, kuri tuo metu veikė Ignalinos–Švenčionių rajonuose ir Baltarusijos teritorijoje, vadu. Tačiau apie šį paskyrimą jis nieko nežinojo net iki 1947 m. balandžio, nes buvo išvykęs į Baltarusijoje esančius Kazėnų miškus.

Per visą partizanavimo laikotarpį (8 metus) V. Žaliaduonis buvo daugelio karinių operacijų iniciatorius, organizatorius ir vykdytojas. Jis pats tiesiogiai dalyvavo daugiau nei 30-yje įvairių susirėmimų su okupantų kariuomene ir stribais. Apygardos vadovybė jį labai vertino už tai, kad jis diplomatiškai elgdamasis sugebėjo normalizuoti santykius su lenkų Armijos Krajovos (AK) junginiais ir su gudų partizanais. Pradžioje šie santykiai buvo labai įtempti. 

Sušaudė ne vieną 

V. Žaliaduonis nuolat rėmė čia lietuvybę, o Tigro rinktinės veiklą stengėsi išplėsti kuo toliau į rytus, tikėdamasis užtikrinti 1920 m. Rusijos Lietuvai pripažintos teritorijos reintegravimą į Lietuvos valstybę jos nepriklausomybės atkūrimo metu. Gaila, tačiau šie geri ketinimai, matyt, jau nebus niekada įgyvendinti. Tenka pabrėžti, kad panašiai kaip ir Dzūkijoje, partizaninis pasipriešinimas okupantams Rytų Lietuvoje buvo labai aktyvus. Objektyvumo dėlei verta pažymėti, jog šiame krašte pasitaikė nemažai pavienių drausmės pažeidimo ir partizanų savivaliavimo atvejų. Su tokiais pažeidėjais V. Žaliaduonis negailestingai kovojo. 1947 m. balandžio mėn. jo įsakymu buvo sušaudyti trys maištą sukėlę partizanai – broliai Bukauskai ir J. Dubaka. Vėliau panašus likimas ištiko ir rinktinėje buvusius vokiečius – Jupą ir Artileristą. V. Žaliaduonio įsakymu mirties bausme buvo nuteistas Kostas Malikėnas-Erelis (jis buvo nuteistas mirti, bet žuvo nuo stribų rankos – šie jį aptiko ir susprogdino bunkeryje). Vokiečių laikais šis žmogus tarnavo policijoje ir dalyvavo šaudant žydus. Vėliau jis buvo V. Žaliaduonio rinktinėje, tačiau po kurio laiko nuo jos atsiskyrė ir ėmė plėšikauti partizanų vardu.

Drama Bujutiškės vienkiemyje

1952 m. kovo 27 d. V. Žaliaduonis-Cezaris su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu užėjo į Mykolo Vaiškūno sodybą Bujutiškės vienkiemyje. Šiose vietose jie turėjo susitikti su Vytauto apygardos vadu esą aptarti srities štabo formavimo reikalų. V. Žaliaduonis ilgai dvejojo. Matyt, nujautė kažką negero. Galiausiai sutiko. Jis nežinojo, kad apygardos vadas B. Kalytis prieš kelis mėnesius buvo MGB suimtas ir užverbuotas. Kas tądien atsitiko M. Vaiškūno sodyboje, Kazitiškyje gyvenusiam Leonui Bagdonui papasakojo esą buvęs stribas. Šį pasakojimą išspausdino „Mūsų Ignalina“, tačiau po kurio laiko redakcija gavo V. Žaliaduonio-Roko sūnaus Roberto, gyvenančio Londone, laišką, kuriame daugelį L. Bagdono teiginių apie tėvo žūties aplinkybes jis paneigė. Robertas rašė, kad tas pasakojimas daug kur prasilenkia su tiesa. Buvo kalbama, kad susitikimas su smogikais buvo numatytas kitoje vietoje, tačiau atsargus V. Žaliaduonis ten nėjo, o iš Vaiškūno sodybos stebėjo tą vietą, kurioje turėjo įvykti susitikimas. O stribai į Vaiškūno sodybą užsuko atsitiktinai arba kam nors įskundus. Įtariama, kad tai padarė kažkoks Girdziušas. Apie tai V. Žaliaduonio sūnui pasakojo jo motina. Šį faktą patvirtina ir išrašai. Pora vietų buvusio stribo pasakojime išduoda aiškią netiesą. Jeigu stribai vyko į planuotą operaciją ir apsupo sodybą, kaip L. Bagdonui teigė neįvardintas stribas, tuomet jie negalėjo, kaip rašo, sėsti prie stalo, o turėjo iš karto ieškoti partizanų ir juos suimti arba likviduoti. Kad jie čia užklydo atsitiktinai tik pasivaišinti, liudija dar vienas stribo paminėtas faktas: „Pastebėjo, kad nešant maistą, Vaiškūnienės rankos drebėjo…“ Tokiu būdu jie tik dabar įtarė, kad sodyboje gal būt slepiasi partizanai. Paskutinis argumentas, kuris liudija, kad stribas sako netiesą – jis net nepaminėjo smogikų, kuriems vadovavo B. Kalytis. Jiems buvo duota užduotis susitikti su V. Žaliaduoniu numatytoje vietoje ir jį likviduoti. Jie turėjo susitikti su partizanais, o ne stribai. Ir ne čia, o kažkur kitur. 

Nebebuvo kur trauktis

Kaip teigia V. Žaliaduonio sūnus Robertas, kuomet partizanai pamatė atvažiuojančius stribus, pasitraukti jau nebuvo galimybių. Jie uždarė kamino sklendę, kad į trobą prieitų dūmų, o šeimininkams liepė eiti į kiemą ir palikti praviras duris. Manoma, kad V. Žaliaduonis nedegino jokių dokumentų (taip teigė L. Bagdono pašnekovas). Kaip patyręs laisvės kovotojas, jis niekada su savimi nesinešiojo dokumentų. Kuomet Vaiškūnas stribus užtikrino, kad sodyboje partizanų nėra, operacijai vadovavęs MGB Ignalinos skyriaus viršininko pavaduotojas A. Kozodojevas ir stribų būrio vadas T. Ivanovas neryžtingai žengė į vidų. Ten juos pasitiko kulkų kruša, todėl abu jie žuvo. Supratę, kad jų vadai jau negyvi, stribai ėmė šaudyti į namą. Jie taip pat nušovė ar sunkiai sužeidė Vaiškūną. Vadas ir jo adjutantas ilgai atsišaudė. Matyt tol, kol turėjo šaudmenų. Tikriausiai jie spėjo pasinaudoti ir kritusių enkavedistų ginklais. Kuomet šūviai nutilo ir stribai išdrįso įsėlinti į vidų, kur tvyrojo kraujo ir dūmų tvaikas, vienas iš jų dar paleido automato seriją į V. Žaliaduonio kūną ir į veidą. Tačiau liudininkai, kurie matė negyvus kovotojus, teigė, jog abiejų partizanų bruožai buvo mažai sudarkyti. Tai paneigia L. Bagdonui pasakotas stribo fantazijas apie esą Kazadojevo mestą granatą. Mūšiui pasibaigus, kulkų suvarpytame name buvo rasti V. Žaliaduonio ir M. Cicėno kūnai. Žuvo ir sodybos šeimininkas, aktyvus partizanų rėmėjas M. Vaiškūnas. Žuvusių partizanų kūnai buvo niekinti Ceikiniuose, vėliau užkasti Ignalinoje.

Apkabinsiu žemelę meiliai

Po Roko žūties apie 10 Tigro rinktinės kovotojų Adutiškio girioje išsilaikė iki 1952 m. vasaros. Du paskutiniai žuvo 1953 m. balandžio ir rugsėjo mėnesį. 1999 m. vasarą Adutiškio girioje, netoli nuo sienos su Baltarusija, tiesiant kelią buvo išverstas bidonas su Tigro rinktinės partizanų dokumentais. Iš čia rastų dokumentų buvo suformuota 120 bylų Vytauto apygardos apyrašas. Tarp dokumentų buvo rinktinės vado V. Žaliaduonio-Roko vesta kronika (ją MI taip pat išspausdino) ir kiti dokumentai. Dar 1950 m. rugsėjį buvo suimta V. Žaliaduonio žmona Jadvyga. Ją nuteisė ir išvežė į Kizillagą Permės srityje. Apie vyro žūtį jai eilėraščio posmu pranešė jos motina: „Paskutinė gėlytė nuvyto / Rokas mirtį sutiko narsiai / krito priešai ir … vadas / Apkabino žemelę meiliai.“

V. Žaliaduonio sūnų Robertą ir dukrą Nijolę ilgai slapstė juos prižiūrinti šio posmelio autorė močiutė, kuri mirė 1968 m., sulaukusi solidaus amžiaus. Vėliau svetimomis Jakubėnų pavardėmis jie buvo apgyvendinti Vilniaus vaikų namuose. Kaip rašo V. Žaliaduonio sūnus Robertas Žaliaduonis, jo motina Jadvyga mirė po du tūkstantųjų metų. Pats Robertas dabar gyvena Londone su savo vaikais. 

1999 m. vasario 7 d. V. Žaliaduoniui buvo pripažintas kario savanorio statusas. LR Prezidento dekretu 1999 m. gegužės 19 d. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-čio laipsnio ordinu, o 1999 m. vasario 24 d. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).

Parengė Jonas BALTAKIS