Apie regioninės politikos Lietuvoje problemas kalbamės su vidaus reikalų ministru Tomu Žilinsku.

Būtinos sąlygos verslui

Pagrindinis regioninės politikos tikslas – mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp pačių regionų ir juose gyvenančių žmonių. Kaip to buvo siekiama per praėjusius ketverius metus?

Norėčiau papildyti: yra dar vienas svarbus regioninės politikos aspektas – užtikrinti tolygią ir tvarią visų regionų plėtrą. Per ketverius praėjusius metus daugiausia dėmesio buvo skirta 2014–2020 m. ES finansinio laikotarpio programavimui, naujų poreikių nustatymui.

Susipažinęs su šios srities situacija turiu pripažinti, kad regioninėje politikoje iš tiesų reikia tam tikrų pokyčių. Manau, pirmiausia reikėtų keisti požiūrį į investicijas. Susitikęs su verslo atstovais, politikais, regionų gyventojais įsitikinau, kad tokių infrastruktūros gerinimo darbų apimčių, kaip iki šiol, tikrai nebereikia. Regionuose mažėja gyventojų, ir kultūros namų, kuriuose beveik niekas nesilanko, ar mokyklų, kuriose beveik neliko mokinių, atnaujinimas kelia rimtų abejonių.

Turime galvoti apie tai, kaip bent minimaliai būtų galima sudaryti palankias sąlygas žmonėms, kad jie neišvažiuotų iš savo gyvenamųjų vietų. Būtina svarstyti ir apie apleistų teritorijų, tokių kaip kariniai miesteliai, buvusios gamyklos, tvarkymą, apie tai, kaip šias vietas padaryti patrauklias verslui kurtis. Nors mūsų ministerija nėra tiesiogiai atsakinga už darbo vietų steigimą, bet mes galime skatinti vietos bendruomenes ir savivaldybes keisti požiūrį į investavimo prioritetus, kad regionams skirtos valstybės ir ES lėšos nevirstų vien naujomis asfalto dangomis ir šaligatvių trinkelėmis.

Ėjome lengviausiu keliu

Per ateinančius šešerius metus Lietuvos regionų plėtrai bus skirta 418 mln. eurų. Pasak Vidaus reikalų ministerijos atstovų, visiems šalies regionams patvirtintos integruotos teritorijų vystymo programos (ITV). Kaip numatytos investicijos turėtų padidinti apleistų teritorijų regionuose patrauklumą?

Dėl konkrečių investicijų sprendžia pačios savivaldybės, jos teikia siūlymus. Per du darbo ministro pareigose mėnesius susipažinau su dabartine padėtimi ir, deja, esu priverstas apgailestauti, kad savivaldybėms dažnai pritrūksta fantazijos. Kaip jau sakiau, pagrindiniai jų interesai – viešųjų erdvių tvarkymas, gatvių asfaltavimas, kiti infrastruktūros gerinimo projektai, bet tikrai ne investicijos, kurios skatintų naujų darbo vietų atsiradimą, gerintų vietos bendruomenių narių užimtumą ir kartu mažintų migraciją iš regionų.

Sutvarkytas parkas turbūt neprivers žmogaus likti savo gyvenamojoje vietoje, tad prioritetai turėtų būti kitokie, nei iki šiol. Kodėl savivaldybės dažniausiai renkasi investicijas į infrastruktūrą – ar dėl to, kad taip paprasčiau, ar dėl galimai korupcinių sumetimų? Apie korupcinius dalykus tikrai neturiu informacijos, negalėčiau pakomentuoti, bet investuoti į gatvių, šaligatvių atnaujinimą yra lengviausia, nereikia per daug sukti galvos. Tai labiausiai matyti.

Galvoti, kaip pritraukti investicijas, skatinti verslo plėtrą, yra gerokai sunkiau. Bet vietos valdžia tam ir renkama, kad dirbtų žmonėms, rūpintųsi rinkėjų interesais. Vietos savivalda pas mus dar labai panaši į sovietinį administravimo modelį. Iniciatyvos dažniau ateina iš Vilniaus, o ne iš vietos valdžios. Norėtųsi, kad toks mąstymas ir politinis veikimas keistųsi.

Nors regionų plėtrai skiriamos valstybės ir ES lėšos iš pirmo žvilgsnio atrodo didelės, suskaičiavus, kiek jų tenka vienam tikslinių teritorijų, kuriose įgyvendinamos ITV programos, gyventojui, paaiškėja, kad tai gana kukli suma – 105 eurai per metus. Ar žmonių požiūrį į gyvenimo savo krašte gerėjimą gali pakeisti tokia suma?

Atrodytų, kad 105 eurai per metus vienam žmogui nėra didelė suma. Bet jei žvelgtume plačiau, kitų Lietuvos regionų gyventojams vidutiniškai tektų 57 eurų per metus investicijos. Taigi, tikslinių teritorijų gyventojams skiriama dvigubai didesnė suma. Jei tikslinių teritorijų plėtrai skiriami pinigai būtų sujungti su visomis juos pasiekiančiomis investicijomis, jei būtų panaudoti ten, kur gaunama didžiausia nauda ir grąža, manau, tos lėšos būtų tikrai apčiuopiamos.

Kaip sulaikyti žmones?

Neseniai „Swedbank“ Finansų instituto atlikta lyginamoji Lietuvos savivaldybių analizė atskleidė, kad regionų atotrūkis šalyje didėja. Gyvenimo kokybė juose yra nepakankama, kad sulaikytų žmones nuo vidinės migracijos į miestus ar emigracijos. O tuštėjančiose savivaldybėse sunku tikėtis gausesnių investicijų ir didesnių atlyginimų. Kaip ištrūkti iš šio užburto rato?

Sutinku, kad toks užburtas ratas tikrai egzistuoja. Regioninė politika nėra vien tik įspūdingų investicinių projektų kūrimas. Ji turi būti orientuota į žmonių, gyvenančių tam tikrose teritorijose, oraus gyvenimo palaikymą. Bet vėl norėčiau pabrėžti, kad viskas priklauso nuo vietos valdžios. Nuo to, kaip ji sugeba įvertinti poreikius, kaip sudaro sąlygas investuoti, kad kuo daugiau žmonių apsispręstų likti čia gyventi.

Bendraudamas su vietos savivaldos atstovais dažnai išgirstu sakant, kad regioninės politikos nėra. Tačiau paprastai paskui prasideda svarbiausių vietinių poreikių vardijimas: „man reikia kultūros namus renovuoti“, „man reikia sutvarkyti stadioną“ ir pan. Bet jeigu nebus kam ateiti į tuos kultūros namus ar stadioną? Žmonėms reikia gyventi, dirbti ir užsidirbti, leisti į mokslą vaikus. Sutvarkyti kultūros namai ir stadionai tikrai neprivers likti žmonių, jeigu jie darbo ar didesnės algos turės dairytis kitur.

Infrastruktūros gerinimas gali būti tik papildoma priemonė, padedanti stabdyti migraciją. Žinoma, yra ES direktyvos, kiti teisės aktai, reikalavimai, kurių privalome laikytis. Turime renovuoti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemas, mažinti anglies dvideginio emisijas ir taip toliau, bet tokios investicijos turi ateiti ne į tuštėjančius regionus. Jeigu žmonės iš jų išvažiuoja, tai anglies dvideginio mažinimo priemonės jų tikrai nesulaikys.

Retai apgyvendintų teritorijų, kuriose gyventojų tankumas jau prilygsta dykumų regionams, plitimas – opi regioninės atskirties problema. Ji itin aktuali Rokiškio, Varėnos, Zarasų, Ignalinos, Švenčionių ir kituose rajonuose. Ar matote būdų, kurie leistų vėl grąžinti žmones į dykromis virtusias Lietuvos dalis?

Gyventojų tankumas Lietuvoje yra netolygus. Tam tikrose savivaldybėse jis kur kas mažesnis ir dėl didesnio miškingumo, pelkėtumo, kitų natūralių veiksnių, taip pat, žinoma, ir dėl didesnės žmonių migracijos. Vargu ar galėsime prilygti Belgijai ar Nyderlandams, kai važiuodamas iš vieno miesto į kitą nelabai pastebi, kur baigiasi vienas ir kur prasideda kitas. Gyventojų tankumas ten iš tiesų yra didelis, ko gero, didžiausias Europoje.

Tačiau mes turėtume investicijas planuoti tolygiai ir jas skirti kaimiškosioms vietovėms, ne vien tik miestams ir didmiesčiams. Tai priklauso nuo mažesnių vietovių savivaldybių iniciatyvų. Lengvų receptų tikrai nėra. Gaila, kad mano kadencijos laikas yra gana trumpas. Mano tikslas – per šią kadenciją pamėginti pakeisti susiklosčiusį požiūrį, kad neklotume vien tik šaligatvių, nerenovuotume tuščių pastatų, o investicijas nukreiptume į verslui palankios aplinkos kūrimą.

Politinės opozicijos atstovai tvirtina, kad regioninė politika vykdoma atmestinai, už didmiesčio ribų gyvenantis žmogus esą yra paliktas likimo valiai. Siūloma pertvarkyti neva neefektyviai veikiančią už regionų politiką atsakingų institucijų sistemą, steigti Regionų ekonominės plėtros agentūrą. Ką manote apie tai?

Naujos institucijos steigimas problemos neišspręs. Taip, tikrai neslėpsiu: manau, kad regioninė politika galėtų būti vykdoma kitaip. Dabar už jos dalį – ES sanglaudos politiką – yra atsakinga Finansų ministerija. Mūsų ministerija atsako už socialinės atskirties mažinimą, tolygų vystymąsi. Tikrai reikėtų pasvarstyti, ar tų funkcijų neturėtų vykdyti viena institucija. Gal tikrai būtų racionalu regioninės politikos vykdymą atiduoti į vienas rankas.

Kitas dalykas – jau esu minėjęs savivaldybių iniciatyvos stoką, bet taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad ir ministerijos ne viską padaro. Regioninė politika finansuojama ir per kitas ministerijas, tad norėtųsi didesnio mūsų kolegų aktyvumo ir naujų idėjų, kaip galėtų savo valdymo srityse taip pat pasiekti tam tikrų rezultatų.

Regioninė politika – gana sudėtingas ir atsakingas dalykas. Su viešuoju saugumu žmonės susiduria kiekvieną dieną, visos problemos ir rezultatai yra aiškiai matyti. Regioninės politikos planavimas, ES paramos programavimas, viešųjų pirkimų vykdymas ir kiti veiklos etapai užtrunka, ir pokyčiai nuo sprendimų priėmimo iki jų įgyvendinimo neįvyksta per vieną dieną.