Ką vietos valdžioje pakeitė tiesioginiai merų rinkimai? Ar dar labiau sustiprino politinį feodalizmą, o gal paspartino partine nomenklatūra paremtos politinės sistemos irimą?

Renki naują, valdo senas

Naujausia bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusė (55 proc.) Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija. Šiuo metu lietuviška demokratija patenkinti 36 proc. apklaustųjų. Prieš metus, 2015-ųjų balandį, tokių buvo 43 proc.

Pasak sociologų, demokratijos veikimu nepatenkinti 62 proc. kaime gyvenančių žmonių, kurie paprastai yra labiau priklausomi nuo valdžios sprendimų, priimamų ne Vilniuje, o savo rajono savivaldybėje. Kadangi po ilgo politikų tūpčiojimo apie tiesioginių metų rinkimų problemą pernai pagaliau visiems buvo suteikta galimybė patiems rinkti savo rajono ar miesto „šeimininką“, apklausų rezultatai dabar verčia sukti galvą: ar žmonės jau nusivylė išrinktaisiais, ar vietos savivaldos nelaiko demokratinės sistemos dalimi?

„Taip, rinkimai vyksta, bet jau visi pradeda suprasti, kad nesvarbu, ką rinktum, valdo tie patys. Arba tų pačių šeimų atstovai“, – aiškino filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius. Jis pridūrė, kad vadinamoji politinio feodalizmo problema Lietuvoje glūdėjo nuo seno, nes valstybės politinė sistema formavosi nomenklatūrinės ir feodalinės visagalybės principu.

Grupinis politinis verslas

„Kas įvyko? Kai mūsų nomenklatūrinis partinis kapitalizmas įgijo visą valdžią, pasirodė, kad savivaldybėse, kur iš tikrųjų nėra realios savivaldos, kone visi pagrindiniai vietiniai verslai yra vietos valdžios atstovų ar jų šeimų rankose. Jie keisdavo partijas, formuodavo koalicijas su kitoms partijoms priklausančiais broliais ar seserimis, kitomis realią valdžią turinčiomis šeimomis, kai kuriuose rajonuose galbūt ir įtakingų nusikaltėlių, kontrabandininkų atstovais. Taip ilgą laiką stiprėjo šeimyninė, grupinė vietos valdžia, kuriai centrinė nebeturėjo didelės įtakos, išskyrus finansinę“, – toliau dėstė V.Rubavičius. Pasak jo, jei partiniai šios valdžios atstovai būdavo valdančiosios koalicijos partneriai, lengviau gaudavo pinigų iš centrinės valdžios, ir juos stengdavosi taip perpumpuoti, kad visada tektų saviems.

„Vietos valdžia turi visą galią vietos žmonėms. Ir kai aiškinama: „Ginkite savo teises, mes gyvename demokratinėje valstybėje...“ Kas gins savo teises, jei žino, kad ano savivaldybės tarybos nario brolis ar žentas yra prokuroras, tyrėjas, kitas pareigūnas. Juk visi tas gyvenimo taisykles labai puikiai supranta. Arba pats neteksi darbo, arba tavo giminės jo neteks ir t. t. Čia galioja feodalinis visavaldystės principas“, – sakė pašnekovas.

Optimizmo ženklai

Mintis, kad XXI a. Lietuvą sudaro 60 kunigaikštysčių, valdomų įtakingų vietinių feodalų šeimų, gali pasirodyti absurdiška, bet turbūt tik tiems, kuriems pasisekė nesusidurti su realia, o ne parodomąja vietos valdžios sistema. Jei tik nesusikirto rimti interesai, neįsižiebė mirtini asmeniniai konfliktai, verčiantys pasitelkti visus įmanomus sąjungininkus ir visą įmanomą įtaką. Tačiau jei daiktus vadinsime tikraisiais vardais, svarstymai apie šiuolaikinį lietuvišką feodalizmą neatrodo laužti iš piršto.

Politologas Klaudijus Maniokas sutiko, kad politinis feodalizmas buvo ir yra dominuojantis politikos tipas. Tai, kad tai vienose, tai kitose savivaldybėse į dienos šviesą iškyla vis naujų piktnaudžiavimo valdžia faktų, esą galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, galima manyti, kad daugėja tokių atvejų, kita vertus, galima daryti prielaidą, kad aktyviau veikia teisėsaugos tarnybos.

„Aš būčiau už antrąją interpetaciją, nemanau, kad tas feodalizmas yra daugelio savivaldybių pavyzdys. Čia ne vien tik Druskininkai, čia ir visas Vilniaus kraštas, kontroliuojamas Lenkų rinkimų akcijos. Tai – pagrindinis ir turbūt ryškiausias klientelistinės politikos pavyzdys, kur mokyklų direktoriai, administraciniai pareigūnai, daugybė kitų žmonių yra kontroliuojami tos politinės jėgos. Yra ir daug kitų savivaldybių, kur viskas veikia panašiai, tik dabar mes daugiau apie tai sužinome viešai. Sakyčiau, kad aktyvesnis tapo Specialiųjų tyrimų tarnybos darbas, jis gal po truputį, bet visgi keičia viską civilizuotesne kryptimi. Aš dėl to būčiau optimistas“, – pabrėžė politologas.

Reikia gerbti pasirinkimą

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas tvirtino, kad kalbantys apie politinio feodalizmo apraiškas prieštarauja sau. „Galima drabstytis epitetais, pravardžiuoti caru ar dar kitaip, Lietuvoje dabar tai mėgstama daryti, tačiau noriu pasakyti viena: kai žmogus ateina prie balsavimo dėžės, šalia jo nestovi niekas. Tad šiuo atveju, kad ir ką manytų politologai ar sociologai, turbūt pirmiausia reikėtų gerbti žmonių nuomonę. Kaip, eidami mero, vicemero ar administracijos direktoriaus pareigas, bendraujame su vietos bendruomene, kiek esame jai artimi, nenutolę, tokį ir turime pasitikėjimą“, – kalbėjo R.Malinauskas.

Jis pasiūlė panagrinėti, kiek Lietuvoje buvo išrinkta merų, kurie jokiai politinei jėgai nepriklauso, kiek merų pasirinkta, kurie dar nebuvo žinomi, ir kiek buvo perrinkta anksčiau dirbusių merų. „Jeigu iš 60 savivaldybių 59 būtų buvę išrinkti jau anksčiau čia dirbę merai, tai gal tada ir galėčiau sutikti su svarstymais apie politinį feodalizmą. Bet rinkimų rezultatai rodo, kad kalbėti apie tai nerimta. Reikia gerbti žmonių poziciją, nesvarbu, ar ji patinka, ar nepatinka“, – tvirtino politikas.

Po priekaištų – maištas

Vadinamasis Druskininkų maištas, kai, merui R.Malinauskui pasitraukus iš Socialdemokratų partijos, jo pavyzdžiu pasekė beveik visas socialdemokratų Druskininkų skyrius, yra dar vienas patvirtinimas, kad tiesioginiai merų rinkimai, suteikę vietiniams vadovams dar daugiau legitimumo ir politinės galios, gali iš esmės pradėti keisti politinio žaidimo taisykles. Įdomu tai, kad Druskininkai visada buvo paradinė socialdemokratų veiklos vitrina, atspindinti partijos politikos pasiekimus.

„Bet dabar Druskininkai tokiu drastišku judesiu parodė, kad jie paprastai ima ir pasitraukia su didžiule valdžia, kapitalu ir jų tarsi tvirtai valdomu elektoratu. Kitas dalykas – pati Druskininkų valdžia gal ne visai įsivaizduoja, ar ji visiškai valdo savo rinkėjus, juk gali būti, kad naujuose mero rinkimuose atsiras ir naujų lyderių, kuriais druskininkiečiai labiau norėtų pasitikėti. Tačiau dabar galima kalbėti apie mūsų politinės sistemos irimą, kuris anksčiau ar vėliau turėjo prasidėti, tik labai pavėlavo. Jei tai paskatintų laisvėjimą iš tos partinės nomenklatūrinės visagalybės, tai būtų galima Druskininkų merą ir pasveikinti“, – svarstė V.Rubavičius.

Žinia, kad Druskininkų meras su buvusiais socialdemokratų Druskininkų skyriaus nariais nusprendė kurti savo judėjimą, kuris ateityje dalyvaus vietos valdžios rinkimuose, tarsi patvirtina, kad politinė galia iš Vilniaus vis labiau keliasi į pakraščiu, juolab kad naujojo Druskininkų judėjimo pirmininkas – meras R.Malinauskas – neatmetė galimybės, kad ateityje jis gali išaugti į naują politinę partiją.

Įdomu tai, kad labai panaši situacija klostosi ir Lazdijuose, kurių meras Artūras Margelis, kaip ir R.Malinauskas, po tiesioginių merų rinkimų vėl stojo prie rajono valdžios vairo. Druskininkų meras iš partijos pasitraukė socialdemokratų vadovų paragintas sustabdyti savo narystę dėl įtarimų darius poveikį rengiant su vadinamuoju Vijūnėlės dvaru galimai susijusį Vyriausybės nutarimą.

O A.Margelis į savo partinės valdžios nemalonę pateko dėl galimai neskaidrių viešųjų pirkimų Lazdijų savivaldybėje. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Priežiūros komitetas sustabdė A.Margelio narystę partijoje. Lieka tik spėlioti, ar į tokį partijos draugų sprendimą jis galėtų reaguoti taip pat, kaip ir R.Malinauskas. Tačiau tokios galimybės atmesti negalima: Lazdijų vicemeras Gintautas Salatka, TS-LKD Lazdijų skyriaus vicepirmininkas, žurnalistams jau prasitarė, kad partijoje yra daug dalykų, kurie jam, kaip ilgamečiam konservatorių partijos nariui, pastaruoju metu nepatinka. Gal tai – užuomina, kad naujas judėjimas bus steigiamas ir Lazdijuose?

Kas rajono šeimininkas?

Gali susidaryti įspūdis, kad tiesioginiai merų rinkimai dar labiau sustiprino ilgamečių miestų ir rajonų vadovų galią, tačiau kai kuriose savivaldybėse dėl jos gali kilti vidinių politinių karų. Vienas jau įsiplieskė Raseinių rajono savivaldybėje, kai susiformavusi nauja valdančioji dauguma susirėmė su meru Algirdu Griciumi. Pastarasis kaltinamas sulaužęs mero priesaiką, nes nevykdo tarybos pavedimų.

Tai pirmas atvejis, kai tiesiogiai išrinkto mero politinis likimas atsidūrė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo rankose, sugriežtinus mero atstatydinimo procedūrą, vien tarybos narių balsų nepasitikėjimui pareikšti nepakanka. Būtinas ir teismo sprendimas, kad meras sulaužė priesaiką arba nesilaikė įstatymų.

Tad kas vis dėlto yra miesto ar rajono šeimininkas – meras ar politinė tarybos narių dauguma? „Pagal galiojančius įstatymus kai kuriais atvejais –meras, kai kuriais – taryba“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Raseinių meras A.Gricius. Bet juk tvarkingame ūkyje neturėtų būti tokių neaiškumų.

„Tvarkingame ūkyje, manyčiau, turėtų būti trupučiuką kitaip. Jeigu meras renkamas tiesiogiai, jeigu jis tiesiogiai atskaitingas visiems rinkėjams, tai jis privalėtų turėti daugiau tam tikrų galių. Nesakau, kad jis taptų kokiu caru, kunigaikščiu ar dar kažkuo, bet kokia valdžia, sakoma, žmogų po trupučiuką gadina, jei jis bus nekontroliuojamas, bet jį kontroliuoti turėtų ir taryba, ir patys rinkėjai. Jei susirenka iniciatyvinė mero darbu nepatenkintų rinkėjų grupė, ji turėtų gauti galimybę išsakyti savo nuomonę ar inicijuoti mero atšaukimo procedūrą. Jei kalbame apie tai, kad reikia daugiau demokratijos, kad turėtume būti arčiau rinkėjų, turėtume tai daryti ne per savivaldybių tarybas kaip institucijas, o tiesiogiai, per žmones“, – svarstė A.Gricius.

Ar tiesioginiai merų rinkimai padeda gydyti įsisenėjusias realios savivaldos ligas, ar priešingai – suteikę dar daugiau stiprybės vietiniams feodalams, dar labiau pablogino nuo jų ir jų vasalų priklausančių žmonių padėtį? Aiškaus atsakymo kol kas nėra.

Stiprina demokratiją

Mindaugas Puidokas, politologas

Tiesioginiai merų rinkimai tikrai nepadidino politinio feodalizmo apraiškų Lietuvoje, tai – teigiamas dalykas, nes rinkėjams suteikiama daugiau galimybių apsispręsti ir suteikti didesnių įgaliojimų miestų ir miestelių merams. Tai stiprina Lietuvos demokratinę sistemą ir pilietiškumą, didina rinkėjų aktyvumą, jų motyvaciją dalyvauti rinkimuose. Reikia pasakyti, kad korupcija vienoje ar kitoje savivaldybėje iš tiesų nepriklauso nuo mero rinkimų pobūdžio. Visi korupcijos atvejai priklauso nuo konkrečių žmonių vertybinių apsisprendimų, nuo to, kaip jie priiminėja sprendimus, kaip tvarkosi savo mieste, rajone. Viskas priklauso nuo asmenybių, nuo konkrečių žmonių, nuo komandos viename ar kitame mieste bei rajone.

Paimkime Birštono ir Prienų pavyzdį. Birštone dirba žmonių gerbiama merė, miestelis iš tikrųjų tvarkomas gerai. Visiškai greta, Prienų savivaldybėje, vaizdas visiškai priešingas: daug neskaidrumo, daug galimos korupcijos apraiškų, žmonės nemato teigiamų pokyčių. O juk abu merai rinkti tuo pačiu būdu, priklauso tai pačiai partijai, abi savivaldybės – kaimynės.

Kai per savivaldybių tarybų rinkimus manęs studentai klausia, kokią politinę jėgą reikėtų palaikyti, sakau, kad pirmiausia reikia žiūrėti, kuri iš jų turi stipriausią kandidatą į merus ir stipriausią komandą, geriausius ekspertus, kurie iš tikrųjų galėtų skaidriai, be korupcijos apraiškų valdyti miestą ar rajoną.