Šį vakarą Lietuvoje uždegti Sausio 13-osios minėjimo laužai primena, kad prieš 33 metus beginkliai žmonės pasiaukojimo, ryžto ir vienybės skydu apgynė parlamentą nuo karinės galios. Kartu jie perspėja, kad be tokio skydo atsilaikyti prieš naują agresiją vargu ar padės net ir naujausia ginkluotė.

Liepsnų šviesa ir šešėliai

Atminimo laužų liepsnos susirinkusių 1991-ųjų sausio įvykių liudininkų dėmesį neišvengiamai vėl atkreips į stiprų kontrastą – ne tik tarp šviesos ir tamsos, bet ir tarp sąvokų „tada“ ir „dabar“. Galbūt tokį pojūtį geriausiai išreikštų žodžiai „Kiti laikai, kiti žmonės“. Tik laužų šviesa ta pati, nors jie uždegti ne iš būtinybės, kaip tomis naktimis, kai prie jų šildėsi parlamento gynėjai. Dabar, vėl minint Sausio 13-ąją, daugeliui turbūt irgi šalta – ne tiek išoriškai, kiek viduje. Galbūt tiksliausiai tą vidinę žvarbą išreiškia žmonių nuotaikas atspindintys visuomenės nuomonės apklausų rezultatai.

Sociologai pabrėžia faktą, kad niekada po 1990 m. kovo 11 d. tautos pasitikėjimas savo parlamentu nebuvo toks didelis, kaip po 1991-ųjų sausio įvykių. Tada Aukščiausiąja Taryba, o plačiąja prasme – ir visa atkurtos nepriklausomos valstybės valdžia – pasitikėjo maždaug 86 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Praėjus 33 metams iš tokio pasitikėjimo beliko nuodėguliai: nepasitikėjimas Lietuvos valdžia siekia vis naujų antirekordų. Štai, remiantis kiek daugiau nei prieš mėnesį atlikto „Baltijos tyrimų“ sociologinio tyrimo rezultatais, premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybe nepasitiki 64 proc. apklaustųjų (pasitiki 34 proc.). Seimu nepasitiki 69 proc. (pasitiki 27 proc.) Kadangi kiekvienos valstybės valdžios legitimumas, kitaip tariant, teisėtumas, remiasi jos piliečių pasitikėjimu, tenka konstatuoti, kad Lietuvą, ES ir NATO narę, nuo visiškos valdžios legitimumo krizės gelbsti tik Respublikos Prezidento institucija. Šia valdžios šaka, naujausiais „Baltijos tyrimų“ duomenimis, pasitiki 72 proc., o nepasitiki 22 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

Laisvės gynėjų dienos minėjimas karo Ukrainoje fone ir žmonių požiūrį į valdžią atspindinčių sociologinių apklausų kontekste kelia įvairių minčių, ir, ko gero, nemaža dalis jų nukreipta ne į praeitį, kaip priklausytų tokia proga, o į ateitį. Kai kurie valdančiųjų lyderiai atvirai perspėja, kad karas su Rusija – neišvengiamas, jis gali kilti jau artimiausiais metais. Tai turėtų reikšti, kad, minėdami Sausio 13-ąją, turime būti pasiruošę gal vasario 20-osios, gal balandžio 6-osios, o gal birželio 15-osios ar kitos dienos, kai Lietuva susidurs su neišvengiama Rusijos karine agresija, išbandymams. Tie, kurie piktdžiugiškai mano, kad tokiu atveju tikrai neitų ginti Seimo, greičiausiai naiviai klysta dėl tokios keršto pamokos prasmingumo. Kiti laikai, kiti žmonės: kažin ar netgi atėjusieji čia rastų, ką ginti, nebent tuščias Seimo sienas. Juk kažkam reikia atstovauti užpultai valstybei užsienyje, tęsti Vyriausybės darbą emigracijoje, kovoti už Lietuvą būnant kuo toliau nuo jos...

Stovintiems prie Sausio 13-osios atminimo laužų, matyt, neišvengiamai teks susimąstyti ir apie tai, kaip bus, jei visuomenės pasitikėjimas valdžia toks žemas, o Lietuvai jau iškilo tiesioginė karo grėsmė? Kaip spręsti tokią egzistencinę lygtį? Ar išvis įmanomas jos sprendimas, jei, užuot stiprinus valstybėje vienybę ir pasitikėjimą ne kalbomis, o skubiais veiksmais telkiant jos gynybą, toliau ignoruojama visuomenės nuomonė, aršiai persekiojami oponentai, ujami kritikai ir kitaminčiai? Nejau tikrai norima, kad užpulta valstybė būtų palikta kuo silpnesnė, sukiršinta ir suskaldyta? Ar ne apie tai perspėja Laisvės gynėjų atminimo laužai?

„Ar mes gyvuliai?“

Posovietinę transformaciją tyrinėjanti istorikė profesorė Rasa Čepaitienė sakė prieš kurį laiką paskelbusi straipsnį apie simbolinę politiką Lietuvoje, kuriame paliestas ir valdžios bei visuomenės nepasitikėjimo klausimas. „Prisiminkime: 2021 metais vyko tie didieji mitingai, visuomenė buvo labai suaktyvėjusi, reiškė pasipiktinimą ir dėl valdžios požiūrio į šeimą, ir dėl pandeminių suvaržymų. Valdžia ėmėsi visų įmanomų pastangų, kad nuslopintų tą žmonių nepasitenkinimą – ir represijomis, ir propaganda žiniasklaidoje. Įdomu, kad dar po metų, 2022-aisiais, didžiosios mūsų valstybinės šventės – Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai – tapo tam tikru visuomenės atsaku į šitą slopinimą, jos nuomonės ir interesų nepaisymą. Tam buvo rastos labai įdomios priemonės – simbolinė politika, kai valdžiai oponuojančios politinės jėgos išnaudojo didžiųjų nacionalinių švenčių ir minėjimų simbolinį kapitalą“, – sakė profesorė.

Ji pridūrė užpernai pati dalyvavusi Sausio 13-osios minėjimo renginyje prie Seimo. Visi susirinkusieji esą labai aiškiai matė valdžios ir visuomenės atribojimą tvora. „Už tvoros, palapinėje, buvo ponai, aplink visur stovėjo policija, netoliese – riaušių malšinimo daliniai. Policijos pareigūnų skaičius atrodė neįtikėtinas, neadekvatus renginiui, ir jau vien tai nuteikė labai nemaloniai, ypač turint galvoje pačią Sausio 13-osios prasmę. Juk tada pati visuomenė gynė savo valstybę, o čia – demonstratyvus atribojimas: vienoje pusėje valdžia, kuri mini Sausio 13-osios sukaktį ir švenčia, o kitoje – prie Seimo susirinkę žmonės, kaip gyvuliai palikti už tvoros. Beje, tada žmonės ir šaukė per tą tvorą: „Ar mes gyvuliai?“. Dalis atitvertų ir paliktų už tvoros patys dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose, aš atsidūriau šalia žmogus, kuris buvo fiziškai per juos nukentėjęs, sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Toks į Sausio 13-osios minėjimą prie parlamento atėjusių žmonių atitvėrimas buvo ypatingas akibrokštas, todėl pasipiktinimas išsiliejo švilpimu ir šaukimu, kai imdavo kalbėti nemėgstami politikai, tarp jų – Seimo pirmininkė ir premjerė. Tuo tarpu prezidento kalba buvo sutikta labai nuosaikiai, kaip, beje, ir kai kurių kitų kalbėjusių pasisakymai. Pagarbiai buvo pasitikta ir tylos minutė žuvusiems Sausio 13-ąją atminti. Nepaisant to, valdžia šį įvykį pristatė kaip kažkokių „budulių“, baubikų, švilpikų, vos ne gyvulių susibūrimą. Viešai skambėjo kone zoologinė smerkiančiųjų retorika ir atitinkamos metaforos“, – prisiminė istorikė.

Anot R.Čepaitienės, turbūt daug kas pamena, kaip moralinis valdančiosios koalicijos autoritetas Vytautas Landsbergis po renginio žurnalistams atėjusius į minėjimą ir paliktus už tvoros apibūdino kaip „ne žmones“, „fašistus“ ir „Jedinstvą“, vėliau, beje, už tokius savo žodžius atsiprašęs. Tačiau, pasak pašnekovės, po renginio prasidėjusi organizuota į minėjimą atėjusių žmonių viešo gėdinimo ir smerkimo kampanija žiniasklaidoje sukėlė dar didesnį pyktį, ir įtampa visuomenėje neatslūgo ir per Vasario 16-ąją.

„Ši šventė per minėjimo renginius Vilniuje uzurpuota valdančiosios partijos, „balkonėlyje“ prisiėmus sau ir tarpukario Lietuvos Respublikos nuopelnus. Buvo pasitelktas didžiulis represinis aparatas, Pilies gatvėje buvo tikrinami žmonės, norėję prieiti arčiau „balkonėlio“. Ir, beje, vėl sulaukta visuomenės mobilizacinio atsako, skanduojant Romualdo Ozolo, tikrojo Sąjūdžio lyderio, pavardę kaip atsvarą V.Landsbergio kultui. Trečiasis simbolinės politikos epizodas – Kovo 11-osios minėjimas Seime. Savo kalboje advokatė Zita Šličytė, viena iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, pareiškė, kad dabartinė valdžia nuosekliai ir sąmoningai pažeidinėja Konstituciją. Dar jai kalbant dalis valdančiųjų pakilo iš savo vietų ir paliko salę. Vėliau, kaip žinome, Z.Šličytė buvo pradėta teisiškai persekioti. Taigi, šie trys epizodai per valstybinių švenčių renginius, kurių metu visuomenė ir valdžia turėtų demonstruoti vienybę, parodė, kad susipriešinimas ir nepasitenkinimas yra taip išaugęs, jog šventiniai renginiai virsta dar didesniu atsiribojimu bei dar smarkesniu valdžios ir visuomenės konflikto eskalavimu“, – konstatavo R.Čepaitienė.

Pašnekovė pridūrė, kad valdžia pasimokė iš šitų pamokų, ir 2023 metais nieko panašaus neįvyko. Šventiniai renginiai tapo visiškai kontroliuojami, žodis suteikiamas tik tiems, kurie nepateiks jokių nemalonių siurprizų, viskas praėjo tyliai ir ramiai. „Įdomu, kaip bus šiemet, nes tai paskutinieji metai, kai valdo dabartinė koalicija. Kol kas galime tik spėlioti, kur link bus labiau judama per vyksiančius šventinius renginius – ar link slopinimo, ar link eskalacijos. O galbūt ir nieko neįvyks. Šiaip ar taip, akivaizdžiai matome, kad situacija nėra gera. Tačiau visuomenė jau mobilizuojasi rinkimams, atsiranda savotiškas langas kažkokiam pozityviam veikimui, ne vien pasipiktinimo valdžia ar nevilties reiškimui. Bus įdomu pamatyti. Nežinau, galbūt visuomenė, matydama, kad visos valstybinės šventės yra monopolizuotos valdžios, į ją nebekreips dėmesio ir švęs pati sau, atsiribodama ir simboliškai, ir fiziškai. Valdžia per Sausio 13-ąją ir kitas šventes bus sau, o visuomenė – sau. O gal bus ir simbolinių protesto ženklų, sunku spėlioti. Bet faktas tas, kad tam tikrų politinių jėgų bandymas uzurpuoti mūsų istorijos politiką ir didžiuosius tautinius simbolius vis dėlto susilaukia atsako. Lengvai ir paprastai tą padaryti iškreipiant šitų valstybinių švenčių esmę ir prasmę – kad tauta, paprasti žmonės, o ne vienas asmuo ar viena partija, kurios tuo metu net nebuvo, tada apgynė Lietuvą – toms politinėms jėgoms visgi nepavyksta. Nors mitas, kad V.Landsbergis ne tik nepriklausomą Lietuvą atkūrė, bet netgi ir Sovietų Sąjungą sugriovė, vis dar kuriamas. Tie, kas žino, kaip viskas vyko, žinoma, gali tik pasijuokti“, – sakė R.Čepaitienė.

Vienybės nerodo pati valdžia

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas teigė nesistebintis nei itin dideliu Lietuvos žmonių pasitikėjimu parlamentu po 1991 m. sausio 13 d., nei per tris dešimtmečius į žemumas nusmukusiais pasitikėjimo Seimu rodikliais. „Mes gana ilgai, jau 34 metus, gyvename demokratijos sąlygomis. Tuo metu, kai mūsų parlamentas paskelbė nepriklausomybę, jis buvo ką tik išrinktas. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais buvo susidurta, jis buvo populiarus. Per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo daug parlamentų, ir sėkmingesnių, ir mažiau sėkmingų. Tapome normalia demokratine šalimi. Pasitikėjimas parlamentais daugelyje demokratinių valstybių nėra itin aukštas. Aišku, pas mus jis, mano požiūriu, yra per daug žemas. Iš dalies tos vienybės nėra dėl to, kad pati valdžia jos nedemonstruoja. Štai kur esmė. Jei pagrindinės valdžios institucijos – prezidentas, Vyriausybė, Seimas – visiškai nesutaria tarpusavyje, tai kodėl norime, kad sutarimas būtų visuomenėje? Visuomet taip yra: kuo didesnis susiskaldymas valdžioje – o pas mus valdžios šakos išskirstytos ir veikia savarankiškai – tuo didesnis poreikis joms pradėti bendrauti. Galima paimti bet kokį klausimą, ar ambasadoriaus Varšuvoje skyrimą, ar kitus: tos vienybės žmonės nemato. Priešingai: vis ryškėja konfrontacija. O ji persiduoda ir visuomenei. Visi turi savo nuomonę, vieni palaiko tuos, kiti – anuos. Todėl tokia situacija aš per daug nesistebiu. Tikrai keistai atrodo, kai mūsų valstybės vadovai kviečia būti visus vieningus, nes iškilo grėsmė, o patys yra nevieningi. Tu negali kviesti ką nors daryti kitų, jeigu pats nerodai pavyzdžio“, – sakė G.Kirkilas.

Paklaustas, kaip apibūdintų valstybę, kuriai iškilo karo grėsmė, o jos valdžia susiskaldžiusi, niekinamai žiūri į visuomenę, pašaipomis siūlydama nepatenkintiems jos sprendimais ateiti po keturių metų ir išsirinkti kitą, ekspremjeras atsakė, kad tai labai primena mūsų istoriją. „Prieš okupaciją 1940 metais mūsų valdžia irgi buvo labai susiskaldžiusi. Irgi buvo visokių neadekvačių valdžios veiksmų. O mes kažkodėl tą istoriją kartojame. Reikia tikėtis, kad vienaip ar kitaip susivienysime. Kada valdžios šakos taip ilgai pykstasi, kad jau nesikalbama, tai neduok Dieve, jei prireikia priimti svarbius sprendimus. Kai dirbau premjeru, laikiausi tradicijos, kuri buvo pradėta dar Algirdo Brazausko laikais: kiekvieną pirmadienį premjeras susitinka su šalies vadovu ir aptaria visus reikalus. Jie dėl jų gali turėti skirtingas nuomones, bet vis tiek apie tai pasikalba. Tai buvo visiškai kita situacija, nei dabar. Net nežinau, kuo tai paaiškinti. Belieka manyti, kad politikų asmenybės nebe tokio masto, jos nesugeba priimti kompromiso, nusileisti dėl vienų ar kitų dalykų. Štai kad ir situacija su ambasadoriais, ir ne tik Varšuvoje. O juk ambasadorių skyrimas nėra pats sunkiausias klausimas“, – pabrėžė politikas.

Rezultatai būtų atvirkštiniai

Svarstydamas apie didelį visuomenės daugumos ir valdžios nepasitikėjimą, Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas sakė manantis, kad karo ar panašios krizės atveju žmonės patys mobilizuotųsi. „Ką tik anapilin išėjęs mano kolega Saulius Pečeliūnas visą laiką dėjo dideles pastangas, bandydamas sustiprinti ir formalius, ir neformalius visuomenės sambūrius, kurie prireikus galėtų imtis pilietinio pasipriešinimo, prisidėtų prie krašto gynybos. Savo laiku kitas kolega Audrius Butkevičius rūpinosi pilietinio pasipriešinimo pagrindais. Saulius ragino stiprinti savanorių, šaulių organizacijas, keikdavosi lietuviškais keiksmažodžiais, minėdamas rupūžes ir gyvates, kad labai sunku prasimušti pro dabartinio biurokratizmo sieną. Kad žmonėms, norintiems kovoti už Tėvynę, valstybė suteiktų būtinas priemones, kad jie galėtų gauti ginklą, šaudmenų“, – sakė signataras.

Jo manymu, kilus rimtai krizei viskas vyktų remiantis saviorganizacijos principu. „Tai pats geriausias principas. Vienas iš tokių saviorganizacijos pavyzdžių būtų baikerių klubai, jų branduoliai. Galėčiau paminėti ir daugelį sporto klubų, ypač kovos menų. Jie irgi yra šį tą numatę tokioms situacijoms. Saviorganizacijos principas daug kartų išbandytas. 1991 metais po sausio įvykių, ypač pučo Maskvoje metu, tas pasipriešinimo branduolys jau veikė. Šviesios atminties signatarė Birutė Nedzinskienė buvo viena iš tų, kurie veikė organizuojamo pasipriešinimo smaigalyje. Tautos pažangos partija buvo neformaliai sutarusi su Vyriausybės nariais, su jų sankcija paėmusi tuo laiku didžiulius pinigus, kelis milijonus rublių, visą seriją automobilių valstybinių numerių ir kitų pogrindinei veiklai organizuoti reikalingų priemonių. Buvo sukurtas neformalus pasipriešinimo judėjimo tinklas. Vėliau, pasibaigus pučui, Birutė ilgai vargo, kol sutvarkė formalumus, grąžindama tuometinio finansų ministro Romualdo Sikorskio nurodymu išduotus pinigus į banko sąskaitą: jų niekas nenorėjo priimti. Taigi, neformalios saviorganizacijos susidarius ypatingoms aplinkybėms patirtį turime, o kad visuomenė iki šiol nelabai ką apie ją žino, stebinti neturėtų: juk Tautos pažangos partija tokia baisi organizacija, nuo seno nemylinti Landsbergių... Apie tokius dalykus visiškai nutylima, visuomenei to žinoti nereikia. Kas buvo, pražuvo, džiaukitės, kad priėmėme tuos partizaniniam pasipriešinimui išduotus valdiškus rubliukus, kad neiškėlėme baudžiamųjų bylų“, – ironizavo pašnekovas.

A.Norvilas sakė nė kiek neabejojantis, kad agresijos prieš Lietuvą atveju kiltų pasipriešinimas. „Jis vyktų nepaisant šitos valdžios, apeinant ją. Nieko gero iš jos nelauktų nei organizuojantys pasipriešinimą, nei jam vadovaujantys. O jeigu, neduok Dieve, į agitaciją priešintis įsijungtų garsioji pavardė, manau, būtų priešingas efektas. Rezultatai irgi būtų atvirkštiniai, jeigu agituoti stoti kovon pradėtų „piktųjų mergaičių klubas“, kaip jį vadinu. Jau geriau pasinaudotų vieno pažįstamo klaipėdiškio patarimu: kad visas mūsų mažasis ir vidutinis laivynas vienu metu staiga išplauktų į Švediją. Jūs pamatytumėte, kas tokiu atveju dėtųsi ir mūsų oro uostuose: visas Lietuvos „elitas“ leistųsi į tokį Tėvynės gynimo maratoną, kad tik kulnai švytruotų. Ir čia ne šiaip prielaida – daug turtingų žmonių pajūryje turi įvairių laivelių, o jų kapitonams moka algą. Ir jiems pasakyta: broleli, jeigu jau ten kas nors, tu turėsi būti pas mane, laive. Tai va, ir viskas. Jokių tautos vedlio funkcijų tas „elitas“ absoliučiai nepateisina, ir rimtų išbandymų valandą vėl į priekį turėtų stoti jauni, energingi vyrai, paprasti inžinieriai, mokytojai, ūkininkai. O visi šnekučiai ir gąsdintojai išnyktų kaip dūmas. Jei išmuštų tautai ir valstybei lemtinga valanda, manau, niekam į galvą neateitų mintis, kad jis eina ginti valdžios. Žmonės eitų ginti Tėvynės. Dabartiniai valdantieji absoliučiai nesisieja su Lietuva, su Tėvyne, su tuo, ką reikia ginti. Greičiau atvirkščiai. Jeigu jie pasipainiotų tų žmonių, kurie gintų Tėvynę, kelyje, manau, jiems reikėtų labai pasisaugoti. O kai kuriems gal tektų bėgti kojas už ausų užsimetus“, – sakė signataras.

Kelrodė žvaigždė

Kas šiandien yra Sausio 13-oji: labiau prisiminimas ar perspėjimas? 1991-ųjų sausį Aukščiausiosios Tarybos gynybai vadovavusio Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio Krašto apsaugos departamento direktoriaus A.Butkevičiaus teigimu, Sausio 13-oji šiandien esanti kelrodė žvaigždė. „Tai aiškus patvirtinimas, kad net neturėdami pakankamai galios gintis ginklu, mes sugebame paversti ginklu žmonių norą turėti savo valstybę, jų norą gyventi kitaip. Kitaip tariant, Sausio 13-oji mus moko, kad turint tikėjimą savimi ir savo šalimi, bet kas gali tapti ginklu. Manymas, kad mes negalime apsiginti, yra nuo pat pradžių ydinga nuostata. Bet kuri galima okupacija yra likviduojama žmonių pasiruošimu nepaklusti potencialiam okupantui“, – pabrėžė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, šiandien turime tūkstančius kartų daugiau galimybių, nei jų turėjome 1991 metų sausio 13-ąją. „Tada, būdami okupuotoje valstybėje, mes atkūrinėjome savo parlamentą, savo kariuomenę nekeldami klausimo, kad kažko negalime daryti, nes okupacinė valdžia mums tai draudžia. Šiandien, būdami NATO, ES nariais, turėdami daugybę sąjungininkų, savo ginkluotąsias pajėgas, tegul ir ne taip paruoštas, kaip ne vienas, tarp jų – ir aš, norėtų, mes menkavertiškai ir mažadvasiškai drįstame bijotis. Mes privalome išmokti šitą Sausio 13-osios pamoką. Ji sako, kad valia priešintis, valia gintis yra lemiantis veiksnys“, – sakė pašnekovas.

Anot jo, mus nuo Sausio 13-osios laiko skiria viena karta, tačiau evoliucijos valia ta karta dažniausiai skiriasi nuo savo tėvų kartos. „Kartais – stipriai, nes stipriai pasikeitė aplinkybės. Šiandien esantieji valdžioje man kelia tokį pasipiktinimą dar ir todėl, kad jie yra nepriklausomybės metų išdava. Jie nesupranta, kad krizę reikia spręsti, o ne kišti galvą į smėlį. Iš savo 64 metų amžiaus patyrimo žvelgdamas į vyrukus, kurie šiandien yra valdžioje, kurie augo pasinaudodami nepriklausomos Lietuvos valstybės jiems suteiktomis galimybėmis, matau, kad jie užaugo tarsi pavėsyje: jeigu jų kas nors neprilaiko, jie griūva. Čia yra problema, o ne tai, kad pasikeitė laikai“, – pridūrė signataras.

A.Butkevičius sakė pasitikintis visuomenės saviorganizacija krizės atveju ir jos iniciatyvomis, tačiau esą iš nemenkos savo patirties žinantis, kad turi būti atliekamas ir planavimo bei vadovavimo darbas. „Manyti, kad kažkas lemiamu momentu iššoks kaip Pilypas iš kanapių ir automatiškai viską sutvarkys, tolygu ukrainiečių tikėjimui, kad, išsirinkus juokdarį prezidentu, jis sugebės spręsti esminius valstybės gyvenimo klausimus. Iš ukrainiečių, beje, šiuo požiūriu šaipytis nereikėtų, nes niekuo nesame geresni. Mes į valdžią išsirinkome žmones, neturinčius elementaraus išsilavinimo, neturinčius jokios darbo patirties jiems patikėtose ministerijose. Mes patys prileidome prie valdžios juokdarius, kurie iš principo negali atlikti jiems patikėto darbo. Tai kas dabar kaltas – ar jie, besiveržę į valdžią, ar žmonės, kurie nesipriešino, kai jie į tą valdžią lipo? Štai jums analogija: jeigu sirgdami gulėsite ligoninėje, o prie jūsų priėjęs jaunas vaikinukas, kuriam dar nesikala ūsai, praneš, kad, girdi, aš jus, ponas, operuosiu, turbūt nesusilaikysite nepaklausęs: „Daktare, sakykite, ar jūs anksčiau esate daręs tokią operaciją? Ar jūs apskritai vienas ką nors operavote?“ O jeigu jis atsakys: „Ką jūs, aš niekada to nedariau! Man patikėjo operuoti, bet tikrai nežinau, ką su jumis darysiu, prapjausiu ir pažiūrėsiu“ – suprasite, kad jeigu tam tipui sukaupęs jėgas tuojau pat neduosite į snukį, tai jis jus papjaus. Taip ir atsitiko su mūsų valdžia ir su mūsų žmonėmis“, – apibendrino pašnekovas.