Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
San­dra Se­ja­vi­čie­nė: „Sim­no kraš­te man ir dan­gus aukš­tes­nis, ir žo­lė ža­les­nė”

Ve­re­bie­juo­se gy­ve­nan­čiai San­drai Se­ja­vi­čie­nei kai­mas, jo gam­ta – la­bai ar­ti­ma šir­džiai. „Ma­no sti­chi­ja yra van­duo, – at­vi­rau­ja ji, – grei­tam po­il­siui pa­kan­ka ir­klen­tės, val­ties, bu­rės, van­dens mo­to­cik­lo ar van­den­len­tės – va­lan­da lai­ko ak­ty­vaus po­il­sio ant van­dens ir sa­vai­tei jė­gų į prie­kį.“ O jų 35 me­tų ve­re­bie­jiš­kei la­bai rei­kia, nes yra įsi­su­ku­si į įvai­rios veik­los ver­pe­tus. Ma­no­me, kad po­kal­bis su San­dra pa­tvir­tins, jog gy­ve­ni­mas jau­niems žmo­nėms kai­me ga­li bū­ti taip pat tu­ri­nin­gas kaip ir mies­te. S.Se­ja­vi­čie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Vi­suo­met sma­gu pa­kal­bin­ti daug veik­lų tu­rin­tį žmo­gų. Dė­ko­ja­me, kad su­ti­ko­te skir­ti lai­ko po­kal­biui. Gal pra­dė­ki­me nuo Jū­sų ry­šio su gim­ti­ne, is­to­ri­niu Sim­no kraš­tu. Ką Jums reiš­kia gy­ven­ti gim­to­sio­se apy­lin­kė­se?

– Pir­miau­sia, čia – vie­ta, ku­rio­je džiau­gia­si ma­no šir­dis. Čia už­au­gau ir for­ma­vau­si kaip žmo­gus, su­kū­riau šei­mą, ra­dau mėgs­ta­mą dar­bą. Šio kraš­to gy­ve­ni­mas man nie­kuo­met ne­bu­vo sve­ti­mas.

Sim­no apy­lin­kės – nuo­sta­bus kraš­tas, ku­rį ne­sun­ku pa­mil­ti: upės, eže­rai, is­to­ri­nė mies­te­lio šir­dis, vie­ti­niai žmo­nės, ma­no pir­mo­ji mo­kyk­la, ku­rią da­bar jau lan­ko duk­ros. Vis­kas čia taip sa­va. Sim­no kraš­te man ir dan­gus aukš­tes­nis, ir žo­lė ža­les­nė.

– Gy­ven­da­mi kai­me žmo­nės ga­li bū­ti to­li nu­to­lę nuo kai­mo, jo dva­sios, dar­bų. Bet Jūs tur­būt ne­nu­to­lu­si, vei­sia­te gė­ly­nus, dir­ba­te že­mę... Kaip ver­ti­na­te vi­sa tai, kas va­di­na­ma gy­ve­ni­mu kai­me?

– Na, tie­są sa­kant, gy­ve­ni­mas kai­me da­bar jau pa­si­kei­tęs. Vai­kys­tė­je kar­tu su tė­vais gy­ve­no­me kai­me pas se­ne­lius – jie ver­tė­si la­bai ūkiš­kai, tu­rė­jo ke­le­tą kar­vių, an­čių, žą­sų, ka­la­ku­tų, ar­klį, au­gi­no kiau­les, tu­rė­jo mil­ži­niš­ko dy­džio dar­žus ir gė­ly­nus.

Tai tos se­no­sios gy­ve­ni­mo kai­me prak­ti­kos tik­rai man ne­trūks­ta, vi­so­kių dar­bų te­ko pa­ra­gau­ti. Ta­čiau pa­ti jau gy­ve­nu šiuo­lai­kiš­ko kai­mo gy­ven­to­jo gy­ve­ni­mą. Au­gi­nu lab­ra­do­rą ir bri­tų veis­lės ka­ti­ną. Gė­ly­nai tel­pa va­zo­nuo­se. Žo­lės yra tik 20 arų. Na­mų val­do­je vis­kas tel­pa vie­na­me kie­me. Tu­riu lys­vę, ku­rio­je au­gi­nu šiek tiek dar­žo­vių ir prie­sko­ni­nių žo­le­lių, kad grei­tai ga­lė­čiau vie­to­je kaž­ką nu­si­skin­ti.

Kai­me man gy­ven­ti ge­ra, pa­tin­ka tu­rė­ti sa­vo kie­mą, pa­tin­ka, kad ga­li mė­gau­tis nuo­sta­bia ap­lin­kos gam­ta, o kai­mo žmo­nės yra la­bai nuo­šir­dūs, ben­drau­jan­tys. Pa­si­se­kė tu­rė­ti nuo­sta­bius kai­my­nus, duk­ra kai­my­nę net­gi mo­čiu­te va­di­no.

– Bet ir dar­bo kai­me daug dau­giau. Tei­gia­ma, kad net me­džių la­pai kai­me pra­de­da kris­ti anks­čiau ne­gu mies­te.

– Na ši­to tai tik­rai ne­pa­ste­bė­jau, tur­būt gy­ve­ni­mas kai­me tam­pa sa­vo­tiš­ka „dū­šios“ fi­lo­so­fi­ja ir tų dar­bų la­bai ne­su­reikš­mi­ni. Tie­siog ei­ni ir da­rai, o koks ge­ras jaus­mas už­lie­ja, kai tuos dar­bus pa­da­rai.

– Bet sa­vo vai­kys­tė­je ki­taip žiū­rė­jo­te į kai­mą?

– Jau mi­nė­jau, kad vai­kys­tė­je te­ko pa­tir­ti ir tą se­ną­jį kai­mo gy­ve­ni­mą. At­min­ty­je la­bai stip­riai įstri­gę mil­ži­niš­ki se­ne­lių dar­žai, pa­me­nu, barš­čių re­ti­ni­mas bu­vo tik­ra kan­čia (da­bar la­bai juo­kiuo­si), kas­da­vo­me apie hek­ta­rą bul­vių. Bet jų ka­si­mas man la­bai pa­tik­da­vo – su­va­žiuo­da­vo tal­kin­ti gi­mi­nės, drau­gai. Sma­gu tam lau­ke bū­da­vo: ir pa­si­mė­ty­da­vo­me bul­vė­mis, ir vie­ną ki­tą į že­mę at­gal įmin­da­vo­me, lau­žą su­si­kur­da­vo­me, ja­me bul­vių iš­si­kep­da­vo­me, vi­si krū­vo­je iš­kep­tas val­gy­da­vo­me.

Aš nie­ka­da ne­si­skun­džiau gy­ve­ni­mu kai­me. Gal net džiau­giau­si ir iš­vy­kas į mies­tą ki­taip ver­ti­nau, sa­vo­tiš­ka šven­tė bu­vo, bet gy­ven­ti mies­te no­ro ne­tu­rė­jau. Gy­ve­ni­mas kai­me man aso­ci­juo­ja­si su žo­džiu lais­vė.

– Ar gam­ta iš tie­sų yra mū­sų ra­min­to­ja?

– Vie­na­reikš­miš­kai taip. Nie­kur taip ne­nu­rims­ti kaip gam­to­je. Tą su­pra­tau dar vai­kys­tė­je. Kar­tą plau­kė­me su dė­de val­ti­mi, o jis man ir sa­ko: „Pa­si­dai­ryk, San­dra, ar­gi tai ne lais­vė, ne ra­my­bė? Yrie­si val­te­le per eže­rą, paukš­te­liai čiul­ba, sau­lė švie­čia, ap­link nei vie­no žmo­gaus, eže­ras ly­gus kaip stik­las, vaiz­das nuo­sta­bus, ap­link van­de­nį – ža­lu­ma.“ Tuo­met su­pra­tau, ką dė­dė ban­do pa­sa­ky­ti, pa­me­nu toks ge­ras jaus­mas už­lie­jo. Ir da­bar tai daž­nai kar­to­ju sa­vo duk­roms.

– Dir­ba­te Sim­no bib­lio­te­ko­je. Lan­ky­to­jų daug tu­ri­te?

– Taip esu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Sim­no fi­lia­lo vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė. Lan­ky­to­jų mes su­lau­kia­me iš­ties ne­ma­žai.

– Me­tų se­zo­niš­ku­mas bib­lio­te­kų veik­lo­je la­biau jau­čia­mas nei ki­to­se įstai­go­se?

– Iš tie­sų me­tų se­zo­niš­ku­mas bib­lio­te­ko­je la­bai jau­čia­mas, bet ka­dan­gi mes, žmo­nės, esa­me skir­tin­gi, tai ir tas se­zo­niš­ku­mas jau­čia­mas įvai­riai. Pa­vyz­džiui, tu­ri­me skai­ty­to­jų, ku­rie va­sa­rą ne­skai­to kny­gų dėl dar­bų gau­sos na­muo­se ir kie­me, bet tu­ri­me ir to­kių skai­ty­to­jų, ku­rie ypa­tin­gai daug skai­to šiuo me­tų lai­ku. Nes va­sa­ra jiems – atos­to­gų me­tas, o kny­ga ir atos­to­gos – ne­at­sie­ja­mi da­ly­kai.

– Da­bar ma­din­gos edu­ka­ci­nės veik­los, tu­ri­te edu­ka­ci­nių pro­gra­mų?

– Taip, tik­rai tai la­bai ma­din­ga. Net ir gar­sio­ji edu­ka­ci­ja – Kur­nė­nų mo­kyk­lo­je ra­šy­mas žą­sies plunks­na – mū­sų bib­lio­te­ki­nin­kų pa­li­ki­mas. Aš dir­bu su ko­le­ge Li­na Da­niu­le­vi­čie­ne, sa­vo lan­ky­to­jus sten­gia­mės nu­ste­bin­ti edu­ka­ci­jo­mis, mo­ko­me, kaip jau mi­nė­jau, ra­šy­ti žą­sies plunks­na, ga­li­me ga­min­ti mui­lą, tra­di­ciš­kai prieš ad­ven­tą pi­na­me ad­ven­ti­nius vai­ni­kus, ga­mi­na­me kny­gų skir­tu­kus, tu­ri­me ir mil­ži­niš­kų mui­lo bur­bu­lų pū­ti­mo edu­ka­ci­ją – tik šią, jau juo­kau­ju, teks per­var­din­ti ir pa­vers­ti mui­lo bur­bu­lų sprog­di­ni­mo edu­ka­ci­ja.

– Ar vyk­dant pro­jek­tus pa­vyks­ta ras­ti kal­bą su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis, ver­slo at­sto­vais?

– Bib­lio­te­ko­je tie­sio­giai mes pa­val­džios di­rek­to­riui Ai­va­rui Vyš­niaus­kui, su juo vi­suo­met ran­da­me ben­drus spren­di­mus ir dėl to la­bai džiau­giuo­si. Į ver­slo at­sto­vus dar ne­te­ko kreip­tis dar­bo rei­ka­lais, bet, jei­gu ir tek­tų, ma­nau, bib­lio­te­kos mi­si­ja yra to­kia, kad ras­tu­mė­me ir ten ben­drą kal­bą.

– Bū­na „blo­gų“ vai­ku­čių, vy­rų… o „blo­gų“ skai­ty­to­jų pa­si­tai­ko?

– Per sa­vo dar­bo prak­ti­ką dar to­kių ne­su­ti­kau, vi­sus juos la­bai my­liu, man pa­tin­ka su vi­sais su­si­tik­ti, ben­drau­ti. Ma­nau, kad kny­gą my­lin­tys žmo­nės yra la­bai ge­ri žmo­nės.

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma Ve­re­bie­jų kai­mo ben­druo­me­nė, jei ne­klys­tu, ar­tė­ja prie veik­los dvi­de­šimt­me­čio. Ka­da Jūs ta­po­te jos na­re, o ka­da va­do­ve?

– 2013 me­tais ta­pau ben­druo­me­nės na­re ir iš­kart – jos pir­mi­nin­ke.

Ir vis dar ne­iš­si­se­mia­te, vis dar pla­nuo­ja­te, vei­kia­te?

– Jei at­vi­rai kal­bant, jau šiek tiek iš­se­kau, o ir lai­ko pra­de­da ne­be­už­tek­ti vis­kam. La­bai daug ki­tų veik­lų tu­riu.

– Sa­ko­ma, jei no­ri ei­ti grei­tai, eik vie­nas, o jei no­ri ei­ti to­li – su­burk ko­man­dą. Jūs ko­man­dos žmo­gus?

– Ma­nau, vie­nam vi­suo­met yra sun­kiau. Juk sa­ko­ma, jog vie­nas lau­ke – ne ka­rys. La­bai džiau­giuo­si ben­druo­me­nės ak­ty­vu ir nau­do­da­ma­si pro­ga, siun­čiu jiems mil­ži­niš­ką AČIŪ, už dar­bą drau­ge.

– O šau­nių žmo­nių Ve­re­bie­juo­se daug? Ar ben­druo­me­nė jau­ni­mo tu­ri?

– Ap­skri­tai Ve­re­bie­juo­se gy­ve­na tik šau­nūs žmo­nės, man jie vi­si la­bai sa­vi, ži­nau, kad, iš­ti­kus bė­dai, jie su­si­vie­nys ir pa­da­rys vis­ką, kad tik tą bė­dą su­ma­žin­ti. Jau­ni­mo jau tu­ri­me ma­žiau, bet dau­gė­ja šei­mų, ku­rio­se au­ga ne vie­nas vai­kas, po ke­le­rių me­tų tu­rė­si­me ne­ma­žai šau­naus jau­ni­mo.

– Vie­ni skun­džia­si, kad kuo to­liau, tuo blo­giau gy­ve­na­me, o ki­ti tei­gia, kad nie­ka­da taip ge­rai ne­gy­ve­no­me, kaip šian­dien. Po­zi­ty­vių gy­ven­to­jų ar niurz­glių Jū­sų kraš­te dau­giau?

– Mū­sų kraš­te daž­niau gir­di­mas po­sa­kis, kad tik taip ir to­liau gy­ven­tu­mė­me, kaip gy­ve­na­me šian­dien. Ma­no kraš­to žmo­nės džiau­gia­si gy­ve­ni­mu, ži­no­ma, kaip ir vi­sur, taip ir mū­suo­se at­si­ran­da vi­so­kių pro­ble­mė­lių. Bet svar­bu, kad tik vi­si svei­ki bū­tu­mė­me, ta­da vis­kas bus ge­rai.

– Ko­kias pa­grin­di­nes sa­vo kraš­to pro­ble­mas ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti? Pir­mu nu­me­riu tur­būt pa­mi­nė­si­te su­si­sie­ki­mo ga­li­my­bes.

– Su­si­sie­ki­mas, vie­šų­jų erd­vių prie­žiū­ra, vie­ni­šų se­ne­lių už­im­tu­mas – pa­grin­di­nis rū­pes­tis.

– Tei­gia­ma, kad, jei is­to­ri­ja nė­ra sau­go­ma, pub­li­kuo­ja­ma, ji mirš­ta. Jū­sų ben­druo­me­nės veik­los is­to­ri­ja yra fik­suo­ja­ma?

– Su mū­sų kai­mo, ben­druo­me­nės is­to­ri­ja jūs ga­li­te su­si­pa­žin­ti mū­sų in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je: https://ve­re­bie­jus­ve­tai­ne.wix­si­te.com/ve­re­bie­jai/nau­jie­nos

– Sa­ko­ma, kad to­bu­las po­il­sis yra me­nas. Kaip pail­si­te, at­gau­na­te jė­gas? Ki­taip ta­riant, kaip tos kai­mo ak­ty­vuo­lės „įsi­krau­na“, kai bai­gia­si jė­gos?

– Be pro­to mėgs­tu ke­liau­ti, pa­ma­ty­ti, at­ras­ti kaž­ką nau­jo. Pa­žin­ti­nės ke­lio­nės yra pats ge­riau­sias da­ly­kas, tam, kad pail­sė­čiau. Dar ma­no sti­chi­ja yra van­duo. Tai grei­tam po­il­siui pa­kan­ka ir­klen­tės, val­ties, bu­rės, van­dens mo­to­cik­lo ar van­den­len­tės – va­lan­da lai­ko ak­ty­vaus po­il­sio ant van­dens ir sa­vai­tei jė­gų į prie­kį.

– Ir dar pa­klau­siu, ar iš tie­sų veiks­min­giau­sias va­do­va­vi­mas toks, ku­ris grįs­tas as­me­ni­niu pa­vyz­džiu, ge­bė­ji­mu įkvėp­ti, pa­gal­ba bei su­ge­bė­ji­mu grei­tai pri­im­ti spren­di­mus?

– Aš ma­nau, kad veiks­min­giau­sias va­do­va­vi­mas yra grįs­tas pa­gar­ba, ge­bė­ji­mu iš­klau­sy­ti ir ge­bė­ji­mu pri­im­ti spren­di­mą.

– Nau­jų da­ly­kų dar daug at­ran­da­te?

– Dar at­ran­du la­bai daug nau­jų da­ly­kų ir dėl to džiau­giuo­si, nes, kol su­ge­bi at­ras­ti nau­jus da­ly­kus, tol esi jau­nas ir ne­svar­bu, ko­kie skai­čiai įra­šy­ti ta­vo as­mens do­ku­men­te.

– Sa­ko­ma, kad kar­tais mi­nu­tė ty­los ga­li bū­ti kur kas iš­kal­bin­ges­nė už pus­va­lan­dį kal­bos. Ar to­kių ty­los mi­nu­čių esa­te pa­ty­ru­si?

– Se­na pa­tar­lė net­gi sa­ko, kad ty­lė­ji­mas yra auk­sas. Ma­nau, tai bran­dos po­žy­mis, sa­ve jau ga­liu lai­ky­ti bran­džiu žmo­gu­mi.

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas, te­bū­nie, apie val­džios dva­sią. Kaž­ka­da bu­vo toks per­so­na­žas, Kin­dziu­lis, ku­ris šmaikš­čiai įvai­rio­mis te­mo­mis pa­ko­men­tuo­da­vo. Tai­gi, pa­pa­ro­di­juo­ki­me: sė­di prie Ve­re­bie­jų paukš­čių na­me­lio du mies­tie­čiai ke­liau­nin­kai ir svars­to, ko­dėl val­džia mus, tau­tą, lai­ko kvai­liais. Čia pra­ei­na vie­ti­nės ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė San­dra ir ta­ria...

– ...o ar ži­no­jo­te, kad kvai­liai yra pa­tys pa­vo­jin­giau­si žmo­nės, jų ran­ko­se ne­iš­ma­tuo­ja­ma ga­lia, tik mums rei­kia ją mo­kė­ti ge­riems dar­bams nu­kreip­ti.

Rekomenduojami video