Vašingtono nenuspėjamumo išgąsdintas Briuselis pats siunčia sunkiai suprantamus signalus: ragina formuoti ES kariuomenę, kalbėtis su Putinu, kurti „dviejų greičių“ ES, Baltijos šalis paliekant prie „lėtesnių“, o kariškai stiprią Lenkiją – prie „greitesnių“, kartu su senbuvėmis. Kaip Vilniuje bus iššifruoti tokie politiniai signalai? Ar šifruotė nepatvirtins to, ką jau seniai nujaučia daugelis: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?

Politinis trigrašis

Žiniasklaidos garsiakalbiams triūbijant apie stiprėjantį pasaulinį atšilimą, žiema lyg pasišaipydama pateikė staigmeną: per Lietuvą praslinkę šaltieji atmosferos frontai atnešė seniai nematytus šalčius. Jie privertė susimąstyti ir apie per didelį pasitikėjimą lūkesčiais – net jeigu juos visokeriopai stiprina mokslinės įžvalgos, matavimai, stebėjimai ir modeliai. Užpustyti miškai, ledo sukaustytos upės, nuo speigo naktimis pokšinčios tvoros prikišamai rodo, kaip naivu didelių permainų metu pasikliauti savo įsivaizdavimu, kaip turėtų būti. Ne tik besikeičiančio klimato, kartais užgriūvančio netikėtais orų reiškiniais, bet ir besikeičiančių politinės galios centrų pasaulyje.

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pabandė atšaldyti įkaitusias kai kurių ES politikų, tarp jų – ir valstybių vadovų, galvas Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komiteto posėdyje pareiškęs, kad Europa be Jungtinių Valstijų pagalbos neapsigintų nuo priešo agresijos. „Jei kas nors čia vis dar mano, kad ES ar Europa kaip visuma gali apsiginti be JAV pagalbos – svajokit toliau. Tai neįmanoma“, – kreipdamasis į europarlamentarus sakė M.Rutte.

Pasak apžvalgininkų, šitaip NATO generalinis sekretorius bandė atvesti į protą politikus, manančius, kad Europa turėtų veikti savarankiškai, nepasikliaudama virš jos po Antrojo pasaulinio karo Amerikos išskleistu saugumo skėčiu. Geopolitikos orai irgi keičiasi: po JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimų apie NATO sąjungininkei Danijai priklausančios Grenlandijos aneksavimą Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo interesais, Europos sostines ištiko šokas. O kai netrukus paaiškėjo, kad JAV prezidentas nejuokauja ir yra pasirengęs prireikus užimti Grenlandiją karine jėga, kilo tikra politinė panika. Nors NATO vadovui pavyko įkalbėti prezidentą D.Trumpą nebegrasinti Grenlandijai aneksija, patirto šoko bangos nuvilnijo dramatiškais Europos politikų komentarais bei spaudos antraštėmis, skelbiančiomis apie artėjantį transatlantinės partnerystės ir NATO aljanso žlugimą.

Per tą laiką emocijos kiek aprimo, tačiau atsakymas į paprastą ir labai aiškų klausimą, kurį sausio pabaigoje uždavė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, ir toliau kybo ore. „Europai reikalingos jungtinės ginkluotosios pajėgos, kurios pajėgtų iš tikrųjų ją apginti. Jei Putinas nuspręs užimti Lietuvą ar smogti Lenkijai, kas duos atsaką?“ – Pasaulio ekonomikos forume Davose pasiteiravo Ukrainos vadovas. Įtarti, kad jis taip klausia todėl, kad nėra girdėjęs apie 5-ąjį NATO sutarties straipsnį, būtų sunku.

Akivaizdu, kad kalbėdamas apie Europos politikų svajones apsiginti nuo agresijos patiems, be Amerikos, kuri tarsi jau laikoma nebepatikima sąjungininke, paramos, NATO generalinis sekretorius M.Rutte turėjo galvoje pačiame vadinamosios Grenlandijos krizės įkarštyje kyštelėtą lietuvišką politinį trigrašį. Už Europos gynybą ir kosmosą atsakingas eurokomisaras Andrius Kubilius pasiūlė kurti nuolatinę 100 tūkst. karių ES kariuomenę ir Europos Saugumo Tarybą, kad Europa galėtų atremti jai kylančius saugumo iššūkius ir greitai priimti reikiamus sprendimus. Nuolatinės ES karinės pajėgos esą galėtų pakeisti Europos šalyse dislokuotus JAV kariškius, jeigu Vašingtonas nuspręstų išvesti savo kariuomenę iš Senojo žemyno.

Kadangi nuo NATO nepriklausančios ES kariuomenės idėja nėra nauja, lyg ir būtų galima spėlioti, ar ši eurokomisaro A.Kubiliaus pasiūlyta iniciatyva yra tik viešųjų ryšių salvė, pranešanti, kad ES gynybos komisaras nesėdi rankų sudėjęs, ar visgi šis trigrašis yra ištrauktas iš Europos Komisijos politinės piniginės. Kadangi nei Europos Komisijos pirmininkė, nei jos atstovai A.Kubiliaus siūlymui viešai nepaprieštaravo, nuolatinės ES kariuomenės kūrimo iniciatyvą, matyt, reikėtų laikyti visos Europos Komisijos požiūrio išraiška.

„Turime jaustis atsakingi už Europą“

Šaltasis geopolitinės atmosferos frontas tuo tarpu pasiekė ne tik Briuselį, bet ir išties pavasariškais orais gyvenantį Miuncheną, kuriame vyksta kasmetinė globalaus saugumo problemoms skirta tarptautinė konferencija. Jos išvakarėse paaiškėjo, kad amerikiečiai NATO partnerėms Europoje perduos dvi svarbias NATO jungtinių pajėgų vadavietes: Neapolyje (Italija) ir Norfolke (JAV). Iki šiol joms vadovavo JAV admirolai, o dabar atsakomybę turės perimti karininkai iš Europos. Skelbiama, kad taip daroma prezidento D.Trumpo reikalavimu, nes jis nori, jog Europos šalys prisiimtų didesnę atsakomybę už savo pačių saugumą.

Žinia apie dar vieną JAV žingsnį atsitraukiant nuo atsakomybės už NATO priimamus sprendimus, kad karinis aljansas, pasak Amerikos valdžios atstovų, taptų „Europos vadovaujamu NATO“, sutapo su paskelbta naujausia Miuncheno saugumo konferencijos ataskaita, dramatiškai pavadinta „Destrukcijos metu“. Lietuvos vardas, beje, joje neminimas, o ir Baltijos šalys paminėtos tik vieną sykį, užtat nelabai džiugiame kontekste. „Kai kurios žvalgybos tarnybos mano, kad Rusija gali atkurti savo pajėgas, būtinas „regioniniam karui“ Baltijos jūros regione, per 2 metus nuo galimų paliaubų Ukrainoje, o lokalaus pobūdžio karui prieš kažkurią vieną savo kaimynę – per 6 mėnesius“, – sakoma ataskaitoje.

Kadangi jau yra ženklų, kad karas Ukrainoje, nors ir labai sunkiai, visgi artėja prie vienokios ar kitokios pabaigos, negali nerūpėti klausimas, ar NATO generaliniam sekretoriui pavyko atšaldyti kolegų europiečių, manančių, kad Europa galėtų apsiginti ir be Amerikos pagalbos, galvas. Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius, dimisijos generolas leitenantas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, sakė manantis, kad M.Rutte yra teisus.

„Europa iš tiesų nėra pasirengusi plataus masto agresijai, jeigu jos imtųsi Rusija. Juk visą laiką europiečių viltys dėl to buvo dedamos į Ameriką. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Europą ėmė saugoti amerikiečiai ir NATO aljansas, visi buvo atsipalaidavę. Manau, kad šiuo metu tikrai reikia labai rimtai svarstyti, ar čia kartais nėra pono D.Trumpo blefavimas. Tai viena iš galimų versijų. Jis tai viena, tai kita proga pagąsdina europiečius, kad jie patys investuotų į savo gynybą. Prisiminkime, kad kai kurios šalys buvo tokios atsipalaidavusios, kad net mažiau nei 1 proc. nuo savo BVP skirdavo gynybai. O po tokių pagrasinimų situacija keičiasi“, – sakė A.Pocius.

Tačiau jis mano, kad amerikiečių retoriką reikia vertinti rimtai. „Taip, kaip tą daro kariškiai: visada ruošiami keli planai, minimalios grėsmės ir minimalių nuostolių, ir maksimalios grėsmės su maksimaliais nuostoliais. Turbūt šiuo atveju irgi reikia žiūrėti, kas būtų, jeigu amerikiečiai iš tikrųjų nukreiptų visą savo dėmesį ir pajėgumus į grėsmes Ramiojo vandenyno regione. Matome, kad Kinijos grėsmė didėja, ir amerikiečiai atvirai sako, kad dėl šios priežasties, ko gero, atitraukinės kažkiek savo pajėgumų iš Europos ir permetinės juos į šį regioną. O kadangi europiečiai ekonomiškai stiprūs, Amerika juos ir spaudžia – nori, kad Europos šalys pačios investuotų į savo gynybą, o ne jotų, kaip sakoma, ant amerikiečių“, – svarstė pašnekovas.

A.Pociaus teigimu, mes patys nepajėgūs apsiginti, bet, kol turime laiko, privalome daryti viską, kad sustiprintume pajėgumus, apsijungtume, suprastume, kokia yra grėsmė. „Tą sako ir A.Kubilius: turime patys kažką daryti, turime jaustis atsakingi už Europą, o ne tik kliautis amerikiečių galia, tikėtis, kad jie visą laiką bus čia ir ją gins. Esu optimistas, manau, kad NATO išliks, tik reikalinga tam tikra aljanso transformacija. Tam tikri pokyčiai, prie kurių ir stumia mus Amerikos prezidentas, ragindamas prisiimti daugiau atsakomybės ir naštos. O koks bus modelis po pokyčių, pamatysime. Manau, ES yra daug protingų žmonių, kurie sudėlios geriausią variantą“, – pridūrė pašnekovas.

Siūlo nesvajoti

Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvaujantis Giedrimas Jeglinskas, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos narys, sakė manantis, kad Europos Parlamente išsakytas NATO generalinio sekretoriaus požiūris į Europos gynybos plėtrą ir stiprinimą atliepia šių dienų realijas.

„Iš tikrųjų viską turime matyti labai aiškiai, taip, kaip yra iš tikrųjų, o ne svajoti apie dalykus, kurių norėtume, bet neturime. Mano pozicija yra artimesnė NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, nes Jungtinių Valstijų strateginių pajėgumų, vadinamųjų giliųjų smūgių galimybės, adekvačios žvalgybos bei logistinės paramos ir daugybės kitų svarbių dalykų pati Europa tiesiog neturi. Be to, matome šalių susiskaldymą Europos gynybos poreikių užtikrinimo srityje. Čia amžina problema: ES sudaro 27 valstybės, ir kiekviena gynybos reikalus tvarko savaip, perka tai, ko reikia savo nacionaliniam saugumui. Apie bendrą europinį požiūrį kalbėti sunku. Žinoma, idealiu atveju turėtų būti kitaip. Turėtume būti susistygavę, kad sukurtume tokią gynybos sistemą, kuri atgrasytų ne tik Rusiją ar Kiniją, bet ir kitas globalias grėsmes. Tačiau kol kas to nėra, matome, kad kiekviena valstybė žiūri savo interesų. Čia yra problemų mazgas, kurį išpainioti labai sudėtinga“, – sakė G.Jeglinskas.

G.Jeglinskas: „Viską turime matyti labai aiškiai, taip, kaip yra iš tikrųjų, o ne svajoti apie dalykus, kurių norėtume, bet neturime.“

Jis atkreipė dėmesį į buvusio Europos Centrinio Banko prezidento, Italijos ekspremjero Mario Draghi neseniai padarytą pareiškimą, kad ES valstybės turi priimti bendrą sprendimą – ar norime būti vieninga Europa, ar išsidraskysime į dalis, ir Europa kaip žemynas nebus svarbus nei kariniu požiūriu, nei politiškai, nei ekonomiškai ar technologiškai? „Tai iš esmės yra ES federalizmo klausimas, nors jis ir nepavartojo to žodžio. Kol kas Europa neturi bendro požiūrio į tai. Aš gerbiu A.Kubiliaus nuomonę, jis gerai dirba savo darbą, tai žmogus, kuris šiuo metu reikalingas Europai, bet Europa neturi reikiamų gynybinių pajėgumų. Turėtume dešimtmečiais vytis Ameriką, kad juos susikurtume. Todėl manau, kad reikia dirbti su Amerika, o ne stumti ją nuo savęs“, – pabrėžė politikas.

Paklaustas, kokie įvykiai galėtų paspartinti išeičių iš dabartinės situacijos paieškas, kokie politiniai orientyrai galėtų signalizuoti apie vieno ar kito požiūrio į Europos gynybą dominavimą, G.Jeglinskas atsakė, kad tokie orientyrai, turintys vienyti žemyną – iš autoritarinių ir totalitarinių valstybių jam kylančios grėsmės.

„Dažnai mes juos pražiūrime, pramiegame. Tik po daugiau nei 3 metų, kai prasidėjo plataus masto Rusijos ir Ukrainos karas, europiečiai sugebėjo įsipareigoti savo gynybai skirti 5 proc. BVP. Ir ne dėl Putino keliamos grėsmės, o dėl to, kad to pareikalavo prezidentas D.Trumpas. Sakyčiau, ta grėsmė Europoje tiesiog nėra suvokiama. Mes po truputį grimztame į technologinį neaktualumą, nekonkurencingumą. Pagaliau tai liečia ir socialinę gerovę, kuria Europa taip didžiuojasi. Tačiau norint išlaikyti ekonominio klestėjimo lygį būtinas dinamiškumas. Tam reikalinga ir karinė galia. Jei mūsų nepažadino Putinas, tai, ačiū Dievui, pažadino Trumpas. Kas toliau bus, pamatysime.

Dabar vyksta technologinės lenktynės, kuriose Europa absoliučiai nedalyvauja – turiu galvoje dirbtinio intelekto plėtojimą. Šioje srityje Kinija ir Jungtinės Valstijos tiesiog šuoliais lenkia visą Europą. Euru pagrįsta mūsų monetarinė sistema irgi neveikia, nes neturime bendrų kapitalo rinkų. Europai skolintis sudėtinga, plėtoti didelius ambicingus projektus – sunku, paskolų kaina – neadekvati. Ne ką geresni reikalai ir energetikos srityje, elektros kaina daug kur Europoje yra 1,7 karto – o kai kuriais atvejais net 2 kartus – didesnė nei Jungtinėse Valstijose. Kai neturi konkurencingos energetikos, tai ir pramonė negali pasijusti konkurencinga. Europai iškilo labai daug iššūkių, ir atsakas į juos turėtų būti vieningas. Bet politikos prasme visose Europos šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje, vyksta atvirkštinis procesas: stiprėja populistinės, itin nacionalistinės, antieuropietiškos jėgos, einame priešinga linkme, nei turėtume siekdami išlaikyti Europos konkurencingumą“, – tvirtino G.Jeglinskas.

Trečiasis požiūris

„NATO generalinio sekretoriaus požiūriu, Europa be Jungtinių Valstijų negali apsiginti. Iš dalies tai tiesa, nes Europa dar „neužkūrė“ savo gynybos pramonės, nemobilizavo visuomenės ir neturi tam tikrų pajėgumų, – sakė atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis, Gynybos paramos fondo vadovas. – Tai ir ribotos kosminės žvalgybos galimybės, ir priešlėktuvinės gynybos sistemų trūkumas, ir nepakankami smogiamieji raketinių ginklų pajėgumai. Bet tai nereiškia, kad Europa nesigins. Ir nereiškia, kad ji po kurio laiko negalės įgyti tam tikrų karinių pajėgumų.“

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad iniciatyvų dėl Europos gynybos yra ir daugiau. „Vieną iš jų palaiko A.Kubilius: kalbama apie kažkokią federalinę Europos kariuomenę. Bet čia yra tam tikrų problemų, pirmiausia dėl to, kad didžioji dalis ES valstybių yra ir NATO narės. Tikimybė, kad būtų kuriamos kažkokios papildomos karinės pajėgos, maža. Valstybių nacionalinės kariuomenės, kurios jau pradėtos didinti, laikomos NATO pajėgomis. Tad jei būtų einama ES federalinės kariuomenės kūrimo keliu, tai iš esmės būtų tie patys kariniai pajėgumai, tik turintys dvejopą paskirtį. Tarkime, koks nors nacionalinės kariuomenės batalionas būtų laikomas ir ES, ir NATO pajėgomis. Kitaip tariant, pajėgumai nedidėtų. Yra ir trečias požiūris. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas siūlo steigti ES legioną. Kol kas – brigados dydžio. Jis užsiminė, kad tas legionas turėtų būti formuojamas ne tik iš ES valstybių piliečių, bet ir iš kandidačių į ES. O tai reikštų, kad ir Ukrainai būtų atvertos durys tapti tokio legiono dalyve, nes ji nuo 2022 metų vasaros laikoma kandidate į ES nares“, – sakė V.Malinionis.

V.Malinionis: „Europa niekada neplanavo būti karine galia. Bet dabar, kai kalbama, jog byra ligšiolinė pasaulio tvarka, jau iškilo toks poreikis.“

Anot jo, kyla klausimas, kuris kelias būtų efektyvesnis. „Ar iškart bandyti kurti federalinę ES kariuomenę, nors mažai tikėtina, kad tai pavyktų, nepaisant A.Kubiliaus patikinimo, kad pavyks. Ar pradėti nuo kažkokio mažo žingsnelio, kaip D.Tusko siūlomas Europos legionas, kuris ilgainiui galėtų plėstis ir didėti. Tai būtų bent kažkokia pradžia. Gal ir Europos pajėgų kūrimo idėja būtų gyvybinga, bet panašu, kad bandoma iš karto per daug apžioti. O D.Tusko siūlymas – mažesnis, bet labai konkretus žingsnelis. Tai būtų atskira Europos šalių suformuota brigada, jau nebe NATO, o tik ES pajėgos, ir būtų pavaldi, tarkime, Europos Komisijos sukurtai tiesiogiai už saugumą atsakingai struktūrai. Tokios brigados paskirtis galėtų būti tam tikros ekspedicinės ir greitojo reagavimo operacijos. Manyčiau, kad tai būtų paprastesnis kelias. Tai neišgąsdintų ES valstybių, jos neimituotų, kad tariamai padidėjo pajėgumai tas pačias nacionalines pajėgas priskyrus ir ES, ir NATO. Iš esmės niekas be formalizavimo dėl to nepasikeistų. Man sunku pasakyti, kuris būdas būtų geresnis ir greitesnis, bet panašu, kad D.Tusko variantas pranašesnis – su sąlyga, kad iškart bus vykdoma ES legiono plėtra“, – pridūrė atsargos pulkininkas.

V.Malinionis atkreipė dėmesį, kad iki šiol ES išvis apie gynybinius pajėgumus negalvojo. „Vienintelis projektas buvo ES kovinės grupės. Tai tie patys NATO valstybių pajėgumai, kurie būdavo pasitelkiami budėjimui, daugiausia ekspedicinėse taikos įvedimo ar palaikymo operacijose. Kelių tūkstančių kilometrų spinduliu nuo Briuselio. Tai nebuvo ES pajėgos, paprasčiausiai valstybės laikinai suformuodavo tam tikrus budėjimo vienetus. Ir tai vienintelė tokio pobūdžio ES patirtis. Europa niekada neplanavo būti karine galia. Bet dabar, kai kalbama, jog byra ligšiolinė pasaulio tvarka, kaip neseniai pasakė Kanados premjeras, jau iškilo toks poreikis“, – konstatavo pašnekovas.

Ką padėsime ant stalo?

Jei NATO vadovas ragina europiečius nesvaigti dėl galimybės apsiginti be Amerikos, o ES vadovybėje jau projektuojama nuolatinė šimtatūkstantinė ES kariuomenė, ar išsiskyrus dviem požiūriams neatsitiks kaip patarlėje: kur dvi auklės, ten vaikas be galvos?

Socialdemokratas Rimantas Sinkevičius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, nusistebėjo eurokomisaro A.Kubiliaus iškelta iniciatyva. „Juk jis neseniai paskelbtame interviu pasakė, kad reikia kalbėtis su Rusija, rėmėsi Vokietijos kanclerio, Italijos premjerės, Prancūzijos prezidento žodžiais. Matyt, jie kažkokiu formatu aptarinėjo tuos klausimus, todėl ir sako, kad pokalbis su Rusija yra neišvengiamas, kad tam reikėtų paskirti specialų ES atstovą. Kadangi amerikiečiai kalbasi su Putinu, o ES – ne, ji lieka nuošalyje, ne prie derybų stalo, nėra įtakinga. Rusai mano, kad amerikiečiai yra lygiaverčiai partneriai šnekėtis, o ES atstovai nieko verti. Todėl, kai pagalvoji, A.Kubiliaus noras šnekėtis su Rusija vis dėlto disonuoja su tos pačios partijos atstovų Gabrieliaus Landsbergio ir Lauryno Kasčiūno dabartine pozicija. Kita vertus, pasakyti, kad nori kalbėtis, per maža: o ką gi padėsi ant derybų stalo? Kokius argumentus? Labai svarbu, kokie tie argumentai: ar ES per tuos ketverius karo Ukrainoje metus taip sustiprino savo gynybos pramonę, kad jau dabar galime kalbėtis su Rusija kaip lygus su lygiu? Kad turime reikiamus karinius pajėgumus, reikiamą ginkluotę savo sandėliuose? O gal sakome, kad gal parduokime tada Ukrainą? Man, tiesą sakant, norėtųsi pakviesti poną Kubilių į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, gal kartu su kolegomis iš Užsienio reikalų komiteto, kad jis paaiškintų, apie kokius argumentus čia kalbame. Ir ko tikimasi šioje srityje. Juk nuo to labai priklauso mūsų valstybės gynybos strategija, mūsų nacionalinis saugumas“, – sakė R.Sinkevičius.

R.Sinkevičius: „Lietuvai svarbios abi kojos – ir amerikietiška, ir europietiška. Mes turime kažkaip išlaviruoti šioje situacijoje.“

Anot jo, pasaulis šiuo metu labai turbulentiškas, viskas labai greitai kinta. „Bet vieną išvadą galima padaryti: Lietuva bet kurio scenarijaus atveju turi stiprinti savo atgrasymo politiką. Noriu pabrėžti skaitytojams, kad mes tikrai nesiruošiame su niekuo kariauti. Mes nenorime, kad mus užpultų, nenorime būti valgiaraščio dalis, kaip sako Kanados premjeras. Mes norime būti prie kolektyvinio stalo ir turime to siekti. Net jei ir būtų sudarytas susitarimas dėl taikos Ukrainoje, karo veiksmų nutraukimas nereiškia, kad nereikia ruoštis gynybai. Kad ir kokie būtų galimų įvykių scenarijai, Lietuva turi investuoti į krašto gynybą“, – pabrėžė R.Sinkevičius.

Politikas priminė, kad apie bendrų karinių pajėgų kūrimą ES šnekama jau daugelį metų. „Bet tik šnekama. Žiūrėkit, dabar vėl atgimė ES kaip federacinės valstybės idėja. Nežinau, ar įmanoma ES struktūrą pakeisti iš konfederacijos į federaciją, o jei taip, kaip greitai galima tą padaryti. Kiekviena valstybė turi savo parlamentus, reikėtų ratifikuoti tokį susitarimą – viską išnagrinėti, išdiskutuoti. Manau, kad taip nenutiks, ES netaps federacija. Tas pat lauktų ir bendrųjų ES karinių pajėgų. Tai graži, galbūt teisinga idėja, bet vargu ar greitai įgyvendinama. Turint mintyje Lietuvos interesus, labai svarbios dvi atramos: amerikiečių pajėgos ir ES gynybos stiprinimas. Šia kryptimi, nors ir labai girgždant eurobiurokratijai, vis dėlto einama. Tad, manau, šiandien ne laikas kalbėti apie tai, neva atsisakome amerikiečių, ir dabar kursime bendrą europietišką gynybą. Lietuvai svarbios abi kojos – ir amerikietiška, ir europietiška. Mes turime kažkaip išlaviruoti šioje situacijoje. Negalime spjaudyti į kurią nors pusę“, – pridūrė pašnekovas.

R.Sinkevičiaus manymu, abejonės, kylančios dėl nacionalinio saugumo reikalų, yra visiškai normalus dalykas. „Abejonės visada išlieka. Kas neabejoja, tas, mano supratimu, nelabai sugeba mąstyti. Visada reikia abejoti, bet šioje srityje yra ir gerų ženklų. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų Kongresas ką tik patvirtino 200 mln. dolerių vertės karinę paramą Baltijos šalimis. Mūsų šalies žurnalistui uždavus klausimą prezidentui D.Trumpui apie karių išvedimą, jis atsakė, kad neketina atšaukti JAV karinio kontingento iš mūsų regiono. Tai irgi geras signalas, bet, turint galvoje Amerikos prezidento valdymo specifiką, niekada nežinai, kada kiti globalūs interesai jam gali pasirodyti svarbesni. Ir diplomatinėje, ir karinių pirkimų srityje turime daryti viską, kad amerikiečiai liktų pas mus. Jų Lietuvoje apie tūkstantis, turime stengtis, kad nesumažėtų“, – apibendrino politikas.