Praėjusio šeštadienio „Valstiečių laikraščio“ numeryje spausdinto straipsnio pirmojoje dalyje apžvelgta liberalų, konservatorių ir socialdemokratų partijų viduje vykstanti įnirtinga kova dėl vietos sąraše arba patogių rinkimų apygardų. Kad nepasijustų nuskriausti kiti, šįkart pakalbėsime apie Darbo partiją, Tvarkos ir teisingumo partiją ir kitus darinius, kurie turi ambicijų būti parlamentiniais.

Tvarkdariai

Kai šiandien televizoriuje pamatai Valentiną Mazuronį, jis vis dar pasąmonėje asocijuojasi su „Tvarka ir teisingumu“ (TT), nors formaliai yra Darbo partijos (DP) lyderis. Iš TT šis Europos parlamentaras, kaip ir jo sūnus Andrius, buvo išstumti už tai, kad nepakluso vieninteliam ir neginčijamam vadui – Rolandui Paksui.

Šis keistas politikas, kuris karjerą pradėjo kaip konservatorius, vėliau – liberalas, paskui nuo šios partijos atskėlė savo šalininkus ir sukūrė Liberalų demokratų partiją. TT dabartiniu pavadinimu egzistuoja nuo 2006 m. Tačiau visiškai nesvarbu, kuo buvo R.Paksas: dukart Vilniaus meru, dukart ministru pirmininku, kuriai partijai tuo metu priklausė ar vadovavo, prezidentu. Jo politinis braižas – ambicingumas ir autokratija bei pasitikėjimas tik asmeniškai besąlygiškai lojaliais kadrais.

Būdamas pirmas Vakarų prezidentas, nušalintas per apkaltą (už finansinę paramą Rusijos karinio pramoninio komplekso verteivai Jurijui Borisovui pardavė pilietybę ir t. t.), R.Paksas ir toliau itin mėgsta būti vadinamas šiuo titulu. Po apkaltos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad R.Paksas iki gyvos galvos negali balotiruotis į jokias pareigas, kurias einant reikia prisiekti Lietuvos Respublikai. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tokia bausmė per didelė, Seimas neskuba taisyti Konstitucijos, nevengdamas tam keisčiausių manipuliacijų, o R.Paksas vis tiek trokšta grįžti būtent į prezidento postą. O ir kitais atvejais siekia ignoruoti realybę, tapdamas iš esmės šunimi ant šieno – kliūtimi savo paties partijai. Tiesa, ištikimi jo šalininkai su tuo nė už ką nesutiks.

Primename, kad Mazuroniams iš partijos teko pasitraukti, nes jie kritikavo partijos vadovo užsispyrimą per paskutinius savivaldos rinkimus. TT nutarė kelti R.Paksą tiesioginiuose mero rinkimuose, nors buvo visiškai aišku, kad jis net nebus jiems registruotas. „Tai reiškia, kad partija ir vėl neturės savo kandidato rinkimuose“, – tada pareiškė V.Mazuronis ir pridūrė, kad organizacija dėl R.Pakso ambicijų negali augti ir ugdytis naujų lyderių.

Vieno žmogaus partijoje, kur pirmininkas linkęs tvarkytis kaip 100 proc. akcijų valdantis verslininkas, tokios kalbos nėra nebaudžiamos. Suvažiavimas triuškinamai parėmė R.Paksą pirmininko rinkimuose, o maištininkams teko dingti iš partijos, kuri lyderio kaitos, ko gero, net neišgyventų.

R.Pakso asmeninių gerbėjų prisirišimas toks didelis, kad jų neveikia nei Mazuronių išėjimas, nei partijos deleguotą aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką persekiojantis kriminalinių skandalų šleifas, nei tai, kad TT, kaip juridiniam asmeniui, iškelta byla. Su apygardomis ir vietomis čia irgi viskas paprasta: reikia būti arčiau vado, jam labiau patikti – gausi, ko nori. Šia prasme partijos šūkis „Tvarka bus“ veikia. Tad gerokai senstelėjęs, apipešiotas „erelis“ dar kartą kils skrydžiui ir turi visas galimybes išlikti parlamente bei tikėtis „auksinio balso“ verslo, kai bus formuojama koalicija.

Darbininkai

DP (leiboristai) – irgi vieno lyderio – Viktoro Uspaskicho – organizacija. Teigti, kad ji jau sėkmingai išgyveno lyderių kaitą, neišeina, nors partijos formalia pirmininke yra pabuvusi ir Loreta Graužinienė, ir Vytautas Gapšys, o dabar jai vadovauja iš TT išgrūstas V.Mazuronis. „Leiboristus“ prie pavadinimo ši neva nauja organizacija prisiklijavo 2013 m. balandį, kai dėl baudžiamosios bylos „senajai“ partijai buvo kilusi juridinio asmens likvidavimo grėsmė.

„Darbininkų“ gretose stumdymasis prasidėjo jau gerokai anksčiau, kai partijai pagal koalicinius susitarimus priklausančiame Seimo pirmininko poste Vydą Gedvilą pakeitė V.Uspaskichui lojalesnė L.Graužinienė. Pernai, kai prie partijos vairo stojo V.Mazuronis, nors, V.Uspaskichui traukiantis į šešėlį, šią vietą tikėjosi užimti ir tokie labai norintys į aukštybes grįžti politikai, kaip Artūras Paulauskas bei Gediminas Vagnorius. Pirmasis po to, kai nuleista galva, viską pralaimėjęs, grįžo pas Viktorą Viktorovičių (kažkada finansavusį jo kampanijas ir mirusią „Naująją sąjungą“) ir pasibarstė galvą pelenais, turi bent jau Seimo komitetą. Gi G.Vagnorius lieka su simboliniu partiniu blizgučiu ir be aiškių perspektyvų. Pagalvojęs V.Uspaskichas įpėdiniu pasirinko ne tiek nuvarytą kuiną – V.Mazuronį.

Maždaug tuo metu, kai buvo įšventintas V.Mazuronis, įvyko netikėtas ir beveik niekuo nemotyvuotas DP (leiboristų) deleguoto švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio „atšaukimas“ iš pareigų, po kurio jis netrukus tapo socialdemokratų nariu. Jį taip pat lydėjo krūva gandų apie kovą dėl įtakos ir neva per didelį ministro savarankiškumą. Kad ir kaip ten būtų, D.Pavalkis greitai tapo socialdemokratu ir jau buvo minimas tarp kandidatų į sveikatos ministrus po Rimantės Šalaševičiūtės fiasko. Jo atsistatydinimas nebuvo kokių nors skandalų priežastis, tai buvo partinių intrigų rezultatas. Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės paskiriami jai pavaldžių institucijų vadovai byra kaip musės nuo „kompromatų“ naštos, o nuo jos – lyg vanduo nuo žąsies.

Rinkimams artėjant ir čia – pyrago, tegul dar neiškepto, dalybų metas. Partijos jaunimo (beje, ir vadinamųjų leiboristų) sėkmė gaunant svarbias apygardas šiek tiek primena padėtį konservatorių gretose, kur pernelyg savarankiški partijos veteranai pastumiami į šalį, stumiant į priekį asmeniškai V.Uspaskichui lojalų partinį „komjaunimą“. Kėdainių–Kauno kaimiškojoje apygardoje iškeltas jauniausias šios kadencijos parlamentaras Viktoras Fiodorovas (vietoje Vydo Gedvilo), Vilniaus Žirmūnų apygardoje – parlamentaras Gintaras Tamošiūnas, Seime pakeitęs į Europos Parlamentą išrinktą DP įkūrėją Viktorą Uspaskichą.

Šiaip ar taip, be V.Uspaskicho kasdienio šmėžavimo ekranuose (o jo vis mažiau), šiai organizacijai gali būti dar sunkiau nei TT, tad neaišku, kiek šie „prizai“ realūs. Mat apklausos rodo, kad ši partija tikrai neturės tokio mandatų grobio, kokį turi dabar. Mandatai – tai įtaka ir galimybė skirti savus žmones į įvairias geras vietas, net ir vienkartiniams projektams, kaip vyksta, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos sistemoje. Laiko lieka vis mažiau, tad ir skandalų, manytina, daugės. Juk reikia spėti „sutvarkyti reikalus“, paskirti į reikalingas vietas reikalingus žmones, kol teks užleisti bent dalį turimų pozicijų. Ar padarys kokią nors įtaką partijos sėkmei labai jau švelniu nuosprendžiu pasibaigusi labai jau ilgai vartyta pervartyta baudžiamoji byla dėl „juodosios“ buhalterijos? Neaišku.

Kiti dariniai

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – dar dvi organizacijos, kurios realiai pretenduos vėl būti parlamentinėmis. Su Europos parlamentaro Valdemaro Tomaševskio LLRA – viskas paprasta. Šis darinys skirtas išnaudoti tautinę kortą ir ja remiantis parazituoti. Tiek pagal retoriką, tiek pagal sąrašų personalijas, tiek pagal veiklą ši partija vienija tiek atvirai prorusiškas jėgas (lyderis atvirai nešioja „koloradkę“ atlape), tiek tuos, kurie Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose balsuoja iš tautinio solidarumo, tiek suklaidintus ir įbaugintus žmones. Pastaruosius į jo glėbį įstumia nelabai suvokiamas priešinimasis originaliai pavardžių rašybai, jei jos pagrindas – lotynų raidynas, taip pat ir normalaus Tautinių bendrijų įstatymo vilkinimas, kuris sukelia erzelį dėl gatvių pavadinimų rašymo antra kalba tirštai tautinių mažumų gyvenamuose rajonuose. Lietuvos politikų užsispyrimas maitina šitą partiją, kaip ir neadekvatūs tautininkų šūkčiojimai apie „Lietuvą lietuviams“. Visa kvailiausia polonofobija, kurią pats V.Tomaševsklis, žinoma, tyčia provokuoja, – jo reitingus auginantis nektaras.

Ramūno Karbauskio vadovaujama LVŽS irgi gali gauti porą mandatų vienmandatėse apygardose, tačiau, nepaisant sėkmės Europos Parlamento ir savivaldos rinkimuose, galimybė peržengti 5 proc. barjerą sąrašu abejotina, nors į agrarinio oligarcho glėbį pernai pasidavė nuolat už parlamento ribų besiblaškiusi Lietuvos socialdemokratų sąjunga su Arvydu Akstinavičiumi priešakyje. „Leistis praryjama“ ši organizacija buvo priversta po to, kai Seimo partijos solidariai patvirtino, o prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymus, pakeitusius partijų finansavimo tvarką. Anksčiau bent rinkimų užstatui pinigų iš kokios nors visiems vienodai dosnios „Achemos“ sukrapštydavo ir nykštukinės partijos. Dabar verslui remti jų nebegalima, tad dotacijas gaunančios partijos apsisaugo nuo nereikalingų konkurentų ir naujų darinių. Politika vis labiau tampa turtingų žmonių privilegija ir, jei nerasi kokio Karbauskio, kuriam įsikabinsi į skverną, būsi suėstas arba politiškai mirsi.

Taigi Arūno Valinsko ar Neringos Venckienės tipo darinių vargu ar atsiras. Nauja partija dabar sunkiai gali gimti, jei, žinoma, nespjaus į tai, kas parašyta, ir nefinansuos visko iš lagaminų. Vis dėlto idėjų kurti naujus darinius esama. Yra žinių, kad kai kas planuoja tam išnaudoti Lietuvos Sąjūdžio platformą. O ir Naglis Puteikis nerimsta. Šis politikas, kai buvo konservatorius, Klaipėdoje sugebėdavo tai partijai surinkti visokių radikalų, net prosovietinių marginalų balsus, kaip ir potencialių paksininkų ir pan. Paskutinių prezidento rinkimų metu su visai simboliniu biudžetu, surinkęs daugiau kaip 9 proc., jis įrodė, kad turi potencijos tapti nacionalinio masto politiku. Tik ją išnaudoti sekasi ne kaip, nes jis nuolat blaškosi, be to, kaip magnetas traukia visus, kuriems nuolat sekasi pralaimėti: tautininkus, kitokius radikalus, „Lietuvos sąrašo“ tipo „parapolitinių“ darinių aktyvistus. Neatsikračius šio balasto, jo sumanymai gali ir neišdegti.

Čia paminėti tautininkai, kuriuos prieš 2008 m. rinkimus buvo „prariję“ konservatoriai, nors ir išsikrapštė (ar buvo išspjauti) iš jų pilvo, liko gerokai apvirškinti. Jie gali labai įsitempę surinkti parašus kokiam referendumui, kuris neįvyks, tačiau rinkėjams jie nelabai įdomūs, nes tautininkiškų antilenkiškumų ir kitokių stereotipų pakanka ir didžiosiose partijose. Ir nesvarbu, ar jų lyderis bus Julius Panka, ar Ričaras Čekutis, ar dar kas nors... Tad jų ir praryti niekas nenori, nes labai sprangu.

Taigi, rinkimuose rinkėjų meniu šįkart bus kur kas labiau ribotas nei ankstesniais metais. Mat didieji partiniai rykliai pasistengė išvengti didelių netikėtumų. Teigiama, kad tokias reformas didžiosios partijos įvykdė, siekdamos valstybės stabilumo. Kaip ten su valstybe, nežinia, bet konkurencinę aplinką sau jos tikrai stabilizavo.