Kokia tikroji padėtis Lietuvoje – ekonomikoje, švietime, sveikatos apsaugoje, žemės ūkyje, energetikoje, gynyboje, kitose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse? Kokios svarbiausios problemos jaudina žmones ir kokių darbų pirmiausia turėtų griebtis naujoji Lietuvos valdžia? Artėjant Seimo rinkimams nusprendėme pristatyti skaitytojams glaustą politinių partijų požiūrį į esmines valstybės ir visuomenės gyvenimo problemas.

Šį kartą politinių partijų atstovų paprašėme atsakyti į klausimus apie dabartinę šalies švietimo būklę. Kokia, jų manymu, padėtis Lietuvos švietimo sistemoje? Ar reikia jai reformos, ir jei reikia – kokios? Kokias problemas švietimo sistemoje kandidatai į Seimo narius laiko svarbiausiomis ir kaip jas spręstų?

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“

Švietimo sistema šiurpsta nuo žodžio „reforma“. Mums reikia solidžios lyderystės. Nedarysime jokių švietimo reformų – pasiūlysime nuoseklią, profesionalią politiką. Nuraminsime mokytojus, kitus švietimo darbuotojus. Ištaisysime biudžetinių darbuotojų reformos klaidas – algas didinsime ne tik vadovams, bet ir visiems darbuotojams.

Didinsime ugdymo įstaigų savarankiškumą, finansavimą, mažinsime jų biurokratinę naštą. Ieškosime valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus pusiausvyros, akcentuodami valstybinio švietimo prioritetą ir prieinamumą. Švietimo privatizacijai sakome tvirtą NE. Stabdysime didėjančią mokinių socialinę, kultūrinę atskirtį, įvairindami teikiamas švietimo paslaugas ir plėsdami jų panaudojimo galimybes.

Tobulinsime mokytojų, švietimo pagalbos specialistų apmokėjimo sistemą, adekvačiai įvertindami darbo krūvį ir apmokėjimą už jį, ieškosime darbo krūvio mažinimo ir darbuotojų lojalumo savo institucijai skatinimo galimybių. Kompensuosime mokytojams patirtas kanceliarines išlaidas, sutvarkysime etatinio apmokėjimo už darbą tvarką, siekdami sumažinti kontaktinių valandų skaičių.

Sumažinsime didžiausią leistiną moksleivių skaičių klasėse. Šis tikslas suvienija visus – ir norinčius, kad jų gabiam vaikui būtų skirta daugiau dėmesio, ir specialiųjų poreikių turinčius mokinius, ir visus, kas nori, kad išliktų mažos kaimo mokyklos. Maža klasė yra kelias į mokytojo profesijos prestižą. Jauni mokytojai nori ne tik algos, bet ir patrauklių darbo sąlygų.

Didinsime savivaldybių savarankiškumą, sieksime savivaldybėms sudaryti lankstesnes ir ugdymo specifiką atitinkančias finansavimo galimybes, skatindami ugdymo formų įvairovę. Peržiūrėsime profesinio mokymo finansavimo metodiką ir darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, modernizuosime mokymo turinį, užtikrinsime, kad profesinės mokyklos būtų aprūpintos technologijomis, reikiama įranga ir mokymo priemonėmis.

Didinsime neformalaus vaikų švietimo krepšelį iki 70 eurų ir nuolat jį indeksuosime. Didesnis krepšelis bus orientuotas į valstybės skatinamas kompetencijas ir didesnio vaikų skaičiaus dalyvavimą neformaliajame švietime.

Laisvės partija

Romualdas Bakutis, Seimo rinkimų programos koordinatorius

Pastaraisiais metais švietimo sistema susidūrė su labai daug prastai paruoštų reformų – iki šiol tvyro neaiškumas dėl įtraukiojo ugdymo ir naujos egzaminų sistemos, vis dar trūksta vadovėlių naujoms ugdymo programoms. Valdžia nevykdo aiškios komunikacijos siekdama įtikinti mokytojų, tėvų, mokinių bendruomenes visų šių pokyčių nauda, trūksta bendradarbiavimo ir pasitikėjimo. Dėl to pirmas svarbiausias darbas – ne inicijuoti naujas reformas, bet suvaldyti šiuo metu švietime tvyrantį chaosą ir ištaisyti padarytas klaidas. Vienas iš žingsnių tam – pertvarkyti ekspertiniu centru turėjusią tapti, tačiau šios misijos neįgyvendinusią Nacionalinę švietimo agentūrą.

Laikysimės požiūrio, kad, siekiant bet kokių platesnių permainų švietime, pirmiausia turime inicijuoti nedidelio masto pilotines programas, kurios leistų išbandyti naujus sprendimus ir iš anksto pamatyti iniciatyvų trūkumus. Kartu turime spręsti įsisenėjusias problemas, pvz., mokytojų trūkumą, nuosekliai įgyvendinant Nacionaliniame susitarime dėl švietimo iškeltus tikslus – padidinti mokytojų atlyginimą bent iki 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, siekti, kad kuo daugiau mokytojų galėtų dirbti pilnu etatu ir mažinti valdžios mokykloms užkraunamą biurokratinę naštą. Taip pat – sudaryti kuo palankesnes sąlygas kitų profesijų atstovams persikvalifikuoti ir dirbti mokytoju ar pagalbos specialistu.

Siekdami sumažinti mokyklose patyčias, siūlome įpareigoti mokyklas kasmet vykdyti anonimines mokyklos bendruomenės apklausas, atskleidžiančias tikrąjį patyčių paplitimo mastą ir reikalingą tikslinės intervencijos lygį. Reaguodami į viešas diskusijas dėl Švietimo ministerijos noro užverti švietimo duomenis, tvirtai pasisakome už kuo didesnį nuasmenintų duomenų atvėrimą visiems, nes atviri duomenys – tai postūmis keistis. Galiausiai norime sukurti sąlygas vaikams turėti daugiau prasmingų užsiėmimų po pamokų, todėl sieksime iš valstybės lėšų finansuoti Visos dienos mokyklą bent pradinukams visoje Lietuvoje, o neformalaus ugdymo krepšelį vaikams padidinti nuo 15–25 iki 60 eurų.

Liberalų sąjūdis

Pradėsiu nuo to, jog, Liberalų sąjūdžio įsitikinimu, švietimui reikia tvarkos, o ne naujų reformų. Tam, kad tvarka atsirastų, pirmiausia reikia įvertinti per pastaruosius 10 metų švietimo sistemoje nugulusius pokyčius, kurių įvyko tiek daug, kad šiuo metu reikia stabtelti ir atidžiai išanalizuoti, kas veikia, o kas ne. Kad suprastume, kas veikia, turime girdėti signalus iš švietimo bendruomenės, kalbėtis, įtraukti bendruomenes, mažinti bendrojo ugdymo sistemoje šiuo metu tvyrančią įtampą ir nuovargį ir, svarbiausia, pripažinti bei taisyti klaidas, kad mokytojai vėl galėtų susitelkti į darbą klasėje.

Vertinant dabartinę politiką švietimo ir mokslo srityje galima teigti, jog nėra aiškios krypties: keliama per daug tikslų bendrajam ugdymui, pamiršta tobulinti studijas ir mokslą, aiškių pokyčių nesulaukė ikimokyklinis ugdymas. Atnaujintas ugdymo turinys ir skubotas jo įgyvendinimas tapo dar vienu iššūkiu bendrojo ugdymo sistemai. Tarpinių atsiskaitymų idėją galima vertinti teigiamai, tačiau procesas buvo nesuvaldytas.

Kaip liberalai mes telksime daugiau dėmesio ikimokykliniam ugdymui ir ikimokyklinukams skirsime neformaliojo švietimo krepšelį. Gerinsime darželių prieinamumą ir didinsime švietimo pagalbos specialistų skaičių. Dėsime visas pastangas, kad partijų susitarime dėl švietimo politikos įtvirtintas pažadas padidinti mokytojų ir mokslininkų darbo užmokestį būtų išlaikytas ir įgyvendintas. Stiprinsime mokytojų kūrybiškumo, skaitmenines ir kitas kompetencijas. Sudarysime galimybes visų lygių privačioms ir valstybinėms švietimo įstaigoms konkuruoti lygiomis sąlygomis. Mažinsime mokykloms tenkančią biurokratinę naštą. Suteiksime papildomas galimybes ir atsakomybes mokyklos bendruomenei priimant sprendimus visais mokyklos darbo organizavimo aspektais. Tobulinsime priėmimą į aukštąsias mokyklas ir paramą studijoms, siekdami, kad aukštasis išsilavinimas būtų prieinamas visiems jo siekiantiems Lietuvos gyventojams. Stiprinsime Lietuvos aukštojo mokslo tarptautinį patrauklumą.

Lietuvos regionų partija

Šiuo metu priešinamos privati ir valstybinė švietimo bei ugdymo sistemos. Sieksime, kad mokymosi sąlygos, įpareigojimai ugdymo įstaigoms ir pedagogų bei kitų darbuotojų apmokėjimas būtų vienodas. Taip pat sieksime, kad būtų peržiūrėta mažoms valstybinėms mokykloms kenksminga klasių formavimo tvarka. Siekdama atgaivinti regionus, partija pasisako už tų valstybinių mokyklų, kurios gali pasiūlyti pilną ugdymo programą ir veikti kaip vietos bendruomenės kultūros bei švietimo centras, išsaugojimą. Taip pat tai leistų užtikrinti, kad visi Lietuvos vaikai gautų kokybišką išsilavinimą.

Atskiras klausimas – įtraukusis ugdymas. Tikrai ne visi prisimena, tačiau šią iniciatyvą pateikė dar S.Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. Dabartinė valdžia, nors ir žinojo, kad ją reikės įgyvendinti, visą kadenciją nieko nedarė ir susizgribo tik jos pabaigoje. Valdančioji koalicija savo klaidų nepripažins, todėl, numetusi problemą ant ugdymo įstaigų bei savivaldybių pečių, dabar ieško „atpirkimo ožių“.

Mūsų nuomone, probleminių vaikų integracijai į bendrą ugdymo sistemą būtina tinkamai pasirengti. Kol kas mokyklose nėra tokiam ugdymui reikalingos infrastruktūros ir parengtų specialistų. Daugumai specialiųjų poreikių turinčių vaikų reikalinga nuolatinė specialistų priežiūra bei pagalba. Ministrė gali parengti įsakymą, tačiau tai nereiškia, kad galima paimti žmogų „iš gatvės“, leisti jam išklausyti keliasdešimties valandų kursą ir siųsti dirbti su vaikais, kuriems reikia daugiau dėmesio. Netgi pradinių klasių mokytojai nėra parengti tokiems krūviams ir iššūkiams, nes jie buvo ruošiami kaip pedagogai, o ne medikai ar socialiniai darbuotojai. Einant tokiu keliu dalis visuomenės tikrai nukentės, o taip būti neturi, nes visi šalies gyventojai yra svarbūs. Svarbūs ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie neturi tokių poreikių, o į mokyklas eina ugdytis. Svarbi ir mokytojų bendruomenė bei atmosfera darbe. Svarbus ir integracijos procesas, bet valstybinė švietimo sistema tam dar nėra parengta, bandymai įtraukųjį ugdymą švietimo įstaigoms primesti jėga duos daugiau žalos, negu naudos.

Lietuvos socialdemokratų partija

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl švietimo sistema atsidūrė gilioje krizėje, yra atsakomybės ir elementarios vadybos stoka. Dar nebuvo nė vienos Vyriausybės, per kurios kadenciją pasikeistų net trys švietimo ir mokslo ministrai. Jie nesitarė, neįsiklausė į ugdymo įstaigų vadovų, mokytojų, mokinių ir profesinių sąjungų nuogąstavimus ir siūlymus sustoti, nes vienu metu pradėta per daug reformų, kurioms nepasirengta. Apmaudu, kad konservatorių ir liberalų reformos išdarkė mokyklų tinklą, vien šiais metais likviduota beveik 60 kaimiškų gimnazijų. Jeigu ir taip nykstančiuose regionuose nebeliks mokyklų, juose neliks ir jaunų šeimų, galutinai sužlugdysime paskutinius kultūros ir sporto centrus. Didėjant nepasitenkinimui situacija švietimo sistemoje, didžiuosiuose miestuose tėvai savo vaikus leidžia į privačias mokyklas, kurių skaičius per pastaruosius metus labai išaugo. Švietimo privatizacija didina socialinę atskirtį ir sudaro nelygias galimybes visiems mokiniams siekti vienodo kokybiško išsilavinimo. Todėl atsiranda pavojus sukurti dviejų greičių išsilavinimo sistemą.

Dėl nepakankamo finansavimo mažėja mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme. Apgailėtina situacija šiandien ir dėl vadovėlių: visiškai nėra parengti chemijos, fizikos ir informatikos, o kai kurių mokomųjų dalykų parengti nekokybiškai. Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad beveik visose šalies mokyklose trūksta pedagogų. Dalis mokytojų mokyklą palieka dėl varginančių neparengtų reformų, augančios biurokratinės naštos, patiriamo streso ir nestabilumo jausmo. Keliamas klausimas, ar šiandieninėje situacijoje reikia švietimo sistemos reformos. Manau, kad jokių naujų reformų nereikia, nes reformos švietimą ir paskandino. Todėl artimiausiu metu reikėtų stabilizuoti esamą padėtį – nepradėti naujų dalykų, neįvertinus esamos situacijos ir neištaisius tų problemų, kurios labiausiai neramina mokyklų bendruomenes ir visuomenę. Svarbiausia, kad mokykla atsigautų po chaotiškų ministerijos vadovybės sprendimų. Svarbiausias artimojo laikotarpio uždavinys – užtikrinti, kad mokyklos būtų aprūpintos būtiniausiais vadovėliais, metodine medžiaga ir būtų išspręsta pedagogų trūkumo problema.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Lietuvos švietimo sistema gerėja žvelgiant į pinigų apimtis – jos siekia beveik 3 mlrd. eurų. Dar netolimoje praeityje nesiekė 2 mlrd. Deja, šį ir kitą nepaminėtą gėrį nustelbia visuomenėje sklandantis nepasitenkinimas dėl ikimokyklinio ugdymo įstaigų stygiaus, įtraukiojo ugdymo, bendrojo ugdymo įstaigų pertvarkos principų, perkrautų klasių, vėluojančių vadovėlių, nuolatinių rinkliavų ugdymo įstaigose, tarpinių patikrinimų, nepagrįstai glaudaus ryšio tarp mokyklos baigimo ir stojimo į aukštąją mokyklą galimybių.

Sąrašą galima būtų tęsti, bet atsakykime į klausimą, ar reikia reformos, ir jei reikia – kokios? Mokykla pavargo nuo nesibaigiančių reformų, tačiau jų reikia, nes gyvenimas keičiasi stebėtinai greitai – ypač mūsų technologijos. Bet, drįsiu pasakyti, reformos yra geros, kai jų „nepastebime“, kai jos netrikdo mokyklos ritmo. Kažkada esu paklausęs profesoriaus Leono Jovaišos: kas didžiausias mokyklos priešas? Atsakymas mane nustebino: „Nuolatinės reformos ir tai, kad nesulaukus vienos reformos rezultato, pradedama kita. Ir taip be galo. Chaosas, netikrumas, netikėjimas reforma. Toks rezultatas.“ Ar mums to reikia? Ne. Ir štai jums „nepastebėtos“ reformos pavyzdys.

Plėtojant mokyklos brandai įvertinti pasirinktą kaupiamojo balo idėją, tarpiniai vertinimai, kaip tai parodė šių metų įvykiai, turi daugybę trūkumų, o vienas iš svarbesnių – stresas ir nusivylimas vertinimo kokybe, nepasitikėjimas mokykla ir mokytojų rašomų pažymių objektyvumu. Kodėl negalima būtų kaupiamojo balo sistemoje įvesti metinių pažymių dėmenį – atsiranda nuolatinio mokymosi motyvacija, pasitikima mokykla ir mokytoju. Beje, ilgą laiką buvo pasakojama, kad mokytojai neobjektyvūs. Bet šiemet atliktu tyrimu buvo vertinamas santykis tarp metinių pažymių ir visuotinio išorinio vertinimo. Rezultatas – koreliacijos koeficientas „r“ apie 7,5! Socialiniuose moksluose tai reiškia, kad tarp lyginamų reiškinių yra dėsningas ryšys. Tai vienas iš „nepastebimų“ reformų pavyzdžių, o jų atsirastų ne vienas.

Partija „Laisvė ir teisingumas“

Švietimo finansavimas šiemet buvo beveik 0,5 mlrd. didesnis negu pernai (iš viso 4 mlrd.), bet net neabejoju, kad šiuo metu Lietuvoje nerasime žmogaus, kuris būtų patenkintas mūsų valstybės švietimo būkle. Gal išskyrus konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį ir jo šeimą bei pačią Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, dėl savo nevykusių reformų visą atsakomybę permetančią ant mokyklos vadovų pečių.

Dabartinė švietimo politika ne tik žlugdo valstybinį mokslą, bet ir kuria baimės atmosferą, kurioje mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Mokslo metų pradžia – be vadovėlių, be programų, be žinojimo apie būsimus egzaminus, net be žinojimo (ypač kaimo mokyklose!), ar apskritai ta mokykla kitais metais liks. Mūsų vaikai palikti nekompetetingų politinių biurokratų rankose, žmonių, kurie per šią kadenciją mokyklas, mokytojus ir mokinius padarė savo nevykusių eksperimentų laboratorija. Ir svarbiausia – jie visiškai nesuinteresuoti, kad tie eksperimentai, tos „reformos dėl reformos“ baigtųsi. Nes tai puikus finansinis šaltinis, maitinantis partinius draugus, jų UAB-us, viešąsias įstaigas ir t.t. Todėl Švietimo ministeriją galima būtų rodyti kaip „eurųčiulpių“ pavyzdį, kuomet per konsultantus ir tarpininkus – partinius „eurųčiulpius“ – švietimui yra taškomi milijonai, o mokyklos iki šiol neturi vadovėlių. Jie tiesiog neatspausdinti.

Atsidūrėme situacijoje, kai dėl asmeninės valdančiosios partijos vadovo naudos skatinamas privačių mokyklų klestėjimas, o valstybinis švietimas sąmoningai apleidžiamas. Tai netoleruotina. „Mokinio krepšeliu“ negali būti finansuojamos privačios bendrovės, kurios siekia pelno. Todėl visų pirma panaikinsime šią sisteminės korupcijos landą. „Mokinio krepšelį“ turi gauti tik tos įstaigos, kurios nesiekia pelno. O nuo mokytojų pečių reikia nupurtyti tą perteklinę biurokratiją, nesąmoningus reikalavimus, kurie ne tik apsunkina darbą, bet ir kuria nuolatinę baimę dėl savo ateities.

Politinė partija „Nemuno aušra“

Pastaraisiais metais bandyta pradėti ir įgyvendinti kuo daugiau reformų. Jos neišdiskutuotos su švietimo bendruomene, netirtas pokyčių poveikis. Todėl visi naujai pradėti procesai švietime nevyksta sklandžiai: patirtas fiasko dėl tarpinių patikrinimų, atnaujintam programų turiniui trūksta vadovėlių, metodinės medžiagos. Stringa įtraukaus ugdymo įgyvendinimas: trūksta švietimo pagalbos specialistų, pritaikytų ugdymuisi sąlygų, priemonių ir finansavimo. Mokyklų tinklo pertvarka (tiksliau – optimizavimas) grindžiama tik ekonominiais kriterijais bei argumentais, o švietimo įstaigų sujungimas ir didelio skaičiaus jų išnykimas iš Lietuvos švietimo žemėlapio didesnio kokybinio efekto nesukuria.

Dar daugiau – mokyklų tinklo mažinimas, ypač kaimiškose vietovėse, tampa dar didesnės socialinės-kultūrinės atskirties priežastimi, skurdina regionus, kuriuose beveik nebelieka ne tik švietimo, bet ir visų kitų šeimoms kurtis ir gyventi reikalingų viešųjų paslaugų. Valstybės kontrolė pastebi, jog negerėja situacija siekiant mažinti mokinių pasiekimų skirtumus, reikšmingos pažangos nepasiekta ir profesinio mokymo organizavimo srityje. Tikriausiai nebus įgyvendintas valstybės įsipareigojimas iki 2025 m. pasiekti, kad mokytojų atlyginimas būtų ne mažesnis kaip 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Nesibaigiančių pokyčių išvargintai švietimo bendruomenei, tėvams ir vaikams trūksta stabilumo, pasitikėjimo bei galimybės ramiai dirbti ir mokytis.

Todėl siūlome paskelbti ketverių metų moratoriumą visoms reformoms švietimo srityje ir atlikti jau pradėtų pokyčių auditą, poveikio analizę, ištaisyti padarytas klaidas. Mažinti biurokratiją mokyklose ir atsisakyti smulkmeniškos kontrolės, taip didinant pasitikėjimą mokytoju, mokyklos vadovu ir mokykla. Užtikrinti mokytojo darbui reikalingas priemones ir pakitusias programas atitinkančius vadovėlius. Kurti motyvacinių priemonių skatinimo dirbti mokytoju paketą.

Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai)

Rimantas Jonas Dagys

Iš esmės iki šiol vyksta ne švietimo reforma, o visus varginantis įstaigų reorganizavimas, nekreipiant dėmesio į mokymo turinį. Pasekmė – blogėjanti mokinių žinių kokybė. Ruošiame politologus, o ne inžinierius ar tiksliųjų mokslų atstovus, todėl svajoti apie Lietuvą kaip aukštų technologijų valstybę sunku. Mokytojo autoritetas visiškai sumenkintas. Nuo seno jis turėjo kelis instrumentus – pagyrimus, pabarimus ir pareigos priminimą.

Taip, girti jam leidžiama, net skatinama mokinukus žvaigždėmis paskelbti. Dėl pabarimų gali būti bėdų, nes mokytojus pradėjo „auklėti“ dažnai patys nedaug vaikų turintys „vaikų teisių ekspertai“. Dabartinė sistema negina mokytojo teisių ir orumo, daug jaunų žmonių nenori tapti negerbiamu mokytoju. Net ir pakėlus algas mokytojų trūks. Ar švietimo sistema darniai dirbs su tėvais, jei per prievartą bruks daugumai nepriimtinas, antikonstitucines, tėvų teisę pagal įsitikinimus auklėti savo vaikus laužančias genderizmo ideologijos ir gyvensenos nuostatas? „Gyvenimo įgūdžių programa“ turi būti nedelsiant pakeista visapusiška rengimo šeimai programa.

Šalies valdantieji ir vadinamasis elitas jau gėdijasi savo kalbos, savo kultūros. Lietuvių ir visų Lietuvos tautinių bendrijų išlikimo pagrindas yra ne suprimityvintos vartotojiškos „kultūros vertybių“, o tikrosios, aukštosios, tautinės, kultūros diegimas. Valstybė turi švietimo sistemoje remti tradicinės kultūros ir prigimtinės šeimos vertybes, ugdyti pilietiškai atsakingus žmones. Turime sugrįžti prie tautinės mokyklos modelio ir nacionaliniu prioritetu paskelbti tautinės kultūros vystymą. Reikia sustabdyti mokyklų uždarinėjimo regionuose „reformą“, parengti naują Nacionalinį susitarimą dėl švietimo sistemos ateities. Turime iš esmės atnaujinti mokymo turinį programose, vadovėliuose , užtikrinti orų mokytojų darbo atlyginimą.

Užkirsime kelią patyčių ir smurto apraiškoms, bet kokiam tabako, alkoholio ir narkotikų vartojimui. Užtikrinsime aukštojo mokslo prieinamumą visiems, atitinkantiems nustatytą minimalų gebėjimų lygį. Ir tai tik dalis mūsų įsipareigojimų.

Nacionalinis susivienijimas

Švietimo krizės sprendimo raktas – mokytojas. Švietimo krizė priėjo tašką, kai pradėta slėpti mokyklų ir mokinių rezultatus. Lietuvos moksleivių rezultatai nuolatos prastėja, ir tai ne moksleivių kaltė. Mokyklos yra nuolatinių ir beprasmių reformų, projektų įkaitės. Nuo to kenčia ir mokytojai, ir mokiniai. To neišspręsi vien didesniais pinigais. Priešingai, svarbiausia yra išlaisvinti mokytoją iš biurokratijos ir iš pataikavimo pančių.

Pirma, mokytojas turi dirbti tiesioginį darbą – mokyti. Per porą dešimtmečių jam užkrauta begalė planų, ataskaitų, analizių, bendruomeninio ir organizacinio darbo. Viso jo galima ir reikia atsisakyti. Mokytojas turi vesti pamokas, tikrinti užduotis ir įrašyti pažymius. Viskas. Antra, mokytojas vėl turi atsidurti švietimo sistemos centre. Juokingos politikų kalbos apie profesijos prestižą, kai mokytojo neklauso nei vaikai, nei tėveliai, nei administracija, priešingai, visi jį šokdina. Mokytojas turi būti laisvas rinktis mokymo ir drausmės metodus, mokykla turi būti jo pusėje santykiuose su vaikais ir tėvais. Tai nieko nekainuoja! Ministerijai tereikia viešai paskelbti tokią aiškią poziciją visai švietimo bendruomenei. Trečia, mokytojai turi būti paleisti iš begalinių reformų rato. Nuolatos keičiamos apmokėjimo tvarkos, bendrosios programos, dėl jų beprotiškos skubos keičiami ir neišvengiamai vėluojantys vadovėliai ir kitos mokymo priemonės daro mokslą neįmanomą tiek mokytojui, tiek mokiniams.

Visa tai sutvarkius ir normalizavus atlyginimus (tam lėšų randame nustoję valstybės biudžeto lėšomis finansuoti privačias mokyklas), mokytojo profesija iš tiesų galėtų tapti populiari, jų trūkumas mažėti, o mokymosi rezultatai kilti. Problemas reikia ne slėpti, o spręsti.

EKSPERTO NUOMONĖ

Švietimo bendruomenei nereikia naujo mesijo

Artėjantys LR Seimo rinkimai vėl atneš naujų pokyčių. Turėsime naują švietimo, mokslo ir sporto ministrą. Skurdžios diskusijos dėl švietimo ateities, nesitarimas su švietimo bendruomene ir iki šiol regėtas mesijiškumas paskatino pagarsinti mokytojų bendruomenės lūkesčius. Pagrindinis mūsų reikalavimas – jokių reformų ikimokyklinio, pradinio ir vidurinio ugdymo sistemoje artimiausius ketverius metus.

Per daugiau nei dešimtmetį švietimo sistemos veikloje mačiau daugybę fantazuotojų ir reformuotojų. Tačiau iki šio nesutikau švietimo ministro, kuris visu kūnu ir siela sirgtų ir degtų švietimu. Tokio, kuris ateitų, įsiklausytų, suderintų pozicijas ir padarytų. O jei tokių ir buvo galima bandyti įžvelgti – bloga aplinka trukdė dirbti.

Naujo ministro laukiantis darbas turėtų būti gana rutininis ir paprastas. Nes padaryti reikia štai ką – ištaisyti visas prieš tai padarytas klaidas, leisti švietimo darbuotojams apsiprasti ir įsivažiuoti, o mokiniams ir tėvams nurimti.

Klaida buvo padaryta neskiriant pakankamai lėšų pradinių klasių mokytojų finansavimo sistemai. Sistema buvo išbalansuota, ją reikia atstatyti. Iki šiol kasmet mokytojams skiriama nepakankamai lėšų, kai prieš kelerius metus buvo prailginti mokslo metai. Todėl reikia arba didinti finansavimą, arba trumpinti mokslo metus, kad pedagogų darbo užmokestis padengtų realų bendruose ugdymo planuose nustatytą pamokų kiekį.

Naujo švietimo ministro laukia sunkus darbas ieškant plataus politinio sutarimo naujoje Vyriausybėje, nes reikės ne tik užtikrinti nuolatinį ir nuoseklų švietimo sistemos finansavimą, kuris leistų užtikrinti 2024 metais pasiektą vidutinį mokytojų atlyginimą, siekiantį 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, bet ir pasiekti, kad sąlyginis pareiginis mokytojo atlyginimas vienam etatui finansuoti 2030 metais būtų ne mažesnis kaip 135 proc. 2028 metų šalies vidutinio darbo užmokesčio. Nuoseklus ir nuosaikus švietimo sistemos finansavimo didinimas leistų sustabdyti švietimo sistemos devalvavimą ir suteiktų perspektyvą jauniems mokytojams, kurie aiškiai žinos ir matys perspektyvą.

Be to, ypač svarbu užtikrinti mokytojų saugumą ugdymo įstaigose. Psichologinis ir net fizinis smurtas prieš pedagogus, mokinių tėvų teroras yra vienas iš svarbių veiksnių, atbaidančių jaunimą nuo darbo mokyklose. Tai įrodė mūsų Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos atliktas tyrimas. Tikėjomės ir vylėmės, kad pradėsime spręsti šią esminę problemą, tačiau mažiau nei per metus turime trečią naują švietimo ministrą. Akivaizdu, kad problemos sprendimas nepajudėjo taip, kaip privalo. Bet mes jos nepaliksime neišspręstos, kad ir kiek ministrų tektų pergyventi.

Kitas svarbus prioritetas – imtis pedagogų rengimo sistemos. Nors būsimiems mokytojams skiriamos solidžios stipendijos, baigus mokslus jų įtraukimo į švietimo sistemą procesas nevyksta. Valstybė skiria dideles lėšas, skatindama jaunimą rinktis mokytojo profesiją, tačiau nei kaip ta sistema veikia, nei kodėl ji realiai neveikia, niekas nekontroliuoja. Pinigai dėl pliusiuko paskirti, ir viskas palikta savieigai. Taip reikalai valstybėje negali būti sprendžiami. Nėra nei specialisto, nei institucijos, kuri domėtųsi, kaip veikia stipendijos, ko trūksta būsimiems mokytojams.

Jauniems mokytojams privalome sudaryti ir užtikrinti palankias starto pozicijas švietimo sistemoje. Tam siūlome svarstyti ir numatyti bazinio darbo užmokesčio „grindis“. Jeigu sprendimų priėmėjai sako, kad trūksta pinigų, gal laikas iš esmės imtis švietimo sistemos nuodugnaus audito, įvertinant, kiek lėšų kasmet skiriama privataus sektoriaus bei savivaldos finansavimui ir kaip skiriamos lėšos naudojamos.

Bendras švietimo sistemos finansavimas atrodo nemažas, tačiau kasmet kyla klausimų, kur ir kaip tos lėšos išleidžiamos. Tikiu, kad galima rasti vidinių resursų ir biudžetą naudoti efektyviau.

Apibendrindamas noriu pasakyti, jog bendromis jėgomis privalome ištaisyti klaidas, grąžinti nusuktą finansavimą, užtikrinti mokytojų saugumą nuo įvairių rūšių smurto, imtis rimtai dirbti su būsimais mokytojais, sudaryti jiems geras starto pozicijas, išlaikyti finansavimo didinimą švietimo sistemai ir nebekišti nagų prie švietimo.

Parengė Arvydas Praninskas