Jei už ryžtingas permainas Lietuvoje balsavę žmonės suprato padarę didžiulę pasirinkimo klaidą, kažin ar verta tikėtis, kad jie prisidės stumiant į priekį niekaip neužsivedančias socialdemokratų Vyriausybes, kad ir kiek keistųsi jas vairuojantys premjerai ir ministrai.

Ginčas dėl starto

Šventa vieta tuščia nebūna, politinė kelionė tęsiasi: Seimas 72 balsais „už“, 29 „prieš“ ir 4 susilaikius patvirtino XXI Vyriausybės programą ir šitaip užvedė premjero Mindaugo Sinkevičiaus Ministrų kabineto variklį. Plojimai, gėlės, linkėjimai, šypsenos – viskas kaip ir anais kartais prisaikdinant Vyriausybės narius po Seimo rinkimų, kuriuos socialdemokratai laimėjo su šūkiu „Valstybė, kuri veikia“. Visgi daugelio rinkėjų dar nepamiršta politinė pergalė, įkvėpusi esminių permainų Lietuvoje viltį, verčia juo abejoti: nepraėjo nė dveji metai, o štai jau trečias premjeras, trečia Vyriausybė, trečia koalicija.

Akivaizdu, kad dvi ankstesnės Vyriausybės netraukė. Ar patrauks trečia? Vėl jaudulys prieš naują politinę kelionę, vėl nauji lūkesčiai, bet keliautojų nuotaiką šiek tiek temdo nelabai maloni statistinė tendencija. Jei ryškiausia valstybės veikimo išraiška tampa kas 9 mėnesius keičiamas Ministrų kabinetas, tai iki kadencijos pabaigos gali būti prisaikdinti dar bent 3 premjerai! Viena vertus, tai, kad dar pakaktų laiko ir kitiems norintiems pavairuoti, valdžios pedalus paspaudyti, nuteikia optimistiškai, kita vertus, kaupiasi neramios mintys, kaip automobilio eksploatacijai galėtų atsiliepti tokia variklių ir ekipažų kaita? Ir apskritai – kur ir ko važiuojama? Veikti ar susiveikti?

Naujo vykdomosios valdžios variklio paleidimo išvakarėse premjero M.Sinkevičiaus išsakytas pajuokavimas, kad trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – garantuoja, kai kuriuos politinio ralio stebėtojus privertė suklusti ir įsižiūrėti atidžiau. Štai Vilniaus universiteto teisės profesorius Egidijus Kūris, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, pareiškė, kad M.Sinkevičiaus Vyriausybės programa buvo pateikta nesilaikant Konstitucijoje numatytų procedūrų – paskirtasis premjeras Vyriausybės programos projektą pateikė dar nepatvirtinus ministrų kabineto. „Šitos Vyriausybės startas yra iš tikrųjų „falšstartas“, – profesorių P.Kūrį citavo Elta, priminusi, kad Vyriausybės programos projektas Seime buvo įregistruotas liepos 3 dieną, o prezidentas Gitanas Nausėda dekretą, kuriuo patvirtino XXI Vyriausybės sudėtį, pasirašė liepos 6-ąją.

Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime seniūnė Orinta Leiputė pareiškė, kad visi reikalingi veiksmai pateikiant naujosios Vyriausybės programą buvo atlikti pagal nustatytą tvarką. „Ministras pirmininkas, kaip už Vyriausybės programą ir jos įgyvendinimą politiškai atsakingas asmuo, programą įregistravo, o Seimui ją pristatė tuomet, kai jau buvo gautas prezidento dekretas, patvirtintos ministrų kandidatūros ir suformuota visa Vyriausybės sudėtis“, – pabrėžė O.Leiputė.

Variklio diagnostika

Dalį visuomenės suintrigavo ir kai kurių žinomų politikos automechanikų bandymas atlikti M.Sinkevičiaus Vyriausybės variklio diagnostiką dar jo nė neužvedus. Išoriškai apžiūrinėdami 14 cilindrų variklio bloką, stuksenimu ir įžvalgos rentgenu jie mėgino įvertinti 14 naujosios Vyriausybės ministrų kompetenciją ir prognozuoti galimas problemas. Šios srities ekspertu vadinamas Andrius Tapinas netgi palygino visų trijų socialdemokratų Vyriausybių „techninę būklę“ ir apibendrindamas įvertino ją balais. „Palucko vyriausybė net ir su nulį balų gavusiu premjeru surinko 76,5 balo. Ruginienės vyriausybė surinko 66,5 balo. Sinkevičiaus vyriausybė surinko 73 balus ir galėjo drąsiai aplenkti Palucko ministrus, jeigu ne sunkiai protu suvokiami Katelyno ir Valio paskyrimai“, – pranešė jis savo „Substack“ paskyros skaitytojams.

O Seimo „Nemuno aušros“ frakcijos seniūną, partijos „Nemuno aušra“ pirmininką Remigijų Žemaitaitį labiausiai nustebino tai, kad į ministrus buvo pasiūlyti žmonės, neturintys tvirto socialdemokratų frakcijos palaikymo.

„Partijos viduje šiandien tvyro didelė įtampa. Kalbantis su atskirais frakcijos nariais akivaizdu, kad jie nesupranta, kaip buvo priimti sprendimai dėl ministrų. Tiek nepatenkintų socialdemokratų frakcijos narių seniai neteko matyti. Kai kurie net pripažįsta, kad Inga Ruginienė ne visada rasdavo laiko ateiti į frakcijos posėdžius, tačiau bent jau konsultuodavosi su kolegomis ir gerbdavo partijos nuomonę. Net Vilija Blinkevičiūtė, kaip kalbama partijoje, pripažino, kad situacija tapo sunkiai valdoma ir kad M.Sinkevičius daugelį sprendimų priėmė praktiškai nesitardamas. Didžiausiu pralaimėtoju šioje istorijoje, mano vertinimu, tapo Remigijus Motuzas, Rasa Budbergytė ir Vytenis Povilas Andriukaitis. Būtent jie aktyviausiai siekė, kad Kęstutis Budrys būtų pakeistas. Buvo kalbama, kad M.Sinkevičius tai žadėjo padaryti, tačiau galiausiai K.Budrys liko poste. Partijos viduje tai vertinama kaip M.Sinkevičiaus pralaimėjimas. Dabar kalbama, kad K.Budrys galėtų būti perkeliamas dirbti į Europos ar kitą tarptautinę instituciją, o tik tuomet atsirastų galimybė skirti naują užsienio reikalų ministrą. Pažįstant V.P.Andriukaitį, toks sprendimas jam yra labai skaudus smūgis. Tą patį galima pasakyti ir apie R.Motuzą bei dalį socialdemokratų frakcijos. Todėl šiandien vis garsiau kalbama, kad ši Vyriausybė tampa nebe socialdemokratų, o prezidento projektu. Prezidentas paaukojo Žygimantą Vaičiūną, tačiau išsaugojo K.Budrį. Neatmetu galimybės, kad būtent konservatorių įtaka šioje istorijoje buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl K.Budriui pavyko išsaugoti ministro pareigas“, – teigė R.Žemaitaitis savo „Facebook“ paskyroje.

Politologas Vladimiras Laučius įžvelgė dar vieną problemą. „Vyriausybės formavimo peripetijos primena apie įsisenėjusią Lietuvos politinio gyvenimo problemą: atsakomybės išgarinimą. Tą išgarinimą lemia kelios priežastys, ir viena jų – vykdomosios valdžios padalijimas, dėl kurio dažnai tampa nebeaišku, kas už ką atsakingas. Jei, tarkime, energetikos arba (ir) užsienio reikalų ministras skiriamas ne vyriausybės vadovo, o prezidento iniciatyva, tai kas atsako už sėkmes ir nesėkmes šiose srityse? Dėl užsienio politikos Konstitucija dalina atsakomybę tarp prezidento ir vyriausybės (84 str.). O kas nutinka, kai dėl užsienio reikalų ministro ir vykdomos politikos nėra sutarimo tarp šių dviejų institucijų? Ir kaip vyriausybės vadovui prisiimti atsakomybę dėl energetikos, jei energetikos ministrą de facto pasirenka prezidentas? Tas pats klausimas šios kadencijos pradžioje galėjo būti keliamas ir dėl aplinkosaugos. Mūsų Konstitucijoje yra įtvirtinta galios atsvarų sistema, bet dėl tų atsvarų neretai nukenčia vykdomosios valdžios efektyvumas ir išnyksta aiški atsakomybė. Vyriausybė, užuot buvusi vieninga premjero komanda, gaunanti rinkėjų mandatą iš valdančiosios daugumos, virsta ginčų ir kompromisų su prezidentu procese pagaminta mišraine, kuri taip ir lieka tarnauti labiau tam procesui, nei rinkėjų lūkesčius atitinkančiam rezultatui“, – pabrėžė V.Laučius savo „Facebook“ paskyroje.

Taktinis perstumdymas

Automechanikų svarstymai apie Vyriausybės variklio būklę, galimus cilindrų defektus, nesandarius vožtuvus ar stūmoklių žiedų nusidėvėjimą tarsi palieka užribyje ne mažiau, o gal net ir daugiau svarbią automobilio valdymo problemą. Kaip valstybės biurokratinį aparatą veikia kas 9 mėnesius besikeičiantys premjerai ir ministrai? Juk net ir eilinės įstaigos darbui atsiliepia nuolatinė direktorių kaita: kaip jaustumėtės, jeigu ir jūsų viršininkas keistųsi mažiau nei kas metus? O jei dar kaskart ateitų vis mažiau profesiškai adekvatus? Ar tikrai vykdomosios valdžios automobilis riedės sklandžiai, nepaisant tokios Vyriausybių ir koalicijų karuselės? Tiesa ar melas, kad kaskart dėl to ministerijose automatiškai įsijungia chaoso generatorius? Gal ministrų ir viceministrų kaita kas 9 mėnesius valstybės valdymo aparatą taip išvargino, kad jis neapsikentęs nuspaus sankabos pedalą, atjungdamas politinį variklį nuo biurokratinės pavarų dėžės? O gal mes net nepastebime, kad valdžios automobilis jau dvejus metus juda iš inercijos ir pamažu stoja, nors naujas vairuotojas žvaliai didina variklio apsukas?

„Idealiu atveju Vyriausybės nesikeičia iki kitų Seimo rinkimų, ir taip Lietuvoje buvo nuo 2008 iki 2024 metų. Mes turėjome iš tiesų stabilių Vyriausybių periodą, kai nesikeisdavo nei Seimo dauguma, nei Vyriausybė. Dabar dėl įvairių priežasčių, nepasitenkinimo koalicijos partneriais, teisėsaugos tyrimų socialdemokratai turėjo imtis pokyčių, kad tie šešėliai, jų lyderiams metami kaltinimai netaptų našta partijai, jos įvaizdžiui ir populiarumui“, – sakė politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas.

Pasak jo, kai nėra kaitos, vyksta sklandesnis darbas su paskirtais žmonėmis Vyriausybėje, ministerijose suformuotomis komandomis. „Dabar turime jau trečią, bet tų pačių socialdemokratų Vyriausybę, ir vyksta rokiruotės: iš pradžių – partijos viduje, dabar – ir koalicijoje, nes pasikeitė vienas iš koalicijos partnerių, nebeliko „Nemuno aušros“. Turėtume žiūrėti, ar šitie pasikeitimai kaip nors stabdo arba keičia Vyriausybės programos tikslų įgyvendinimą. Jeigu G.Palucko, I.Ruginienės ir M.Sinkevičiaus Vyriausybių programos per daug nesiskiria, turime tęstinumą. Dabar reikia žiūrėti, kokie šios kadencijos Vyriausybių veiklos rezultatai jau pasiekti, kokie perkelti ir kokių dar tik bus siekiama. Ir jeigu tie Vyriausybės numatyti tikslai vienaip ar kitaip įgyvendinami, tai tada ta kaita iš esmės yra tiktai laikinas stabtelėjimas, kol pasikeičia žmonės. O jie yra labai svarbūs, nes reikia ruošti teisės aktų projektus, prisiimti atsakomybę už konkrečią sritį, kažkas turi pavaduoti ir taip toliau. Prireikia didesnių laiko sąnaudų. Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu Vyriausybės programos tikslų įgyvendinimo planas yra vykdomas, ta Vyriausybių kaita nėra tokia grėsminga, kokia galėtų būti. Matėme, kad nei buvusių koalicijų tikslai, nei jų įgyvendinimo terminai pernelyg nesikeitė. Tad, ko gero, čia tik taktinis perstumdymas, bet, kaip sakoma, viščiukus skaičiuosime rudenį, pamatę, kokius numatytus tikslus Vyriausybė įgyvendino. Šios ir buvusių koalicijų tikslai siejami su didesniu socialiniu jautrumu, socialiniu teisingumu, didesniu valstybės dėmesiu piliečiams, viešajam sektoriui. Todėl pagal tai galėsime vertinti“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, ar taip dažnai besikeičiančios Vyriausybės dar pajėgia išlaikyti politinę valstybės valdymo kontrolę, ar ją jau galutinai perėmė biurokratinis aparatas, M.Jurkynas priminė, kad dar žymus vokiečių sociologas Maxas Weberis yra pabrėžęs svarbų biurokratijos vaidmenį.

„Ji kontroliuoja informaciją, turi institucinę atmintį, net gali selektyviai informuoti politinius vadovus, kita vertus, neužmirškime, kad valdyti atėję politikai turi remtis biurokratija. Jai „nuleidžiamos“ konkrečios Vyriausybės programoje numatytų tikslų įgyvendinimo priemonės. Tarkime, premjeras prašo finansų ministrą įvertinti, ar reikėtų apmokestinti bankus. Šis liepia ministerijos specialistams atlikti skaičiavimus, o galutinį sprendimą priima politikai. Biurokratija, galima sakyti, dirba su įjungta sankaba, su tais dalykais, kurie yra įmesti į politinę darbotvarkę, o ministras ir viceministrai turi sužiūrėti, kad viskas ne tik vyktų pagal nurodytas politines gaires, kylančias iš Vyriausybės programos, politinės valios, koalicinės sutarties, bet ir kad darbai būtų atliekami laiku“, – pabrėžė profesorius.

Be raidos vizijos – tragedija

Verslininkas Danas Arlauskas, buvęs ilgametis Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas, paprašytas pasvarstyti apie galimą taip dažnai besikeičiančių Vyriausybių kaštų ir naudos visuomenei santykį, atsakė, kad dar prieš porą dešimtmečių, kai Lietuva iš vienos socialinės ir ekonominės formacijos ėjo į kitą, valstybės vaidmuo buvo labai svarbus.

„Pirmiausia valstybės vizijos, jos raidos krypties požiūriu. Mums pasisekė, kad kryptis buvo gera, įstojome į ES. Nuo to laiko mūsų verslas labai stipriai pasikeitė, mūsų eksportas gali pasiekti bet kurią pasaulio šalį. Todėl valstybės vaidmuo šiuo požiūriu, sakyčiau, tapo minimalus. Dėl to, kad viskas pastatyta ant bėgių – pramonė, žemės ūkis, paslaugų sektorius ir visa kita. Jeigu kalbėsime apie verslą, tai jis dabar jau ne tiek daug priklauso nuo valstybės. Bet jei kalbėtume apie ateitį, tai jau kitas dalykas. Tyrimai rodo, kad stipriai, per 13 vietų, nukritome konkurencingumo prasme. Tai manęs, beje, nestebina, nes nesukūrėme inovacijų infrastruktūros, nepakeitėme mąstymo. Matome, kad į politiką ateina nauji žmonės – bet jie man visi atrodo tie patys „bebrai“. Karjeristai, tuščiakalbiai. Nematau lyderių, kuriais galėčiau pasitikėti. Todėl gali keistis nors ir dar penki premjerai, visuomenei ir verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Pasižiūrėkime, kaip yra Amerikoje – laisva visuomenė, laisvas mąstymas, laisvas žodis. Kai žmonės išlaisvėję, jiems nereikia prie nieko prisirišti, nei prie naujų valdžių, nei prie naujų ministrų, nes pati sistema dirba normaliai, ir jie dėl to gali kažką pasiekti. O mes neturėsime jokio proveržio, nes svarbiausiose valstybės srityse nėra vizionieriško mąstymo“, – pridūrė D.Arlauskas.

Anot jo, valstybės aparatas priprato prie pasikeitimų valdžioje, yra stabilus, bet jis negeneruoja pridėtinės vertės, kuri labai reikalinga mūsų ateičiai. „Būtent tą ir noriu pabrėžti. Aparatas niekaip nesuformuos valstybės raidos vizijos. Ją formuoja politikai. O jei politikai dažnai keičiasi, negali parengti ilgalaikės strategijos. Visi tie partijų susitarinėjimai dėl švietimo, gynybos ar dar kažko – visiška fikcija. Valstybės aparatas dirba autonomiškai, pagal Parkinsono dėsnį, kuris sako, kad jei organizacijoje yra 300 darbuotojų, tai jie pradeda dirbti sau, gamindami dokumentus vardan dokumentų. Panašiai tiek žmonių dirba mūsų ministerijose. Normalioje valstybėje su aiškia raidos vizija Vyriausybės gali keistis, bet jeigu jos nėra – tai jau tragedija. Ir dabar ji ištiko mus, visą Lietuvą“, – apibendrino D.Arlauskas.

Trečiasis ešelonas važiuos toliau

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Dainoras Bradauskas, priklausantis „Nemuno aušros“ frakcijai, iš dalies sutiko, kad dažna vadovų kaita sukuria problemų bet kurioje organizacijoje, taip pat ir Vyriausybėje, kurioje šįkart pakeista daugiau nei pusė ministrų. „Žinoma, čia yra tiesos, tačiau pastarieji įvykiai, parodę, kaip čia viskas vyko su tomis Vyriausybėmis, su premjerais, jų reputacija ir gebėjimais, verčia galvoti ir apie kitą problemos pusę. Visgi reikėjo žmogaus, kuris imtųsi lyderystės. Manau, kad laiko dar yra, liko dveji metai, ir norėčiau tikėti, kad šioje kadencijoje tai bus jau paskutinė Vyriausybė. Labai subjektyvia mano nuomone, M.Sinkevičius turi lyderystės geną, surinko naują komandą, atėjo entuziastingai nusiteikę žmonės, ir jie atlaikys. Aišku, per tuos porą metų jiems tekusios užduotys – įtemptos ir nepavydėtinos. Reikės parodyti kompetenciją, atstatyti reputaciją, įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytus darbus. Iššūkiai nemaži, bet visada esu optimistas, tikiuosi, kad naujoji Vyriausybė susitvarkys su užduotimi. Bet, žinoma, pavadinti situaciją normalia nesiverčia liežuvis“, – pripažino politikas.

Paklaustas, gal dėl reputacinių ar kompetencijos problemų būtų pakakę pakeisti tik vieną ar kitą premjerą, o ne daugiau nei pusę Vyriausybės, taip dar keliems mėnesiams ar pusmečiui paralyžiuojant darbą ministerijose, be to, nė nepaaiškinus visuomenei, kodėl buvo atleisti net ir neblogai dirbę ministrai, pašnekovas atsakė, kad iš tikrųjų paaiškinti visuomenei reikėtų daugiau. „Visuomenė norėtų žinoti, tačiau yra kita medalio pusė: yra politinė partija, yra ir politinė konjunktūra. Nesu socialdemokratas, daugelio dalykų tikrai nežinau, man sunku spręsti, kodėl pasirinkta viena ar kita kandidatūra. Darykime prielaidą, kad naujasis premjeras renkasi savo komandą. Labai svarbu, kai sutampa nuomonės. Pats buvau aukščiausiose valdymo pareigose, žinau, koks svarbus ir asmeninis pasitikėjimas. Visgi matome ir tęstinumą, kai kurie ministrai nepasikeitė“, – pridūrė D.Bradauskas.

Paprašytas pasvarstyti, gal dėl dažnos Vyriausybių kaitos valstybės aparatas tiesiog nuspaudžia sankabą, taip atsijungdamas nuo politinės kontrolės ir priversdamas valdžios ratus riedėti iš inercijos, Seimo narys konstatavo: ir taip, ir ne. „Galiu pasakyti iš savo patirties: tas trečiasis valdininkų ešelonas, kaip jį vadinu, žino savo pareigas, išmano įstatymus, turi instrukcijas ir važiuos toliau. Ar iš inercijos, ar traukiamas variklio. Jis nesustos. Valstybės institucija vykdo savo funkcijas, net jei viršininkas mėnesį atostogauja. Gal tuo laikotarpiu pritrūksta politinio orientavimo, politinės krypties, bet valstybės tarnautojai savo darbą atlieka. Čia nieko tragiško iš tikrųjų nėra. O kai ateis naujas vadovas, supažindins kolektyvą su nauja programa, tai ji bus vykdoma. Tuo labiau kad įstatymai dažniausiai galioja tie patys, didžioji dalis tvarkų nesikeičia, valstybės tarnautojai prisitaiko prie naujos politinės valios. Sakyčiau, galima nusiimti kepurę prieš mūsų valdininkiją, kad ji laikui bėgant išmoko taip dirbti. Dažniausiai ministerijose keičiasi politinio pasitikėjimo komanda, o tas trečiasis ešelonas toliau vykdo savo funkcijas“, – sakė D.Bradauskas.

„Žmonės prie to pripranta“

Paklaustas, ar Lietuva gali sau leisti vos ne kasmet keisti Vyriausybę, Aleksandras Izgorodinas, „Citadele“ banko ekonomistas, atsakė, kad jų kaita nepadarė labai didelio poveikio. „Agresyvių politikos viražų pastaruoju metu lyg ir nebuvo, visos Vyriausybės daugiau ar mažiau laikėsi panašios politikos. Gal vienintelis viražas buvo pensijų reforma, bet ji nebuvo netikėta, apie tai buvo įspėta gana iš anksto. Tad jei iš esmės rimtų pokyčių nėra, tai nežinau, ar tie valdymo kaštai valstybei labai jau dideli. Mano manymu, svarbiausia tai, kad ta Vyriausybių kaita nepadidino neapibrėžtumo. Dabar laukiame naujosios Vyriausybės žingsnių ir labiausiai tikimės, kad nebus jokių mokesčių politikos pakeitimų. O jeigu jų ir būtų, norisi tikėti, kad tie pokyčiai nebūtų į bloga“, – svarstė pašnekovas.

Jo teigimu, didesnio poveikio valstybės valdymui neturės ir tai, kad pasikeitė ir kai kurie politiškai įtakingiausi Ministrų kabineto nariai, tarp jų – finansų ministras. „Finansų ministro pakeitimas neturi įtakos, nes jis iki kitų metų sausio turės dirbti su dabartiniu valstybės biudžetu. Manau, kad šiuo metu jis nelabai ką gali padaryti mokesčių keitimo prasme. Tačiau jo vaidmuo bus labai svarbus derinant kitų metų biudžetą ir stengiantis atsilaikyti prasidėjus įvairiausių pageidavimų koncertui, kad biudžeto deficitas išliktų pakankamai tvarus. Dabar finansų ministras gavo palikimą, su kuriuo turės dirbti. O dėl kitų metų biudžeto kažkokių grėsmių nematyčiau, nes mūsų ekonomika ganėtinai stipri, jos ciklas – tvarus, pagrindiniai sektoriai toliau sėkmingai kyla, bet labai svarbu, kad kitąmet nebūtų jokių mokestinių pakeitimų. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta jų imtis, tai tiesiog nebeliks laiko: biudžetas derinamas rugsėjį ir spalį, tad verslas apie galimus pakeitimus sužinotų tik likus trims mėnesiams iki jų įsigaliojimo. Manau, dabar svarbu nedaryti jokių staigių judesių, o antra – turėti tam tikrą valstybės rezervą ekonomikos skatinimui, jeigu to prireiktų. Matome, kad dabartinės JAV administracijos valdymas pasižymi dideliu nestabilumu. Pernai turėjome padidintus muitų tarifus, šiemet – konfliktą Irane, kitais metais gali būti kažkokių naujų dalykų, kuriems reikia ir morališkai, ir finansiškai ruoštis. Gerai, jeigu nieko rimto nenutiks, tačiau kažkokį rezervą reikia turėti po ranka“, – pabrėžė A.Izgorodinas.

Pašnekovas sakė linkęs sutikti su tuo, kad valstybės aparatas po tokios premjerų ir Vyriausybių kaitos perėjo prie autonominio darbo režimo. „Iš esmės visada pasikeitus aukščiausiojo lygio vadovams pats aparatas puikiai dirba toliau. Juk keičiasi ministras ir viceministrai, bet ne visi ministerijos darbuotojai. Iš tikrųjų žmonės prie to pripranta, aišku, kad kiekvienas ministras atneša pokyčių ir vadybos, ir kažkokių idėjų, ir valdymo prasme, bet aparatas prie to prisitaiko. Tai faktas. Žinote, čia kaip versle: normalu, kad keičiasi vadovai. Vieni išeina, kiti ateina, bet darbuotojai, šiuo atveju – valdymo aparatas – prisitaiko. Svarbu, kad kiekvienas vadovas neatneštų per daug pokyčių vienu metu, kad tiek verslui, tiek valstybės aparatui būtų galima laiku prisitaikyti“, – apibendrino A.Izgorodinas.