„Džiugu matyti, kad Dzūkijos nacionaliniame parke jau yra atvertos žemyninės kopos. Kontroliuojamas paklotės deginimas leis jose įsikurti toms rūšims, kurios natūraliai tose gaisravietėse augo“, – sako doc. dr. Eduardas Budrys, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotojas.

Pasak jo, anksčiau Dzūkijoje, natūraliuose pušynuose reguliariai vykdavo gaisrai. Tyrimai Čepkelių rezervate rodė, kad dideli gaisrai praeityje vykdavo vidutiniškai triskart per šimtmetį. Tai lemdavo, kad natūralus pušynas atrodė kaip mozaika – išdegusiuose plotuose formuodavosi atviri smėlynai ir susidarydavo specifinės buveinės. Jos sudarė reikalingas sąlygas daugybei augalų ir gyvūnų rūšių, kurie būtent tik tokiose degimvietėse ir galėjo gyventi.

„Deja, tos rūšys, kurios būtent atvirose pušynų vietose, gaisravietėse gyvendavo, beveik išnyko. Tam, kad galėtume padėti joms atsikurti, dabar bandoma žmogaus naudojamomis priemonėmis atkurti kažkada buvusią, o vėliau dėl ūkininkavimo ir dėl apsaugos nuo gaisrų išnykusią natūralią mozaiką, – pažymi E. Budrys.

Prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo

2023 m. pradžioje Dzūkijos nacionaliniame parke buvo atverta 12,8 ha gamtiškai vertingų žemyninių kopų. Iš anksto planuota gamtotvarkos priemonė jau pradiniame etape leido džiaugtis pirmaisiais rezultatais – palaipsniui didėjančia biologine įvairove, atsikuriančiomis šilumamėgėmis atvirų smėlynų augalų bei vabzdžių rūšimis.

Pavyzdžiui, atvertose atvirose buveinėse buvo galima aptikti smiltyninio šepetuko ir paprastojo čiobrelio. Taip pat jose ėmė kurtis į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašyti smiltyninis gvazdikas ir vėjalandė šilagėlė.