Karolis Verbliugevičius buvo vos 19-os, kai patyrė kraupią avariją. Ji nubraukė viską, apie ką jaunas vaikinas svajojo – galvos trauma atėmė regėjimą.

Įkvėpė ir kitus

„Nuo 7-erių iki lemtingos avarijos dienos profesionaliai žaidžiau tenisą. Po avarijos net pagalvoti negalėjau, kad kada grįšiu į teniso kortą, nes puikiai žinojau šio sporto subtilybes, ir tai atrodė visiškai neįmanoma“, – sako šiandien pirmąjį Europos čempiono titulą Lietuvos aklųjų teniso istorijoje iškovojęs sportininkas, „Blind Sport LT“ asociacijos prezidentas.

K.Verbliugevičius ir jo pergalės įkvėpė ne vieną neregį išmėginti aklųjų tenisą. Lietuvos žaidėjai jau dalyvauja tarptautiniuose turnyruose, renka reitingo taškus. Tenisininkai kamuoliuko nemato, bet girdi jo skleidžiamą garsą. Žaidimas čempionatuose ir turnyruose pritaikytas pagal sportininko regėjimo lygį.

Aikštelių dydis ir linijos išdėstomos pagal regos kategorijas: B1 – žaidėjai neturintys regos, B2, B3, B4 – turintys skirtingą regos likutį. Specialiai jiems pritaikytas ir teniso kortas – iškiliomis taktilinėmis linijomis pažymėta galinė linija, padavimo zona, aikštelės kampai.

Turi didelių tikslų

Dešimtmetį kartu keliaujantis Karolio treneris ir bičiulis Aidas Danilovas teigia, kad užsispyrimo, perfekcionizmo, vidinio ryžto, aiškių tikslų jo draugui galėtų pavydėti bet kuris regintysis. „Karolis yra vadovas, šeimos galva, asociacijos prezidentas. Kartais aikštelėje, kai treniruojamės, jo prašau – paleisk savo pareigas, pabūk mažu vaiku, ne skaičiuok, o žaisk“, – sako jis.

Prieš 10 metų abu pradėję slidinėti, prieš 3 metus – žaisti aklųjų tenisą, šiandien bičiuliai turi didelių tikslų: įkūrę „Blind Sport LT“ asociaciją ne tik dalyvauja ir laimi pasaulines varžybas, bet ir atveža geriausius aklųjų teniso žaidėjus į Lietuvą. Ką tik baigėsi registracija į šiais metais rugpjūčio 23–29 d. Vilniuje vyksiantį IBTA aklųjų teniso pasaulio čempionatą. Jame planuoja dalyvauti apie 120 sportininkų iš 20 pasaulio šalių. Tarp jų – 14 lietuvių.

„Labai norėjome, kad lietuviai sportininkai turėtų galimybę teniso aikštelėje susitikti su stipriausiais pasaulio žaidėjais. Ne kiekvienas juk turi galimybę išvykti į kitas šalis, kiti ir nedrįsta, tačiau visi nori žaisti, išmėginti jėgas su stipriais varžovais“, – sako „Blind Sport LT“ asociacijos viceprezidentas ir IBTA aklųjų teniso pasaulio čempionato vadovas A.Danilovas.

Su aklųjų teniso Europos čempionu K.Verbliugevičiumi kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Užsiminėte, jog po avarijos, kai netekote regėjimo, jums atrodė, kad tenisą regos neturinčiam žmogui žaisti neįmanoma. Bet reginčiam ir dabar, žinant visus jūsų laimėjimus, atrodo neįmanoma…

Šiais metais, gegužę, sukako lygiai 30 metų nuo avarijos, kuri pakeitė mano gyvenimą. 25 metus apie tenisą negalvojau, išmėginau plaukimą, bėgimą, vandens slides, vandenlentes, banglentes. 2019 metais sugalvojau, kad turiu tapti kalnų slidininku, norėjau dalyvauti žiemos paralimpinėse žaidynėse.

Aklųjų tenisu pasidomėti mane paragino vaikystės ir paauglystės laikų bičiulė, teniso trenerė Laura Radzevičiūtė. Su slidinėjimo vedliu ir treneriu Vyteniu Makausku, kuris taip pat nuo vaikystės žaidė tenisą Palangoje, nusprendėme išmėginti, kaip seksis jį žaisti. Padarėme tai Balžeko teniso akademijos kortuose, kur Laura tada dirbo.

Besilankydamas sporto psichoterapeuto kabinete papasakojau apie tenisą. Psichoterapeutė, pamenu, suabejojo – ar netaps tenisas svarbiau už slidinėjimą. Taip ir nutiko. Pradėjau daugiau domėtis, žiūrėti aklųjų tenisininkų pasirodymus „YouTube“ kanale. Iš pradžių atrodė visiškai nesąmonė, bet kuo labiau gilinausi, tuo didesnis kilo noras. Iš Japonijos atsisiunčiau aklųjų teniso kamuoliukus ir vis dažniau išeidavau į aikštelę.

Ne viskas sekėsi iš pirmo karto: mojuoji rakete ir vis tuščiai. O paskui pradedi kamuoliuką girdėti, įsigudrini jį ridenti, žiūrėk, ir atmuši. Kai atmušiau 5–6 kamuoliukus, supratau – viskas, žaidimas vyksta. Pamažu nulipau nuo slidžių ir perėjau į tenisą. Juo labiau kad ir galimybės, kitaip nei kalnų slidinėjime, čia buvo kitos – maksimalios, aukščiausio lygio.

Patikėjote savo jėgomis?

Jausmas, kad gali vėl žaisti, buvo pats svarbiausias. Po 25 metų pertraukos – grįžti į kortą.

Ar įgūdžiai greitai atsinaujino?

Rodos, tenisas buvo likęs mano smegenyse. Praėjus metams po avarijos, buvau atėjęs į kortą pamėginti. Neblogai sekėsi, tik negalėdavau kamuoliuko atmušti, juk nieko nemačiau. Po daugelio metų pradėjęs žaisti su kitais neregiais, nežaidusiais teniso, supratau, kad turiu didžiulį privalumą. Vis dėlto pirmoje vietoje yra ne įgūdžiai, o tai, kaip pavyksta išgirsti kamuoliuką. Jei jo negirdi, gali turėti stipriausio profesionalo įgūdžius, bet nelabai pavyks.

Ar tiesa, kad regėjimo negalią turintys žmonės pasižymi gera klausa? Ar ji bent kiek kompensuoja regėjimo trūkumą?

Mano regos nebelikę, esu priverstas klausytis. Mokslo įrodyta, kad apie 80 proc. informacijos mus pasiekia per regą, klausai lieka mažesnioji dalis. Taigi, svarbiausia mano juslė išjungta, o klausa likusi. Kiekvieną dieną ją naudoju, lavinu, rodos, ji turėtų būti ideali, bet nėra. Tokia žmogaus fiziologija.

Vis dėlto daugiausia informacijos gaunu per klausą. Vadinu tai dėmesio koncentracija. Eidamas gatve girdžiu dviratį, riedlentę, kaip kažkas įžiebia žiebtuvėlį. Matantiems tokios smulkmenos neįdomios, tačiau neregiai girdi daug įvairių garsų ir atkreipia į juos dėmesį.

Lietuvoje pradėjote rengti aklųjų teniso turnyrus. Ar šis sportas pasaulyje populiarus?

2021 metais pradėjęs žaisti maniau tai darysiantis tik dėl savęs. Po 2 metų sužinojau apie Pasaulio aklųjų sporto žaidynes. Į jas buvo įtrauktos 8–9 sporto šakos, tarp jų – ir aklųjų tenisas. Dalyvavimo kriterijus paprastas: susimoki, atvyksti ir dalyvauji. Su treneriu nusprendėme, kad verta nuvykti. Ir tikrai buvo verta pamatyti, kokia plati bendruomenė čia susirenka – australai, amerikiečiai, argentiniečiai, japonai, visas pasaulis.

Varžybose man pasisekė laimėti antrąją vietą, tai buvo didelis pasiekimas. Jis paskatino mus su Aidu sukurti Lietuvoje „Blind Sport LT“ asociaciją, kuri imtųsi vystyti šią sporto šaką ir auginti jos bendruomenę.

Šiandien keturiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose – turime apie 30 žaidėjų, 7 iš jų yra gavę tarptautinę kategoriją, gali dalyvauti aukščiausio lygio varžybose, jie reitinguojami.

Naujausias mūsų iššūkis – Lietuvoje surengti pasaulio čempionatą. Darome tai aklųjų teniso labui, norime, kad apie mūsų asociaciją ir sportininkus sužinotų pasaulis. Neabejojame, kad toks renginys kuria ilgalaikę vertę Vilniui ir Lietuvai. Aklųjų teniso pasaulio čempionatas būtų ne tik sporto, bet ir socialinės įtraukties bei miesto reputacijos renginys, įrodantis, kad Vilniuje tikima lygiateisėmis galimybėmis ir drąsiais projektais.

Karoli, esate ne tik sportininkas, bet ir verslininkas. Nuo ko pradėjote? Regėjimo negalia, atrodo, netrukdė įgyvendinti tikslų?

Verslą pradėjau 2004 metais. Įkūriau masažo ir mankštų ekspertų saloną „Matančios rankos“ – įmonę, kuri importuoja įvairius prietaisus, skirtus neregiams, silpnaregiams ir žmonėms, turintiems kitų sutrikimų. Tai ir paprasčiausios pagalbinės priemonės, ir aukščiausios technologijos, suteikiančios galimybę kompensuoti negalią. Pavyzdžiui, programinė įranga, įgarsinanti informaciją kompiuterio ekrane. Ji man leidžia savarankiškai rašyti, skaityti, naršyti. Turiu ir spalvų atpažinimo priemonę, kuri padeda išsirinkti drabužius.

Atrodo, mes, regintieji, sunkiai įsivaizduojame, kiek pasaulis pasistūmėjo į priekį…

1996 metais, likus pusmečiui iki traumos, buvau pradėjęs lankyti kompiuterinio raštingumo mokymus, tuo metu kaip tik buvo atsiradę „Windows 95“ kompiuteriai. Netekęs regos pradėjau domėtis, kur galėčiau tobulinti savo žinias. Atradau, kad Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre įsteigtas pirmasis Baltijos šalyse kompiuterių centras neregiams. Nuėjęs supratau, kad čia galiu atrasti savo raktą į ateitį.

Pirmiausia kompiuterius įvaldžiau pats, o tada parengiau mokomąją medžiagą kitiems, tapau mokytoju. Prilipau prie technologijų, matydamas, kaip jomis neregiai naudojasi užsienyje, supratau, kad galiu visa tai atvežti į Lietuvą.

Nors baigiau du universitetus, darbą rasti buvo sunku. Iš nevilties su bičiuliais nusprendėme patys susikurti darbo vietas – taip atsirado „Matančios rankos“, vėliau įmonė, kuri gamina taktilinius vaikščiojimo paviršiaus indikatorius. Išvertus į žmonių kalbą – neregių vedimo sistemas iš kauburėlių ir juostelių. Neregiai jas jaučia ir pagal jas orientuojasi.

Ar sportas padeda išlaikyti optimizmą, kurio ir sveikieji galėtų pavydėti?

Nuo mažų dienų buvau aktyvus vaikas, bet kuris sportas sekėsi. Tenisas – ypač. Ilgėjausi jo, kai netekau regėjimo, teniso dinamikos negalėjo pakeisti nei plaukiojimas, nei bėgiojimas. Šiandien tenisas yra mano hobis, mano kasdienybė, mano gyvenimas. Būna, išeini į aikštelę, kas nors nepavyksta, pralaimi, numoji ranka, ai, mesiu, bet išsimiegi, paliūdi, ir viskas praeina.

Taip jau atsitiko, kad gyvenime turėjau stipriai nukristi, bet esu tikras, kad stiprus tas, kuris atsikelia. Kuo daugiau judu, tuo daugiau pasitenkinimo jaučiu. Tenisas, šeima, įvairios veiklos kuria mano gyvenimo pilnatvę. Ja dabar ir gyvenu.

2026 m. rugpjūčio 23–29 d. Vilnius taps vienu svarbiausių pasaulio adaptuoto sporto centrų – „SEB Arenoje“ pirmą kartą vyks oficialus IBTA aklųjų teniso pasaulio čempionatas.