Jei viduje esi menininkas, nebūtina gyventi Londone, Vilniuje ar kitame didmiestyje. Mūza kūrėją aplanko atokiausiuose kampeliuose, jei tik pajaučia talentingą prigimtį. Tereikia stebėti savo aplinką, žmones, nutikimus, kas ne tik suteikia didelį malonumą, duoda daug peno apmąstymams, bet ir tampa įkvėpimu kūrybai. Lazdijų krašte, Veisiejuose, gyvenantis intelektualas, rašytojas, publicistas Algimantas Mikelionis yra tas žmogus, kurį nuolat aplanko mūza. Mūza, įkvėpusi parašyti ir išleisti jau šešias knygas. Septintosios parašytos penkios dalys, trūksta dar tiek pat – ir bus nauja knyga.

Romanai „Smėlynų vanduo“ (2009), „Geltonas radijas“ (2012), eilėraščių ir miniatiūrų knygelė „Brūkštelėjimai“ (2012), trumposios ir ilgosios humoreskos „Senelio Pinelio svajonė“ (2018), knyga be žanro arba tiesiog prisiminimų knyga „Druskų kambarys“ (2020), naujausia – humoreskų knyga „Įkyrios mintys“ (2022) – toks A.Mikelionio, dar žinomo literatūriniu slapyvardžiu Aidas Kelionis, kūrybinis kraitis, sukauptas per trylika metų.

Pilką gyvenimą nuspalvindavo knygos

„Mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros pamokos nebuvo kažkokios išskirtinės, – prisimena Algimantas. – Įdomiau buvo geografija, nes vaikystėje kambaryje ant sienos kabėjo žemėlapis, žinojau visų šalių sostines, tėtė jų klausinėdavo. Baigdamas mokyklą rinkausi tarp istorijos ir geografijos, pasirinkau studijuoti pastarąją.“

Tiesa, geografijos mokyti taip ir neteko. Porą metų padirbėjęs Mokslo ir enciklopedijų leidykloje redaktoriumi, grįžo į savo gimtąsias vietas. „Gyventi periferijoje ne toks jau blogas dalykas,– tikina A.Mikelionis. – Čia itin graži ir švari gamta, nėra grūsčių ir spūsčių. Be to, mūsų šalyje ne tokie jau dideli atstumai, tad net autobusu nesunku juos įveikti. Gal kiek trūksta bendravimo su kitais intelektualais, bet juk yra šiuolaikinės ryšio priemonės, o retesni susitikimai akis į akį tampa dar vertingesni ir brangesni. Kai kurie gyvenimo aspektai, būdingi periferijai, atrodo paradoksalūs ar net juokingi, tad neretai iš to semiuosi idėjų humoreskoms. Žinoma, galima būtų skųstis, kad gyvenimas čia pilkas ir liūdnas, bet juk namuose pilna tavo puikių bičiulių – knygų…“

O knygos būsimą rašytoją užvaldė dar vaikystėje. Net kai dar nemokėjo skaityti, klausydavosi tėvo garsiai skaitomos knygos „Anapus Misūrio“ (aut. Lizelotė Velskopf-Henrich). „Pamatęs, kad pradedu snūduriuoti, tėvas kai kurias vietas praleisdavo, – juokiasi Algimantas, – bet aš iškart pabusdavau ir liepdavau grįžti, perskaityti tai, kas praleista.“

Jis daug skaitė visą laiką – vaikystėje, paauglystėje, mokykloje. Žinoma, daugiausia tai buvo tuo metu populiarios nuotykių knygos apie indėnus – ištisos serijos, apie tris muškietininkus ar Žiulio Verno keliones. Grožinė literatūra labiausiai patinka ir dabar. Viena paskutiniųjų, palikusių didžiausią įspūdį – Gregory‘io Davido Robertso „Šantaramas“ apie gyvenimą Indijoje. Dar labai patiko siaubo istorijų virtuozo, fantastinio pasaulio kūrimo meistro Stiveno Kingo knygos, perskaitė visus 54 tomus. Išmokęs lenkų kalbą, perka ir skaito knygas lenkų kalba. Namuose knygų daug, labiausiai – mėgstamų.

Įkvėpimo šaltinis – kasdienis gyvenimas ir žmonės

Pirmasis romanas buvo parašytas ir išleistas jau gana brandžiame amžiuje – 38-erių. Iki to laiko dirbta Lazdijų r. savivaldybės administracijoje Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovu, vėliau bandyta parašinėti į Druskininkų savaitraštį „Druskonis“, kol galų gale įsidarbino Veisiejų pensionate socialiniu darbuotoju. Išėjęs iš darbo pensionate, ilgai galvojo, ką dar gali daryti, kuo norėtų užsiimti, štai tada ir šovė į galvą, kad gali rašyti.

Grįždamas į tą laiką, Algimantas mena, kaip dirbamas pensionate mėgo žiūrėti pro langą į mišką, prie kurio kažkoks turtuolis pasistatė vilą. Joje dirbo sargas, su kuriuo teko kelis kartus pabendrauti. Atėjo mintis, kad gal verta šį siužetą kažkaip išplėtoti. „Taip dėliojau mintis, dėliojau ir per metus parašiau romaną, 130 puslapių, taip vadinamą mažąjį romaną, – dalijasi prisiminimais A.Mikelionis. –  Ši knyga iki šiol liko pati artimiausia, mieliausia. Pamenu, nunešiau rankraštį į leidyklą „Tyto Alba“, paprastas žmogus, tiesiog iš gatvės, be jokių pažinčių ar rekomendacijų, ir priėmė, teigiamai įvertino, išleido – tai buvo didelė staigmena man pačiam.“

A.Mikelionis: „Man ypač juokinga stebėti, kaip, pasikeitus vietinei valdžiai, tie, kurie pataikavo ankstesnei, mikliai pakeičia kepurę ir jau net perdėtai lankstosi naujai valdžiai. Tad mažiausiai, ką galiu padaryti kaip raštingas žmogus – kritikuoti vietinę valdžią ir pastebėti įvairius neigiamus jos aspektus.“

Po kelerių metų išleistas antrasis romanas. Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo kūrybai, atsako, kad tiesiog iš kasdienio gyvenimo, pastebėjimų, įvykių. Be abejo, prisideda knygų skaitymas, muzika ir vaidybiniai filmai.  „Manau, kad pastarieji  dalykai yra lyg trys banginiai, kuriais remiasi įkvėpimas grožinei kūrybai“, – svarsto rašytojas.

Ką galiu padaryti? Kritikuoti!

Trečioji knyga išleista jau dirbant Lazdijų savaitraštyje „Dzūkų žinios“ korespondentu, apžvalgininku. „Spauda man visą gyvenimą buvo svarbi. Tėvai prenumeruodavo „Lietuvos rytą“, tai skiltį „Laiko ženklai“ perskaitydavau po kelis kartus“, – pasakoja Algimantas. Didžiausią įspūdį palikdavo žurnalisto Rimvydo Valatkos straipsniai. Ne taip seniai dalyvavęs susitikime su juo, padovanojo savo knygą, kurią dedikavo „Gerb. Rimvydui, iš kurio mokiausi, mokausi ir mokysiuos“. Šios patirtys ir atvedė Algimantą į darbą žiniasklaidoje. Jo tekstai išsiskiria nonkonformizmu, nepataikavimu vietos valdžiai.

„Mano tėtis buvo partizanų ryšininkas ir politinis kalinys ir tremtinys, tad aš turiu labai tvirtą stuburą ir politines pažiūras bei pasaulėžiūrą. Esu rašytojas, kuris Lazdijų spaudoje dalijasi savo įžvalgomis. Man ypač juokinga stebėti, kaip, pasikeitus vietinei valdžiai, tie, kurie pataikavo ankstesnei, mikliai pakeičia kepurę ir jau net perdėtai lankstosi naujai valdžiai. Tad mažiausiai, ką galiu padaryti kaip raštingas žmogus – kritikuoti vietinę valdžią ir pastebėti įvairius neigiamus jos aspektus“, – sako A.Mikelionis.

Kaip Erlickas užvaldė Algimantą

Ta kritika nėra pikta, tik pagrįstai aštroka ir turi nemenką dozę humoro. O humoras jo gyvenime irgi atsirado neatsitiktinai. Dar būdamas moksleivis, labai mėgo skaityti satyros ir humoro žurnalą „Šluota“. Specialiai dėl to žurnalo eidavo į biblioteką, vartydavo ir juokdavosi iš karikatūrų. Tačiau lemtinga tapo dovana šešiolikos metų proga – sesė padovanojo Juozo Erlicko knygą „Raštai ir kt.“ Štai tada viskas apsivertė aukštyn kojom, nuo to laiko Erlickas užvaldė Algimantą, jis perskaitė ir įsigijo visas autoriaus knygas. Pastebėjęs, kad visokie bajeriai, aštrus požiūris ir smagus traukimas per dantį daug kam patinka, nusprendė ir pat pabandyti. Taip atsirado „Brūkštelėjimai“, kuriuos išleido „Dzūkų žinios“, vėliau – „Senelio Pinelio svajonė“.

„Bet labiausiai mane užkabino tai, ką rašau dabar – trumposios humoreskos. Tai yra tikras meistriškumas – kuo daugiau pasakyti su mažai žodžių, – sako rašytojas. – Na, pavyzdžiui, naujos knygos juodraščiuose esu sukūręs tokį kalambūrą: „Argi gali tu būti nesumenkęs, jeigu pietums vartoji vien tik menkę?“.

Įpusėjęs septintąją knygą, Algimantas prisipažįsta tarsi žaidžiantis žodžiais ir mintimis. Dabar prisigalvojo įvairiausių žaidimų, kurie labai smagiai nuteikia – pavyzdžiui, apie Šadžiūnus parašė 35 žodžius iš Š raidės, apie Lazdijus – iš L raidės, sumąstė parašyti apie kiekvieną metų mėnesį po dešimt žodžių iš mėnesio pirmosios raidės – ir kad žodžiai nesikartotų!

Už knygą „Druskų kambarys“, kurioje  rašoma apie gimtąjį Veisiejų miestą ir Lazdijų rajoną, autoriui įteikta Lazdijų rajono savivaldybės įsteigta pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andrulionio premija.  Anot autoriaus, tai knyga be žanro, tiesiog anuometinio jauno žmogaus gyvenimo mozaika, nutikimų, prisiminimų ir kronikų rinkinys iš sovietinių laikų gyvenimo.

Nuo 2017 metų A.Mikelionis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Technologijos sensta, o knygos – išlieka

Algimantą pažįstantys žmonės vertina jo humorą, intelektą ir įžvalgas. Pats jis prisipažįsta nesižavintis materialinėmis vertybėmis, jų poreikis itin minimalus. Nors dabar jau daugiau skaito informaciją elektroninėje erdvėje, bet vis dar vertina popierinę spaudą, kartas nuo karto nusiperka „Lietuvos rytą“, kur pasibrauko, pasižymi reikšmingas mintis. O knygą pripažįsta tik popierinę, tikrai ne elektroninę. Mėgsta įdomius filmus, „Netflix“, „HBO“ ar kitų televizijos platformų serialus. Dievina muzikos grupę „Metallica“, kurios kūryba padeda ir atsipalaiduoti, ir pasikrauti. Mėgsta pasišnekėti su bičiuliais ir šiaip įdomiais žmonėmis. Kai pabosta kasdienybės rutina gimtuosiuose Veisiejuose, važiuoja į Druskininkus. Paskanauja kavos, aplanko bičiulius ir vėl jaučiasi kaip naujas. Be to, nuo 1983 metų jis aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo sirgalius, iki šiol nepraleidžiantis nė vienų mėgstamo klubo rungtynių.

Štai taip kaupdamas išmintį ir patirtį iš paprasčiausių dalykų, Algimantas vos kiek daugiau nei per dešimtmetį atrado savo talentą ir pašaukimą. Šiandien jis sako, kad dabar žmonės tiesiog tingi skaityti ilgą straipsnį ar knygą – tam reikia įdėti darbo, o praskrolinti pavadinimus ar pasileisti filmą nereikia jokių pastangų. Anot jo, negalima eiti lengviausiu keliu ir pataikauti skaitytojų skoniui. Skonį reikia ugdyti. Todėl kartais geriau keli išprusę skaitytojai, nei šimtas, kuriems rūpi sudegęs kaimyno tvartas.

„Skaitykite knygas, nes jos yra šventos, – sako Algimantas. – Nei kompiuteris netaps šventas, nei televizorius, nei mobilūs telefonai. Tik knygos, kurios išlieka amžiams.“